ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Pateiktys » Praeitis » Gudai » 71 nr.
Rimantas Matulis Jono Laurinavičiaus „Senovės Lietuva: valstybė ir civilizacija“:
Minske išleista amžiaus knyga apie mūsų tautos ištakas —
, 2009-06-19.

Įspūdinga knyga apie mūsų protėvius

Kadangi jau nuo studijų laikų esu parašęs kelias dešimtis straipsnių lietuvių tautos kilmės klausimais, o 1990 m. išleidęs ir knygą „Lietuvių tautos kilmė“, turėjau galimybę susidaryti gana išsamią nuomonę apie mūsų tautos priešaušrį. Todėl juo labiau stebiuosi, kad lemiamas žodis šia tema buvo ištartas ne Lietuvoje ir ne lietuvių kalba. Tai tik parodo mūsų „oficialiojo“ istorijos ir kalbotyros mokslo bejėgiškumą. Deja, pas mus priimta nekreipti dėmesio į tuos tyrinėtojus, kurie bando atrasti ką nors naujo apie mūsų protėvius antikos ar dar senesniais laikais, o ne mėgdžioja vien rusų, lenkų ar vokiečių darbus. Todėl šį kartą iniciatyvą perėmė Baltarusijos valstybinis pedagogikos universitetas. Knygos autorius Jonas Laurinavičius, o jinai vadinasi „Senovės Lietuva: Valstybė ir civilizacija“ (Древняя Литва: Цивилизация и государство), knygos apimtis — 327 psl.

Kodėl šią knygą galime pavadinti „amžiaus knyga“? Todėl, kad ji į daugelį klausimų apie mūsų tautos kilmę atsako taip išsamiai, kaip dar niekas iki šiol nėra atsakęs. Autorius daugiausiai remiasi Česlovu Gedgaudu, ir neapsirinka. Vietoj pas mus priimtų nevykusių pasijuokimų, autorius pasiremia ir šių laikų menkai pripažintais tyrinėtojais: L. Palmaičiu, V. Almonaičiu, T. Baranausku, J. Basanavičiumi, G. Beresnevičiumi, A. Patacku, P. Dunduliene, N. Vėliumi, J. Statkute de Rosales, V. Terlecku, A. Norkūnu, V. Mikailioniu ir begale kitų retai cituojamų autorių. O ką reiškia vien neginčijamas Č. Gedgaudo reabilitavimas? Atkreipkime dėmesį į tai, kad Česlovas Gedgaudas nepakliuvo į dabar nepriklausomoje Lietuvoje leidžiamą „Visuotinę lietuvių enciklopediją“!.

Vieną iš savo knygos skyrių Jonas Laurinavičius taikliai pavadino: Baltai — pirmapradė indoeuropiečių tauta Europos šiaurėje. Čia autorius daugiausiai remiasi Marija Gimbutiene, Algirdu Girininku ir kitais žinomais archeologais. Mini Zarubincų, Počepo, Kijevo, Moščino (sieja su rytų galindais), Koločino (sieja su radimičiais), Tušemlios, Bancerovo (sieja su dregovičiais) archeologines kultūras, kurias visas priskiria baltams. Šiame skyriuje J. Laurinavičius nelieka nuošaly ir nuo vėliausių genetikų atliktų tyrinėjimų. Didelis atskiras skyrius yra pašvęstas baltų toponimikai.

Labai sėkmingai autorius sprendžia hiperborėjų („gyvenančių už šiaurės vėjų“) klausimą. Neabejotinai iš hiperborėjų graikus pasiekusio dievo Apolono motinos vardą Letona, Leta sieja su metraščiuose minimais Lietuvos vardais Letovia, Lettonia. Panašias mintis jau teko išsakyti ir šių eilučių autoriui.

Palaikydamas Jūratę Statkutę de Rosales, atskirame skyriuje Jonas Laurinavičius plačiai pagrindžia getų, gotų, gudų baltiškumą ir paneigia pangermanistų kategoriškus teiginius apie šių genčių germaniškas šaknis, atskiria mišrios kilmės „mažuosius gotus“, kurių kalba parašyta Vulfilo biblija, nuo pagrindinio gotų masyvo, kurį didžiąja dalimi priskiria baltams. Dabartinė Gudija (Baltarusija) laikoma gudų tėvyne ir gotų protėvyne. Visai teisingai šiai getų – gotų civilizacijai priskiriami didžiuliai Europos plotai, kuriuose ir susidarė mūsų etnosas.

Remdamasis baltų kalbomis, autorius sėkmingai aiškina begales Europos tautų vardų, vietovardžių ir vandenvardžių, kuriuos šiame straipsnyje suminėti neįmanoma. Turbūt knygoje liko visai mažai nepaminėtų ir apie Rytų Europą rašiusių antikos autorių.

Kaip ir V. Ivanovas, V. Toporovas bei garsusis lietuvių kalbininkas J. Kazlauskas, J. Laurinavičius įrodo, kad slavai susiformavo iš periferinių baltų dialektų. Plačiai atskleisti baltų – skitų, prabaltų – trakų – indoiraniečių ryšiai seniausiais laikais, Herodoto laikų Rytų Europos tautos persų karaliaus Dariaus ekspansijos metu, kai Darius naudojo tarpgentinius baltų tautų karus savo tikslais. Tai yra naujas mūsų seniausios istorijos puslapis.

Įdomus ir pagrįstas yra baltų protėvių susiejimas su IV a. Germanariko imperija, kurios sienos nedaug skyrėsi nuo Vytauto Didžiojo sukurtos Lietuvos valstybės sienų.

Nors ši knyga yra išleista Minske, kuriame daugelis Baltarusijos mokslininkų ir mėgėjų senovės Lietuvą tapatina su Baltarusija, o „lietuvisams“ palieka tik žemaičius, šioje knygoje tokiems „Lietuvos“ tapatinimams su Baltarusija autorius primena logikos stoką. Lietuvos pagrindą, autoriaus nuomone, sudarė Lietuvos etninis elitas, kalbėjęs senovine lietuvių kalba, o didžiajai pusantro tūkstančio metų trukusiai slavų kolonizacijai autorius skiria didelę knygos dalį.

Žinoma, kas neieško, tas neklysta. Reikėtų dar iki galo išspręsti kai kurių giminingų vietovardžių, vandenvardžių ir tautų vardų šaknų reikšmes. Pavyzdžiui, fonemą gal-, gel- autorius kartais sieja su vandeniu, pelkėmis (remiasi V. Gudeliu), kitur su žodžiu „galia“, kitur su žodžių „galas“, reiškiančiu kažko pabaigą. Cituojant labai daug autorių, kartais nebeaišku, kuriuo čia mes turime pasiremti. Svarbu stengtis ieškoti: kas ieško, tas anksčiau ar vėliau ir suranda. Autorius jau dabar yra surinkęs daug papildomos medžiagos, patikslinimų, kuriuos sudėjus į krūvą, galėtų dar labiau patobulinti savo kūrinį.

Pravartu būtų šią papildytą knygą išleisti lietuvių kalba. Ir tai ne dėlto, kad mes iškeltume savo tautos didybę praeityje, bet kad baigtųsi mūsų tautos seniausių laikų suvokimas tik stebint iš didžiųjų mūsų kaimyninių tautų varpinių. Todėl reikia pagaliau patiems tvirtai atsistoti ant žemės. Ir tokios knygos apie mūsų praeitį, kaip ši, visų pirma turi būti leidžiamos Lietuvoje ir lietuvių kalba, o ne kaimyniniuose kraštuose svetimomis kalbomis.

Rimantas Matulis

Buvo paskelbta 2009 m. birželio 19 d. „Vorutoje“ (ISSN 1392-0677).

Santrauka:

Rimantas Matulis: Minske rusų kalba išleista amžiaus knyga apie mūsų tautos ištakas — net 327 psl. Jono Laurinavičiaus akademinė monografija „Senovės Lietuva: valstybė ir civilizacija“ (Древняя Литва: Цивилизация и государство).

Teiginys:
Minske išleista amžiaus knyga apie mūsų tautos ištakas.
Sritis:
Praeitis: Gudai.
Raktažodžiai:
, , , , , , .
Asmenvardžiai:
V.Almonaitis, T.Baranauskas, J.Basanavičius, G.Beresnevičius, Darius, P.Dundulienė, Č.Gedgaudas, Germanarikis, M.Gimbutienė, A.Girininkas, V.Gudelis, V.Ivanovas, J.Kazlauskas, J.Laurinavičius, V.Mikailionis, A.Norkūnas, A.Patackas, J.Rosales, V.Terleckas.
Vietovardžiai:
Baltarusija, Kijevas, Minskas.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
Baltarusijos valstybinis pedagogikos universitetas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, dregovičiai, radimičiai, galindai, gudai, hiperborėjai, trakai, Apolonas, Letona.
Pirminis šaltinis:
http://www.voruta.lt/archyvas/57/1741
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2009-06-19.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?