Filosofinė Lietuva: nuo Kanto iki Lėvino

Vertimas iš „Lituania philosophica: de Kant a Lévinas“ ispanų kalba

Turinys

Kanto ir Lėvino šaknys

Autorė dėkoja bibliografei Genovaitei Mačiūtei už dokumentų paiešką ir jų persiuntimą į Venesuelą.

1937-ieji, Lietuva, senelių ūkis, į kurį atvykome vasaros atostogų. Įsisėdusi į stakles, bobutė audžia ir kreipiasi į mano mamą, neseniai sugrįžusią iš Paryžiaus:

Prisėsk, Genut, pasikalbėsiva.

Sunku būtų surasti kitas dvi tokios skirtingos išvaizdos ir drauge viena kitai tokias artimas moteris: paryžietiškai elegantišką mano mamą ir bobutę ilgu plačiu storos vilnos sijonu — tokius vilkėdavo moterys, triūsiančios ūkiuose nuo aušros iki nakties. Jas siejo ne tik meilė mano tėvui, šeimos artumas, bet ir bendra kultūra. Sakytume, lietuvių kalbos įdiegta bendra kultūra.

Ką pasakė bobutė? Trimis žodžiais išliejo daugybę sąvokų. Nors sakė „sėsk“, prisegė priešdėlį pri-, ir tuomet žodis „prisėsk“ įgijo erdvės ir laiko prasmės: nurodė, kad mama turi prisiartinti (erdvė), bet tik trumpam (laikas). „Genut“ bet kokioj kitoj kalboj būtų Genovaitės vardas mažybiniu pavidalu, bet lietuvių kalbos mažybinėje priesagoje -utė, kaip ir priesagoje -elė, tebeglūdi liaudies dainų svoris — kur gausios priesagos -utė, -elė ir kitos rodo pagarbą, meilę, artumą ir, lyg to būtų maža, jose giliai įsišakniję seniausių apeiginių tautos giesmių atgarsiai.

Žodis „pasikalbėsiva“ yra su priešdėliu pa-, kuris, lydėdamas daiktavardį, nurodo, kad veikėjas yra greta, bet jei, kaip šiuo atveju, yra prie veiksmažodžio, veiksmą įstato į numatyto laiko ribas: kartą pa-kalbėjus, veiksmas bus baigtas, taigi atsiranda tam tikras veiksmo ir laiko santykio nustatymas. Vidury žodžio turime sangrąžinę dalelytę si, kuri rodo asmenišką dalyvavimą pasikalbėjime. Bobutė save įtraukia į pasikalbėjimą, parodydama artumą, kurį tuojau pat sutvirtina dviskaitos pasirinkimu. Dabartinėje kalboje sakytume „pakalbėsime“, bet bobutė dar retkarčiais vartojo dviskaitą ir mamai sakydavo „pasikalbėsiva“. Tai rodo dviejų asmenų — bobutės ir mamos — bendravimą ir jų artumą.

Užteko trijų žodžių kvietime supinti erdvės, laiko ir dviejų žmonių artumo sąvokas:

Prisėsk, Genut, pasikalbėsiva.

Lietuvių kalbos poveikis Kantui ir Lėvinui

Yra du filosofai, kurių kiekvienas atvėrė naują erą žmonijos galvosenoje, ir kuriuos tyrėjai yra pratę gretinti, nors jų gyvenimus skiria ilgokas laiko tarpas. Tai — Imanuelis Kantas ir Emanuelis Lėvinas. Jiems abiems teko ne tiktai tas pats vardas — bendra ir tai, kad abu aiškino, kokiu būdu žmogus atpažįsta erdvės ir laiko santykį. Panaši ir jų etikos samprata, teigiant, kad žmogus yra doroviškai atsakingas už visus kitus žmones (Kantas), arba doroviškai atsakingas už kitą žmogų (Lėvinas).

Kantas ir Lėvinas. Nuo pat vaikystės abu mokėsi vienos seniausių judėjų – krikščionybės kultūros kalbų: biblinės hebrajų kalbos. Abu augo ir susiformavo seniausios indoeuropiečių gyvos kalbos aplinkoje: lietuvių. Ar tos dvi kalbos viena kitą paryškino savo priešingybėmis ar, priešingai, papildė panašumais? Nemokėdama hebrajų kalbos, negaliu atsakyti, belieka palikti šį klausimą specialistams. Tačiau mokėdama, kad ir netobulai, lietuvių kalbą, pastebiu, kiek daug yra jos vidinės filosofijos sutapimų su tuo, ko mokė Kantas, ir vėliau išplėtojo Lėvinas.

Kartą atsitiktinai apie tai užsiminiau Valencijos universiteto profesoriui ir tarptautinio kultūros studijų žurnalo „La Torre del Virrey“ direktoriui Antonijui Lastrai (Antonio Lastra). Jis pastabos nepamiršo ir įsakmiai, net keletą metų mane vis ragino plačiau apie tai parašyti jo skaitytojams.

Kai Lastros įkalbėta pagaliau ėmiausi rašyti, stebėjausi, kad toks, atrodytų, savaime aiškus dalykas, kaip lietuvių kalbos poveikis Kantui ir Lėvinui, niekada nebuvo Vakarų filosofijos tyrinėtojų paliestas.

Klydau. Pradėjus rankioti medžiagą apie Lėviną, paaiškėjo, kad Kanadoje gyvenantis filosofijos profesorius Andrius Valevičius, asmeniškai Lėviną pažinojęs ir apie jį rašęs, jau buvo pastebėjęs tą būdingą Lėvino bruožą. Aptardamas filosofinį straipsnį, kurį lietuviškai parašė Lėvinas būdamas 27 metų ir kuris buvo atspausdinta Kaune 1933 metais¹, Valevičius rašo:

Skaitydamas šį ankstyvąjį Levino straipsnį, stebėjausi, koks paprastas jo stilius, kaip lengva skaityti ir suprasti. Kiekvienas, skaitęs Leviną prancūziškai, gerai žino, koks prakaitas išmuša bandant suprasti jo tekstą. Vadinasi, prancūzų kalba jis rašo daug sudėtingiau negu lietuviškai. Teksto sudėtingumas, etimologiniai dekonstruktyvizmai, be abejonės ir yra viena jo išgarsėjimo priežasčių. Kodėl? Vienas prancūzų leidėjas man sykį aiškino, kad toks stilius egzistuoja Levino raštuose todėl, kad jis lietuvis. „Jam prancūzų kalba vis tiek svetima. Jis tiesiog masakruoja prancūzų kalbą, todėl visi kairieji intelektualai ir tapo jo sekėjais. Joks prancūzų intelektualas nebūtų išdrįsęs taip kraipyti prancūzų kalbos“.

Andrius Valevičius: „Emmanuelis Levinas, filosofas iš Lietuvos“²

Tarp kitko, pats Lėvinas visada kalbėjo apie Prancūziją su meile ir dėkingumu, sakydamas, kad tai yra „vaišingas“ kraštas, tuo nurodydamas, kad save ten visada suvokė kaip svečią.

Gal eičiau kiek toliau negu prancūzas leidėjas, nes galvoju, kad vertėtų grįžti prie buvusių Lėvinui artimų žmonių pasakojimų apie tai, kaip jis kankinosi rašydamas: braukė, taisė, keitė, net įkrisdavo į desperaciją, tačiau šiuos pasakojimus veliju palikti tiems, kurie buvo tiesioginiai Lėvino kasdienio gyvenimo liudininkai.

Ši trumpa esė apsiriboja tuo, kas mano manymu yra svarbiausia:

savita lietuvių kalbos struktūra lemia ja kalbančių žmonių galvoseną ir
kiek tos kalbos mokėjo Kantas ir kiek Lėvinas.

Lietuvių kalbos savitumas

Lietuvių ir latvių kalbos yra seniausios iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų. Abi gali parodyti panašią gimimo metriką ir abi yra paskutinės palikuonės paveldo, kuris šiuo metu negailestingai bombarduojamas globalizavimo, naikinančio senąsias sintetines darybas, siekiant jas pakeisti analitinėmis darybomis. Net ir per tokį smarkų puolimą lietuvių kalba, nors ir neatmeta analitinės darybos, antai „sėsk prie manęs“, visgi išlaiko sintetinius sakinius, kurie nesutampa su vakarietiškos galvosenos statiškumu, nes tame sintetiniame sakinyje žodžiai vienas kitą veikia, jie pinasi, sudarydami sakinius, kuriuose karaliauja kitimų santykiavimo sąvokos.

Žmogus ir darna

Jei imame kiekvienos kalbos vertybių rūšiavimo sistemą, matome, kad yra dvi kalbos, greičiausiai to paties senumo, kuriose svarbiausia vertybė yra dinamika. Tai — lietuvių kalba ir sanskritas. Pastarasis yra kalba, kuri pradžioje buvo perduodama giesmėmis, vėliau užrašyta, o atsirado ji Indijoje maždaug antrojo tūkstantmečio prieš Kristų vidury. Neseniai išleistoje kalbotyros profesoriaus Olego Poliakovo knygoje viename jos skyriuje aprašomi sutapimai ir skirtumai tarp lietuvių ir sanskrito kalbų ir prieinama išvados, kad daug kur dabartinė lietuvių kalba turi senesnių už sanskritą formų, žvelgiant į jas iš lingvistinio taško. Lygindamas sanskrito balsių ir priebalsių fonetinę sistemą su lietuvių kalba ir imdamas indoeuropietišką sandarą kaip pirmykštę formą, Poliakovas teigia:

Sanskrito ir lietuvių kalbos fonetinių sistemų palyginimas rodo, kad tik lietuvių kalba su kai kuriais pokyčiais išsaugojo ide. dvibalsius. Ji taip pat geriau išsaugojo ir balsių sistemą. Skirtingai nei lietuvių kalba, sanskritas išsaugojo tik ide. aspiruotųjų *bh, *dh, *gh > (g)h ir paprastųjų priebalsių *b, *d, *g opoziciją; pati priebalsių sistema geriau išsaugota lietuvių kalboje.

Olegas Poliakovas: „Pasaulis ir lietuvių kalba“ 130 psl.³

Morfologinio palyginimo išvados yra šios:

Sanskrito ir lietuvių kalbų daiktavardžių palyginimas rodo, kad abiejose kalbose gerai išsaugoti senieji ide. linksniai. Pateiktos paradigmos atrodo ne kaip dviejų skirtingų kalbų, o kaip dviejų skirtingų tarmių paradigmos.

Ten pat, 135 psl.⁴

Panašiai kalba Indijos lingvistas Sunitis Kumaras Čaterdžis, važiavęs į Latviją tirti senųjų baltų dainų. Jo išvada:

Galėtume pagrįstai sakyti, kad senosios vedų giesmės ir baltų dainos yra du giminingi korpusai, kurie vienas kitą papildo.

Suniti Kumar Chatterdzhi: „Balts and Aryans“ 143 psl.⁵

Iš tiesų archainės baltų dainos išrodo kaip pirmųjų agrarinių kultūrų pasireiškimas, kai žmogaus vaizduotėje pasaulis buvo tvarkomas viršgamtinių jėgų, nuo kurių priklausė jo gyvenimas. Lietuviškose ritualinėse dainose vienos reikšmingiausių yra lalavimai (pagal latvių žodį „liels“ — didelis, kuris neišliko lietuvių kalboje, išskyrus kai kuriose senose dainose, kur žodis turi veiksmažodžio reikšmę, antai „du ąžuolu lylio“).⁶ Lalavimai — apeiginės dainos, jų tikslas buvo raginti sėją ir naminių gyvulių augimą. Šis paprotys, kaip ir dainų žodžiai, buvo užrašyti užpraeitame šimtmetyje Prūsijoj. Jo buvo laikomasi ir Imanuelio Kanto gyvenamoje aplinkoje.

Tie lalavimai yra ilgos litanijos, apdainuojančios gyvybės ir gamtos dinamiką.⁷ Dainoje nuolat kartojama „Ei, lalo“, ir tai yra lyg raginimas augti, o likusieji žodžiai išvardija, kas pasėta, kas iš gyvulių auginama, skatinant augimą ir dauginimąsi, kaskart greičiau ir geriau, gausinant derlių ir turtą. Kiekviename posme gamtos dinamika tarnauja žmogui, ir tas savo ruožtu dainuoja gamtai ne vienas, o sutartinai su kitais, suėjusiais ir turinčiais tuos pat pageidavimus.⁸

Lietuviški geometriniai audinių raštai

Tą pačią gamtos nuolatinės dinamikos sąvoką dar aiškiau turime kai kuriose sanskrito eilėse — jų panašumai su lietuvių kalba nėra vien tiktai žodžių tapatybėje, nes filosofinė pasaulio samprata irgi yra ta pati.

Sanskrito „Bhagavad Gîtos“ XI-39 eilėje skaitome:

Ayu, yamo, ´gnir, varunah çaçankah pradjapatis tvam prapitamahacca.

Tų žodžių vertimas į vakarietiškas kalbas yra

Vėjas, žemė, ugnis, vanduo, mėnulis, dievas Pradjapatis ir protėvių jėga yra tavo.

Mokančiam baltų kalbas, prasmė yra skirtinga, nes kiekvienas žodis turi savo dinaminį pradą veiksmažodyje:

Ayu tikrumoje yra (v)ayu, lt. vėjas, pagal vyti, veja — tai yra vėjo, vijimo jėga.
Yamo, lt. žemė — nuo gimti, gema, gimdytoja, kurioje visi augalai gimsta.
‘Gnir yra ugnis, degimas, kombustijos ar tirpinimo jėga.
Varuna, lt. varuma — nuo varyti, varo, vandens srovės jėga, o
Çaçankah, nors ir kitaip skamba kaip lietuvių mėnuo, — nuo mainyti, maino — irgi nurodo pasikeitimo dinamiką.
Apie Pradžią Pačią lietuviams aiškinti nereikia.

Tekstas, išvardinęs visas dinamines gamtos jėgas, nurodo, kad jos visos yra „tau“, jos tau tarnauja, ant jų laikosi tavo kultūra, gyvenimo būdas ir gyvenimo supratimas.

Jei to maža, galima dar palyginti kalbinį žodžių tapatumą.

Sskr. yamo, lt. žemė, — senoji *gema.
Sskr. ´gnir, lt. ugnis.
Sskr. varunah, lt. varuma.

Įdomiausias yra sskr. çaçankah, nes sanskritas turi ir žodį masah, (lot. mens) kuris reiškia sanskrite, kaip ir pas lotynus, mėnesinį laiko tarpą, bet „Bhagavad Gîta“ pasirenka žodį çaçankah, kurio pirminė reikšmė yra mainymasis, lygiai kaip ir lietuvių mėnuo yra nuo mainytis.

Nemažiau įdomus yra Pradžiapatis, mitologinė pradžia pati. Tarp senųjų Lietuvos dievų simbolinio užvardinimo priedas „pats“ nurodo pagrindinį privalumą, antai Dimstpatis ir Laukpatis — namų ir laukų tapatybės dievai.

Verta palyginti ir suprasti šias „Bagavad Gîtos“ eiles (VII.6) ir jų vertimo į lietuvių kalbą vispusišką kalbinį panašumą:

Sanskritas:	Lietuvių kalba:
aham	esmi
krtsnasya	kūrybos
jagatah	pažanga
praghavah	pribuvimas
pralayas	praėjimas
tatha	tatai

Lietuviškai:

Esu kūrybos pažanga, pribuvimas, praėjimas, tatai.

Jūratė de Rosales: „Los Godos“ 306-310 psl.⁹

Jūratė de Rosales bibliotekoje (Stasio Petkaus nuotr. 2012 m.)

Erdvės ir laiko santykis

Baltų kalbose yra daugybė priešdėlių. Tame nėra nieko naujo, nes visos indoeuropiečių kalbos vartoja priešdėlius, kurie pakeičia ar patikslina pagrindinį žodį. Slavų kalbos, stipriai paveiktos baltų kalbų periferinio arealo ir jaunesnės, irgi naudoja daug priešdėlių. Tačiau baltiški priešdėliai išsiskiria savo gausumu ir tuo, kad beveik visada jie nurodo erdvės ir laiko santykį.

Paieškoję dabartinės Lietuvių kalbos žodyne internete veiksmažodžio „eiti“, rastume tokias jo reikšmes:

anteiti, apeiti, ateiti, daeiti, įeiti, išeiti, paišeiti, nueiti, panueiti, paeiti, padeiti, pareiti, papareiti, pereiti, pieeiti, praeiti, prieiti, razeiti, parazeiti, sueiti, pasueiti, užeiti.

LKI: „Lietuvių kalbos žodynas“ (ISBN 9986-668-98-0, www.lkz.lt, 1941–2002 m.)

Kiekvienas iš tų veiksmažodžių su savo priešdėliu vėl skirstosi į daugybę sąvokų (vietomis net po 30) pagal santykį su kitomis sakinio dalimis, taip, jog žodyno patarimuose net perspėjama, kad „radus daugiau negu 1.000 žodžių, apie tai įspėjama ir paieška nutraukiama“. Visais atvejais, vieną ar kelis priešdėlius sujungus, gali nurodyti ne tiktai erdvės ir laiko santykį, bet dar to judėjimo santykį su kitais daiktais ar asmenimis, nes veiksmažodis „eiti“ gali reikšti artėjimą ar nutolimą nuo kitų objektų, antai „sueiti“ jau kalba apie kelių asmenų subuvimą, o „užeiti“ dargi rodo trumpą laiko trukmę nurodytoje vietoje.

Laisvas pasirinkimas tarp tos daugybės priešdėlių, lydinčių veiksmažodį, suteikia nuolat judančio erdvės ir laiko santykio begalinio įvairumo galimybes. Bet ne mažiau svarbus yra veiksnio judėjimo pobūdis, nes, norint pasakyti, pvz. kad kas nors „ėjo“, galima veiksmą išreikšti įvairiausiais būdais. Rašytojas Balys Sruoga (1896-1947), tyrinėdamas senąsias lietuvių dainas, pastebi, kad kalba leidžia sukurti veiksmažodžius beveik iš kiekvieno žodžio, ir pateikia ilgą sąrašą pavyzdžių: bruškinti, gūžinti, klumpinti, slinkinti, rutuoti, ūluominti, tysinti, atjuoduoti, kėbžinti, kleipinti, krapenti, krupinti, kliūtinti, kuodinti, liopinti, nyrinti, atplastėti (pavėjui), atpletuoti (prieš vėją) atpliskuoti, atliumpėti, atsapenti, etc, etc. Ir daro tokią išvadą:

Kiekvienas šių veiksmažodžių reiškia „eiti“, bet kiekvienas jų ir vaizduoja, kaip šis procesas vyksta. Nesunku pastebėti, kad kai kurie minėtų veiksmažodžių yra kilę iš jausmažodžių. Pavyzdžiui: guž, guž — gūžinti; krap, krap — krapenti; liop, liop — liopinti; sap, sap — sapenti; pliump pliump — pliumėti. Jausmažodžių lietuvių kalboje devynios galybės; jokia kita kultūrinė kalba jų tiek neturi; ir beveik iš kiekvieno jausmažodžio, reikalui atsitikus galima padaryti veiksmažodį.

Balio Sruogos „Raštai“ VI t. 271 psl.¹⁰

Priešdėliai ir jausmažodžiai suteikia kalbai nepaprastą lankstumą. Bet ne mažiau yra ir prieveiksmių: vietos, laiko, būdo, priežasties, tikslo. Tik dažnai jų nė nereikia, nes pats veiksmažodis ir net daiktavardis, pavirtęs prieveiksmiu, turi pakankamai gramatinių galimybių išreikšti įvairiais būdais bangavimus erdvėje ir laike. Antai namas yra daiktavardis, tad, kaip visi lietuviški daiktavardžiai, yra linksniuojamas vardininko, kilmininko, naudininko, galininko, įnagininko, vietininko ir šauksmininko linksniais (namas, namo, namui, namą, namu, name, o name). Bet Lietuvių kalbos ir literatūros instituto parengtos gramatikos II tome skaitome, kad be čia nurodytų aštuonių linksnių, yra prieveiksminė forma, kuri šiuo atveju nurodo kryptį: namó. Bet yra ir kitas linsknis: naman.

Iliatyvas naman reiškia kryptį į jo žymimo daikto vidų, o prieveiksmis namo aiškios daikto reikšmės iš viso neturi, jis apibendrintą kryptį ar vietą tereiškia.

LKLI: „Lietuvių kalbos gramatika“ II t. 425 psl.¹¹

Jaustukai svarbūs tuo, kad iš kiekvieno jų lietuvių kalba leidžia padaryti veiksmažodį, o tas jau savo keliu įgyja visus veiksmažodžiui leistinus kitimus: asmens, skaičiaus, laiko, priesagos, dalyvio, pusdalyvio ir t. t. Tai yra nepaprasto kalbos senumo ir lankstumo ženklas, kitose kalbose retkarčiais teužtinkamas.

Vakarų Europos kalbos yra nesenos, jose kiekviena sąvoka turi statinę, nejudančią prasmę, nes didžiųjų Vakarų Europos valstybių (Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos) kūrimo procese svarbų vaidmenį atliko valstybiniai „karališkieji“ žodynai, kurie ne tik suvienijo, bet ir sukaustė kuriamos valstybės kalbą. Tuo tarpu senoji lietuvių kalba niekada nenustojo savo prigimtinio vertybių rūšiavimo, kurio pagrindas nėra definicija, t. y. negyvas, statinis žymuo, o priešingai — judesys ir judesių tarpusavio santykis, paliekant definiciją žemesnėje kalbos herarchijos pakopoje.

Žmogus žmogui

Kitas svarbus lietuvių kalbos bruožas yra žmonių bendravimo leksikos pirminė prasmė.

Prancūzas, vokietis, italas, ispanas, o seniau ir anglas, sveikinasi linkėdami „geros dienos“. Anglų kalba neseniai dargi įvedė hello!, kurį ispanai pavertė į hola! ir nebeaišku, ar norima pasakyti „čia aš“, ar „čia tu“.

Lietuvis sako „labą dieną“, vėliau pavirtusia į „labas“. Tuo pačiu linki ne „geros“ dienos, o „labos“, „labingos“ pašnekovui jo darbe dienos, prisimenant dargi žodžio „labas“ galimą giminystę su lotynų labor (darbu) ir tai, kad viduramžiais Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje, t. y. gudų žemėse, tas pats žodis reiškė „arti žemę“.

Lietuvos sodžiuose buvo įprasta, matant dirbantį žmogų, jį pasveikinti žodžiais „padėk, Dieve!“. Šiame tradiciniame sveikinime veiksmažodis yra geidžiamoje nuosakoje, o Dievas šauksmininke — su juo yra kalbamasi, tiesiogiai įtraukiant jį į atliekamą darbą. Visais atvejais sveikinantis santykis su kitu žmogumi turi etinį pagrindą: darbas kaip gyvenimo norma, ir Dievas kaip tos normos veiklus dalyvis.

Šis etinis ryšys tarp dviejų asmenų Lietuvoje turėjo ir trečią, šiuokart jau aiškiai apeiginę prasmę — bičiulystę, kurioje užteko bičių spiečiaus ženklo jungti žmonėms amžinos draugystės saitu.

Kai ispanas sako „gracias!“, prancūzas „merci!“ ir vokietis „danke!“, lietuvis sako „ačiū!“. O tai yra žodžio „atjaučiu“ sutrumpinimas, ką pastebėjo vienas didžiųjų Lietuvos filosofų Vydūnas (1868-1953), pasakojęs, kad kartą Prūsijoj padėjo vienai senelei išlipti iš traukinio, o ta jam padėkojusi sakydama „atjaučiu“, ir Vydūnas tuomet supratęs, iš kur atsirado žodis „ačiū“. Taigi dėkojama už parodytą jausmą ir atsakoma jausmu. Ryšys tarp dviejų asmenų — jausminis ir abipusis.

Pastaba lietuviškam vertimui: germanų danke, thank you, pagal etimologinį žodyną kilę iš galvojimo, denken — „turėsiu šį tavo poelgį omeny“. Prancūzų merci pagal naują ir garsųjį Oscar Bloch etimologinį žodyną yra merkantilizmo terminas, nes kilęs iš lot. žodžių „alga“ ir „kaina“, kitaip tariant — „lieku tau skolingas“.

Tarpusavio žmonių bendravime lietuvių kalba jausmų pasipila daugybė, jei žvelgiame į senąsias tautos dainas, kuriose jausmai yra išreiškiami deminutyvais. Tautosakos užrašinėtojas lietuvis Vilius Kalvaitis (1848-1914) savo knygoje „Lietuviškų vardų klėtelė“ (1910) pateikia ilgą sąrašą žodžio „motina“ su viena, dviem ir net trimis mažybinėmis priesagomis, kuriomis yra išreiškiama meilė. Sąrašą baigia įdomiu „etc“, tuomi nurodydamas, kad užpildžius pavyzdžiais pusę puslapio, galėtų dar pildyti gal net antrą pusę.

Balys Sruoga, kalbėdamas apie deminutyvus lietuviškose dainose, pabrėžia jų

gausumą ir duoda pavyzdį „Įjojo bernelis tėvelio kiemelin / Pririšę žirgelį prie rūtų darželio“, paaiškindamas, kad „iš šešių daiktavardžių — penki deminutyvo formoje!“
emocinį pobūdį ir
kad deminutyvas vaizduoja ne mažesni, o didesnį daiktą:

Iš „vanduo“ dažnai daromas deminutyvas „vandenėlis“ ir sakoma „didis vandenėlis“, kas reiškia vandens masės sankaupą — ežerą, jūrą, vandenyną. Pasakyti „didis vanduo“ lietuvio ausiai kaip žąsino plunksna įdurti. Arba posakiai „aukštas kalnas, didis ežeras ir aukštas kalnelis, didis ežerėlis“ (logiškas kirtis krinta ant apsprendžiančio žodžio); posakiai, kuriuose deminutyvas vaizduoja didesnį daiktą: didis ežerėlis didesnis už didį ežerą, aukštas kalnelis aukštesnis už aukštą kalną.

Balio Sruogos „Raštai“ VI t. 264 psl.¹²

Paminklas Baliui Sruogai Birštone

Skulptoriaus Giedriaus Plechavičiaus paminklas Baliui Sruogai Birštone (Gintaro Česonio nuotr.)

Apdainuojant ryšį su gamta arba su kitu žmogumi, emocinis artumas dažniausiai išreiškiamas deminutyvais. Sruoga:

Deminutyvus galima teisėtai laikyti lietuvių liaudies kūrybos gražybe ir pažiba. Ir slavų, ir germanų liaudies kūryboj deminutyvų kaip daržely gėlių. Tiktai, berods, juo labiau į šiaurę, juo jų mažiau. Pavyzdžiui, skandinavų liaudies kūryboj juos pakeičia išdidieji epitetai. Lietuviai pietų žmonių savybėmis nepasižymi, tik jų kalboj dievų valia deminutyvų išliko aibių aibės. Deminutyvai liaudies lyrikai suteikia sunkiai apčiuopiamų ir konkretizuojamų grakštumo, meniško naivumo, švelnumo bei lengvumo. Lietuvių liaudies dainininkas gali mažne iš visų kalbos dalių daryti prašmatniausių deminutyvų. (…) Nebekalbant apie daiktavardžius ir būdvardžius (grakštutė, baltutė), deminutyvus galima padaryti iš prieveiksmių ir jausmažodžių (…).

Ten pat, 262-264 psl.¹³

Sruoga pateikia deminutyvų pavyzdžius ir vėl pabrėžia jų gausumą: „Mot-in-a: -utė, -ušelė, -užėlė, -yn-ytė, -in-ėlė, -ušytė, -tynužėlė, -užaitė, -ulytė, -čiutė, -čiutėlė, etc“. Kalbėdamas apie dainą „Eisim broleliai, namo, namo“, Sruoga prideda, kad dainuojama taip pat ir „namolio“, o tai jau yra tam tikras deminutyvas. Pagaliau, rašo Sruoga, dainuojama ir „Aš eičiau namo, namytužėlio“, ir čia jau turime rafinuotą formą.¹⁴

Imanuelio Kanto pasaulis

Schematiškai susumuodami ypatingą Imanuelio Kanto įnašą į filosofijos mokslą, turime du jo teiginius, nulėmusius pagrindinius pasikeitimus jo laikų galvosenoje:

išorinė intuicija duoda „erdvės“ sąvoką, o vidinė intuicija duoda „laiko“ sąvoką (Kritik der reiner Vernunft);
etika ir moralė yra kiekvieno žmogaus prigimtyje (Kritik der praktischen Vernunf), ir jos yra universalios vertybės, nes viskas, ką žmogus daro, turi būti pakankamai etiška, kad paveiktų visus žmones, visą žmoniją.

Tuo pačiu Kantas rodo savo pasitikėjimą etika ir sujungia ją su iš prigimties privalomu kiekvieno žmogaus solidarumu su visais žmonėmis.

Žinome, kad visą savo gyvenimą, nuo vaikystės ir mokyklos iki mirties, Imanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724-1804) praleido aplinkoje, kurioje jis galėjo turėti tiesioginį ryšį su lietuvių kalba, tad galime pagrįstai teigti, jog Kanto filosofijoje dažnai aptinkame lietuvių kalboje glūdinčią galvoseną.

1968 metais Lietuvoje išėjo profesorės Kristinos Rickevičiūtės studija „Kanto požiūris į lietuvių kalbą ir kultūrą“.¹⁵ Autorė studiją pradeda nuo pagrindinio fakto: Imanuelis Kantas gimė, gyveno ir mirė Karaliaučiuje, Prūsijoj, t. y. vietovėje kurioje gyveno palyginti daug lietuvių. Kanto prosenelis, senelis ir tėvas buvo prekybininkai ir amatininkai, atsikėlę į Prūsiją iš Lietuvos. Tai teigdama, Kristina Rickevičiūtė remiasi dviem vokiečių tyrinėtojais: F. Paulsen, „Immanuel Kant, Sein Leben und seine Lehre“, Stuttgart, 1920 ir K.Vörlander, „Immanuel Kant, Der Mann und das Werk“, Leipzig, 1924.

Rickevičiūtė teigia, kad Karaliaučiaus archyvuose 1899 metais Johanes Sembrizkis rado dokumentus apie Kanto tėvus ir senelius. „Vienas tų dokumentų sako, jog filosofo prosenelis Richardas Kandtas turėjo karčiamą netoli Šilutės. 1667 metais datuotu aktu, Richardas Kandtas visą savo turtą užrašęs dukteriai Sofijai, įpareigodamas ją apmokėti tėvo skolas ir rūpintis jo senatve, o sugrįžus jo sūnui Hansui Kandtui (filosofo seneliui), kuris tuo metu mokėsi balniaus amato „svetimuose kraštuose“, duoti „100 talerių, 6 grynos drobės marškinius, 6 apykakles ir 12 nosinių“.¹⁶ Šilutė yra netoli Klaipėdos, tuomet ji buvo svarbus žuvų pardavimo centras.

Rickevičiūtė nurodo, kad iš kitų dokumentų matosi, jog Imanuelio senelis, Hansas Kandtas, gyveno 1671 metais Klaipėdoje ir vertėsi kaip balnius. 1682 metais gimė jo antras sūnus, Johanas Georgas, Imanuelio Kanto tėvas. Johanas paveldėjo savo tėvo amatą, buvo balnius ir gyveno Karaliaučiuje. Vedė vokietę Aną Reginą Reuter ir su ja susilaukė devynių vaikų, kurių ketvirtasis buvo Imanuelis.

Norint suprasti lietuvių padėtį rytų Prūsijoj, yra būtina grįžti į XVI amžių, į Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos unijos sukūrimą, su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu viename asmenyje. Šią jungtinę Lietuvos-Lenkijos valstybę palaipsniui pasidalijo Rusija, Prūsija ir Austrija trimis padalinimais 1772, 1793 ir 1795 metais. Lietuva atsidūrė Rusijos valdžioje, ir Didžioji Lietuvos Kunigaikštija nustojo gyvavusi, bet lietuvių tauta ir toliau ten pat gyveno. Kita išsidalintos teritorijos dalis atiteko prūsų hercogijai, vėliau tapusiai karalija, ir tos žemės palaipsniui buvo kaskart labiau germanizuojamos, bet jose išsilaikė ten gyvenę lietuviai, tik laikui bėgant jie tapo mažuma. Ši Prūsijos dalis buvo pavadinta „Mažoji Lietuva“. Jos svarbiausias ūkinis ir kultūrinis centras buvo Karaliaučius.

XVIII amžiuje rytų Prūsijoj gyveno du šimtai tūkstančių lietuvių, o jei kalbėsime apie laikus, kiek vėlesnius už patį Imanuelį Kantą, „pagal pačių vokiečių statistikas, 1864 metais rytų Prūsijoj gyveno 152000 lietuvių“, nurodo Kristina Rickevičiūtė, pateikdama naudotą šaltinį.¹⁷

„Jis bus garsus“

Daug tikslių nuorodų apie nuolatinį lietuvių kalbos buvimą Imanuelio Kanto vaikystėje ir gyvenime neseniai pateikė Vilniaus Universiteto profesorius Bronius Genzelis studijoj „Imanuelis Kantas ir lietuviai“. Genzelis pastebi, kad Kanto senelis turėjo imti vertėją, kai bylinėjosi su savo žmonos giminėmis, ir iš to galima spręsti, kad jis nemokėjo vokiečių kalbos. Tačiau Imanuelis namuose jau kalbėjo vokiškai, savo motinos ir krašto oficialia kalba. Genzelis rašo, kad Kanto šeima, kai jis buvo vaikas, bendravo su lietuviais ir

jų namuose nuolat lankėsi F. Šulcas (Schultz). Kai šeima svarstė, ką daryti su vaiku, – ar mokyti jį kokio amato, ar leisti į mokslus, Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro vadovas profesorius F. Šulcas įtikino tėvus, kad gavęs išsimokslinimą, Imanuelis išaugęs bus garsus vyras. Vėliau Šulcas globojo jaunuolį, šelpė jį. Kantas su gilia pagarba prisimindavo profesorių.

Bronius Genzelis: „Imanuelis Kantas ir lietuviai“ 67 psl.¹⁸

Lietuvių enciklopedijoje aprašoma Šulco asmenybė, turėjusi didelės reikšmės Kantui jo vaikystėje. Kanto šeima – liuteronai, gyveno pamaldžiai, jų dvasios vadovas buvo pastorius Francas Albertas Šulcas (Franz Albert Schultz, 1692-1763), atsidavęs lietuviškai kalbančių pastorių paruošimui, siekdamas atversti į protestantizmą Prūsijos lietuvius. Imanueliui buvo aštuoneri metai, kai pastorius įkalbėjo tėvus atiduoti vaiką Frydricho karališkajai kolegijai, kurioje buvo dėstomos lotynų, graikų, hebrajų ir lietuvių kalbos, ir kurios direktorius buvo pats Šulcas. Toje mokykloje Imanuelis išbuvo aštuonerius metus. Būdamas šešiolikos mokyklą baigė antruoju mokiniu ir įstojo į Karaliaučiaus universitetą.

Universitete mokėsi nemažai lietuvių, daugiausiai atvykusių iš Lietuvos, nes ten rusų valdžia vykdė aršią rusinimo polítiką ir neleido mokytis lietuviškai. Karaliaučiaus universitete nuo 1718 iki 1944 metų veikė Lietuvių kalbos seminaras — pačioj Lietuvoj, Vilniuj, rusų valdžia draudė dėstyti lietuvių kalbą.

Vienas profesoriaus Algirdo Matulevičiaus straipsnis, paskelbtas 1994 metais, nušviečia, koks svarbus buvo Karaliaučiaus universitetas lietuvių kalbos ir kultūros išlaikymui:

Karaliaučius (Königsberg) XVI a.-XIX a. I pusėje buvo svarbus lietuvių kultūros centras — ne tik mažlietuvių, bet ir didlietuvių. 1524-1940 m. iš apie 190 Karaliaučiuje veikusių spaustuvių 23 leido produkciją Mažosios Lietuvos lietuviams: išspausdino apie 600 knygų ir 6 periodinius leidinius. Čia 1832-1915 m. ėjo vienas pirmųjų periodinių lietuviškų leidinių — protestantų laikraštis „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“. Karališkoji ir universiteto bibliotekos nuo XVIII a. pradžios sukomplektavo beveik pilną Mažosios Lietuvos lietuviškų leidinių kolekciją.

Algirdas Matulevičius: „Didžiosios ir Mažosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete“¹⁹

Grįžkime prie profesoriaus Genzelio. Jis rašo ir apie žmogų, paženklinusį Kanto vaikystę — apie pastorių Šulcą:

Tas pats Šulcas didelę įtaką darė ir būsimam lietuvių literatūros klasikui Kristijonui Donelaičiui. Tuo metu šiame universitete dėstė ir kitas žymus lietuviškų raštų organizatorius, profesorius Jonas Kvantas. Tada liaudis be galo norėjo šviestis. Ar ne apie tai byloja pirmasis Imanuelio Kanto darbas „Mintys apie gyvųjų jėgų tikrąjį vertinimą“, išleistas jo dėdės batsiuvio Richterio lėšomis?

Bronius Genzelis: „Imanuelis Kantas ir lietuviai“ 67 psl.²⁰

Čia reiktų trumpai priminti būsimą lietuvių literatūros klasiką Donelaitį, kurį irgi mokė pastorius Šulcas. Kristijonas Donelaitis buvo protestantų pastorius, kaip ir Kantas mokykloje mokėsi lietuvių, lotynų, graikų ir hebrajų kalbų. Kaip ir jo amžininkams, studijavusiems lietuvių kalbą, jam darė įspūdį lietuvių kalbos senumas, lyginant ją su kitomis jau mirusiomis senovės kalbomis. Kai Donelaitis mirė, paliko savo kapitalinį veikalą lietuvių kalba „Metai“, parašytą senovės poetų stiliumi, toniškais ir metriškais hegzametrais. Veikale stebina ne tiktai forma, bet ir kalbos lankstumas, siekiant parodyti gamtos kitimus kiekvienu metų laiku. Šis monumentalus veikalas buvo parašytas dar esant gyvam Kantui, bet jis buvo atspausdintas tiktai Kantui mirus, 1818 metais. Leidėjas buvo Liudvikas Rėza, tapęs Karaliaučiaus universiteto rektoriumi praėjus keletui metų po Kanto mirties. Niekada nesužinosime, ar Kantui buvo žinomas šis lietuvių literatūros šedevras.

Turime atminti, kad Imanuelis Kantas ne tik dėstė Karaliaučiaus universitete, bet ir buvo jo rektorius nuo 1768 iki 1788 metų.

Lietuviškas žodynas

Kaip tik 1788 metais Karaliaučiuje kilo polemika dėl Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą tikslumo. Pastoriaus ir profesoriaus Petro Gotlybo Milkaus (Peter Gottlieb Mielcke), ėjusiam įvairias pareigas Karaliaučiaus universitete, sūnūs, broliai Danielius, Frydrichas ir Kristijonas Gotlybai Milkai (Daniel, Friedrich, Christian Gottlieb Mielcke), kurių šeimoje nuo seno kelios kartos kalbėjo lietuviškai, rado netikslumų tuometinio oficialaus vertėjo tekstuose. Kilo polemika ir vertėjas valdžios buvo pašalintas, o į jo vietą trumpam laikui buvo paskirtas Kristijonas Gotlybas Milkus.²¹

Kristijono Milkaus biografė Žavinta Sidabraitė rašo, kad pastarasis į Karaliaučiaus universitetą įstojo 1751 metais. Jos nuomone, jisai drauge su tėvu Petru ir broliu Danieliumi įvairiais laikotarpiais ne tiktai studijavo lietuvių kalbą universiteto seminare, bet greičiausiai ją ir dėstė.²² Iš kitos pusės, turime aiškų įrodymą, kad Kantas juos pažinojo ir dalinosi jų rūpesčiais dėl lietuvių kalbos: jis parašė paskutinę iš keturių prakalbų 1800 metais išleistam Kristijono Gotlybo Milkaus lietuvių-vokiečių kalbų žodynui.

Milkaus lietuvių kalbos žinynas su gramatika, eilėdara, tautosaka, vokiečių-lietuvių-vokiečių žodynu.²³

1797 metais Kristijonas Goltybas Milkus jau buvo paruošęs žodyną spausdinti, bet dėl lėšų stokos jis išleistas tiktai 1800 metais. Tame žodyne yra paskutinis Imanuelio Kanto spausdintas žodis jam gyvam esant. Tai trumpa įžanga „Prierašas draugui“ (Nachschrift eines Freundes).

Kanto „prierašo“ vieta žodyne yra paskutinė kelių įžangų eilėje: pirmoji yra paties Milkaus; antroji Berlyno pastoriaus ir pamokslininko Danieliaus Jenišo (Daniel Jenisch, 1762-1804); trečioji Karaliaučiaus bažnyčių ir mokyklų reikalų pareigūno Kristupo Frydricho Heilsbergo (Christoph Friedrich Heilsberg, 1726 ar 1727 – 1804); ir ketvirtoji — Imanuelio Kanto. Jenišas buvo Kanto mokinys, pasirūpinęs išleisti kai kuriuos jo raštus; Heilsbergas ir Kantas mokėsi drauge. (Vertėjo pastaba: Heilsbergas buvo aukštas valstybės pareigūnas — Prūsijos karaliaus patarėjas karo reikalams ir lietuviškoms Prūsijos valdoms.)

Visos keturios įžangos yra įdomios. Milkus ten rašo, kad tuo metu Rytų Prūsijoj 200.000 gyventojų kalbėjo lietuviškai. Pabrėžia, kad valdžios ir teisingumo įstaigų pareigūnai, taip pat ir prekybininkai, turi mokėti lietuvių kalbą tam, kad nepriklausytų nuo vertėjų, kurie ne visada yra patikimi. Toliau išvardija žodyno privalumus, lygindamas jį su anksčiau išėjusiais žodynais.

Antrasis, Jenišo tekstas, aptaria lietuvius ir jų būdą, kuris jo nuomone matosi ir reiškiasi ne tik elgsena, bet ir jų kalba. Pabrėžia sudėtingumą kalbos, turinčios linksnius, vienaskaitą, daugiskaitą ir dviskaitą, kaip ir senovės graikų ir lotynų kalbos, ir nors suranda daug bendrų šaknų su kitomis kalbomis, teigia, kad lietuvių ir latvių yra labai senų tautų kalbų palikimas, todėl jas išmokti yra naudinga tam, kad galėtum susipažinti su seniausia praeitimi.

Trečioje įžangoje Heilsbergas aprašo lietuvius kaip gastfreny, edeldenkend, menschenfreundlich, tapfer (vaišingi, taurūs, draugiški ir drąsūs). Jie esą linksmi, mėgstą dainuoti dainas, kuriose išreiškia švelniausius meilės ir draugystės jausmus.

Autoriaus nuomone yra klaidinga galvoti, kad lietuviai yra išdidūs, nes jie tokie yra tiktai su tais, kurie jų manymu nori juos užvaldyti. Jų kalba yra kupina supratimo, doros, kurios jie stropiai laikosi. Lietuviai myli ir gina savo kalbą, žino, kad jei jos nustotų, nustotų labai daug ko.

Kanto „prierašas“

„Prierašas draugui“, po kuriuo pasirašo Kantas, yra trumpiausia iš visų keturių įžangų, bet gal reikšmingiausia. Kaip ir ankstesnėse įžangose, Kantas iškelia lietuvių kultūros savitumą ir teigia, kad tą savitumą jiems suteikia jų kalba. Pirmųjų paragrafų vertimas iš vokiečių kalbos (dalinai paimtas iš profesoriaus Broniaus Genzelio vertimo):

Matosi iš ankstesnių raštų, kad lietuvio didelis nuopelnas yra išlaikyti savo būdo išskirtingumą, kadangi kalba yra svarbiausia charakterio formavimo ir išsaugojimo priemonė tai kartu svarbu ir jos grynumas tiek mokykloje, tiek bažnyčioje. Sutikdamas su tuo kas yra aukščiau, pridėsiu, kad kadangi lietuvis yra mažiau linkęs pataikauti negu kaimyninės tautos, jis su savo vyresniaisiais yra pratęs kalbėti kaip lygus su lygiu, nuoširdžiai ir atvirai, o tie nelaiko už blogą jo elgesį ir paspaudžia ištiestą ranką, nes žino, kad jis gera valia padarys visą kas reikalinga. Jo išdidumas yra visai kas kita, negu kitos kaimyninės tautos žmonių pasipūtimas, kai tarp jų yra kas nors aukštesnės kilmės — nes jis jaučia savo vertę, žinosi esąs drąsus ir patikimas.

Ir greta savaime aiškios naudos valdžiai iš tautos su tokiomis charakteristikomis, nereikia menkinti ir viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai tautų kilnojimosi istorijai, ta labai senos, dabar mažame plote suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar gryna kalba, ir todėl išsaugoti jos savitumą jau savaime yra labai svarbu.

Vargu, ar Kantas būtų taip rašęs, jei jam nebūtų artimai žinoma lietuvių kalba ir žmonės, kurie ta kalba kalbėjo.

Emanuelis Lėvinas rašė lietuviškai

Emanuelis Lėvinas (Emmanuel Lévinas, 1906-1995), gimęs ir augęs Kaune, vėliau gyvenęs Prancūzijoje, paskutinį kartą savo gimtąjį kraštą lankė 1937 metais. Beveik pusę šimtmečio vėliau, 1984 metais dar pajėgė rašyti lietuviškai laišką filosofijos profesoriui Andriui Valevičiui, džiaugdamasis, kad suprato gerai, jam lengva ir malonu skaityti lietuviškai, tik rašyti jau sunkiau.²⁴

Turime būti dėkingi Vilniaus Universiteto filosofijos profesorei Aušrai Pažėraitei už jos nuodugnų Lėvino kilmės tyrimą. Iš josios surastų duomenų dabar žinome, kad Emanuelio Lėvino tėvas Jechielis Lėvinas gimė Kaune 1878 metais, o jo tėvai buvo Abromas ir Feige Lėvinai. Emanuelis Lėvinas irgi gimė Kaune, 1905 metų gruodžio 30 dieną, pagal tuometinį stačiatikių kalendorių.²⁶

Emanuelis buvo dešimties metų, kai, kilus Pirmajam Pasauliniam karui ir artėjant vokiečių kariuomenei, Lėvinų šeima išvyko į Ukrainą, į Charkovą, kur Emanuelis kelis metus lankė rusišką gimnaziją. Žinoma, kad 1920 metais visa šeima vėl buvo Lietuvoje ir gyveno Kauno senamiestyje. Tik vėliau jie persikėlė į modernesnę miesto dalį.

Emanuelis Lietuvoje baigė žydų gimnaziją, kurioje buvo dėstoma rusų kalba. Namuose Lėvinai kalbėjo rusiškai ir žydiškai (jidiš).

Atrodo, kad Lėvinai grįžo į Lietuvą po nepriklausomybės paskelbimo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1918 metais viešoji valstybės kalba tapo lietuvių, ji buvo vartojama ne tik dokumentuose, bet kasdieniniame gyvenime, švietime, literatūroje ir kultūroje, išstūmus primestas lenkų ar rusų kalbas.

Tebūnie man leista įterpti keletą asmeniškų atminimų iš Kauno gyvenimo tarp abiejų karų ir iki 1944 metų. Lietuvoje ir ypač Kaune gyveno nemažai žydų, dauguma prekybininkai. Jų buvimo pradžios reiktų ieškoti toli, XV amžiuje, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštija priėmė gausią nuo religinio persekiojimo bėgančių žydų imigraciją.

Kaune, kurį pamenu iš paskutiniųjų 30-ojo dešimtmečio metų, lietuviai ir žydai sugyveno gerai, ir šeimos namuose kalbėjo įvairiomis kalbomis. Mano vaikystės draugės Rosos Rosembergaitės namuose tėvai kalbėjo rusiškai ir žydiškai, ji gyveno Kauno senamiestyje, berods labai arti tos vietos, kur apsistojo Lėvinai, grįžę į Lietuvą.

Kita mano vaikystės draugė, Mara Švarcaitė, gyveno naujesnėje miesto dalyje, jos namuose šeima kalbėjo žydiškai. Jos tėvų audinių krautuvė buvo Laisvės alėjoje, pagrindinėje ir svarbiausioje miesto gatvėje. Su mano draugėmis visada kalbėjome tik lietuviškai. Augome lietuvių kalbos ir galvosenos aplinkoje, skaitėme lietuviškai parašytas knygas, bėgdavome žiūrėti lietuviškų spektaklių. Mūsų, trijų mergaičių, jauni protai formavosi lietuvių kalbos nuostatų rėmuose. Abi mano draugės žuvo holokauste (papildant dar vienu skaudžiu išgyvenimu tą visais atžvilgiais skausmingą laikotarpį).

Yra daug įrodymų, kad Lėvino šeima gerai kalbėjo lietuviškai. Grįžęs į Lietuvą po pirmojo pasaulinio karo, Lėvino tėvas prašė naujo paso, nurodydamas, kad pametė senąjį ir turėjo paaiškinti paso dingimo aplinkybes, ką padarė atsivedęs du liudininkus. Policijos dokumente visa yra paaiškinta ir užrašyta lietuviškai.²⁶ Tame dokumente Jochelis Lėvinas sakosi esąs prekybininkas, turintis popieriaus ir rašomųjų dalykų parduotuvę Laisvės alėjoje, Nr. 25. Taigi, didžiausioje ir ištaigingiausioje Kauno gatvėje, netgi tame pačiame name, kur tuomet buvo prašmatniausia miesto kavinė.²⁷

Filosofo Lėvino atminties lentelės Kaune - Andriaus Aleksandravičiaus foto

Filosofo Lėvino paminklinės lentelės Kaune (Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka)

Popierių parduotuvėje, kur buvo pardavinėjami ir valdžios įstaigų dokumentams reikalingi blankai, kitaip juk nekalbėjo, kaip tik lietuviškai. Ypač jei imame dėmesin krautuvę, esančią miesto centre ir aptarnaujančią plačią publiką.

Lėvinas gerai mokėjo lietuviškai

Turime dėkoti ne tik Pažėraitei, suradusiai Lėvino kaunietiškas šaknis, bet ir profesoriui Andriui Valevičiui, suradusiam vieną pirmųjų Lėvino esė, rašytą lietuviškai ir paskelbtą „Vairo“ žurnale Kaune 1933 metais. Vakarų pasauliui ir gausiems Lėvino filosofijos tyrėjams Vakaruose tai yra iki šiol nežinomas, bet daug ką pasakantis, vienas pirmųjų Lėvino veikalų. Tai esė „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“.²⁸ Antroje rašinio dalyje Lėvinas smulkiai ir kritiškai analizuoja tuomet neseniai išleistos Tomo Mano knygos „Der Zauberberg“ vidinę filosofiją. Valevičius nesenai paskelbė Lėvino lietuviško esė vertimą į anglų kalbą žurnale „Continental Philosophy Review“, o šiai knygai filosofas Valevičius parašė ištisą apybraižą „Kaip atradau Emanuelį Lėviną“ (My Discovery of Emmanuel Lévinas).

Lietuviška Lėvino nuovoka

Kanadoje gyvenantis filosofijos profesorius Andrius Valevičius teikia daug svarbos straipsniui, kurį Lėvinas parašė lietuviškai. Valevičius paaiškina, kad tai buvo vienintelis kartas, kai Lėvinas nerašė prancūziškai.

Lėvino lietuviškas esė, rašytas 1933 metais, buvo perspausdintas 1995 metais „Naujame židinyje“, kur Valevičius pridėjo savo pastabas. Keletą ištraukų čia atkartojame.

Paskutinį kartą sutikau Emmanuelį Leviną 1984 metais, jo bute Paryžiuje, Michel-Angel gatvėje. Ta proga jis man papasakojo (kalbėjomės lietuviškai), kad sykį, prieš labai daug metų, parašęs straipsnį lietuvių kalba. Jis pats neturįs kopijos ir nebeatsimenąs, kuriame žurnale. Pažadėjau, kad pasistengsiu surasti tą straispnį.

Skaitydamas apie Lėviną „Lietuvių enciklopedijoj“ pastebėjau bibliografijoj nuorodą apie tą straipsnį, išspausdintą 1933 metais „Vaire“. Dešimt metų ieškojau to žurnalo Amerikos kontinente, bet niekur nesuradau. Pagaliau, lankydamasis Vilniaus universitete 1994 metų pavasarį, užėjau į periodikos skaityklą ir tiesiai prieš save ant lentynos radau gulintį „Vairą“. Eureka! Užsisakiau fotokopiją ir laimingas grįžau į Kanadą.

Emanuelis Lėvinas, gimęs 1906 m. ir augęs Kaune, kur jo šeima gyveno nuo seno, iškeliavo į užsienį 1923 m. Ir pradėjo filosofijos studijas Strasburge. Iki 1937 metų, kol dar buvo įmanoma pervažiuoti Vokietiją, jis grįždavo į Lietuvą kas vasarą. Jo šeima per karą tragiškai žuvo vokiečių okupacijos metu.

Vakaruose Lėvinas pasižymėjo ir laikomas vienu iškiliausių dvidešimto amžiaus antros pusės filosofų. Prancūzijoje dar labai anksti jis pasireiškė kaip vienas pirmųjų Husserlio fenomenologijos sekėjų, o Vakaruose išgarsėjo savo pirmuoju šedevru „Visuotinumas ir begalybė“ (Totalité et infini).

Nepaisant to, koks Lėvinas nūdien garsus, kiek knygų ir disertacijų apie jį parašyta, kaip jo filosofija studijuojama seminaruose, pirmieji jo filosofijos šaltiniai nežinomi ir iki šiol niekas nėra jų ištyręs. Lėvinas vis dar laikomas The french phenomenologist, grynu Husserlio fenomenologijos sekėju ir Heideggerio egzistencinės filosofijos oponentu. Tiesa, hebrajiški jo mąstymo ir įkvėpimo šaltiniai vis labiau tiriami, bet dar niekas nėra išsamiai aprašęs jo mąstymo bendroje Rytų Europos kultūros šviesoje.

Tai nenuostabu, nes Lėvinas visuomet, išskyrus šį atvejį, rašė prancūzų kalba. Turint omenyje jo techninį fenomenologinį žodyną, nėra ko stebėtis, kad niekam nė į galvą neateina, jog jo filosofijos šaltiniai galėtų būti kitokie negu vakarietiški prancūziški. Tačiau Lėvinas niekuomet neslėpė, kad yra kilęs iš Lietuvos, ir visuomet, gindamas savo pagrindinę sąvoką — vieno asmens atsakomybės už kitą jausmą, rėmėsi Dostojevskio senuolio (starei) Zosimo personažu. Apskritai Lėvinas yra nepaprastai daug pasisėmęs iš rusų filosofijos, tačiau visa tai išvertęs į šiandieninį fenomenologinį žargoną, idant būtų prieinama vakariečiams.

1933 metais išspausdintas straipsnis šiandien gal ir neturi didelės filosofinės vertės, nes rašytas jauno filosofo (27 metų amžiaus) karjeros pradžioje, bet yra įdomus ir svarbus dėl to, kad jame Lėvinas į vokiečių ir ypač į prancūzų kultūrą žvelgia iš šalies. Jis niekuomet nebūtų galėjęs taip rašyti, jei būtų buvęs prancūzas.

Rašydamas šį straipsnį, jis jau buvo turbūt apie aštuonerius metus gyvenęs Prancūzijoje, bet savęs nelaikė tos kultūros dalimi. Nė sykio jis nepavartoja žodžio „mes“, vieno esminių žodžių savo filosofiniame žodyne, bet kalba apie prancūzus kaip apie „juos“, kaip apie „kitus“. Jis lieka išorinis stebėtojas. Kuo šis faktas įdomus arba svarbus? Tai įrodymas, kad jau atėjo laikas kitaip pažvelgti į Lėvino filosofiją ir pristatyti jo mąstymą Rytų Europos filosofijos šviesoje. Šis uždavinys ypač svarbus Vakarų filosofijos sferose, nes Vakaruose šiuo metu kyla didelis susidomėjimas Rytų Europos istorija ir mąstymu. Dešimtmečius į Rytų Europa buvo žiūrima kaip į atsilikusią visuomenę (dėl komunistinio totalitarizmo) arba išvis nebuvo žiūrima.

Lėvino perkėlimas į Rytų Europos mintytojų draugiją sustiprintų intelektinės atgimstančios Rytų Europos filosofijos veiklos pozicijas ir galėtų būti privilegijuotos Lietuvos padėties Europos filosofijos kryžkeliuose svarus įrodymas. Kaip svajojo Šalkauskis, tai kraštas ir kultūra ant Vakarų ir Rytų ribos, intelektualiai sugebantis suprasti Vakarų galvoseną, bet ir suvokiantis intuityviai rytietišką SIELĄ, t. y. kraštas, kuriame egzistuoja didelė galimybė kurti intelektualinę sintezę. Būtent tai Lėvinas ir pasiekė. Jo filosofinis mąstymas yra junginys jo laikų Lietuvos žydų kultūros, gerai tebesuvokiančios didžiąją Vilniaus Gaono tradiciją, lietuvių tautos tradicinio tolerantiškumo ir kosmopolitiškumo nuo Vytauto laikų, geriausių rusų užuojautos filosofijos nuo Dostojevskio iki Solovjovo ir Tolstojaus elementų ir Vakarų fenomenologinės kritikos bei techniškumo.

Andrius Valevičius: „Emmanuelis Levinas filosofas iš Lietuvos“ 822-823 psl.³⁰

Šiai knygai parašytą naują profesoriaus Valevičiaus veikalą skaitykite atskiroje apybraižoje, pavadintoje

Kaip atradau Emanuelį Lėviną

(My Discovery of Emmanuel Lévinas)

Atsisveikinimo kalboje, kurią prie Lėvino kapo pasakė jo mokinys, draugas ir bendratautis filosofas Žakis Derida (Jacques Derrida) pabrėžė artimą velionio ryšį su Talmudu. Dėl to negali būti jokios abejonės, nes Lėvinas pirmiausia yra žydas. Bet kaip Kantas turėdamas lietuviškų šaknų yra vokiečių kultūros dalis todėl, kad savo teorijas dėstė vokiškai, taip Lėvinas dėl tos pačios priežasties yra prancūzų kultūros dalis.

Šiuo esė nesiekiau parodyti, kam tenka labiau pretenduoti į Kantą ir Lėviną — juo tenorėjau iškelti klausimą, kaip šiuos du garsius filosofus susieja seniausia gyva indoeuropiečių kalba ir kaip ji apibrėžia jų vertybių nuostatas.

Apie šią knygą „Init“ televizijai Vaidai Stagniūnaitei 2013-09-07, parodyta 2013-09-23.

Bet kam pretenduoti į Kantą arba Lėviną — įskaitant ir lietuvius — būtų susiaurinti kausimą, kuris yra tiek universalus, kad jo negalima įsprausti į vienus rėmus. Šis trumpas esė neturi kito tikslo kaip tiktai iškelti klausimą, kiek seniausios gyvos indoeuropiečių kalbos mokėjimo dėka Kantas ir Lėvinas turėjo savo dispozicijoj sąmoningą ar intuityvų priėjimą prie vertybių, kurios juos sujungė, paties Lėvino pripažinimu, anapus ontologijos.

Jūratė de Rosales

Autorės vertimas iš ispanų kalbos „Lituania philosophica de Kant a Lévinas“ (ISBN 13: 978-84-695-0793-3) Valencijos universiteto tarptautinio Kultūros instituto leidykloje „Nexofía“ 2012 m.³¹

Išnašos:

¹ Levinas Emmanuelis: „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“ 816-823 psl. — 1933 m. „Vairas“ 7-8 nr. 271-280 psl.; Cf. 1995 m. „Naujasis židinys“ 11 nr.

² Valevičius Andrius: „Emmanuelis Levinas, filosofas iš Lietuvos“ 822-823 psl. — 1995 m. „Naujasis židinys“ 11 nr.

³ Poliakovas Olegas: „Pasaulis ir lietuvių kalba“ (ISBN 978-9986-433-48-4) 130 psl. — 2008 m. „Enciklopedija“.

⁴ Idem, 135 psl.

⁵ Chatterdzhi Suniti Kumar: „Balts and Aryans“ 143 psl. — 1968 m. Indian Institute of Advanced Studies (Calcuta).

⁶ Sruoga Balys: „Raštai“ VI t. 192 psl. — 1957 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

⁷ Kapeleris Karlas: „Kaip senëji lëtuvininkai gyveno“ (iš „Lietuvninkai“) 375-376 psl. —1970 m. „Vaga“.

⁸ Idem.

⁹ Rosales Jūratė: „Los Godos“ 309-310 psl. — 2004 m. „Ariel“ (Barcelona).

¹⁰ Sruoga Balys: „Raštai“ VI t. 271 psl. — 1957 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

¹¹ Lietuvių kalbos ir literatūros Institutas: „Lietuvių kalbos gramatika“ II t. 425 psl. — 1971 m. „Mintis“.

¹² Sruoga Balys: „Raštai“ VI t. 264 psl. — 1957 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

¹³ Idem, 262-264 psl.

¹⁴ Idem.

¹⁵ Rickevičiūtė Kristina: „Kanto požiūris į lietuvių kalbą ir kultūrą“ 58-65 psl. — 1968 „Problemos“ 1 nr.

¹⁶ Idem. 57 psl.; Cf. Sembrizki, J.: „Neue Nachrichten über Kants Grossvater“ 139 psl. — 1900 m. „Altpreussische Monateschrift“ (Bd.37, Kónigsberg).

¹⁷ Pakarklis Povilas: „Mažoji Lietuva“ 5-6 psl. —1935 m.; Cf. Rickevičiūtė Kristina: „Kanto požiūris į lietuvių kalbą ir kultūrą“ 58-65 psl. — 1968 m. „Problemos“ 1 nr.

¹⁸ Genzelis Bronius: „Imanuelis Kantas ir lietuviai“ (iš Šilas Vytautas: „Karaliaučiaus krašto šviesuoliai: Nuo Mažvydo iki Vydūno“, ISBN 5-417-00778-1) — 1998 m. „Mintis“.

¹⁹ Matulevičius Algirdas: „Didžiosios ir Mažosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete“ (450-osioms metinėms) 165-166 psl. — 1994 m. „Voruta“ 27-28 nr.

²⁰ Genzelis Bronius: „Imanuelis Kantas ir lietuviai“ (iš Šilas Vytautas: „Karaliaučiaus krašto šviesuoliai: Nuo Mažvydo iki Vydūno“, ISBN 5-417-00778-1) — 1998 m. „Mintis“.

²¹ Sidabraitė Žavinta: „Christian Gottlieb Mielcke: Leben und Werk”, www.annaberger-annalen.de/jahrbuch/2005/AnnabergNr.13_Kap5.pdf

²² Idem.

²³ Mielcke Christian Gottlieb: „Littauisch – deutsches und Deutsch – littauisches Worter – Buch“ — 1800 m. Dr. u. Verl. der Hartungschen Hofbuchdruckerey (Königsberg).

²⁴ Valevičius Andrius: „Emmanuelis Levinas filosofas iš Lietuvos“ 822-823 psl. — 1995 m. „Naujasis židinys“ 11 nr.

²⁵ Pažėraitė Aušra: „Emanuelis Levinas ir jo šeima Kaune“ — 2001 m. „Žmogus ir žodis“ IV.

²⁶ Idem, 51 psl.

²⁷ Idem, 52 psl.

²⁸ Levinas Emmanuelis: „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“ 816-823 psl. — 1995 m. „Vairas“ 7-8 nr.; Cf. 1995 m. „Naujasis židinys“ 11 nr.

²⁹ Lévinas Emmanuel: „The understanding of spirituality in French and German culture“ (Continental Philosophy Review) 1-10 — vol. 31, no. 1

³⁰ Valevičius Andrius: „Emmanuelis Levinas filosofas iš Lietuvos“ 822-823 psl. —1995 m. „Naujasis židinys“ 11 nr.

³¹ Rosales Jūratė, Valevičius Andrius: „Lituania philosophica de Kant a Lévinas“ (ISBN 13: 978-84-695-0793-3) — 2012 m. „Nexofía“, Libros Electrónicos de „La Torre del Virrey“, colección dirigida por Antonio Lastra, edición de Jūratė Rosales, traducciones de Jūratė Rosales y Venancio Andreu Baldó, València (España).

Nuotraukoje motina Genovaitė, bobutė, dėdė Mečys ir teta Regina su Jūrate Statkute 1934 metais Kaune: