Vasario šešioliktąją prieš knygų mugę dera pagerbti rūpestingai renkamą ir kruopščiai tvarkomą tautinės kraštotyros žinyną „Lietuvos valsčiai“. Valsčiai — tai protėvių savivaldos žemės, savarankiškos valstybės, pilietinės visuomenės. Kiekviena su savo piliakalniais — kapinėmis, gynybos ir švenčių pilimis, kurias paeiliui prižiūrėjo patys pilėnai, nuosavuose sodžiuose įsikūrę ūkininkai. Įvedus krikščionybę, pilys panaikintos vardan bažnyčių, bet parapijos ilgainiui beveik atitiko valsčius. Tik 1950 metais valsčiai suskaidyti į apylinkes, dabar į seniūnijas, jos sujungtos į dirbtinius „rajonus“, o šie dar ir į apskritis.
Vyriausybės atstovai stengiasi siaurinti Lietuvos nepriklausomybę ir kalba kaip tarybiniai propagandistai, nutylėdami jiems prieštaraujančius dalykus ir iškraipydami kitką: „sprendimas siūlomas įvertinus kalbininkų išvadas, kuriose teigiama, jog asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, tad jam netaikomi lietuvių kalbos sistemos dėsniai“. Bet kalbininkai visą laiką siūlo priešingai, tik už juos kalba valstybės apmokami diletantai, užsiėmę priešvalstybine veikla.

Darius Kilinskis: Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti. Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja Anatolijus Lapinskas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas arba linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.
Prisitaikyti kompiuterius vietos sąlygomis ir išsiversti programas gimtąja kalba visada verta, nes ir mokant angliškai, gimtąja kalba suvokiama greičiau, darbas spartesnis — vieno ar kelių vertėjų sugaištą laiką atsveria daugybės naudotojų santaupos ir patogumas. O tautų, kurių kalbos šiuo metu nėra kompiutery — nebeišliks.

Svastikos – paprasčiausi Visatos veikimo brėžiniai. Yra senovinių ženklų, kurie naudoti nebetinka, nes nebėra tų valstybių, tų veiksmų, buvusiųjų tikslų. O Svastikų ženklai tiks, kol veiks Gamtos Visatos dėsniai, kol veiks Visata. Kosmoso tyrėjų ir branduolinės fizikų nuotraukos įrodo, kad viskas subalansuotai sukasi – nuo elektronų apie atomų branduolius iki galaktikų. Svastikų pripažinimas būtent mūsų protėvių ženklais – mums garbė. Įrodymas lengvas ir nebrangus.
Keletas Antano Baranausko tautinių giesmių iš 1998 metais išleistos MC kasetės, 2007 metais perrašytos į CD plokštelę. Jas dar tebegieda Lietuvos sodžiuose ir Anykščių „Valaukis“ (vadovė Violeta Juciuvienė).
Antanas Baranauskas „Anykščių šilelį“ sukūrė ne skaitymui ir juo labiau ne deklamavimui, o giedojimui. Apskritai deklamavimas, išpūstas deklaratyvus maivymasis, jausmų demonstravimas, humanitarinis romantizmas ir bulvaras yra svetimas lietuvių padorumo papročiams ir grožio suvokimui, tautos kultūra yra kur kas aukštesnio lygio.
Biržai garsėja ir toliau garsinami kaip alaus kraštas. Reklaminiuose lankstinukuose, internete ir turizmo agentūrose turistams siūloma susipažinti su alaus gaminimo papročiais, paragauti naminio alaus. Iš anksto susitarus ir didesnei turistų gaujai tai gal ir pavyktų pamatyti. Tačiau pavieniams turistams belieka eiti į „Zinutę“ ar „Piceriją“ arba pirkti bambalį „bravorinio“. Tuo pažintis su „alaus kraštu“ ir baigiasi. „Biržiečių žodžio“ žurnalisto Dariaus Mikelionio tyrimas, ar tikrai naminis alus dar gaminamas, kaip tai skelbia reklamos ir kodėl niekam nereikia privačių turistų pinigų.
Jau senokai pastebėjau, kaip raštas gadina kalbą (kanceliarinė puskalbė ilgainiui persikrausto į gyvąją šneką). Bet dėl visuotinio dainavimo išnykimo kaltę įžiūrėjau tiktai radijo (ir muzikos įrašų) išplitime. Vis dėlto manau, kad tai tėra šalutinės sąlygos, o pagrindinė aukšto lygio kalbos ir dainos kultūros priežastis — gyvenimas nuosavybės sąlygomis. Vladas Palubinskas
Ryškiausias dailės kūrinys ir bene vienintelis tokio lygio statinys per dvidešimt vėl laisvos Lietuvos metų. Aišku, asmeninėmis lėšomis, per ilgą vargą ir nepaisant visų politikų trukdymų. Vlado Palubinsko nuotrauka. Ant paminklo stiklo išrašyti Tautinės giesmės žodžiai (čia gaidos ir garsas).
Turi būti pasipriešinimas negarbei. Negarbingam žmogui niekas nepaduodavo rankos — Saulius Sondeckis.
Žinių radijo pertraukos ir savaitgalis užpildytas svetimkalbiais rypavimais, kurie ne tik erzina, bet ir žemina mūsų tautinį orumą. Lietuvį daina lydėjo nuo neatmenamų laikų, nuo žilos senovės. Dainoje jis rasdavo nusiraminimą ir paguodą. Ir džiaugsmo kibirkštį, kuri suteikdavo jėgų ir stiprybės ištverti ir išlikti savo sunkiame gyvenimo kely. Dainoje yra sukaupti mūsų tautos dvasiniai lobiai, jos unikalios kultūros atspindžiai ir meilė savo kraštui. Šventvagiška ir net pavojinga visa tai užmiršti ir paniekinti.
Profesorius Olegas Poliakovas, studentas iš Maskvos atvykęs išmokti gyvos kaimo žmonių šnekos, išleido dar neregėto masto, kruopštumo ir svarbos enciklopediją „Pasaulis ir lietuvių kalba“. Nei valdžia, nei vadovaujantieji kalbininkai žinyno pristatyme nedalyvavo, jokios mokslinės recenzijos nei viešo atsiliepimo ligšiol nepaskelbta.
Juk vienoje pamatinėje Vakarų knygoje ne šiaip sau tvirtinama: Pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo Dievas… Pridursiu, kad ir pabaigoje yra tas pat, tik vietoje „Dievo“ atsiranda Ekranas, spjaudantis nuodingos kalbos debesis, kurių mūsų mažytė sielelė jau nebepajėgia įkvėpti ir priglausti. Šitaip kalba tampa jei ne žmogaus priešu, tai bent jau labai klastingu ir destruktyviu pakeleiviu, o gal tiesiog tironu. Pamėginkite tris valandas paspoksoti į televizorių perjunginėdami kanalus… – Arvydas Šliogeris
Išgyvename metą, kai kėsinamasi sumenkinti visas tautines vertybes — Valerija Vaitkevičiūtė
Povilo Mataičio Lietuvių folkloro ansamblis Rumšiškėse pagerbia Antano Degučio, Prano Puskunigio ir Skriaudžių kanklininkų atminimą. Scenografijos dailininkė Dalia Mataitienė. Stilizuota, grojimas ir dainavimas suprastintas. Neišsaugotas buvęs skambesys, nebeliko nei giedojimo papročio, nei gaidų, nei garso įrašų. Šis koncertas įrašytas į filmą, čia daugiau jo ištraukų.
Dainuoja „Kupolė“, veda Gintautas Mikalauskas ant Mergelių akių ežero prie Druskininkų, 2008-12-21 LTV laidai „Gyvenimo ratu“.
„Spiečius“ Žilvino Pekarsko TV laidoje „Kultūra“ 2008-05-31. Dainą veda Dominyka Kriščiūnaitė.
Getija, getai yra baltų genties (jotvingių, dzūkų) lotyniškas pavadinimas. Dar neseniai Vilniaus krašte mažai kas kalbėjo lenkiškai, o dabar net oficialiai senieji lietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai tariami ir rašomi lenkiškai — Vladas Turčinavičius.
„Už ką barsi“, „Aisiu in kalnelius“ ir „Sakyk sudieu“ dainuoja Kaišiadorių „Verpeta“, dainas veda Valerija Jankauskienė.
„Kupolė“ traukia žemaitišką dainą, veda vadovas Antanas Bernatonis.
Gimtoji kalba tapo Kalbos komisijos politikų įkaite. Lietuvių kalbai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.

Apsišarvavę mokslo išradimais, naujosiomis technologijomis ir socialinėmis garantijomis, kažką labai svarbaus savyje prarandame. Įpratome, yra patogiau sakyti „mes“, nei „aš“ ir taip asmeninės atsakomybės nusikratyti. Bet ar ne dėl to ir traukiasi mūsų galvos, nyksta mintys? O jei minties nėra, tai ir žodžio nebereikia.
Profesoriaus Gintauto Česnio 65 metų sukakčiai pažymėti Janina Tutkuvienė pateikia šios iškilios asmenybės — Lietuvos mokslų akademijos nario eksperto, buvusio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano (1988-1999), Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėjo (1988-2001), Lietuvos valstybinės premijos laureato (1989) ir Estijos valstybinio apdovanojimo (2005) — mokslinės veiklos ir kitos kūrybos apžvalgą. Gintautas Česnys baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą 1963 metais. Jo mokslinė ir pedagoginė veikla rutuliojosi nuo auksologijos (pirmoji disertacija „Lietuvių kūdikių auksologinė charakteristika, longitudinalinis tyrimas“, 1970) iki lietuvių etnogenezės (antroji disertacija „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“, 1986) problemų nagrinėjimo. Dabar profesorius daugiausia laiko skiria svarbiausių Lietuvos antropologijos istorijos periodų apibendrinimui, iškiliausių jos asmenybių mokslinės veiklos nagrinėjimui.
Man atrodo, kad tie vaikai, kuriuos tėvai išmokė nebijoti darbo, niekada nepražus – Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė