Žodis „istorija“ yra esminis šiuose leidinio lapuose:
Čikagoje susibūrė Lietuvos istorijos diskusijų klubas. 2009 metų gruodžio 13 dieną, sekmadienį, 11:30 klubas kviečia į vakaronę, kur teisininkas, rašytojas ir praeities tyrinėtojas Pranas Jurkus pristatys garsios žurnalistės ir mokslininkės Jūratės de Rosales veikalus apie gudų žygius ir seniausią Europos valstybę.
Penktajame mūsų eros amžiuje gudams užvaldžius Pirėnų pusiasalį, pasikeitė ir vietinė lotynų kalba (romansas), virtusi ispanų kalba. Sprogstamųjų priebalsių p→b, t→d, k→g suskardėjimas, šnypščiamųjų ir gomurinių priebalsių f, h, th išnykimas rodo, kad gotai buvo ne germanai, o baltai (gudai).
Sigito Valadkos televizijos laida „Nuomonės. Istorija, kurios nežinome“ vyksta ketvirtadieniais per „Init TV“, vaizdo įrašai čia skiltyje „Raiškiai“, URL http://on.lt/filmai/.
Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo valstybę.
2009-09-09 „Klasikos“ radijo laidos „Muzikinis pastišas“ vedėja Jūratė Vičienė kalbina Gabrielių Gykį, Leopoldą Krušinską ir Jūratę Rosales jos 80-ojo gimtadienio proga. Apie šios darbščios, protingos ir garbingos moters, gyvenančios Venesuelos sostinėje Karakase, nuopelnus Lietuvai. Bei apie Kastilijos ir Leono karaliaus gudų kilmės Alfonso X Išminčiaus nuopelnus klasikinei muzikai, Europos kultūrai ir lietuvių protėvių istoriografijai.
Sarmatijos ir Lietuvos istorijos esmę privalo žinoti kiekvienas valstybės tarnautojas ir politikas. Būtina patikrinti valstybės įstaigų istorikų veiklą dėl protėvių ir mūsų valstybės istorijos netyrimo ir neviešinimo, dėl Sarmatijos vertinimo klaidų ir duomenų tyčinio klastojimo, dėl aplaidaus pareigų nevykdymo pradėti ikiteisminį tyrimą.
Minske išleista amžiaus knyga apie mūsų tautos ištakas — Jono Laurinavičiaus „Senovės Lietuva: valstybė ir civilizacija“. Rimantas Matulis
2007-11-03 „Žinių radijo“ laidoje „Avilys“ Audrys Antanaitis kalbina iš tolimosios Venesuelos į Lietuvą atvykusią Jūratę de Rosales jos knygos „Didžiosios apgavystės“ išleidimo proga.

Forumas man kaip istorikui davė nemažai. Visų pirma — supratimą, kokios temos yra iš tiesų svarbios visuomenei. Istorikai, deja, dažnai užmiršta, o gal kartais ir nenori pripažinti, kad dirba ne sau, ne abstrakčiam „mokslui“, o būtent visuomenei. Tuo anaiptol nenoriu pasakyti, kad istorikas turi pataikauti visuomenei ir rašyti tik taip, kaip to norėtų eilinis istorijos mėgėjas. Kartais reikia elgtis atvirkščiai — paprieštarauti istorijos mėgėjui, nurodyti, kas iš tiesų svarbu, į ką reikia atkreipti dėmesį. Bet visa tai turi turėti ryšį su tuo, kuo gyvena istorijos mokslų universitetuose nestudijavęs žmogus. Ne vienas mano straipsnis spaudoje kilo iš problemų, kurios išryškėjo forumo diskusijose. Be to, forumas suteikia galimybę sekti istorijos naujienas, sužinoti istorijos tyrimams naudingų interneto resursų adresus.
Profesoriaus Gintauto Česnio 65 metų sukakčiai pažymėti Janina Tutkuvienė pateikia šios iškilios asmenybės — Lietuvos mokslų akademijos nario eksperto, buvusio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano (1988-1999), Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėjo (1988-2001), Lietuvos valstybinės premijos laureato (1989) ir Estijos valstybinio apdovanojimo (2005) — mokslinės veiklos ir kitos kūrybos apžvalgą. Gintautas Česnys baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą 1963 metais. Jo mokslinė ir pedagoginė veikla rutuliojosi nuo auksologijos (pirmoji disertacija „Lietuvių kūdikių auksologinė charakteristika, longitudinalinis tyrimas“, 1970) iki lietuvių etnogenezės (antroji disertacija „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“, 1986) problemų nagrinėjimo. Dabar profesorius daugiausia laiko skiria svarbiausių Lietuvos antropologijos istorijos periodų apibendrinimui, iškiliausių jos asmenybių mokslinės veiklos nagrinėjimui.

Kūrėjų ir vartotojų pilietinės nuostatos demokratinėje santvarkoje labai skiriasi. Kūrėjas labiausiai pasikliauja savimi. Ėmėjai kliaujasi svetimas gėrybes skirstančia valdžia. Kūrybingas davėjas yra taikus. Bedvasiai ėmėjai yra aršūs. Kūrėjas dažniausiai būna individualistas. Agresyvūs svetimo turto dalintojai lengvai spiečiasi į būrius ir minias. Ėmėjai aršiai kovoja su kūrėjais, kad šie jiems atiduotų kuo daugiau. Kūrėjas kovoja ne su žmonėmis, o su žmogiškomis ydomis — pirmiausia savo paties ydomis. Kūrėjas stoja už lygias teises visiems veikti savarankiškai, už veikos padarinius atsakant savo turtu ir garbe. Ėmėjai griebiasi tikrinti, apskaičiuoti ir pažaboti veikiančių kūrėjų, mūru stoja tik už teisę visiems po lygiai suvartoti, savo atsakomybę perkeliant valstybiniam socialiniam draudimui. Kūrėjas susitaiko su valdžia, kuri gerbia kūrybą ir gina nuosavybę. Ėmėjai trokšta valdžios, kuri juos gintų, šelptų ir gerbtų.