
Reikia pagaliau nustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos vartojimo sritis (moksle, reklamoje, kitur), reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažui keisti abėcėlę. Valstybės pareigūnai privalo nedalinti niekam pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kažkada prie kirilicos. Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir, jeigu reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti tautą savo tėvynėje.

„Čipolino nuotykių“ autorius Džianis Rodaris parašęs įdomią pasakaitę, kokia nelaimė ištiktų Italiją, jei iš jos pasišalintų raidė H. Sąmojis kilęs iš to, kad italai nors H ir rašo, bet jos netaria, todėl galima įsivaizduoti, jog H jaučiasi nepaisoma, nevertinama, tarsi nereikalinga Italijoje. O germanų šalyse H tariama, dažna ir ten jinai svarbi, tarsi būtų gerbiama. Kitaip nei ispanų kalboje, kur H irgi dažnai netariama, italų kalboje H yra išnykusi ir iš rašybos. H itališkai rašoma tik kartu su c, tas derinys ch itališkai tariamas kaip lietuviškai k. Yra vos keli itališki žodžiai, paveldėję iš lotynų kalbos pavienę raidę H.
Bestudijuodamas Kanadoje, Amerikoje, Italijoje aštuntajame dešimtmetyje dar nieko nebuvau girdėjęs apie Lėvino filosofiją. Tik 1981 metais Vokietijoje iš profesoriaus Gerdo Hefnerio pirmąkart sužinojau ir susidomėjęs ėmiau skaityti „Visuotinumą ir begalybę“, kitus Emanuelio Lėvino kūrinius. Patraukė Vakarų filosofams nebūdingas gilinimasis ne į save, savo jausmus ir poreikius, o moralinė atsakomybė ir dėmesys kitam žmogui, nagrinėjimą argumentuojant gausiais pavyzdžiais iš kasdienio gyvenimo. Grįžęs Kanadon, profesoriaus Čarlzo Teiloro dėka surašiau disertaciją Lėvino pasaulėvokos klausimu, apsigyniau savo tezę ir gavau mokslų daktaro master laipsnio vardą. Išplėtotos disertacijos ir asmeninių pokalbių su pačiu mąstytoju pagrindu Niujorke išleidau knygą „From the Other to the Totally Other“. O ypač nudžiugau, suradęs Lėvino dar jaunystėje parašytą ir „Vairo“ žurnale 1933 metais paskelbtą filosofinę apybraižą „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“. Išverčiau ją angliškai ir paskelbiau žurnale „Continental Philosophy Review“, įrodydamas Vakarų pasauliui, kad Emanuelis Lėvinas giliausiomis savo šaknimis buvo lietuvis filosofas, anksčiau negu jis tapo prancūzų filosofas.

Valencijos universiteto profesoriaus Antonio Lastra užsakymu išguldyta esė apie didžiųjų Vakarų kultūros filosofų Imanuelio Kanto ir Emanuelio Lėvino lietuviškas šaknis. Knygoje atskleidžiamas lietuvių kalbos savitumas, nusakant erdvės ir laiko santykį. Iškeliamas lietuvių kalboje glūdintis darnos supratimas, lemiantis žmogaus pasaulėvoką ir įsipareigojimą kitiems žmonėms. Būtent šiomis įžvalgomis išgarsėjo, padarė poveikį Vakarų galvosenai, dėl to labiausiai vertinami filosofai Kantas ir Lėvinas. Kanados filosofo Andriaus Valevičiaus dėka dokumentuojama, kad Lėvinas gerai mokėjo ir rašė lietuviškai. Knyga papildyta XVIII amžiaus pabaigos vokiečių mąstytojų, paties filosofo Kanto ir oficialios vokiečių valdžios argumentais, kodėl lietuvių kalbą būtina išsaugoti.

2012 m. spalio 2 dieną Amerikoje pasibaigusiose pasaulio galiūnų varžybose aukščiausias vietas užėmė Lietuvos stipruoliai: auksą iškovojo Žydrūnas Savickas, o sidabrą — Vytautas Lalas. Žydrūnui stipriausio pasaulio vyro World’s Strongest Man vardas pripažintas jau trečius metus, prieš tai keliskart yra pripažinusi ir IFSA federacija, Pasaulio čempionų lyga, WSC, „Fortissimus“, kitos organizacijos, o garbingiausia Arnoldo taurė įteikta net šešis kartus. Po savaitės Vilniuje visą SCL garbės pakylą užėmė vien lietuviai: Žydrūnas tapo rąsto kėlimo pasaulio čempionu ir pasaulio čempionų čempionu, Vidas Blekaitis atitinkamai ketvirtas ir antras, Vytautas Lalas abipus trečias ir dar pagerino akmenų krovimo pasaulio rekordą.
„Lietuvos televizijos“ laidoje „Ryto suktinis“ 2012 m. gegužės 26 d. 11 val. parodytas reportažas apie Jūratės de Rosales nuopelnus ankstyvajai Lietuvos istorijai, apie Rosales viešnagę 2011 m. biržely Lietuvoje, apie Jūratės darbą, leidžiant populiariausią Venesueloje politikos ir kultūros žurnalą „Zeta“ ir apie jos sutelktos Venesuelos lietuvių bendruomenės gyvenimą. Beje, žodis Venesuela reiškia Veneciją, o Venecija (Venecia, Venetia) kilusi iš antikinio Vakarų baltų genties tautovardžio venetai — galbūt jie kadaise įsteigė šią Ądrijos jūros uosto respubliką. LTV laidos vedėja Zita Kelmickaitė, filmuotos medžiagos autorius LTV operatorius — Stasys Petkus, nuotraukos Arūno Dingelio. Plačiau viešnagės įspūdžius antrašte „Operatoriui Petkui Venesueloje pavyko išvengti pagrobimo“ aprašė Snieguolė Davidavičienė portale Alfa.lt 2012-05-05.


Gražią rugpjūčio 4 dieną surengėme pažintinį žygį Juozapo Montvilos atminimui ir jo nuopelnams pagerbti. Juozapas Mantvila (1850-1911, rusiškai Юзеф Монтвиллъ, lenkiškai Józef Montwiłł) pastatė keturis naujus gyvenamuosius kvartalus, Vilniaus senbuvių ligšiol tebevadinamus Montvilos kolonijomis, „Žemės banko“ (dabar „Lietuvos banko“) pastatą Gedimino pr. 6, savo namą (dabar Susisiekimo ministerija) Gedimino pr. 17 ir kitas įžymybes, ypač daug nusipelnė šelpdamas neturtingo jaunimo mokslus, steigdamas švietimosi ir kitokias visuomenines draugijas, tarp kitų sudarė sąlygas reikštis ir būsimajam prezidentui Antanui Smetonai.

Romualdas Grigas: Lietuvoje tebeegzistuoja, tebekvėpuoja kultūrinio, dvasinio ir patriotinio apaštalavimo tinklai… Vienas ryškiausių – Lietuvai pagražinti draugija. Tai – pilietinė, patriotinė organizacija, kuriai su neįtikėtinu kantrumu, su tikro apaštalavimo pasiaukojimu nuo pat jos atkūrimo pradžios (1995 06 23) vadovauja Juozas Dingelis.
Vilius Bražėnas: Daugelis JAV žymiausių politologų jau seniai teigia, jog dabar varžybos vyksta ne tarp kairės ir dešinės, o tarp globalizmo ir nacionalizmo. JAV akademiniame, žiniasklaidos ir politiniame elite vyrauja globalinės utopijos idėja. Todėl pasitaiko politinių sprendimų, priešingų net JAV interesams. Popiežius Benediktas XV įspėjo: „Pasaulio valdžios atėjimo ilgisi visi blogiausi ir iškrypėliški elementai. Tokia valstybė panaikintų visus tautinius saitus. Joje nebūtų pripažįstamas joks tėvo autoritetas virš jo vaikų ar Dievo viršenybė virš visuomenės. Jei tokios idėjos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai seks dar negirdėtas teroro viešpatavimas.“ Žymus disidentas Vladimiras Bukovskis Europos sąjungą pavadino pabaisa (monster), kuri turi būti išardyta, kol ji dar neišsigimė į totalitarinę valstybę – tarpinį etapą į pasaulinę valdžią ir tautų sunaikinimą. Jis priminė, kad tokių planų turėjo Leninas ir Trockis. Jei be kovos atsisakysime nepriklausomybės ir tautiškumo, kurį dabar bandoma sutapatinti su nacizmu, pateksime į „pasaulio piliečių“ mėsmalę, ateities tautos galės mus apkaltinti tėvynės išdavimu. Reikia statyti dvasines užtvaras tautų žudikų idėjų įsiskverbimui į tautos sąmonę bei pasąmonę. Ypač jaunimas turėtų pakilti į ideologinį partizaninį ir po to organizuotų pulkų karą už tautos išlikimą. Kelti Lietuvą ne iš viršaus, o iš apačios, buriantis talkos branduoliams. Mūsų istorijoje pirmavo ir toliau turi pirmauti pareiga tėvynei. Pareiga tėvynei išrikiavo Lietuvos raitelius Juodosios jūros pakrantėje, Saulės mūšio laukuose ir Žalgiryje. Ji subūrė kovotojus Pilėnuose ir partizanų bunkeriuose. Viešpats gal neklaus mūsų, ar tau pavyko, bet tikriausiai paklaus, ar mėginai.
Alvydas Butkus: Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, o plisdama slavėjant Vilniaus apylinkių kaimiečiams lietuviams ir lenkėjant į šį kraštą atsikėlusiems baltarusiams, virto tam tikru slavišku tarptautiniu žargonu – „po prostu“ kalba. Daugelyje kaimo vietovių ji paplito XIX-XX a. ir, suprantama, nėra jokios gretimos lenkų tarmės tęsinys. Antra vertus, kultūriniu ir lingvistiniu požiūriu „po prostu“ kalba dėl savo unikalumo yra daug vertesnė išsaugoti už tikrąją lenkų, tačiau vietinėse mokyklose mokoma lenkų bendrinės kalbos, tokiu būdu naikinant net dabartinį etninį krašto savitumą.

Kovo mėnesio 31 dieną 17:30 kviečiame į Kauno apskrities viešąją biblioteką Kaune, Radastų g. 2 — „Kupolė“ pristatys naują, tik šiemet išleistą CD plokštelę. Joje — lietuvių sodžiuose gyvai dainuotos, ansamblio tautosakos žygiuose paliudytos pašaipios 1944–1954 metų karo atminties dainos. Pašaipos buvo atsvara komunistinei propagandai, okupantų gražbylystei ir stribų siautėjimui. Nežmoniškos išgyvenimo sąlygos, nuolatiniai pavojai, bendražygių žūtys ir išdavystės nepalaužė pasipriešinimo dvasios. Dainos išreiškė panieką socialistinei santvarkai, išjuokė prisitaikėlius aktyvistus, buvo mėgiamos žmonių, stiprino jų pasitikėjimą, skatino nuosavybės, garbės ir orumo gynimą.
Nors Čikagos lietuvių dienraštyje „Draugas” pasitaiko įmantrių sakinių ir mandrų žodžių, bet pasigirsta balsų, kad išeivijos lietuvių kalba darosi „per gryna” ir dėl to sunku susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais! Įsikandę laikykimės to grynumo ir nuolat jo siekime. Tai išeivijos lietuvybės pagrindinis ramstis — Vytautas Matulionis (Cleveland Heights, OH, USA).
Lietuviški kabantys sodai verti UNESCO pasaulinio kultūros paveldo apsaugos. Savo sudėtingumu, darna, grožiu primena pasaulio stebuklu vadinamą senovės Tarpupio kabantį sodą. Tautodailininkė Marija Liugienė pasakoja, kiek kruopštumo, proto, darnos ir grožio supratimo reikėjo sukurti tokiam įspūdingam tvariniui iš šiaudų, ašutų ir vaško. Dailininko profesijos nebuvo, kurti mokėjo visi. Nors puošyba lietuviai garsėjo, bet nieko nekūrė be paskirties. Sauliaus Noviko ir Ričardo Martišiaus 2010-12-27 laida per „Init“ televiziją.
Prieš karą Lietuvos menas buvo pasaulyje garsus, nors modernus, bet buvo tautiškas. Šiuo metu įsigali fluxus idėja — tautiškumo niekinimas, logikos, darnos ir grožio niokojimas, turto griovimas. Pasibaigė laikai, kai inteligentas buvo ant kranto. Dabar laive, neaiški kryptis, neaišku, kas už vairo. Kai laivas skęsta, nebereikia partijų, reikia gelbėti skęstantį laivą — Aloyzas Stasiulevičius.
Vėlines kaip atskirą šventę atnešė krikščionybė, o lietuvių bendravimas su vėlėmis buvo kasdienis, protėvių patarimo klausinėdavo nuolat, jų nuopelnų pagerbimu prasidėdavo visos šventės. Tik nenaudėliai pražūva ir išnyksta, o dorai gyvenę ir nusipelnę žmonės pakeičia savo būties pavidalą, atsiskyrę nuo mirusio kūno tampa dvasiomis, toliau tarnaujančiomis dievui ir žmonėms, padedančiomis gyventi palikuonims.
Marcelijus Martinaitis: Žodis „butas“, „būstas“ padarytas iš „būti“, „prabūti“, „išbūti“ ir panašiai. Tai toks komunalinis įrenginys, sumodeliuotas vaikams auginti, maitintis, ilsėtis, kuo nors užsiimti. Mano kaime namus vadindavo gyvenimu, nes ten tilpo visa, kuo žmogus gyveno, veikė, mąstė, šventė… Tai buvo tam tikra individuali erdvė, didesnė už tą, kurioje šiandien gyvename tokiose savo butų dėžutėse. Yra žinoma, kad ir gyvūnai siekia valdyti tam tikrą erdvę, o uždaryti narve nustoja net daugintis.

Sapiegų rūmų ir parko Vilniaus Antakalnyje atstatymo projekto vadovas, Lietuvos nusipelnęs architektas Evaldas Purlys — atidus dailidė ir geras istorijos žinovas — 2010 rugsėjo 26 dieną 13 valandą pakvietė besidominčius žmones pristatyti savo projekto, mielai papasakojo apie dvaro kilmę, istorines aplinkybes (Kazimieras Sapiega rengėsi tapti Abiejų tautų respublikos karaliumi Kazimieru IV), sumanymą, parko išplanavimą, rūmų architektūrą, jų raidą, likimą ir atstatymo galimybes (daugelį svarbiausių dalykų pavyko ištirti, sužinoti). Brėžiniai iš Heritage.lt, nuotraukų autorius Vladas Palubinskas.
Nors valstybė neužsakinėja istorinio meno kūrinių, Lietuvos valdžia išvis priešiška tautinei dvasiai ir protėvių nuopelnų pagerbimui, individualistų grupė savo lėšomis surengė istorinio paveikslo parodą, skirtą Žalgirio mūšio 600 metinėms. Paroda veikia Lietuvos dailininkų sąjungos menėje „Arka“ Vilniuje, 2010 m. nuo rugsėjo 15 iki spalio 2 dienos. Šią parodą ir istorinio meno svarbą tapytojas Aloyzas Stasiulevičius pristato Lietuvos radijo 2010-09-25 laidoje „Kultūros savaitė“, kalbina laidos vedėja Jolanta Kryževičienė.


Į devintąją dainų šventę Toronte (Kandoje) ketina susrinkti daugiau kaip 1100 choristų iš Šiaurės Amerikos, Anglijos, Lenkijos, Lietuvos. Jie sudarys šventės koncerto jungtinį chorą. Iš Lietuvos atvyksta ir dainininkas Marijonas Mikutavičius, kurio koncertu penktadienį prasidės dainų šventės savaitgalis. Bus smagi šeštadienio „Miestelio vakaronė“ ir iškilmingas užbaigimas — pokylis „Miško balsai“ sekmadienį. Bilietus galima užsisakyti svetainėje Dainusvente.org (angl. Lithuaniansongfest.org).
Neretai apgailestaujame ar net papriekaištaujame, kad šviesiausieji mūsų žmonės nesibrauna į valdžią, ir kad jie tarsi paliko mus, pasitraukė ar atsitraukė. Nesunku įsivaizduoti, kiek partijų ar visuomeninių organizacijų norėtų, kad jų nariu ar net garbės pirmininku būtų Justinas Marcinkevičius. Nesuvilioja. Poetas pats pasirinko postą. Kalbos sargybinio.
Olava Strikulienė: Kas atsitiko dabar? Norėjome nepriklausomybės, bet negavome. Gavome ką? Laisvę greičiau išnykti. Laisvę išsigimti. Išsprūsti iš visų mūsų apeiginių ratų, ratukų, ratelių. Išsprūsti iš didžiojo mūsų rato, dar vadinamo Lietuva. Ištrinti visas apeigas. Pradedant tradicine šeima. Naikinti, naikinti, naikinti! Paneigti! Save. Lietuvį. Tarsi Europai netinkamą vabzdį. Net Švedijos Europos Sąjungos reikalų ministrė prižiūrės. Kaip tas vabzdys tinkama linkme keičiasi. Kaip mutuoja. Kaip maskatuoja vaivorykštės spalvų vėliavomis. Kaip vaiposi. O mes ir mūsų protėviai tik nejaukiai žiūrėsime ir tylėsime. Jau dabar tylime.
Vasario šešioliktąją prieš knygų mugę dera pagerbti rūpestingai renkamą ir kruopščiai tvarkomą tautinės kraštotyros žinyną „Lietuvos valsčiai“. Valsčiai — tai protėvių savivaldos žemės, savarankiškos valstybės, pilietinės visuomenės. Kiekviena su savo piliakalniais — kapinėmis, gynybos ir švenčių pilimis, kurias paeiliui prižiūrėjo patys pilėnai, nuosavuose sodžiuose įsikūrę ūkininkai. Įvedus krikščionybę, pilys panaikintos vardan bažnyčių, bet parapijos ilgainiui beveik atitiko valsčius. Tik 1950 metais valsčiai suskaidyti į apylinkes, dabar į seniūnijas, jos sujungtos į dirbtinius „rajonus“, o šie dar ir į apskritis.
Kazimieras Garšva: Vyriausybės atstovai stengiasi siaurinti Lietuvos nepriklausomybę ir kalba kaip tarybiniai propagandistai, nutylėdami jiems prieštaraujančius dalykus ir iškraipydami kitką: „sprendimas siūlomas įvertinus kalbininkų išvadas, kuriose teigiama, jog asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, tad jam netaikomi lietuvių kalbos sistemos dėsniai“. Bet kalbininkai visą laiką siūlo priešingai, tik už juos kalba valstybės apmokami diletantai, užsiėmę priešvalstybine veikla.

Darius Kilinskis: Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti. Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja Anatolijus Lapinskas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas arba linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.
Prisitaikyti kompiuterius vietos sąlygomis ir išsiversti programas gimtąja kalba visada verta, nes ir mokant angliškai, gimtąja kalba suvokiama greičiau, darbas spartesnis — vieno ar kelių vertėjų sugaištą laiką atsveria daugybės naudotojų santaupos ir patogumas. O tautų, kurių kalbos šiuo metu nėra kompiutery — nebeišliks.

Svastikos — paprasčiausi Visatos veikimo brėžiniai. Yra senovinių ženklų, kurie naudoti nebetinka, nes nebėra tų valstybių, tų veiksmų, buvusiųjų tikslų. O svastikų ženklai tiks, kol veiks gamtos dėsniai, kol veiks Visata. Kosmoso tyrėjų ir branduolinės fizikų nuotraukos įrodo, kad viskas subalansuotai sukasi — nuo elektronų apie atomų branduolius iki galaktikų. Svastikų pripažinimas būtent mūsų protėvių ženklais — mums garbė. Įrodymas lengvas ir nebrangus.
Keletas Antano Baranausko tautinių giesmių iš 1998 metais išleistos MC kasetės, 2007 metais perrašytos į CD plokštelę. Jas dar tebegieda Lietuvos sodžiuose ir Anykščių „Valaukis“ (vadovė Violeta Juciuvienė).

34 metų 191 cm ūgio 170 kg svorio stipruolis Žydrūnas Savickas iš Biržų nugalėjo šiandien, 2009-10-03 šeštadienį, pasibaigusiose pasaulio galiūnų pirmenybėse. Pirmenybių finalas vyko Maltoje tris dienas, nuo 2009 spalio 1 iki 3 dienos.

Antanas Baranauskas „Anykščių šilelį“ sukūrė ne skaitymui ir juo labiau ne deklamavimui, o giedojimui. Apskritai deklamavimas, išpūstas deklaratyvus maivymasis, jausmų demonstravimas, humanitarinis romantizmas ir bulvaras yra svetimas lietuvių padorumo papročiams ir grožio suvokimui, tautos kultūra yra kur kas aukštesnio lygio.
Biržai garsėja ir toliau garsinami kaip alaus kraštas. Reklaminiuose lankstinukuose, internete ir turizmo agentūrose turistams siūloma susipažinti su alaus gaminimo papročiais, paragauti naminio alaus. Iš anksto susitarus ir didesnei turistų gaujai tai gal ir pavyktų pamatyti. Tačiau pavieniams turistams belieka eiti į „Zinutę“ ar „Piceriją“ arba pirkti bambalį „bravorinio“. Tuo pažintis su „alaus kraštu“ ir baigiasi. „Biržiečių žodžio“ žurnalisto Dariaus Mikelionio tyrimas, ar tikrai naminis alus dar gaminamas, kaip tai skelbia reklamos ir kodėl niekam nereikia privačių turistų pinigų.
Ryškiausias dailės kūrinys ir bene vienintelis tokio lygio statinys per dvidešimt vėl laisvos Lietuvos metų. Aišku, asmeninėmis lėšomis, per ilgą vargą ir nepaisant visų politikų trukdymų. Paminklakalys Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius, Vlado Palubinsko nuotrauka. Ant paminklo stiklo išrašyti Tautinės giesmės žodžiai.
Turi būti pasipriešinimas negarbei. Negarbingam žmogui niekas nepaduodavo rankos — Saulius Sondeckis.
Žinių radijo pertraukos ir savaitgalis užpildytas svetimkalbiais rypavimais, kurie ne tik erzina, bet ir žemina mūsų tautinį orumą. Lietuvį daina lydėjo nuo neatmenamų laikų, nuo žilos senovės. Dainoje jis rasdavo nusiraminimą ir paguodą. Ir džiaugsmo kibirkštį, kuri suteikdavo jėgų ir stiprybės ištverti ir išlikti savo sunkiame gyvenimo kely. Dainoje yra sukaupti mūsų tautos dvasiniai lobiai, jos unikalios kultūros atspindžiai ir meilė savo kraštui. Šventvagiška ir net pavojinga visa tai užmiršti ir paniekinti.
Profesorius Olegas Poliakovas, studentas iš Maskvos atvykęs išmokti gyvos kaimo žmonių šnekos, išleido dar neregėto masto, kruopštumo ir svarbos enciklopediją „Pasaulis ir lietuvių kalba“. Nei valdžia, nei vadovaujantieji kalbininkai žinyno pristatyme nedalyvavo, jokios mokslinės recenzijos nei viešo atsiliepimo ligšiol nepaskelbta.
Juk vienoje pamatinėje Vakarų knygoje ne šiaip sau tvirtinama: Pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo Dievas… Pridursiu, kad ir pabaigoje yra tas pat, tik vietoje „Dievo“ atsiranda Ekranas, spjaudantis nuodingos kalbos debesis, kurių mūsų mažytė sielelė jau nebepajėgia įkvėpti ir priglausti. Šitaip kalba tampa jei ne žmogaus priešu, tai bent jau labai klastingu ir destruktyviu pakeleiviu, o gal tiesiog tironu. Pamėginkite tris valandas paspoksoti į televizorių perjunginėdami kanalus… – Arvydas Šliogeris
Išgyvename metą, kai kėsinamasi sumenkinti visas tautines vertybes — Valerija Vaitkevičiūtė
Romualdas Grigas: Globalizmas yra ideologija, grindžiama siekiu viešpatauti pasaulyje. Ir jis gali būti pačių įvairiausių formų. Ar ne tokių tikslų siekė ir dar viena atmaina – komunizmo ideologija? Ar ne to paties siekia atviros visuomenės ideologija? Kitaip tariant, jokių ribų, jokių riboženklių. Ir kuo greičiau bus sunaikintos prigimtinės kultūros, tuo lengviau bus globalizmo ideologijai plisti.
Povilo Mataičio Lietuvių folkloro ansamblis Rumšiškėse pagerbia Antano Degučio, Prano Puskunigio ir Skriaudžių kanklininkų atminimą. Scenografijos dailininkė Dalia Mataitienė. Stilizuota, grojimas ir dainavimas suprastintas. Neišsaugotas buvęs skambesys, nebeliko nei giedojimo papročio, nei gaidų, nei garso įrašų. Šis koncertas įrašytas į filmą, čia daugiau jo ištraukų.
Dainuoja „Kupolė“, veda Gintautas Mikalauskas ant Mergelių akių ežero prie Druskininkų, 2008-12-21 LTV laidai „Gyvenimo ratu“.
„Spiečius“ Žilvino Pekarsko TV laidoje „Kultūra“ 2008-05-31. Dainą veda Dominyka Kriščiūnaitė.
Getija, getai yra baltų genties (jotvingių, dzūkų) lotyniškas pavadinimas. Dar neseniai Vilniaus krašte mažai kas kalbėjo lenkiškai, o dabar net oficialiai senieji lietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai tariami ir rašomi lenkiškai — Vladas Turčinavičius.
„Už ką barsi“, „Aisiu in kalnelius“ ir „Sakyk sudieu“ dainuoja Kaišiadorių „Verpeta“, dainas veda Valerija Jankauskienė.
„Kupolė“ traukia žemaitišką dainą, veda vadovas Antanas Bernatonis.
Gimtoji kalba tapo Kalbos komisijos politikų įkaite. Lietuvių kalbai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.

Apsišarvavę mokslo išradimais, naujosiomis technologijomis ir socialinėmis garantijomis, kažką labai svarbaus savyje prarandame. Įpratome, yra patogiau sakyti „mes“, nei „aš“ ir taip asmeninės atsakomybės nusikratyti. Bet ar ne dėl to ir traukiasi mūsų galvos, nyksta mintys? O jei minties nėra, tai ir žodžio nebereikia.
Profesoriaus Gintauto Česnio 65 metų sukakčiai pažymėti Janina Tutkuvienė pateikia šios iškilios asmenybės — Lietuvos mokslų akademijos nario eksperto, buvusio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano (1988-1999), Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėjo (1988-2001), Lietuvos valstybinės premijos laureato (1989) ir Estijos valstybinio apdovanojimo (2005) — mokslinės veiklos ir kitos kūrybos apžvalgą. Gintautas Česnys baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą 1963 metais. Jo mokslinė ir pedagoginė veikla rutuliojosi nuo auksologijos (pirmoji disertacija „Lietuvių kūdikių auksologinė charakteristika, longitudinalinis tyrimas“, 1970) iki lietuvių etnogenezės (antroji disertacija „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“, 1986) problemų nagrinėjimo. Dabar profesorius daugiausia laiko skiria svarbiausių Lietuvos antropologijos istorijos periodų apibendrinimui, iškiliausių jos asmenybių mokslinės veiklos nagrinėjimui.
Man atrodo, kad tie vaikai, kuriuos tėvai išmokė nebijoti darbo, niekada nepražus — Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė