ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Pastabos » Praeitis » Gudai » 374 nr.
Rosales Baltų istorijos mokslo padėties apžvalga, veiklos gairės ateičiai:
Lietuva turėtų pirmauti, tiriant baltų paveldą, o ne vilktis užsieniui iš paskos —
, 2012-02-22.

Nevalia vėl pavėluoti

Naujam požiūriui į sustabarėjusias „tiesas“ pirmiausia reikia atidumo. Kviečiu Lietuvos mokslininkus ir visus besidominčius įsiklausyti ir draugiškai apsvarstyti iškilusių klausimų.

Atkurdama tolimąją baltų praeitį, keliu sau du uždaviniu. Viena vertus, tiriamas klausimas yra labai didelis tiek laike, tiek erdvėje, tad norint jį aprėpti, reikia žvelgti iš toliau. Tai yra ne vieno kurio nors atskiro fakto tyrimas, o visų žinių logiškas išdėstymas ir suvokimas. Antra vertus, įprastas akademinis kiekvieno objekto tyrinėjimas yra labai smulkmeniškas, detalus, galima sakyti, mikroskopinio pobūdžio. Taigi yra du skirtingi būdai tyrinėti tą patį dalyką, ir jie vienas kitą papildo ir patvirtina arba neatitinka ir paneigia.

Suradusi gausių baltų praeities faktų loginę seką, daugelį metų vykdžiau ir tebevykdau detaliuosius šaltinių mikrotyrimus, tačiau pati temos apimtis reikalavo, kad pirmiausia būtų pateiktas išsamus apibendrintas baltų praeities vaizdas. Tai nesumažino atskirų detalių tyrimų darbų vertės, tik gal jiems atiteko antroji vieta. Vienas žmogus juk negali visko aprėpti, bet labai svarbu gilintis, taip pat ieškoti, kas padėtų patikrinti prielaidas. Taip mikrotemas su joms atrinktais duomenimis tiriu pati, taip pat pasitelkiu specialistus ir viską papildomai patikrinu kreipdamasi į atskirų temų žinovus ir kaupiu patikimą medžiagą platesnėms temoms arba pridedu prie jau anksčiau gvildentųjų.

Šią apžvalgą paskatino rašyti 2011 m. gruodžio 23 d. laikraštyje „Voruta“ paskelbta kalbininkų prof. Alvydo Butkaus ir dr. Stefano M. Lanza publikacija „Kaip baltai tampa gotais“, kiek vėliau atkartota ir internetiniame laikraštyje Alkas.lt.1 Joje buvo kritiškai pažvelgta į prieš pusmetį Lietuvoje išleistoje naujausioje mano studijoje „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ („Knygų kelias“, 2011) pateiktą viduramžių lotynų kalba rašyto teksto vertimą. Iš karto po straipsnio paskelbimo oponentams trumpai atsakiau, tačiau jaučiu pareigą atsakyti plačiau, smulkiau ir išsamiau. Kad mano atsakymas visų pirma mano gerbiamiems oponentams taptų nuoširdžiu kvietimu mums visiems vienodai rūpimais klausimais bendromis jėgomis praplėsti tyrimus, prieiti bendrų, tvirtai argumentuotų išvadų. Kad ir kitiems šia tema besidomintiems atsirastų platesnė erdvė pamąstymams ir išvadoms.

Apžvalgą suskirsčiau pagal tris klausimų grupes: a) kas ir kodėl daro vertimo klaidą, b) kokios priežastys ilgam užkirto kelią Lietuvoje susidaryti tikrą baltų protėvių senosios praeities visumos vaizdą, c) būsimųjų darbų vizija.

A. Kas ir kodėl daro vertimo klaidą

Žodžiai, tapę oponentų ginčo objektu, yra iš istoriko Jordanio 551 metais parašytos knygos „Apie gudų kilmę ir darbus“ (De origine actibusque getarum), sutrumpintai vadinamos „Getika“. Veikalo trečiasis skyrius, kuriame nurodoma gudų kilmės vieta, prasideda Gdansko įlankos ir Vyslos žiočių paminėjimu, o gudai kildinami iš salos „Skandza“. Pasak kritikų ir kitų šių dienų vertėjų, teksto originale parašytus lotyniškus žodžius a fronte pagal klasikinę lotynų kalbą reikia versti „priešais“ (Vyslą), ir todėl „Scandza“ yra „priešais“ Vyslos žiotis, t. y. Skandinavijoje. O Jūratė de Rosales, papildomai remdamasi šio teksto senaisiais vertimais ir kitais įrodymais, tvirtina, kad fronte yra įnagininkas, nurodantis priekinę Vyslos žiočių dalį, todėl „Skandza“, t. y. Skančia, yra Aistmarėse.

Klausimas, kurį kelia oponentai, man nėra naujiena. Šia tema jau seniai esu sudariusi visą klausimų ir atsakymų į juos archyvą, susikaupusį po to, kai kreipiausi į aukšto profesinio lygio specialistus, ieškodama atsakymų ir savo prielaidų objektyvaus įvertinimo. Tai buvo kertinis klausimas, į kurį neradusi atsakymo negalėjau tęsti užsibrėžto darbo.

Iš mano prieš gerą dešimtmetį darytų užklausimų filologams lotynistams, kai dar abejojau, ar turiu pakankamai argumentų rašyti knygą „Europos šaknys“ be čia iškelto a fronte vertimo problematikos, paaiškėjo ir kitų svarbių išvadų, kurių dalį išvardysiu.

  1. Jordanis nerašė klasikine lotynų kalba ir jo tekstai jokiu būdu negali būti verčiami ar interpretuojami pagal klasikinės kalbos kriterijus.
  2. Jordanis rašė jau pakitusia lotynų kalba, kuri atsirado pereinamuoju laikotarpiu tarp lotynų ir dabartinių romaniškųjų kalbų.
  3. Viduramžiais Ispanijoje Jordanio žodžiai a fronte buvo suprasti kaip „priekyje“, o ne „priešais“.
  4. Kai buvo daromas pirmasis Jordanio teksto vertimas moderniaisiais laikais, t. y. Vilhelmo Martenso (Wilhelm Martens) vertimas į vokiečių kalbą XIX amžiuje, dėl vertimo netikslumo ir klaidingumo buvo sukurtas gotų skandinaviškos kilmės mitas, kuris gyvuoja dar ir šiandien.

Po ilgokų diskusijų su Ispanijos viduramžių lotynų kalbos ir literatūros žinovais keliuose universitetuose, kurių metu surinktą, pateiktą ir aprobuotą medžiagą dabar išdėstysiu, Andų universiteto humanitarinių mokslų fakultetas išvadų santrauką,2 atsiradusią po autoritetingos mokslininkų komisijos patvirtinimo, įtraukė į savo nuolatinę elektroninę biblioteką (Čia dar galima trumpai skaitytojui priminti, kad Andų universitetas yra vienas seniausių Pietų Amerikoje, yra įsikūręs Meridos mieste, kuris, panašiai kaip ir Heidelbergas Vokietijoje, vadinamas universitetiniu miestu – J. R.). Pagal Meridos universiteto paskelbtą šių klausimų nagrinėjimo išvadų santrauką netrukus parašiau lietuviškai trumpą apybraižą, kurią pavadinau „Didžiosios apgavystės“, papildydama ją keliais Lietuvoje galinčiais visuomenę dominti klausimais. Knyga buvo išleista Lietuvoje 2007 m. nedideliu tiražu ir pakartotinai publikuota 2011 m. knygoje „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ (ISBN 978-9955-589-22-8).

1. Jordanis rašė ne klasikine lotynų kalba

„Getikos“ manuskriptų rasta apie keturiasdešimt3, o vėlyvesnių spausdintų versijų yra dar kelios dešimtys4. Visos versijos surašytos viduramžių lotynų kalba, su viena išimtimi – 1929 metais Italijoje rastas vadinamasis Panormitanus manuskriptas, vienintelis parašytas „švaria“ lotynų kalba, t. y. artima klasikinei kalbai.5

Nuo XVI amžiaus spausdintų „Getikos“ laidų kalba buvo dažnai taisoma – ją savo nuožiūra iš dalies keitė kiekvienas leidėjas, tačiau XIX a. pabaigoje Nobelio premijos laureatas lotynistas Teodoras Momzenas (Theodor Mommsen, 1817–1903) savo surastus manuskriptus sugrupavo į tris būdingas šeimas ir nustatė, kad seniausieji prasideda vadinamuoju H (Heidelbergensis) manuskriptu, rašytu VIII amžiuje. Momzeno atkurtas H manuskriptas buvo jo paskelbtas 1882 m. rinkinyje „Monumenta Germaniae Historica“. Teodoro Momzeno turėtas H manuskripto originalas sudegė 1880 metais name kilus gaisrui, bet, laimei, tuomet jau buvo padarytas jo nuorašas.

Netrukus po H manuskripto paskelbimo pasipylė ir iki šiol vis dar publikuojami nauji specialistų darbai, kuriuose nagrinėjama, kuo Jordanio kalba skiriasi nuo klasikinės lotynų kalbos. Pirmieji šiuo klausimu rašė E. Vioflinas (Wöfflin) „Zur Latinität des Jordanes“ (1900)6, L. Bergmiuleris (Bergmüller) „Einige Bemerkungen zur Latinität des Jordanes“ (1903)7 ir F. Verneris (Werner) „Die Latinität der Getica des Jordanes“ (1908)8. Jordanio kalbos neatitikimą klasikinei lotynų kalbai yra aptarę ir daugiau autorių: V. Sondervorstas (Sondervorst)9, A. Heltula (Helttula)10, J. Liorencas (Lorenz)11, T. Feras (Ferro)12, R. Jordašis (Iordache)13.

2. Jordanio kalbos ypatybės

Kai 1991 metais pasirodė Italijoje išleistas IX a. datuoto Panormitano manuskripto tekstas, daugelis tyrėjų puolė skaityti Panormitaną, kurį lengviau suprasti, nes yra artimesnis klasikinei lotynų kalbai. Jordanio vertėjas į ispanų kalbą Chosė Marija Sančias Martynas (José María Sánchez Martín)14 taip paaiškino, kodėl vadovavosi Panormitano tekstu, o ne tradiciniu H manuskriptu:

Jordanio kalba ir braižas yra keistoki skaitytojui, įpratusiam prie klasikinių tekstų. Tai yra perkrautas braižas, kurį sunku klasifikuoti ir kuriame greta kitų, labiau retoriškų, būdingų aukštesniam literatūriniam stiliui randa vietos kasdienės kalbos elementai.

Mūsų nuomone, šie savitumai nėra tuometės bendros lotynų kalbos dekadencijos ženklas, veikiau turi kai ką bendro su asmenine autoriaus padėtimi. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad lotynų kalba nebuvo Jordanio gimtoji, o išmokta kalba, ir šis faktas gali paaiškinti, kodėl tokie netobuli posakiai, ir tam tikrą nerangumą siekiant pamėgdžioti literatūrinius šaltinius, kuriuos ima kaip pavyzdį. Antra vertus, kiti savitumai tikrai gali būti paaiškinti ir lotynų kalbos raida, ko randame ir kitų vėlyvesnių lotynų autorių tekstuose. Tad „Getikoje“ dažnai užtinkami semantiniai kitimai ir leksinės formacijos būdingos vėlyvajai lotynų kalbai, pvz. abstraktūs substantyvai su galūne -tas (animositas, extremitas, medietas, numerositas, summitas, terribilitas, uniuersitas, etc.), jungtinių ir dažninių veiksmažodžių su tais pačiais paprastais veiksmažodžiais vartojimas (deseruire, desperare, despernere, uocitare ir t. t.) arba gausūs prieveiksmiai su -ter ir -iter, neįprasti klasikinėje lotynų kalboje (fiducialiter, irreparabiliter, gratanter, lacrimabiliter, miseriter, principaliter ir pan.). Kalbant apie sintaksę, nepaisant neįprastos žodžių ir sakinių tvarkos, dažniausiai vartojami pagalbiniai sakiniai, prasidedantys žodžiu quia vietoj galininko su bendratimi.15

Vėliau tas pats autorius bando paaiškinti, kodėl, jo nuomone, Jordanis taip rašė – pats Jordanis sakė, kad, kol nebuvo pakrikštytas, jis buvo agrammatus16 (nepažinojęs klasikinės literatūros). Sančias Martynas iš to daro išvadą, kad Jordanis išmoko lotynų kalbą vėlai, todėl gerai jos nemokėjo.17

Jordanis sakė pats esąs gudas. Jo kalba priskiriama prie tuomet jau kintančios lotynų kalbos, į kurią skverbėsi vis stiprėjanti vadinamųjų barbarų tartis, kol kalba vėliau tiek pasikeitė, kad nebebuvo vadinama lotynų kalba, o „romansu“, iš kurio išsirutuliojo dabartinės romaniškos kalbos.

Anksčiau minėti Jordanio kalbos tyrinėtojai aptinka atsiradusius pakitimus ne tiktai rašyboje ir žodyne, bet ir morfologijoje bei sintaksėje. Taigi, skaitant ir suvokiant tekstą, reikia kreipti dėmesį ir į Jordanio kalbos ypatybes.

3. Ką Jordanio tekste reiškė a fronte

Romanse prielinksnis a buvo kito lotynų prielinksnio trumpinys, kai lotyniškajame ad atkrito priebalsis d. Būdamas tiesioginis lotyniško ad likutis18, jis rodė galininką kaip ir lotynų kalboje (lygiai kaip de rodė kilmininką), bet įgavo artėjimo ar artumo prasmę. Toks jis įsigalėjo romanse, vėliau ir ispanų kalboje. Antai dabartinėje ispanų kalboje al frente (a el frente) reiškia „priekyje“. Norint pasakyti, kad kas nors yra priešais, sakoma en frente.

Atliekant teksto prasmės vertimo taisyklingumo tyrimą, man buvo itin svarbu sužinoti ir vėliau palyginti, kaip Jordanio tekstas buvo suprastas ir verčiamas viduramžiais, kai jo kalba dar buvo artimiausia tuomet gyvavusiai romanso kalbai.

Karalius Alfonsas X Išminčius (1221–1284), versdamas į viduramžių ispanų kalbą tiek patį Jordanį, tiek ir jo perrašinėtoją Rodrigą Chimėną de Radą (Rodrigo Jiménez de Rada, 1170–1247), rašo:

en el suelo del mar oceano de septentrion a una grand ysla que dicen Scancia.19 Et desta ysla cuenta un sabio, que ouo nombre Pomponio Mela que es assentada en el seno del mar Oceano que es llamado Codano que cerca toda la tierra et a las costas aduchas cuemo en arco, et es luenga et encierra se en si, et en si misma se acaba. Et correl aparte de orient el rio Vistula, que sale de los montes de tierra de Sarmacia, et dalli o comiença a parescer a la ysla de Scançia20 ua partido por tres canales et ayuntan se cercal mar de septentrion et ua partiendo frontera entre tierra de Sciçia et de Alemanna.

Šis vertimas puikiai atspindi, kaip labai autoritetingas vertėjas prieš maždaug 800 metų suvokė, suprato, kas Jordanio yra parašyta:

Šiaurės Okeano jūros pakraštyje yra didelė sala, kurią vadina Skancia. Ir apie tą salą mokslininkas, vardu Pomponijus Mela, sako, kad ji yra Okeano jūros įlankoje, vadinamoje Kodanu, juosia visą žemę ir krantus tenykščius lanku, yra ilga, uždara, baigiasi savimi. Ir driekiasi rytų pusėje Vyslos upės, kuri išteka iš kalnų, esančių Sarmatijoje. Tai ten pradeda matytis toji Skančios sala, kur (upė) trimis vagomis susijungia su Šiaurės jūra ir nubrėžia ribą tarp Skitijos ir Alemanijos.

Analizuojant pateiktą vertimą, prieinama išvados, kad net ir esant abiem galimybėms – ar sala prasideda Vyslos žiočių dešinėje, ar kairėje (tos žiočių atšakos nebuvo pastovios, kaip tai įvyko 1367 metais, kai Nogatė persimetė iš vienos vagos į kitą), abiem atvejais lieka aišku, kad kalbama apie tą patį jūros krantą.

4. Skandinavijos mitas

Jordanio H teksto vertimas į vokiečių kalbą, atliktas lotynisto Vilhelmo Martenso, kaip minėta, buvo išleistas 1884 metais.22 Martensas turėjo įveikti netaisyklingą Jordanio rašyto teksto lotynų kalbą, ir tai jam buvo išties labai sunkus uždavinys.

Kai Vilhelmas Martensas paskelbė savo vertimą, dar nė vieno Jordanio kalbos vadinamųjų keistenybių tyrimo nebuvo atlikta – pirmoji ankstyviausia tokia studija pasirodė tik 1900 m. Tai buvo E. Violflino (Wölfflin) „Zur Latinität des Jordanes“.23 Martenso vertimui naudotas seniausias H tekstas, kupinas viduramžių lotynų kalbos bruožų, kurių svarbiausi jau buvo būdingi tuomet gimstančiam romansui, o lotynų kalba, dėstoma universitetuose, paprastai buvo ir yra klasikų raštų kalbos mokymas. Taigi Martensas susidūrė su jam sunkiai suprantama kalba, kurią jis bandė versti pagal jam žinomas klasikinės kalbos taisykles.

Negana to, versdamas tekstą Vilhelmas Martensas turėjo įveikti ir kitą kliūtį. Jordanio pasakojama istorija prasideda nuo Pabaltijo, ir visa knyga yra baltų istorija nuo Pabaltijo iki Italijos, Prancūzijos ir Ispanijos. Tačiau XIX a. pabaigoje logiškai susieti kadaise buvusios galingesnės už Romą valstybės istoriją su, tarkime, Lietuva, buvo neįsivaizduojama ir todėl neįmanoma. Lietuvos valstybės tuomet nebuvo, ir vyravo įsitikinimas, kad tai yra (ir visada buvo) tik labai maža, bebaigianti išnykti tauta.

Taigi Vilhelmas Martensas turėjo galynėtis ir su skirtinga nei jam įprasta lotynų kalba ir taikyti verčiamo sakinio prasmę prie to, kas jam atrodė jo laikais labiausiai tikėtina.

Dėl šių priežasčių, versdamas skyrių apie gudų kilmės vietą Vilhelmas Martensas turėjo išspręsti du iškilusius prieštaravimus: kalbos ir logikos. Gudų – kaip jie patys save vadino, ar „gotų“ lotyniškai – kilmės vieta vadinama „Skandza“ ir ji yra a fronte Vyslos žiočių. Jei verčiama įnagininko linksniu, vadinasi, sala yra netoli Vyslos žiočių, priekinėje jų dalyje, o jei pasirenkama „priešais“, ji atsiduria Skandinavijoje, kitoje jūros pusėje.

Už Skandinavijos versiją tuomet buvo keletas argumentų. Veikalas, kuriame buvo Jordanio H manuskriptas, jau buvo vokiečio Teodoro Momzeno pavadintas „Monumenta Germaniae Historica“, t. y. jau implikavo germaniškąją kilmę. Germaniška kalba parašyta Ulfilos (Wulfila) biblija buvo tuomet laikoma gudų germaniškos kalbos įrodymu, ir tuo metu niekas tuo neabejojo. Be to, sala, kurioje buvo gudų tautos lopšys, Jordanio tekste vadinasi Scandza, taigi ir šis žodis savo skambesio panašumu piršo Skandinavijos variantą, nepaisant to, kad Pabaltyje esančios vietovės vardo palatizacija turėjo veikiau nukreipti dėmesį į baltų kalbas.

Štai dėl šių dalykų, manau, savo vertime Vilhelmas Martensas ir „nukėlė“ Skandzią į Skandinaviją. Tačiau kartą taip išvertus, Martensui ėmė trukdyti likęs originalo tekstas, ir jis buvo priverstas savo vertime praleisti jam pagal jo versiją nebetinkančius tokius originalaus teksto žodžius, kad sala „į save užsibaigia“ ir kad sala „matosi“24 nuo Vyslos žiočių.25

Dėl atsiradusio tokio vertimo prasmės ir esmės iškraipymo Jordanio istorija nebeteko tęstinumo, t. y. svarbiausio privalumo – nuosekliai pasakoti istoriją tautos, kurios žemės apėmė Europos ruožą nuo Vyslos iki Uralo ir plito į pietus iki Juodosios jūros, o tai ir sudaro tolesnį Jordanio knygos pasakojimą. Dėl klaidingo vertimo pirmasis skyrius nei iš šio, nei iš to staiga atitrūksta, ir Jordanio tolesnis geografinis pasakojimas tampa nebesuprantamas, nes yra prarasta tikroji pasakojimo pradžios ir išeities vieta – Pabaltijys.

B. Kokios priežastys ilgai trukdė Lietuvoje susidaryti tikrą baltų protėvių senosios praeities visumos vaizdą

Lietuvoje buvo gana vėlai pradėta suprasti, kad baltų etninės žemės nėra vien dabartinių Latvijos ir Lietuvos arealas.

XIX amžiaus gale Lietuva ir Latvija buvo dvi mažos tautos, gyvenančios nedidelėje teritorijoje, todėl atrodė, kad jų etninės žemės visada tokios ir buvo. Tačiau 1897 metais rusų archeologų kongrese Rygoje mokslininkas Aleksandras Kočiubinskis iškėlė baltiškų vandenvardžių klausimą. Apie tai rašo baltistas Pjetras Dinis (Pietro Umberto Dini):26

Kočiubinskis padarė pranešimą, kuriame pirmą kartą iškėlė hipotezę, kad toks (baltų) arealas turėtų būti gerokai išplėstas į rytus ir į pietus iki Pripetės šiaurinio baseino, o rytuose – iki Berezinos baseino: metodologinė naujovė, kurią reikia pabrėžti, buvo ta, kad rusų mokslininkas savo tyrime plačiai rėmėsi hidronimų analize. Tuo pačiu pamatu Pogodinas ir Sobolevskis nukėlė šias ribas dar toliau į rytus, iki Okos baseino, o Šachmatovas (savo istorinės rusų dialektologijos paskaitų kurse Sankt Peterburgo universitete) – ir į didelę teritoriją Europos šiaurės rytuose.

Dinis išvardija svarbiausius kalbininkus, rinkusius baltiškus vandenvardžius: vokiečių filologus Maksą Fasmerį (Max Vasmer, 1886–1962) ir Hansą Krahę (Hans Krahe, 1898–1965), lenkų mokslininkus Janą Michalą Rozvadovskį (Jan Michal Rozwadowski, 1867-1935), Tadeušą Ler-Splavinskį (Tadeusz Lehr-Splawinski, 1891-1965) ir Janą Otrembskį (Jan Otrębski, 1889-1871), ir po jų vėliau dirbusius rusų filologus Serebrenikovą ir Toporovą.

Šią svarbią temą Lietuvoje gvildeno Kazimieras Būga, tačiau vandenvardžių kilmės hipotezė vis dėlto taip ir nebuvo pripažinta tarptautiniu mastu, ir tik 1963 m. ją galutinai patvirtino profesorės Marijos Gimbutienės archeologijos atradimai, paskelbti knygoje „Baltai“ (The Balts).27

Nuo pirmosios hipotezės 1897 metais iki galutinio suvokimo ir pripažinimo, pasiekto 1963 metais, iš lietuvių pusės Lietuvoje tik vienas Būga buvo atkreipęs dėmesį į hidronimijos svarbą. Tačiau nežiūrint jo autoriteto ir pastangų, tik nuo 1963 metų buvo galima kalbėti apie baltų genčių buvimą nurodytame plačiame rytų Europos areale. Anksčiau studijos apie minėtas žemes buvo „nemoksliškos“, todėl neįmanomos.

Daugiau kaip pusės šimtmečio vėlavimas, sprendžiant tokį esminį klausimą, gali būti paaiškintas ir politinėmis aplinkybėmis, bet jo tikroji priežastis galėjo būti ir tuometis Lietuvos mokslininkų apsiribojimas Lietuvos respublikos sienomis, nesižvalgant į žymiai platesnį baltišką paveldą.

Vėlyvas kalbotyros užgimimas

Baltų kalbotyra atsirado beveik kaip in extremis daroma išpažintis, nes pirmieji vokiečių kalbininkai, pastebėję lietuvių ir latvių kalbų archaiškumą, puolė skubiai rinkti baltišką medžiagą, įsitikinę, kad tai esanti mirštanti kalba.

Šis įsitikinimas galiojo nuo pat XVIII amžiaus galo ir XIX amžiuje dar sustiprėjo. 1800 metais išleistas Kristijono Milkaus lietuvių-vokiečių kalbų žodynas prasideda keturiomis įžangomis, kuriose reiškiamas susižavėjimas lietuvių kalba ir susirūpinimas jos galimu išnykimu28. Jau nuo pirmųjų savo įžangos žodžių Milkus nurodo, kiek jo laikais lietuvių prūsuose yra nutautinta ir kiek dar išliko kalbančių lietuviškai. Toliau spausdinamas berlyniečio Danieliaus Jenišo (Daniel Jenisch, 1762–1804) pasisakymas apie „mirštančią kalbą“ (aussterbende Sprache), kurią reikia gelbėti. Dar toliau apie lietuvių kalbą rašo Imanuelio Kanto (Immanuel Kant) mokslo draugas Kristupas Frydrichas Hailsbergas (Christoph Friedrich Heilsberg, 1726 ar 1727–1804), kuris kreipia didžiulį dėmesį į lietuvių būdą ir matyt nėra taip pesimistiškai nusiteikęs dėl ateities. Paskutinė įžanga yra paties Kanto, kurio jau pirmajame sakinyje raginama išsaugoti lietuvių kalbą.

Pirmieji baltistikos kūrėjai nebuvo lietuviai. Baltų kalbotyros pradininkai buvo Francas Bopas (Franz Bopp, 1791–1867) ir juo sekęs Augustas Šleicheris (August Schleicher, 1821 –1868), prie jų dar tektų prijungti ir Frydrichą Kuršaitį (1806–1884) – vienintelį lietuvį mūsų dabartiniu supratimu. Lietuvių kalbos tyrimus Bopas pradėjo nuo nulio – iki jo baltų kalbotyros visai nebuvo, nors tuomet moderni kalbotyra jau gyvavo nuo XVIII amžiaus, atsiradusi su pirmaisiais Viljamo Džounso (William Jones, 1746–1794) darbais. Net pats baltų kalbų pavadinimas, atsiradęs tik prieš pusantro šimtmečio, yra vokiečių kalbininko Georgo Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, 1811–1881) kūrinys, tuomi parodant, ant kokios informacinės tuštumos stovėta. (Nenorėdama nukrypti nuo temos, čia tik atkreipsiu dėmesį, kad senojo baltų vardo – t. y. kaip mūsų protėviai senaisiais laikais patys save ir savo kalbą vadino – klausimas, Lietuvoje, atrodo, dar nėra išspręstas)29.

Baltų kalbos yra šiuo metu pasaulinės svarbos lingvistikos šaka, didieji vokiečių, prancūzų, rusų kalbininkai negali be jos apsieiti. Ji yra plačiai išvystyta, tebevystoma ir Lietuvoje, bet viena svarbiausių įžvalgų apie kalbos praeitį buvo padaryta ne lietuvio, o rusų kalbininko Vladimiro Toporovo, iškeliant, jei gerai supratau, baltų periferijos svarbą, kai formavosi slavų kalbos.

C. Būsimų darbų vizija

Gotų germaniškumo teorija rėmėsi iki šiol keturiomis pagrindinėmis prielaidomis: 1) skandinaviška kilme; 2) germaniška Vulfilos biblija; 3) germanams priskirta Vielbarko kultūra, iš kurios prasidėjo žygis nuo Vyslos žemupio iki Juodosios jūros ir 4) germanišku kalbos poveikiu kraštuose, kuriuose atkeliavę įsikūrė vadinamieji „gotai“.

Pirmoji prielaida yra jau minėta skandinaviškoji kilmė, kuri pirmą kartą atsirado Vilhelmo Martenso vertime 1884 metais. Prieš Martensą neteko pastebėti, kad kas būtų laikęsis skandinaviškos kilmės teorijos. XVI a. pasirodė Johaneso Magnuso (Iohannes Magnus) „Historia omnibus Gothorum Sueonumque regibus“ (1554) ir jo brolio Olaus „Historia de gentibus septentrionalibus“ (1555), kurių svarbiausius punktus kiek plačiau atrodo, kad apima Matas Praitorius (Matthaeus Praetorius) ir kurie liečia dinastinius klausimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Magnusas kalba apie gudų „ir“ švedų karalijas (Sueonumque), o jo brolis ima bendrai „Šiaurės“ gyventojus.

Grįžtant prie skandinaviškosios kilmės hipotezės, reikia pastebėti, kad šiuo metu jos atžvilgiu kyla nemažai abejonių, nes net pangermaniškai nusiteikęs šių dienų istorikas Pyteris Heteris (Peter Heather) rašo, kad, kol nebus konkrečių įrodymų apie skandinavišką kilmę, nieko tikro apie tai nebus žinoma31.

Antroji klaidinga prielaida yra Vulfilo biblijos ir ta pačia kalba rašytų kelių atskirų puslapių germaniškumas. Praėjusiame šimtmetyje į ją buvo žiūrima kaip į pagrindinį gotų germaniškumo įrodymą, kol Ispanijos kalbininkas Ramonas Menėndis Pidalis (Ramón Menéndez Pidal) neįrodė, kad dėl gudų kalbos poveikio atsiradę lotynų kalbos kitimai negali būti priskirti germanams.32 Be to, iki šiol nėra surasto nė vieno įrodymo, kad Vulfilo biblijos kalba yra buvusi didžiosios gudų tautų šeimos kalba. Apie ją žinoma tik tiek, kad ją vartojo vyskupo Vulfilos pasekėjai, nuo gudų persekiojimo pabėgę gyventi į dabartinę Bulgariją.

Dar visai nesenai taikyta trečioji klaidinga prielaida buvo ta, kad Vyslos žemupyje buvusi Vielbarko kultūra, iš kurios pakilusi gudų kraustymosi į Pietus banga, buvę germanai. Tačiau paskutinių dešimtmečių Lietuvos archeologijos tyrimai atskleidė, kad minėtos kultūros bruožai nuo 500 m. pr. Kr. jau egzistavo Lietuvoje ir yra lėtos vietinės evoliucijos su baltams būdingais laidojimo papročiais.33 Surastų baltų kapų su akmenų vainikais Vakarų Lietuvoje gausa sugriauna pagrindinę prielaidą, pagal kurią gudų kraustymosi išeities vieta prie Vyslos žiočių priskiriama germanams.

Ketvirtoji, paskutinioji klaidinga prielaida buvo vadinamasis germaniškos gudų kalbos palikimas Iberų (Pirėnų) pusiasalyje, tačiau ši prielaida tapo silpniausia, nes germaniškų kalbų palikimo ženklai susiję tik su tomis Iberų pusiasalio provincijomis, kur iš tikrųjų būta germaniškos suevų imigracijos, atvykusios pusę šimtmečio anksčiau už gudus ir ėjusios skirtingu, Šiaurės Vokietijos keliu iki Prancūzijos, iš ten pro dabartinę Galisiją į Portugaliją.

Taigi tuomet pasaulio kalbotyroje tebelieka neatsakytas klausimas: kokia kalba kalbėjo gudai ir kiek ji galėjo paveikti vadinamojo „Iberų romanso“, t. y. ankstyvosios ispanų kalbos susiformavimą.

Grįžtant prie čia suminėtų keturių esminių prielaidų, tenka pastebėti, kad per paskutinius dešimtmečius jos tiek susilpnėjo, kad kitų dabartinių tyrėjų nuomone, jau nebekalbama apie „gudų tautą“34, o manoma, jog atvykėliai galėjo būti tautų mišinys,35 nes germaniškų bruožų jiems negalima priskirti ir nežinia kaip tada jų tautą ir kalbą aiškinti.

Paskutinį žodį turbūt tars archeologija, mokslas, kuris sparčiai žengia į priekį, patiekdamas nepaneigiamus apčiuopiamus daiktinius įrodymus. Gudų nueitas kelias nuo Pabaltijo iki Juodosios jūros paliko savo pėdsakus ir archeologai juos randa.

Gudų kalba Ispanijoje

Gudų invazijos pasekmėje Ispanijoje užgimusi nauja kalba yra senoji lotynų kalba, gavusį gudišką adstratą, kuris randamas fonetikoje, leksikoje ir morfologijoje. Kiek jau esu surinkusi medžiagos, galiu teigti, kad fonetinis poveikis buvo stipriausias, leksinis kiek silpnesnis, o morfologiniai kitimai gali būti įdomiausia tyrimų dirva, ją yra sunkiausia paneigti ar nuginčyti, nes tai yra sisteminių bruožų perkėlimas iš vienos kalbos į kitą su tiksliai raštuose datuotu kiekvieno bruožo atsiradimo Ispanijoje laiku.

Svarbiausia, kad tai ne paskiri ir ne pavieniai bruožai, kuriuos galima būtų pateisinti natūralios tarimo evoliucijos arba vieno kito atsitiktinumo argumentais.

Ispanijoje įvykę klasikinės lotynų kalbos kitimai, atsiradę dėl čia atsikrausčiusių gudų kalbos poveikio, yra kalbininko Menėndeso Pidalio surinkti iš VIII-XI a. laikotarpio ir jie visi drauge sudaro atgabento adstrato išsamų vaizdą.36 Pasitvirtina kalbininko Zigmo Zinkevičiaus tirto jotvingių žodynėlio autentiškumas, kai pamatome, kad visos jo fonetinės savybės sutampa su Menėndeso Pidalio pateiktais Ispanijoje atsiradusiais lotynų kalbos fonetiniais pakitimais. Kadangi V amžiaus galindų etninėse žemėse slavų dar nebuvo, nuodugnus tyrimas gali patvirtinti Ispanijoje buvusį senovės baltų kalbos poveikį ir drauge patvirtinti buvusiose Galindų žemėse galindų baltiškos kalbos poveikį dabartinei tenykštei slavų tarmei (ar kalbai), tuo pačiu sutvirtinant ir Toporovo hipotezę apie slavų kalbų vėlyvą susiformavimą baltų periferijoje.

Kitaip tariant, tyrimas gali patvirtinti hipotezę apie Ispanijoje atsiradusį baltiškąjį adstratą, ir tai savo ruožtu leis patvirtinti slavų atitinkamose kalbose esantį baltišką substratą, jei pasirodys, kad bruožai atitinka.

skirtukas

Kai paskutinį kartą 2011 m. vasarą viešėjau Lietuvoje, ieškojau kontakto su baltų kalbų tyrinėtojais. Dėkinga buvau ir tebesu, kai Kaune viešint įžymūs mokslininkai atsiliepė ir paskyrė mūsų susitikimui brangaus savo laiko. Pokalbių metu išdėsčiau, kad baltiškasis adstratas, kurį randu Ispanijoje, geriausiai atitinka Kastilijos provincijoje, kurios kalba vėliau tapo oficialioji ispanų kalba, su galindų, kurie patys save galindais vadino37, mums šiandien gal dar tik dalinai žinomu kalbiniu palikimu. Tačiau iš to, ką žinome, atrodo, kad jų tarimas buvęs toks savitas, jog išliko buvusiose galindų žemėse kaip dabartinės tenykštės slaviškos kalbos tarimas. O susitikimų ir diskusijų Lietuvoje metu atsakydami į mano pasiteiravimą, archeologai patvirtino, kad IV-V amžiuje tose etniškose galindų žemėse slavų dar nebuvo, buvo tik baltai.

Prašiau ir prašau pagalbos – juk Lietuvoje baltistai gali atlikti žymiai išsamesnį, tobulesnį ir vertingesnį darbą, negu aš galiu Venesueloje.

Mokslo tyrinėjimams reikia šalto proto, ilgo, kruopštaus ir nuoseklaus darbo. Tačiau moksle, kaip ir visur gyvenime, tvirčiausiai jaučiasi pradininkai, pirmeiviai. Kad Lietuvai ir lietuvybei svarbius tyrimus atlikti buvo vėluota tais laikais, kai Lietuva dar nebuvo laisva, gal ir galima suprasti, bet, sprendžiant šiuo metu iškilusius opius klausimus, prarasti iniciatyvą, užleisti vietą kitiems ir laukti svetimųjų malonės nevalia.

Jūratė de Rosales

skirtukas
Išnašos

1 http://alkas.lt/2012/01/28/a-butkus-s-m-lanza-kaip-baltai-tampa-gotais/

2 http://www.saber.ula.ve/handle/123456789/16399

3 Visų išlikusių manuskriptų aprašas yra Giunta F., Grillone A., Jordanis De origine actibusque getarum, Roma, 1991, X-XVI p.

4 Pirmoji spausdinta Jordanio istorijos versija pasirodė Konrado Peutingerio laidoje Augsburge 1515 metais, ir nuo to laiko priskaičiuojama šešios skirtingos laidos, pasirodžiusios XVI amžiuje. Nuo XVII a. iki XX a. skirtingų Jordanio laidų yra daug: vien XVII amžiuje pasirodė skirtingos laidos 1609, 1622, 1650, 1656, 1611, 1655 ir 1679 metais. Kai kurios labai skiriasi viena nuo kitos, nes kiekvienas leidėjas pagal savo išmonę taisė kalbą. Visi leidiniai yra lotynų kalba.

5 Giunta F., Grillone A., Jordanis De origine actibusque getarum, Vol. 117 Fonti per la Storia de Italia, Instituto Storico Italiano per il Medio Evo, Roma, 1991.

6 Wöfflin E. Zur Latinität des Jordanes, Archiv für Lateinische Lexicographie und Grammatik, 1900, 361–368 p.

7 Bergmüller L. Einige Bemerkungen zur Latinität des Jordanes, Augsburg, 1903.

8 Werner F. Die Latinität der Getica des Jordanes, Halle, 1908.

9 Sondervorst V. De la persistance de “m” finale chez Jordanès, Musée Belge, 5, 1901, 224–231 p.

10 Helttula A. Ablative and accusative absolute in Jordanes and his sources, Hensinki, 1983.

11 Lorenzo J. El valor de los proverbios en Jordanes, Salamanca, 1976.

12 Ferro, T. La complessa transizione dal latino al romanzo nell´area carpato-danubiana: aspetti del latino di Jordanes. La transizione dal latino alle lingue romanze. Atti Della Tavola Rotonda di Linguistica Storica Università Ca´Foscari di Venecia, Tubinga, 1998, 189–193 p.

13 Iordache R. Elementos vulgares en la obra de Jordanes, Helmantica 24, 1973; Observaciones en la subordinación causal en las obras de Jordanes, Helmantica 27, 1976; L´interrogative indirecte dans les oeuvres de Jordanès, Ziva Antita, 33, 1983; L’ emploi des adverbes quatenus, hactenus, protinus et tenus dans les oeuvres de Jordanès. Atti dell´Accademia di Scienze Lettere e Arti di Palermo, 1984–1985; Remarques sur la subordonnée temporelle à l´époque classique et à l´époque tardive, chez Jordanès, Linguística, 1993.

14 Jordanes. Origen y gestas de los godos, edición de José María Sánchez Martín, Ediciones Cátedra, Madrid, 2001.

15 Idem. 35-36 p.

16 Jordanes, L. 265.

17 Jordanes, Origen y gestas de los godos, edición de José María Sánchez Martín, Ediciones Cátedra, Madrid, 2001, 11 ir 207 p.

18 Menéndez Pidal, R., Orígenes del Español, estado lingüístico de la Península Ibérica hasta el siglo XI, Obras Completas, VIII. Espasa Calpe S.A., Madrid 1972, par. 78/1, 373-4 p.

19 Jordanis nurodo, kad jis seka Ptolomajaus aprašyta Skancios padėtimi. Negalime žinoti, kokį Ptolomėjaus tekstą jis vartojo. Jordanio laikais, jam galėjo būti prieinami tiktai graikiškai I amžiuje rašytas paties Ptolemajaus tekstas ir jo vertimas į lotynų kalbą, kurį Jordanio laikais padarė Beocius (Beothius). Tačiau ir graikiškas tekstas, ir Beociaus vertimas – kurių vienu ar kitu galėjo pasinaudoti Jordanis – yra pradingę. Išlikęs tik daug vėlesnis vertimas į arabų kalbą, kuris pasiekė Ispaniją arabų okupacijos metu XII amžiuje ir tik tuomet Europa vėl sužinojo apie Ptolemajų. Žinoti, kokį Ptolemajaus tekstą vartojo Jordanis, šiandien neįmanoma, lygiai kaip neįmanoma žinoti, kiek vertimas ir „atvertimas“ į ir iš arabų kalbą galėjęs iškreipti tekstą.

20 Tame pačiame tekste, vienoj vietoj yra rašoma „Scancia“ ir truputį toliau „Scançia“. Jordanis rašė „Skandza“, bet dabartinė tendencija „ištaisyti“ Jordanį į klasikinę lotynų kalbą dirbtinai pakeitė ir šį žodį į lotyniškai skambančią „Skandia“, t.y. be palatizacijos. Žiūr. vertėjo Theedrich Yeath įžangą paduotą internetinėje Jordanio teksto pradžioje: „The Latin is based on that of Theodore Mommsen, Monumenta Germaniae Historica, which I have modified extensively for easier reading, since Jordanes’ own text is anything but “classical” in form“. Ten, kur dar nesenai toje pačioje interneto vietoje buvo rašoma „Scandza“, vertėjas dabar pakeitė net lotyniškame originale į „Scandia“, kurios pas Jordanį nebuvo. www.harbornet.com/folks/theedrich/Goths/Goths1.htm#III.

21 Alfonso X El Sabio, Estoria de Espanna. Publicada por Ramón Menéndez Pidal, t. I, Madrid, 1906, 386 p.

22 Martens W. Jordanes Gotengeschichte übersetzt von… . Dr. F. Duncker, 1884. Kitos laidos: Leipzig, Verlag del Dykschen Buchhandlung, 1913 ir Phaidon, Essen und Stuttgart, 1986.

23 Žr. 6 išnašą.

24 Oponentų teigimas, kad Jordanio žodis in conspectu buvo geografinio abstraktaus termino pobūdžio, tampa paneigtas, kai Alfonsas X rašo, kad nuo Vyslos žiočių pradeda matytis sala – comiença a parescer.

25 Martenso vertimas: „Draussen im nördlichen Eismeer liegt eine grosse Insel namens Skandza, von der Gestalt eines Zitronenblatts mit krummen Seitenkanten, weit in die Länge gezogen. Von ihr berichtet auch Pomponius Mela, dass sie im Kodanischen Meerbusen gelegen sei, dessen Ufer der Ozean bespült. Sie liegt vor der Mündung der Vistula, welche auf den sarmatischen Gebirgen entspringt und gegenüber von Skandza, Germanien und Scythien scheinend, in drei Mündungen in den nördlichen Ozean fliesst.“ Yra praleidžiama concludens se (į save užsibaigia) ir in conspectu (matosi).

26 Dini, Pietro U. Baltų kalbos. Lyginamoji istorija V., Mokslo ir Enciklopedijų Leidybos Institutas, 2000, 1.2.2.

27 Gimbutas, M., Frederick A. Praeger, New York – Washington, 1963.

28 www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2181

29 Vienintelis labai pastoviai vartotas pavadinimas nuo V a. pr. Kr. iki maždaug XIII a., kiek teko pastebėti, buvo užsieniečių kalbose vadinamas getų-gotų kompleksas, kurį tiesioginiai tos tautos palikuonys Ispanijoje tarė mums įprastu baltišku godo ar gudo vardu, pabrėždami, kad tai esama tų pačių graikiškų ar lotyniškų getų-gotų ir kad jie abu yra tas pats, kas itin ryšku yra pas Jordanį. Dar ilgai, net iki Renesanso, Dakija, buvusi baltų valstybė Rumunijoje, romėnų ir viduramžių raštuose buvo vadinama Gotija, o iki XIII a. kryžiuočių raštuose jotvingių žemės ir Prūsija buvo vadinamos Getija, ne tik prūsai, bet ir lietuviai buvo vadinami „getais“ (Gete dicuntur Lithuani, Prutheni et alias ibidem gentes – Kadlubka, XIII a.). Tačiau paminėjus, kad ir Žemaitija galėjo būti Getija, Lietuvoje daug kas to nepripažįsta, nepaisant to, kad iki dabar Žemaitija lotyniškai yra Samogitia. Tik dėl datos, nuo kada ji taip vadinama, galima suabejoti, nes, pvz. Bronius Kviklys „Mūsų Lietuvos“ IV tome pažymi, kad taip ji buvo vadinama tik XV amžiuje, ir pateikia variantus Samagitte, Semogite, Samogita, Samogitiae, Samogicia. Lotyniškai Žemaitija yra Samogitia, o prancūziškai – Samogitie. Dėl žemosios Getijos reikia atminti, kad Romos laikais Vakarų Vokietijos romėniškos provincijos buvo suskirstytos į Germania Superior ir Germania Inferior (Aukštoji ir Žemoji Vokietija). Tokie pavadinimai tebėra tarptautiniai, pripažinti skirstant žemupių ir aukštupių sritis. Vytautas tą patį argumentą naudojo aiškindamas dokumente imperatoriui, ką reiškia Aukštaitija ir Žemaitija. Aišku, abejoti galima, tuomet lieka tiktai neginčytina Pagudė.

30 Martens, W., Jordanes. Gotengeschichte nebst Auszügen aus seiner römischen Geschichte, überstezt von Dr. … Leipzig, F. Duncker, 1884.

31 Heather, P. The Goths. Blackwell Publishing, 9th edition 2009, 13-14 p.

32 Menéndez Pidal, Ramón. Orígenes del Español. Estado lingüístico de la Península Ibérica hasta el siglo XI. Obras Completas. T.VIII. Espasa Calpe, 1972.

33 Žulkus, Vladas. Vakarų baltai gotų-gepidų migracijoje (I-IV a.). Litterae Universitatis, 1995, Kaunas, UDK 908 (474.5) 74-107 p.

34 Ispanijoje žodis „godo“ nurodo lotynų kalboje vadinamus gotus ir (arba) getus, apie kuriuos kalba visi Romos šaltiniai, įskaitant Jordanį, ir kurie atvyko į Italiją, Pietų Prancūziją ir Ispaniją Didžiojo tautų kraustymosi metu.

35 Amory, P. People and identity in Ostrogothic Italy, 489-554. Cambridge University Press, 1997.

36 Menéndez Pidal, Ramón. Orígenes del Español. Estado lingüístico de la Península Ibérica hasta el siglo XI. Obras Completas. T. VIII. Espasa Calpe, 1972.

37 Galindo ir Galindez tebėra Ispanijoje dažna pavardė. Menéndez Pidal yra surinkęs jų ankstyvosios rašybos pavyzdžių iš IX – XI a.

Lietuviški įspaudai Pirėnuose
Santrauka:

Lietuvoje ilgai nenorėta pripažinti, kad baltų etninės žemės toli už dabartinių Latvijos ir Lietuvos sienų. Baltistikos mokslas atsirado užsienyje, Lietuvoje vienintelis Kazys Būga tada gvildeno vandenvardžių kilmės hipotezę. Iki Marijos Gimbutienės pripažinimo baltų paveldo paieškos plačiame Europos ruože išvis buvo laikomos „nemoksliškomis“ (ir dabar praeities iki Mindaugo tyrinėjimai vadinami „proistore“, net „paraistorija“). Jei dabartinis Nepriklausomos Lietuvos mokslas laiku nesujudės, vėl gali atsirasti naujų pangermanų ar panslavų, kaip jau buvo nutikę praeityje, kai germanai pasisavino gudus, o slavai griebėsi „baltoslavų“ kalbos klasifikacijos. Lietuvių kalbotyra negali užsidaryti vien dabartinės Lietuvos sienose, turi veikliai reikštis pasaulinėje romaniškų ir slaviškų kalbų genezės tyrimų plotmėje, kur baltų kalbos gali pasirodyti raktas, atveriantis vaizdą ir į pačių baltų buvusį didžiulį poveikį romaniškoms kalboms V-XI amžiuose, ir slavų kalbų susidarymui nuo VI-VII amžiaus ir vėliau.

Teiginys:
Lietuva turėtų pirmauti, tiriant baltų paveldą, o ne vilktis užsieniui iš paskos.
Sritis:
Praeitis: Gudai.
Raktažodžiai:
, , , .
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/nevalia-vel-paveluoti
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2012-02-22.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?