Stanislovas Kerbedis (1810-1899) suprojektavo pirmąjį ir didžiausią to meto Europoje tiltą per nepatvarią Nevą, po to dar didesnį per Vislą, suprojektavo geležinkelį tarp Peterburgo, Varšuvos ir Karaliaučiaus kartu su tiltais per Dauguvą, Lugą, kt. Buvo Rusijos imperijos susisiekimo ministras, Peterburgo mokslų akademijos narys, generolas. Asmeninėmis lėšomis statė kultūros įstaigas, šelpė menininkus.
Vasario šešioliktąją prieš knygų mugę dera pagerbti rūpestingai renkamą ir kruopščiai tvarkomą tautinės kraštotyros žinyną „Lietuvos valsčiai“. Valsčiai — tai protėvių savivaldos žemės, savarankiškos valstybės, pilietinės visuomenės. Kiekviena su savo piliakalniais — kapinėmis, gynybos ir švenčių pilimis, kurias paeiliui prižiūrėjo patys pilėnai, nuosavuose sodžiuose įsikūrę ūkininkai. Įvedus krikščionybę, pilys panaikintos vardan bažnyčių, bet parapijos ilgainiui beveik atitiko valsčius. Tik 1950 metais valsčiai suskaidyti į apylinkes, dabar į seniūnijas, jos sujungtos į dirbtinius „rajonus“, o šie dar ir į apskritis.

Svastikos – paprasčiausi Visatos veikimo brėžiniai. Yra senovinių ženklų, kurie naudoti nebetinka, nes nebėra tų valstybių, tų veiksmų, buvusiųjų tikslų. O Svastikų ženklai tiks, kol veiks Gamtos Visatos dėsniai, kol veiks Visata. Kosmoso tyrėjų ir branduolinės fizikų nuotraukos įrodo, kad viskas subalansuotai sukasi – nuo elektronų apie atomų branduolius iki galaktikų. Svastikų pripažinimas būtent mūsų protėvių ženklais – mums garbė. Įrodymas lengvas ir nebrangus.
Čikagoje susibūrė Lietuvos istorijos diskusijų klubas. 2009 metų gruodžio 13 dieną, sekmadienį, 11:30 klubas kviečia į vakaronę, kur teisininkas, rašytojas ir praeities tyrinėtojas Pranas Jurkus pristatys garsios žurnalistės ir mokslininkės Jūratės de Rosales veikalus apie gudų žygius ir seniausią Europos valstybę.
Lietuvos partizanams rūpėjo ne koks kerštas, kova dėl kovos, kova dėl valdžios, o be jų likusių žmonių ateitis, jų orumas, savivoka, kuo mažiau kančių. Antai literatūros profesoriumi vadintas poetas, publicistas, pasipriešinimo spaudos redaktorius Bronius Krivickas mokė ir jaunus žioplus poetus, mėginančius apdainuoti „Gegužės pirmąsias“, „Penkmečius“, „Tarybines mergaites“.
Matydami, kad apsiginti nuo žymiai didesnio priešo negalės, ir sužinoję apie 2009-11-20 numatytą Želigovskio kariuomenės puolimą iš Širvintų Ukmergės link, Lietuvos savanoriai ryžosi patys užpulti anksčiau. Vyr. ltn. T. Balnas sugalvojo ir su savo vadovaujamo bataliono apie 137 vyrais XI.19 paryčiui Širvintos paupio mišku prasiskverbė giliai į priešo užnugarį ir narsiai užpuolė to nesitikėjusios lenkų stovyklos štabą, po to iškart Paširvinčių dvare įsitvirtinusią artilerijos bateriją ir nesustodami viesulu perėjo Širvintas, imdami nelaisvėn priešo karius, žirgus, vežimus, daugybę ginkluotės. Žygs nulėmė pergalę Giedraičių kautynėse ir perlaužė Nepriklausomybės karo eigą, privertė jau okupantus nuolat trauktis. Deja, politikų koketavimas su Tautų sąjunga, stojusia ginti lenkų, sutrukdė savanoriams atsiimti Lietuvos sostinę Vilnių. Plačiau apie nepriklausomybės kovas — „Versmės“ rinkinyje „Lietuvos valsčiai“ (PDF).
Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.
Penktajame mūsų eros amžiuje gudams užvaldžius Pirėnų pusiasalį, pasikeitė ir vietinė lotynų kalba (romansas), virtusi ispanų kalba. Sprogstamųjų priebalsių p→b, t→d, k→g suskardėjimas, šnypščiamųjų ir gomurinių priebalsių f, h, th išnykimas rodo, kad gotai buvo ne germanai, o baltai (gudai).
2009 spalio 14 Žinių radijo laida „Raktas“ primena Prūsijos etnocidą 1944 spalio 16, kai lietuvninkai pagal demokratinių šalių susitarimą buvo Raudonosios armijos „išvalyti“: sušaudyti, sutraiškyti tankais, nuskandinti jūroje. Mažosios Lietuvos nebeliko. Tokio nuožmaus, nežmoniško visų vietinių gyventojų nušlavimo pavyzdžių nesenais laikais nėra, artimiausias — senųjų Anatolijos tautų (armėnų, graikų, trakų) iškraustymas iš dabartinės Turkijos pagal taikos sutartį su Antante (maždaug būsimąja Europos sąjunga) Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Bet ten žudė tik besipriešinančius išsinešdinti, o čia išnaikino visus.
Init TV laidos „Nuomonės. Istorija, kurios nežinome“ vedėjas Sigitas Valadka kalbina Jūratę de Rosales ir Guillermo Morón iš Karakaso, Dario Fernández-Morera iš Čikagos, Aivarą Lileiką iš Londono, Algirdą Girininką iš Klaipėdos, Romualdą Grigą, Rimantą Matulį ir Vladą Palubinską iš Vilniaus, Algirdą Patacką, Virginiją Skučaitę ir Leopoldą Krušinską iš Kauno apie protėvių senovę prieš Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Čia ne kopija, o tik vaizdas į laidos įrašus, saugomus Init TV sandėly.
Sigito Valadkos televizijos laida „Nuomonės. Istorija, kurios nežinome“ vyksta ketvirtadieniais per „Init TV“, vaizdo įrašai čia skiltyje „Raiškiai“, URL http://on.lt/filmai/.
Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo valstybę.
2009-09-09 „Klasikos“ radijo laidos „Muzikinis pastišas“ vedėja Jūratė Vičienė kalbina Gabrielių Gykį, Leopoldą Krušinską ir Jūratę Rosales jos 80-ojo gimtadienio proga. Apie šios darbščios, protingos ir garbingos moters, gyvenančios Venesuelos sostinėje Karakase, nuopelnus Lietuvai. Bei apie Kastilijos ir Leono karaliaus gudų kilmės Alfonso X Išminčiaus nuopelnus klasikinei muzikai, Europos kultūrai ir lietuvių protėvių istoriografijai.
Jaunoji Lietuva buvo viena pažangiausių valstybių. Bet kur kas svarbiau — tvirtas padorumas, atsakomybė, patriotizmas ir orumas, kylantis iš nuosavybės. Jokia moralistinė nei pažangietiška valstybinio valdymo ir auklėjimo sistema nepajėgi išugdyti šių taurių kultūringo žmogaus bruožų, kurie atsiskleidžia ir suklesti tik nuosavybės sąlygomis.
Sarmatijos ir Lietuvos istorijos esmę privalo žinoti kiekvienas valstybės tarnautojas ir politikas. Būtina patikrinti valstybės įstaigų istorikų veiklą dėl protėvių ir mūsų valstybės istorijos netyrimo ir neviešinimo, dėl Sarmatijos vertinimo klaidų ir duomenų tyčinio klastojimo, dėl aplaidaus pareigų nevykdymo pradėti ikiteisminį tyrimą.
Lenkija nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos — lietuviai tėra neteisėtai atsiskyrusių ir sulaukėjusių lenkų užkampis? Neapykanta Rusijai, jos išsižadėjimas ir ištikimybės priesaikos Lenkijai — meilė be atsako? Žinių radijo 2009 birželio 29 dienos klausimas.
Minske išleista amžiaus knyga apie mūsų tautos ištakas — Jono Laurinavičiaus „Senovės Lietuva: valstybė ir civilizacija“. Rimantas Matulis
Istorinės kalbotyros duomenys patvirtina metraščius, kad vadinamieji gotai buvo ne germanai, o baltai — gudai (godai). Ir kad gudai buvo ryškiai aukštesnės kultūros už tuometinius Europos barbarus. Atsikraustę į Pirėnų pusiasalį, gudai pakeitė lotynų tartį į romansą, iš kurio kilo ispanų kalba.

Jūratės de Rosales 2000-aisiais metais išversta, bet tik 2009 išleista knyga pagal ispanų kalba paskelbtą jos istorijos tyrimą „Los Godos“, vėliau išleistą ir anglų kalba „Goths and Balts“. Remdamasi senovės graikų, romėnų, kitų tautų istorikų, geografijos tyrinėtojų darbais, archeologijos ir kalbotyros duomenimis, jos pačios vienoje Karakaso bibliotekoje aptikta XIII a. Ispanijos kronika ir gausiais kitais šaltiniais, autorė įrodo, kad istorijos analuose minimi gudai, gyvenę nuo Vyslos iki Uralo, iš Pabaltijo rengę žygius į Romą, Indiją, kitus tolimus kraštus, buvo ne germanų ar slavų, o aisčių — lietuvių, latvių, prūsų ir kitų baltų genčių protėviai.
2007-11-03 „Žinių radijo“ laidoje „Avilys“ Audrys Antanaitis kalbina iš tolimosios Venesuelos į Lietuvą atvykusią Jūratę de Rosales jos knygos „Didžiosios apgavystės“ išleidimo proga.
Seno lietuvių kalbos žodžio lieta reikšmė — nauda, pelnas. Išvestinės: tikslas (naudos siekimo prasme, pritaikymas, panaudojimas); įrankis (vėlgi uždarbio, pragyvenimo, pramonės); dalykas, reikalas (verslo prasme); (žmogaus) būdas, gabumas ir galop — valstybė, valdžia, didikai (valdžios žmonės). Lietis — šeimininkas, valdininkas, karininkas, ūkininkas, pramoninkas, bet pirmiausia verslininkas. Lietuva (Lietva, Lietua, Lietuo, o tarmiškai ir Leitva, Litva, Latva) — šių lietuviškų patricijų, arijų šalis, bajorų sąjunga, tautos valstybė. Tik humanitariniu romantizmu persmelkta visuotinė privaloma švietimo sistema mus įtikinusi, kad galia pasiekiama kariniu smurtu (dabar „pinigų valdžia“).
Kai įraudę inteligentai, auksaburniai politikai ir nutukę kariuomenės vadai išdavė Lietuvą, 1940 m. atidavė Raudonajai armijai visą puikią ginkluotę, lėktuvus, pabūklus, šarvuočius, pilnus šaudmenų sandėlius, kareivines, aprangą, vėl teko kariuomenę kurti patiems ūkininkams, nors jos išlaikymui jau atidavus pusę savo mokesčių.
Jūratė Statkutė gimė 1929 m. Kaune, mokėsi Kaune, Paryžiuje, Niujorke, gyvena Venesueloje. Rašė Amerikos lietuvių laikraštyje „Dirva“, dabar „El Nuevo País“, yra žurnalo „Zeta“ vyriausioji redaktorė, dažnai pasisako per radiją ir televiziją. Gudų klausimu išleidusi penkias knygas, parašiusi ir internete. Apdovanota LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Venesuelos ir Karakaso ordinais, buvo išrinkta Iberų Amerikos žurnalistų metų asmenybe.