‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Pateiktys » » » Nr. 432
Vladas A. Račkus apie gintarą kaip pinigą, kitos jo paskirtys ir paplitimas:
Ilgus amžius lietuviškas gintaras buvo tvirta pasaulinė valiuta —
, 2014-09-03.

Gintaras

Istorinė geografija ir kalbotyra

Turinio rodyklė
  1. Ežero gintaras
  2. Baltios gintra
  3. Dieviškoji ambra
  4. Pinigai saugeliai
  5. Gintarinė pilis

1. Ežero gintaras

Esu gimęs ir užaugęs Saloje. Gražaus, gilaus Dzidziulio (Vielykio) ežero pakrantėje. Tėvas buvo ne vien žemės ūkininkas, bet ir ne mažiau prityręs žvejys. Gerai žinojęs visus iki vieno Lietuvos (LTSR) ežerus, pažinojęs paežerių žmones (pas juos vakarodavęs ir nakvodavęs). Vaikystėje mums su broliu kartą betauškiant apie gautą Baltijos gintaro dailės dovanėlę, tėvas prasitarė, kadgi ne prastesnio gintaro yra ir čia pat, mūsų ežere.

Suprantama, kodėl: Daugai juk tūkstančius metų buvę poledyninės jūros pakrantėje. Mudu jau turėjome prisirinkę daug pakrantės akmenukų su ryškiais gilioje senovėje čia plaukiojusių ir ropojusių įdomių jūros gyvūnėlių atvaizdais. Dar ir dabar Dauguose gerai jaučiasi jūrinės kilmės stintos, „ežerų silkės“ selevos ir kai kurios kitos giliavandenės žuvys, į paviršių išplau­kiančios tik neršti. Daugai — vienas seniausių Lietuvos miestų, čia gyventa jau akmens amžiuje.

Didžiulis gintarinis Daugų ežeras

Oficialus batimetrinis Daugų ežero žemėlapis (labai netikslus)

Bet mes nebeklausinėjome, kaip ir kodėl, tuojau pat išplaukėme susirasti ir parsinešti savo gintaro. Aišku, aš visai tuo netikėjau, bet brolis buvo metais vyresnis — vedlys, o aš nenorėjau slopinti jam ūpo, kartu neva ieškojau, tikėjausi. Po kokio pusvalandžio bergždžio irstymosi ir braidymo buvęs vaizdas blyksniu įsismelkė visam gyvenimui. Kaip dabar aiškiai matau tikslią vietą, net orą (buvo graži saulėta vasaros diena, nesmarkus Aulaukis vėjas, nedidelės bangos): Bronius ištraukia didžiulį žėrintį gintarą! Netelpantį saujoje, stambiausios bulvės pavidalo. Ir tobulo grožio: bangų, smėlio ir dumblo puikiai nugludintas, viena pusė puošniai raštuota, kita kiek didesnė dalis skaidri, o viduje ryškus, beveik nykščio dydžio būžys!

Nesu regėjęs ir nesitikiu kada išvysti gražesnio gintaro. Netikėčiau, jei kas kitas pasakotų, jei nebūčiau matęs ir glostęs jo pats. Kažkoks stebuklas, dievulio dovana. Tėvas mums grįžus namo nors irgi džiaugėsi, bet nė kiek nenustebo, dar pridūrė, kad gintaro yra ne tik mūsų ežere. Šventosios aukštupio žmonės netgi įsikūrę Jūrų muziejų toli nuo Baltijos jūros, Zarasų krašte. Gaila, daugiau pramoginės egzotikos, ne tiek kraštotyros muziejų.

2. Baltios gintra

Gintaro šiek tiek randama keliose pasaulio vietose: Karibų salose, Dominykoje, Meksikoje, Malaizijoje, Brazilijoje, Sicilijoje, Libane, Pietryčių Kinijoje, bet niekur jo kokybė neprilygsta Baltijos gintarui. Devynios dešimtosios pasaulio gintaro yra Baltijos gintaras. Pasaulyje garsus numizmatas Aleksandras Račkus yra parašęs:

Lietuva daugybę amžių buvo didžiausias gintaro gavybos šaltinis; lietuviškas gintaras turėjo didesnę paklausą negu bet kuris kitas, nes buvo kietesnis, skaidresnis ir labiau žvilgėjo, be to, skleidė stipresnį ir malonesnį kvapą, negu siriškas arba katanietiškas. Kvapnumas susijęs su tuo, kad šis gintaras atsirado iš suakmenėjusių vietinių pušų sakų, o niekur kitur pasaulyje nerasi tokių kvapnių pušų kaip Lietuvoje.

„The Numismatist“ (ISSN 0029-6090) 1921 m. 34 nr. 234 psl.

Baltijos gintaro randama ne visur, o tik pietrytiniame — lietuviškajame pajūryje. Geologų duomenimis, gintaras susidaręs iš Skandinavijoje (tiksliau tada dar Fenoskandijoje) prieš 70 milijonų metų augusių pušų pinus succinifera sakų, kuriuos pas mus atnešė stipri povandeninė srovė, supylusi Aistmarių ir Kuršių marių kopas. Palvininkuose (rus. Янтарный) veikia vienintelė pasaulyje pramoninė gintaro kasykla, ten išgaunama po kelis šimtus tonų gintaro per metus.

Palvininkai - gintaro kasykla ir dailės kombinatas Янтарное

Gintaro kasykla Palvininkuose (pajūryje, pažymėta rodykle, spustelkite iš arčiau).

Tiesa, Lietuvos politikai atrodo nebepripažįsta Mažosios Lietuvos etninių žemių lietuviams, jau palieka jas Rusijai, nepaisydami nė Potsdamo konferencijos nutarimo. O žymiai platesnes Lietuvos žemes į Pietus ir į Vakarus nuo Karaliaučiaus srities jau tvirtai vadina Lenkija, odviekūf. Betgi ir Stalino Lietuvai palikto LTSR žemės plotelio mūsų politikai išsižadėjo, sulaužydami priesaiką ir tautos referendumu priimtą konstituciją.

Gintaro kelelis - žemėlapio nuotrauka Montebello pilies muziejuje Šveicarijos mieste Bellinzone

Menamo Gintaro kelio žemėlapis Montebello pilies muziejuje Šveicarijos mieste Bellinzone

Gintaro kelią politiniai istorikai braižo kažkur pro Briuselį, nors per ten ėjo tik smulki atšaka. Didžiojo Gintaro kelio tąsa juk buvo Šilko kelias: Gintaro — šilko kelias ištisus amžius buvo stambiausia prekybos magistralė, per visą Euraziją, nuo Baltijos iki Pietryčių Kinijos. Beje, politiniai lingvistai jau ir Baltijos išsižada kaip seno lietuviško vardo, nors vien pati kalbotyra aiškiai rodo, kad Baltija, tiksliau Baltia senovėje buvo sava, mūsų vidaus jūra.

Lietuva — gintaro šalis. Nors Lietuvos įvaizdžio politikai gintarine širdimi vaizduoja negrus, iškrypėlius, O Lietuvos krepšinio Gintarą pasauliui pristato Amberiu. Pramokusiems tik vienos iš užsienio kalbų „amberis“ gal atrodo tarptautinis žodis, bet senovėje, bent jau neolito laikais pasaulinė kalba buvo lietuvių (kuri po II pasaulinio karo iš „indogermanų“ pervadinta „indoeuropiečių“). Europoje, išskyrus žemyno pakraščius, tokia bendra lietuvių kalba išliko iki pat krikščionybės. Ne tik slavų kalbose jentar, jantar, янтарь, senovės germanų Kentner, Viduramžių lotynų gentarum, indų yantar (sulaikantis), bet ir vengrų gyanta (seniau giantar, gentharos) yra gintaras, čeremisų jamdal (gintaras), jandar (stiklinis butelis), marių jamdar (stiklinis indas), čiuvošių jandar (stiklas). O juk vengrai ir kiti ugrofinai net nėra indoeuropiečiai. Senovės graikų elektronas tėra vertalas iš lietuvių kalbos tam pačiam Baltijos gintarui, vėliau ir jį pakeitusiam aukso ir sidabro lydiniui vadinti.

Senoviniai radiniai Palangos gintaro muziejuje

Senoviniai radiniai Palangos gintaro muziejuje

Baltiškų gintaro puošalų archeologai randa dar iš akmens amžiaus, kai jokių germanų nei slavų nebūta. Kokios kilmės ir ką reiškia žodis gintaras? Greta daugelio svarbių gintaro savybių svarbiausia buvo tikėjimas jo dieviškąja kibirkštimi, tiksliau angelo sargo galia apginti nuo nelaimių, ganyti, nuginti ligas ir priešus. Patrynus gintarą, jis ne tik kvepia, pritraukia plaukus, vilną, bet ir žiebia kibirkštį. Motiejus Praitorius liudijo, kad epidemijos metu maras nepalietė nė vieno, nešiojusio gintarą. Net kryžiuočiai pirkdavo gintarų amuletams, nors bažnyčia smerkė ir persekiojo gintaro nešiojimąsi kaip nuodėmingus prietarus. Gintaras, gintalas, ginteris, gintra yra lietuviškas žodis, sudarytas iš šaknies (ginti) su priesaga, reiškiančia įrankį, priemonę arba patį veikėją: gintaras — tai gindaris, gintuolis, gintukas, gynėjas. Gintalas, Gintaras, Gintarė — lietuvių asmenvardžiai. O kas tas amberis?

3. Dieviškoji ambra

Anglai gintarą vadina amberiu, bet prancūzai, italai senoviškiau — ambra. Kas taip ambrija? Šuo ambrija — amsi nuolat, nesiliauja loti; vaikas ambrina, ko nors įkyriai prašinėdamas; žurnalistas ambrina — nenutildamas erzina kvailais tauškalais, komentuodamas krepšinio varžybas. Būna ir rimčiau: Perkūnas ambrija — dudena, grūmodamas atgriaudėti su žaibais ir audra už blogus darbus. Ir reikalaudamas aukų — dieviško peno. Mėsa, juolab daržovėmis dievų neerzink — duok ambros!

Iš kur gauti ambros, kiek jinai kainuoja, kas ta ambra? Lietuvių (indoeuropiečių) tartis nosinė, tad reikia ieškoti ne tik ambros, bet ir ombros, umbros bei abros, obros, ūbros (nes buvo ąbra – ǫbra – ųbra). Tada akiratis atsivers plačiau.

Seniausiais Apeninų pusiasalio gyventojais vadinami umbriai. Juos vėliau asimiliavo romai, bet dar išlikęs Italijos provincijos vardas Umbria. Umbriais jie buvo praminti dėl jų žynių papročio aukoti Perkūnui umbrą — ant piliakalnių aukuruose degindami tokius miltelius. Umbra yra molio rūdžių dažalai (geležies ir mangano oksido pigmentai), tinkami dažyti sienoms, bet ne šerti dievams. „Dievų maistu“ Pietų kraštuose buvo vadinami panašios (palvos, auksinės) spalvos milteliai — gintaro trupiniai. Deginami Baltijos gintaro smilkalai sukelia tirštus ir itin malonaus kvapo dūmus. Kurie patys kyla į dangų — juos pasiima ir sugeria Perkūnas. Elėnai (senovės graikai) tuos perkūno žmones, kaip ir perkūniją, vadino tuo pačiu žodžiu Ομβροι, ομβρος — ombras, ombriai. O ambrosia (αμβροσια), kaip ir sanskrito amrita (अमृत) reiškė dievų peną, kurio jiems reikia išsaugoti savo nemirtingumui.

Arausio kautynėse Buojarikio ambronys sumuša romus prie Ronos -105-10-06.

Arausio kautynėse Buojarikio ambronys sumuša romus prie Ronos -105-10-06

Gerokai vėliau antikiniuose raštuose plačiai minimi ambronys (graikiškai Αμβρωνες), nuo Baltijos pajūrio įsiveržę į Romos respubliką. 105 metais prieš Kristų kautynėse Ronos paupyje prie Arausio romų legionai pralaimėjo Buojarikio vadovautiems ambronims didžiausią Senovės Romos mūšį. Dabartiniai istorikai nebežino, kas tie ambronys: gal keltai, gal germanai kur nors nuo Jutlandijos, dargi vakarinės jos pakrantės — net nebe Baltijos pajūrio. Nors seniau, antai prancūzų kartografijos pradininko Nikolos Sansono 1655 m. žemėlapyje pavaizduotame Lietuvos pajūryje stambiomis raidėmis aiškiai užrašyta: „Ombronys“ (OMBRONES).

Umbriai ambronys Ombrones Nicolas Sansone žemėlapyje 1655 m.

Ombronys (ambronys, umbronys, umbriai) Nicolas Sansone žemėlapyje 1655 m.

Oficialiame Lietuvių kalbos žodyne tokio žodžio nėra. Bet daug šakninių žodžių, net tokių esminių kaip skrietas, ten nebėra. Iš gintaro trupinių grūstuvės, aukuro dubenėlio, ambros smilkalų taurės telikęs kažkoks ambras, ambarėlis ir imbrikas arbatai plikyti. Dar abrė — dubuo (lovys, gelda, dubenėlis), abrinas — indelis su antvožu. Abrozas, abrozdas — šventųjų paveikslas, dažniausiai pačio dievulio atvaizdas. Abrūsas — drobinis rankšluostis, kurį lietuvės puošniai išausdavo, apnarstydavo ir laikydavo pačioje pagarbiausioje vietoje.

Apeiginis lietuvių abrūsas, aukojant mišias už D. Banionio vėlę Šv. Jonų bažnyčioje — Tomo Vinicko foto 2014-09-08

Apeiginis lietuvių abrūsas Šv. Jonų bažnyčioje (pamokslą ambrija kun. Julius Sasnauskas)

Ablius, oblius — drožimo, skutimo, gludinimo įrankis. Tebėra veiksma­žodžių ambariuoti, ambrinti, brazdinti, brozdinti, brūžyti. Vietovardžių Ambraziškiai, Ambraziūnai, Ambručiai. Ir daug ryškių pavardžių dviguba galūne: Ambrasas, Ambrazas, Imbrasas, Umbrasas, Umbrazas, Umbražiūnas, Braziūnas, Bražėnas, Brazdžionis, Brazys, Brazauskas, Brazdauskas, dar Ambrulevičius, Abrutis. Kažkodėl nėra vardų Ablius (Ablavius, Abarius, Abelis), bet yra Gabrius (Gabrys, Gabrielius). Per šventuosius vyskupus išplitę ir po kitas tautas Gabrielius, Ambraziejus, Ambrozija, Ofrosinija, Jefrosinija.

4. Pinigai saugeliai

Sunku patikėti, bet politiniai Lietuvos istorikai nežino gintaro buvusios pinigų paskirties. O paklausti apie tai — neigia. Tokio svarbaus kultūros istorijai fakto nebežino ir etnologai, pedagogai — o juk tai turėtų būti mokykliniuose vadovėliuose. Jokioje Lietuvos bibliotekoje nėra nė garsaus Amerikos lietuvio, daugelio mokslo draugijų nario, Vytauto Didžiojo ordino žymūno, numizmato dr. Aleksandro Račkaus studijos „Gintaras kaip pinigas“ (Amber As a Medium of Exchange). Todėl teko ją susirasti, parsigabenti į tėvynę, parūpinti bent Martyno Mažvydo bibliotekai, išversti į lietuvių kalbą ir paskelbti eciklopedijoje Lietuvai.lt.

Siūlau perskaityti visiems, neužtruks. Račkaus kalba glausta, sklandi, aiški ir gerai argumentuota. Ryžtuosi tik patikslinti ir papildyti autoriaus teiginį, kad Senovės Egipte ir Akadoje gintarinių pinigų pavadinimas „sakal“, taip pat Finikijoje, Asirijoje, Tarpupyje, Persijoje „sakel“ bei dabartinė Izraelio valiuta „šekel“ kilusi iš lietuviško žodžio „sakai“ (žemaitiškai „saka“). Man įtikimesnis būtų priesaginis šio žodžio pavidalas

  • sakeliai — kitaip sunku būtų paaiškinti priebalsio L atsiradimą ir jo reikšmę jau kita kalba. Egipto sakalus iš lietuvių kalbos sakų dar prieš du amžiu kildino prof. Antuanas Mejė, priesagą taip pat vadindamas lietuviškos kilmės, kaip kad dažalai, tepalai. Irgi logiška, tik gintaras suakmenėjęs, juo lygtai nieko netepdavo, o iš pinigų vėrinio ištrauktus gintaro gabalėlius vadinti mažybiškai sakeliais man atrodo paprasčiau ir tikroviškiau. Be to, lietuvių kalboje žmonės vengtų ką nors kitą vadinti tuo pat žodžiu, kaip ir gerai žinotą, buvusį net prijaukintą paukštį sakalą. Tad siūlau apsvarstyti man dar įtikimesnį, tik ligšiol istorikų nei kalbininkų nenagrinėtą žodį
  • saikeliai. Sakai renkami, išbraižius per žievę „eglute“ išdrožas į vieną vagelę, o jos apačioje įtaisius apversto kūgio pavidalo kaušelį. Tie kaušeliai daromi vienodi — pigiau pagaminti ir lengviau suskaičiuoti. Nėra prasmės daryti skirtingų. Taigi tie indeliai ir iš jų išimti sakeliai puikiai tinka saiko paskirčiai — tūriui išmatuoti ir palyginti. Smulkiam tūriui, nes stambesniems kubilams labiau tiks samtis ar kitoks vidutinio dydžio saikas. O sakų mato vienetas — saikelis! Skamba darniai, bet man sunku patikėti, kad gintarą žmonės vadino sakais. Sakus juk visi žinojo, jų vertė nepalyginama su akmeniniu gintaru. Kuris Pietų kraštuose buvo laikomas dievišku akmeniu, „Apolono ašara“ ir pan. Kažin ar pietiečiai išvis žinojo gintaro kilmę. Drįstu kelti visai kitokį žodžio išaiškinimą —
  • saugeliai. 1) Ši gintaro paskirtis neabejotinai buvusi svarbiausia. 2) Ji neprieštaravo mainų priemonės paskirčiai, dargi puikiai derėjo. 3) Gintaro saugelių vėrinys puikiai derėjo ir su puošybine paskirtimi, kartu būdamas „nešiojamuoju turtu“ — patogiais pinigais, visada prie savęs. Baltų meno parodoje galima įsitikinti, kad lietuviams ir sidabriniai puošalai, ypač antkakliai (kurie neretai būdavo stambūs), taip pat turėjo „nešiojamojo turto“, prireikus galbūt ir mainų arba užstato paskirtį. 4) Etimologija: nulietuvėjant galūnės nyksta, dvibalsiai prastėja į panašius balsius, o priebalsiai duslėja ir galop „šveplėja“.

Taigi tiek sakeliai, tiek saikeliai, tiek ir saugeliai svetur visai dėsningai turėjo suprastėti į sakel, sakal, sekel, galop šekel, šachal. Dar: lotyniškas žodis gintarui pavadinti succinum, tiksliau sōcinum, sūcinum, kilęs iš sūgō, sūgere, nors šaknimi panašus į sucus (sultis, sunką), yra neaiškios kilmės, laikomas svetimybe. Kalbininkai A. Ernout, A. Meillet jį kildina iš lietuviškų sakų su didina­mąja priesaga -inas. Pranas Valickas taiso kilmės priesaga -inis: ne sakinas, o sakinis. Bet lietuviškai galima perskaityti ir paprasčiau: sauguo, saugeliai, sauginiai — saugos priemonė, saugelių vėrinys, gintarėliai kuopiniu pavidalu (aibiskaita).

5. Gintarinė pilis

Pažįstu tyrinėtoją, kuris abejoja savaimine gintaro kilme, neranda patikimo jo amžiaus išmatavimo įrodymų. Keistas ir tų keistų spygliuočių augimas vien Skandinavijoje, o gintaro atsiradimas tik kitoje jūros pusėje. Niekur kitur pasaulyje, nors Baltijos gamtinės sąlygos nėra kuo nors išskirtinės. Ir jau visai neįtikima gausaus sakų ištekėjimo priežastis — staigus klimato įkaitimas. Per vieną vasarą? Ar ir žiemą? Betgi tos pušys geibdamos kažkodėl gausiai vešėjo šimtmečius!

Menamų gintarmedžių paveikslas Danijos gintaro muziejuje

Menamų gintarmedžių pinus succinifera paveikslas Danijos gintaro muziejuje

Tas nepatiklus seklys neatsikrato įtarimo, kad lietuviai buvo išradę dirbtinį būdą pasigaminti geros kokybės gintaro. Kaip kad akmens amžiuje mokėję išsilieti akmeninius kirvukus ir kitus akmens dirbinius (daug svarbių išradimų tikrai yra pamiršta). Tad prie Europos karalių garbo Karaliaučiaus gal veikė slapta gintaro gamykla — pasaulinės valiutos „kalykla“. Trojos karas, po kurio gintariniai pinigai buvo pakeisti tokio pat graikiško pavadinimo „elektru“, gal ir kilo iš nepasitenkinimo „infliacija“, „finansų valdžia“. Pasaulinis karas, kurio metu buvo sugriauta gintarinė Jūratės pilis, dabar belieka rankioti jos trupinius.

„Gintarinė pilis“ - M. K. Čiurlionio eskizas operai „Jūratė“ 1908 m.

„Gintarinė pilis“ — Mikalojaus Konstantino Čiurlionio eskizas operai „Jūratė“ 1908 m.

Logikos yra, bet aš nesu tuo įsitikinęs. Kas įtaria, tam ir pridera pačiam tikrinti savo įtarimus, gintaro kilmės teoriją, jos pagrįstumo įrodymus. Dar nuneigti ir ežero gintarą.

Šia apžvalga tenorėjau pagerbti nepagrįstai pamirštą tautos sūnų Aleksandrą Račkų, atkreipti dėmesį į nepraradusius svarbos istorinius jo veikalus, tarp jų ir „Gintarą kaip pinigą“. Kartu papildydamas kitomis gintaro paplitimo ir pritaikymo istorijos sritimis, savo pastabomis, istorinės ir lyginamosios kalbotyros klausimais.

Vladas Palubinskas

Nuotraukoje — gintaras Kazimiero ir Virginijos Mizgirių muziejuje Nidoje, Ambergallery.lt:

Gintalas gintaras gintra ambra ombra umbra saugelis
Santrauka:

Kadangi mokytojai, kultūrologai, net etnologai ir istorikai nebežino buvusios gintaro paskirties, teko pargabenti tėvynėn pasaulyje garsaus numizmato dr. Aleksandro Račkaus „Amber As a Medium of Exchange“ žurnale „The Numismatist“, išversti jį lietuviškai ir paskelbti enciklopedijoje Lietuvai.lt. Pristatydamas šį svarbų veikalą, siūlau patikslinti etimologiją sakeliais, saikeliais ir saugeliais, papildyti ambronimis, ambra ir ežero gintaru.

Teiginys:
Ilgus amžius lietuviškas gintaras buvo tvirta pasaulinė valiuta.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , , .
Asmenvardžiai:
Aleksandras Račkus, Antoine Meillet, Motiejus Praitorius, Nicolas Sanson, Buojarikis, Jūratė, Gintalas, Gintaras, Abrutis, Ambrulevičius, Ambrazas, Imbrasas, Umbrazas, Umbražiūnas, Braziūnas, Bražėnas, Brazdžionis, Brazys, Brazauskas, Brazdauskas, Gabrys.
Vietovardžiai:
Ambraziškiai, Ambraziūnai, Ambručiai, Ambronys, Ombronys, Umbrija, Arausiai, Akada, Asirija, Baltija, Daugai, Egiptas, Graikija, Indija, Karaliaučius, Palvininkai, Persija, Roma, Rona, Tarpupis, Troja, Vengrija.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
Apolonas, Perkūnas, sanskritas, Lietuvai.lt, Lkz.lt.
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/gintaras
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2014-09-03.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?