‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Nuorodos » Praeitis » Rzeczpospolita » 179 nr.
Savanorio Baltrūno prisiminimai apie karo žygį į Širvintas ir apie politikų žalą:
Itin drąsus, sumanus ir netikėtas žygis nulėmė Giedraičių kautynes ir perlaužė Nepriklausomybės karą.
2009-11-09

Širvintų žygdarbis

1920 metais Lietuvos savanoriai, negalėdami atsilaikyti prieš žymiai gausesnę Želigovskio kariauną, buvo priversta kasdien atsitraukti į Lietuvos gilumą. Lapkričio 18 dieną kariuomenė, apsistojusi jau už Širvintų, gavo pranešimų, kad lenkai lapkričio 20 d. ruošiasi pulti Ukmergės link, kur stovėjo 7-asis lietuvių pėstininkų pulkas, kuris po daugelio mūšių buvo katastrofiškai nukraujavęs, sumažėjęs. Įvairioje literatūroje nurodomas skirtingas septintojo pulko karių skaičius: nuo 400 iki 600 karių, tačiau I pulko batalionas tuo metu buvo išsiųstas į kitą vietą, tad tą vėlyvą lapkričio 18 dienos vakarą ties Širvintomis buvo likę ne daugiau kaip 400 vyrų. Tuo tarpu priešingoje pusėje stovėjo apie 1800 lenkų. Be to, lietuviai neturėjo jokio rezervo, o lenkai kas savaitę mainė priekinius dalinius.

Dabar Lietuvai grėsė itin didelis pavojus netekti nepriklausomybės. Padėtį išgelbėjo tik nepaprastai drąsus ir rizikingas 7-ojo pėstininkų pulko, tiksliau, jo III bataliono (apie 140 karių), žygis. Taip šį žygį aprašo vyr. ltn. Baltrūnas:

Lapkričio 18 d. batlionų ir kuopų vadai susirinko į Viesų kaimą, pulko štaban, pasitarti kas daryti. Buvo aišku, kad, lenkams puolant, mes nieku būdu negalėsim atsilaikyti, nes dalys silpnos ir nėra jokių rezervų. Pradėjome ieškoti išeities suardyti lenkų planus. Visi nusiminę, susirūpinę, bet veiduose matosi pasiryžimas. Nutarėme, kad gintis negalima, nes visvien lenkų nesulaikysime ir patys žūsime, todėl reikia pulti. Bet visus ėmė nerimas dėl mūsų jėgų silpnumo. Staiga sustiprėti negalima. Jeigu ryt mes nepulsime, tai poryt lenkai mus puls.

Susitarta taip: lapkričio 19 d. naktį III batalionas (apie 137 šauliai) susirenka Barčių kaime ir 5 val. ryto išeina, kad užeitų priešui iš užpakalio nuo Giedraičių. II b-nas, išlaukęs tam tikrą laiką, artinasi prie Širvintų Ukmergės-Širvintų keliu ir drauge puola priešą iš užpakalio ir priešakio pagal sutartą ženklą. Apie šį nutarimą buvo pranešta karo vadovybei, kuri sutiko ir įsakė pulti.

III batalionas išėjo lapkričio 19 d. švintant. Ėjo mišku, kuris tęsėsi dešiniuoju Širvintos upės krantu nuo Viesų iki Motiejūnų – Giedraičių kelio, apie 14 km. B-nas ėjo be jokios žvalgybos, apsaugos ir vadovų; reikėjo tyliai laikytis, niekam nepasirodyti, sutikus miške žmones sulaikydavom ir vedėmės kartu, kad jie negalėtų apie mus pranešti priešui. Telefono vielos, pratiestos iš Širvintų į Zybalus, buvo keliose vietose nukirstos.

Pagaliau, po 7 žygio valandų per mišką ir pelkes, apie 12 val. išėjome ant kelio, kuris eina iš Širvintų į Giedraičius, tarp Motiejūnų ir Gavenių kaimų. Žygis buvo labai nejaukus. Čia reikėjo vėl įlipti į telefono stulpą ir nukirsti laidus. Keliu pasukom Motiejūnų link, ir priėję miško pakraštį, pamatėm kaime daugybę lenkų kareivių. Jie stovėjo eilėse ir ėmė pietus. Atstumas iki kaimo buvo apie 300 metrų.

Nieko nelaukdami, mes persirikiavom į kautynių rikiuotę, t. y. į dvi grandines – viena paskui kitos, ir pradėjome bėgti kaimo link. Lenkai nekreipė dėmesio, matyt, jie niekuomet ir nemanė, kad kas iš čia galėtų juos pulti. Pabėgę kokį 100 mtr., stati pradėjome šaudyti tankia ugnimi į išsirikiavusius prie virtuvių lenkus, norėdami juose paniką pakelti. Kaime būta bataliono kareivių, brigados štabo ir kitų komandų.

Sunku įsivaizduoti, kokia maišatis prasidėjo lenkų stovykloje po pirmų šūvių. Pietūs, žinoma, buvo sutrukdyti. Kaime prasidėjo triukšmas ir sužeistųjų vaitojimas. Sužeistųjų niekas nebežiūrėjo, nes nebuvo kada. Kaime mūsiškai nesustojo, bet, perbėgę per tiltą, metėsi į Paširvinčio dvarą ant baterijos, kuri stovėjo palei dvarą. Įdomu, kad lenkai į mus nepaleido nė vieno šautuvo šūvio, tik baterija, stovėjusi prie Paširvinčio dvaro, keletą kartų bumtelėjo, nors žalos nepadarė, nes visą laiką sviediniai krito mūsų užpakalyje, kur tik vienas vienintelis sanitarijos puskarininkis buvo sužeistas. Baterija greit nustojo šaudyti; karininkas, vadovavęs baterijai, buvo nušautas, kareiviai išsibėgiojo; mūsų gi kareiviai pribėgę išėmė pabūklų uždarus ir paslėpė. Batalionas, nieko nelaukdamas, puolė Širvintų miestelį iš pietų. Kas buvo sutikta miestely – viskas varoma kartu.

Bataljonas, išėjęs į miestelio žiemių pusės galą, išsivarė apie 200 belaisvių, apie 100 arklių, kurių apie 40 porų pakinkytų vežimuose; vežimai gi pilni šautuvų, kulkosvaidžių ir kito karo grobio. Įsivaizduokit sau: arklius veda lenkų kareiviai, ir tik ant paskutiniųjų vežimų keletas mūsų linksmais veidais kareivių komanduoja lenkams. Šis nepaprastas transportas labai tvarkingai juda Ukmergės kryptimi. Taip pat eina būriai belaisvių, vos dviejų trijų mūsų kareivių lydimi.

Širvintų kautynės XI.19

Svarbiausias šių kautynių veikėjas buvo III bataliono vadas vyresnysis leitenantas Teodoras Balnas. Tai jisai sugalvojo tokį žygį ir pats ėmėsi jo vykdyti. Silpnesnių, mažiau pajėgių kareivių jis neėmė. Balno sumanumą, narsą ir žygio svarbą pergalei pripažįsta visi. Antai vyr. ltn. Z. Šalkauskas:

Ties Širvintomis 1920.XI.19 buvo pritaikyta, be ypatingo pasiruošimo, staigi, žaibinė taktika…, kuri davė gerus, stačiai puikius rezultatus. Rizika buvo be galo didelė, visa 7 pulko egzistencija buvo pastatyta ant kortos…

Širvintų kautynėse į nelaisvę buvo paimta apie 200 lenkų (dalis jų dėl mažos apsaugos pakeliui pabėgo) ir perimtas nemažas karo grobis: 2 patrankos, apie 20 kulkosvaidžių, daugybė arklių, vežimų ir šautuvų. Kautynėse žuvo lenkų Gardino pulko vadas.

Tačiau dar svarbesnis tos dienos laimėjimas – buvo sutrukdyta lenkų pradėta ofenzyva. Labai sumažėjusios mūsų pajėgos jokiu būdu nebūtų atsilaikiusos prieš daug skaitlingesnę lenkų puolimo masę. Šis laimėjimas pakėlė Lietuvos karių dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis, leido mūsiškiams perimti karo veiksmų kontrolę.

Ir tik kaip visada mums kenkiantys Vakarai (Tautų Sąjunga), lietuviams perėmus karo iniciatyvą ir pradėjus stumti lenkus iš Lietuvos, pareikalavo nutraukti karo veiksmus. Tik Lietuvos valdžios nuolaidžiavimas Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai neleido atsiimti Vilniaus.

Vitalijus Tamošauskas (LTJS)

— leidyklos „Versmė“ rinkinyje „Lietuvos valsčiai“ Vytautas Leščius: „Nepriklausomybės kovos Giedraičių krašte 1918-1920 metais“ (PDF).

Paminklas Širvintose
Santrauka:

Matydami, kad apsiginti nuo žymiai didesnio priešo negalės, ir sužinoję apie 1920-11-20 numatytą Želigovskio kariuomenės puolimą iš Širvintų Ukmergės link, Lietuvos savanoriai ryžosi patys užpulti anksčiau. Vyr. ltn. T. Balnas sugalvojo ir su savo vadovaujamo bataliono apie 137 vyrais XI.19 paryčiui Širvintos paupio mišku prasiskverbė giliai į priešo užnugarį ir narsiai užpuolė to nesitikėjusios lenkų stovyklos štabą, po to iškart Paširvinčių dvare įsitvirtinusią artilerijos bateriją ir nesustodami viesulu perėjo Širvintas, imdami nelaisvėn priešo karius, žirgus, vežimus, daugybę ginkluotės. Žygis nulėmė pergalę Giedraičių kautynėse ir perlaužė Nepriklausomybės karo eigą, privertė jau okupantus nuolat trauktis. Deja, politikų koketavimas su Tautų sąjunga, stojusia ginti lenkų, sutrukdė savanoriams atsiimti Lietuvos sostinę Vilnių. — „Versmės“ rinkinyje „Lietuvos valsčiai“ (PDF).

Teiginys:
Itin drąsus, sumanus ir netikėtas žygis nulėmė Giedraičių kautynes ir perlaužė Nepriklausomybės karą.
Sritis:
Praeitis: Rzeczpospolita.
Raktažodžiai:
, , , .
Asmenvardžiai:
Teodoras Balnas, Baltrūnas, Z.Šalkauskas, Vitalijus Tamošauskas, Liucijonas Želigovskis.
Vietovardžiai:
Barčiai, Gardinas, Gaveniai, Giedraičiai, Motiejūnai, Širvintos, Ukmergė, Viesai.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
JTO.
Šaltinis:
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2009-11-09/„širvintų-stebuklas“-arba-kaip-lenkai-į-skudurus-gavo.
Nuorodą įdėjo:
, 2009-11-09.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?