Visu pajėgumu tveriame ir deriname žinių talkos stakles.
Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.
Penktajame mūsų eros amžiuje gudams užvaldžius Pirėnų pusiasalį, pasikeitė ir vietinė lotynų kalba (romansas), virtusi ispanų kalba. Sprogstamųjų priebalsių p→b, t→d, k→g suskardėjimas, šnypščiamųjų ir gomurinių priebalsių f, h, th išnykimas rodo, kad gotai buvo ne germanai, o baltai (gudai).
Istorinės kalbotyros duomenys patvirtina metraščius, kad vadinamieji gotai buvo ne germanai, o baltai — gudai (godai). Ir kad gudai buvo ryškiai aukštesnės kultūros už tuometinius Europos barbarus. Atsikraustę į Pirėnų pusiasalį, gudai pakeitė lotynų tartį į romansą, iš kurio kilo ispanų kalba.

Jūratės de Rosales 2000-aisiais metais išversta, bet tik 2009 išleista knyga pagal ispanų kalba paskelbtą jos istorijos tyrimą „Los Godos“, vėliau išleistą ir anglų kalba „Goths and Balts“. Remdamasi senovės graikų, romėnų, kitų tautų istorikų, geografijos tyrinėtojų darbais, archeologijos ir kalbotyros duomenimis, jos pačios vienoje Karakaso bibliotekoje aptikta XIII a. Ispanijos kronika ir gausiais kitais šaltiniais, autorė įrodo, kad istorijos analuose minimi gudai, gyvenę nuo Vyslos iki Uralo, iš Pabaltijo rengę žygius į Romą, Indiją, kitus tolimus kraštus, buvo ne germanų ar slavų, o aisčių — lietuvių, latvių, prūsų ir kitų baltų genčių protėviai.
Supranti, kad atsakyti gali tik už tai, kas tavo. Bet kažkodėl nekliūva, nesistebi, akys seniai apsiprato su atsakomybę žadinančiais šūkiais, kurie ragina rūpintis vaikais, seneliais, miškais ar ežerais. Sutinki tapti atsakingu už visus ir viską? Betgi pats žinai, kad nepavyks, kaltas liksi.

Apsišarvavę mokslo išradimais, naujosiomis technologijomis ir socialinėmis garantijomis, kažką labai svarbaus savyje prarandame. Įpratome, yra patogiau sakyti „mes“, nei „aš“ ir taip asmeninės atsakomybės nusikratyti. Bet ar ne dėl to ir traukiasi mūsų galvos, nyksta mintys? O jei minties nėra, tai ir žodžio nebereikia.
Seniau žmonės Švedijoje sakydavo, kad būti švedu reiškia užsidirbti gyvenimui, pasirūpinti savimi ir niekuomet nebūti našta kitiems. Taip buvo mažiau nei prieš šimtą metų. Gimusi 1920 m., mano močiutė priklausė paskutiniajai kartai žmonių, kurie turėjo tą ypatingąjį orumo jausmą ir tvirtą padorumą. Būdama garbingo 85 metų amžiaus, ji mirė išsaugojusi šį orumą. Ji niekuomet niekam nebuvo tapusi našta. Mano močiutė sakydavo, jog kažkas su šiuo pasauliu pasidarė ne taip. Per tris kartas valstybės globa ir socialinės garantijos visiškai sunaikino žmonių atsakomybę, savarankumą, orumą ir padorumą.
Postmodernusis liberalizmas yra ideologija, raginanti išsižadėti vakarietiškosios savimanos, atsiverti kitiems ir galiausiai atsiduoti radikaliai svetimiems. Tuo tarpu islamas yra totalitarinė religija, pasiryžusi atversti į savo tikėjimą arba sunaikinti Vakarus. Abi intencijos tobulai atitinka ir papildo viena kitą — absoliuti netolerancija susitinka su savižudišku svetingumu.

Šiandieninei visuomenei būdingas socialinio nepasitenkinimo reiškimas. Palankiausia tam dirva — bulvarinis internetas, ypač galėjimas anonimiškai išrėkti nuomonę. Gatvės ir minios stiliaus veržimasis į rašytinę kalbos vartoseną tampa problema. Vargu ar lietuvių kalbai gresia visiškas išnykimas. Bet kokiu atveju dar ilgai išliks lietuviškai kalbančių žmonių, išliks rašytinių lietuvių kalbos ir kultūros paminklų. Tačiau virtimas puskalbe — visiškai įmanomas. Nepilnas sakinys (nuotrupa), „nepilna“ mintis galvoje, „nepilnas“ mąstymas — tai „nepilna“ asmenybė. O „nepilna“ asmenybė — nebėra atsakomybės už sakinį, vadinasi, esi paveikus, lengva tavimi manipuliuoti.

Kūrėjų ir vartotojų pilietinės nuostatos demokratinėje santvarkoje labai skiriasi. Kūrėjas labiausiai pasikliauja savimi. Ėmėjai kliaujasi svetimas gėrybes skirstančia valdžia. Kūrybingas davėjas yra taikus. Bedvasiai ėmėjai yra aršūs. Kūrėjas dažniausiai būna individualistas. Agresyvūs svetimo turto dalintojai lengvai spiečiasi į būrius ir minias. Ėmėjai aršiai kovoja su kūrėjais, kad šie jiems atiduotų kuo daugiau. Kūrėjas kovoja ne su žmonėmis, o su žmogiškomis ydomis — pirmiausia savo paties ydomis. Kūrėjas stoja už lygias teises visiems veikti savarankiškai, už veikos padarinius atsakant savo turtu ir garbe. Ėmėjai griebiasi tikrinti, apskaičiuoti ir pažaboti veikiančių kūrėjų, mūru stoja tik už teisę visiems po lygiai suvartoti, savo atsakomybę perkeliant valstybiniam socialiniam draudimui. Kūrėjas susitaiko su valdžia, kuri gerbia kūrybą ir gina nuosavybę. Ėmėjai trokšta valdžios, kuri juos gintų, šelptų ir gerbtų.
Prisitaikyti kompiuterius vietos sąlygomis ir išsiversti programas gimtąja kalba visada verta, nes ir mokant angliškai, gimtąja kalba suvokiama greičiau, darbas spartesnis — vieno ar kelių vertėjų sugaištą laiką atsveria daugybės naudotojų santaupos ir patogumas. O tautų, kurių kalbos šiuo metu nėra kompiutery — nebeišliks.

Mokesčius miesto valymui susirinko, o nevalo. Bet nesitenkina tyliai įsisavindami lėšas — dar ir rėkia, agresyviai teršia didžiuliais apdriskusiais plakatais. Versdami prisiimti kaltę ir atgailauti pačius mokesčių mokėtojus.
Vaidas Jauniškis: Gausybė demokratinių įstatymų gina vienus šalies piliečius nuo kitų. Įstatymas pakeičia dievą, tampa išsigelbėjimu. Ne nuo gyvenimo — nuo mąstymo ir atsakomybės. Laisvė ir atsakomybė užgeriama, užliūliuojama cigoniška skurdo prabanga. Bulvarinės linksmybės yra laisvės kaina. Pirmoji asociacija — Romos imperijos metastazės. Poetai, linksminantys senatorius jų orgijose. Antroji — Veimaro respublika su infliacija ir kabaretais. Abi savo linksmybėmis šventė pabaigą. Mene reikšti aktualijas atrodo nebesvarbu ir net žema. O tinkamiausiai dabartinės santvarkos modelį išreikštų Milošo Formano psichiatrinės ligoninės metafora filme „Skrydis virš gegutės lizdo“. Per dvidešimt metų valdžia tapo svetima kaip ir tada, sovietmečiu, o piliečiai pavirto psichiatrinės ligoninės daržovėmis. Kaip virstama daržovėmis? Ilgą laiką rodyk kuo kvailesnes programas, matuok jas abejotinais TV metrais ir reitingais, sek pasakas apie tau nepasiekiamą gyvenimo stilių, ir žiūrovas praras vertinimo stuburą — nes masinė antikultūra naikina kriterijus, juos paversdama masiškumo matais. Smegenų plovimo propaganda viską režisuoja kaip Holivude, tik dar tobuliau. Ištisus metus kalama į galvą baugi pasaka apie krizę ir kaip nuo jos neįmanoma apsisaugoti. Ją papildo farmacinio gripo pandemija, nuo kurios lygiai taip pat neįmanoma apsisaugoti. Visais atvejais mes turime bijoti ir suteikti valdžiai bet kokių veiksmų laisvę, o ši ja pasinaudoja, toliau didindama mokesčius.

Vilniaus miesto savivaldybė visai atvirai išsižadėjo, oficialiai atsisakė šią žiemą valyti miesto šaligatvius ir kiemus. Mokesčius išsireikalavo, pinigus iš žmonių tam susirinko, o tesėti pareigos nebenori — krizė. Nuotraukoje: srutos iš savivaldybės rūmų Konstitucijos prospekte, ties pačiu paradiniu fasadu, einant per pagrindines duris, tiesiog po iškaba su herbu. Čia nuotraukoje dar nesimato fotografui už nugaros plakato „Vilnius — Europos kultūros sostinė!“.
Keletas Antano Baranausko tautinių giesmių iš 1998 metais išleistos MC kasetės, 2007 metais perrašytos į CD plokštelę. Jas dar tebegieda Lietuvos sodžiuose ir Anykščių „Valaukis“ (vadovė Violeta Juciuvienė).
2009 spalio 14 Žinių radijo laida „Raktas“ primena Prūsijos etnocidą 1944 spalio 16, kai lietuvninkai pagal demokratinių šalių susitarimą buvo Raudonosios armijos „išvalyti“: sušaudyti, sutraiškyti tankais, nuskandinti jūroje. Mažosios Lietuvos nebeliko. Tokio nuožmaus, nežmoniško visų vietinių gyventojų nušlavimo pavyzdžių nesenais laikais nėra, artimiausias — senųjų Anatolijos tautų (armėnų, graikų, trakų) iškraustymas iš dabartinės Turkijos pagal taikos sutartį su Antante (maždaug būsimąja Europos sąjunga) Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Bet ten žudė tik besipriešinančius išsinešdinti, o čia išnaikino visus.
Init TV laidos „Nuomonės. Istorija, kurios nežinome“ vedėjas Sigitas Valadka kalbina Jūratę de Rosales ir Guillermo Morón iš Karakaso, Dario Fernández-Morera iš Čikagos, Aivarą Lileiką iš Londono, Algirdą Girininką iš Klaipėdos, Romualdą Grigą, Rimantą Matulį ir Vladą Palubinską iš Vilniaus, Algirdą Patacką ir Leopoldą Krušinską iš Kauno apie protėvių senovę prieš Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Čia ne kopija, o tik vaizdas į laidos įrašus, saugomus Init TV sandėly.
Iškelti klausimai, jų atsakymai, pasiūlymai, užsakymai
Nuo senų laikų pastebėta, kad muzika yra gimininga matematikai, kaip reiškiasi ta giminystė nekyla abejonių net tada, kai skaitomas matematinis garsų derėjimo aprašymas (jo pavyzdį) anglų kalba galima rasti Wikipedi’joje). Tačiau bandant gauti (sintezuoti) garsus skaitmeniniu būdu, pasirodo kai kurių neatitikimų tarp visiems įprasto vaizdinio ir tikrovės. Kokia tad išeitis? O gal tai naujas mokslas geriausiai atsakytų į visus klausimus?
Ką galima vadinti piktybiniu spam kenkėju, kaip turėtų atrodyti gėdos stulpas, ar susirinktų talkininkų juodajam sąrašui tvarkyti, o gal verta steigti lietuvišką DNSBL serverį?
Kur verta pasižvalgyti žiniasklaidoje
Vyriausybės atstovai stengiasi siaurinti Lietuvos nepriklausomybę ir kalba kaip tarybiniai propagandistai, nutylėdami jiems prieštaraujančius dalykus ir iškraipydami kitką: „sprendimas siūlomas įvertinus kalbininkų išvadas, kuriose teigiama, jog asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, tad jam netaikomi lietuvių kalbos sistemos dėsniai“. Bet kalbininkai visą laiką siūlo priešingai, tik už juos kalba valstybės apmokami diletantai, užsiėmę priešvalstybine veikla.

Darius Kilinskis: Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti. Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja Anatolijus Lapinskas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas arba linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.
Norvegų programuotojai ištesėjo pažadą „išrasti ratą“ (we will reinvent the web) — naujoji naršyklės „Opera“ 10.10 atmaina išleista jau ir su interneto serveriu viduje. Tai tikrai esminė, „revoliucinė“ naujovė, keičianti interneto visuomenės santvarką. Kiekvienas asmeninio kompiuterio šeimininkas dabar tampa tikru, visaverčiu interneto veikėju, ne vien „vartotoju“. Dalintis žiniomis, bendradarbiauti, paleisti programas, teikti turinį internete dabar gali tiesiogiai, be tarpininkų — ne per tarnybines stotis. Šitu išradimu „Opera“ stoja prieš dabartinio interneto viešpačius, pirmiausia priešais „Gūglių“. „Operos Unite“ pasirodymas — panašios svarbos įvykis, kaip pirmojo asmeninio „Apple Macintosh“ išleidimas.
Lietuvos partizanams rūpėjo ne koks kerštas, kova dėl kovos, kova dėl valdžios, o be jų likusių žmonių ateitis, jų orumas, savivoka, kuo mažiau kančių. Antai literatūros profesoriumi vadintas poetas, publicistas, pasipriešinimo spaudos redaktorius Bronius Krivickas mokė ir jaunus žioplus poetus, mėginančius apdainuoti „Gegužės pirmąsias“, „Penkmečius“, „Tarybines mergaites“.
Matydami, kad apsiginti nuo žymiai didesnio priešo negalės, ir sužinoję apie 2009-11-20 numatytą Želigovskio kariuomenės puolimą iš Širvintų Ukmergės link, Lietuvos savanoriai ryžosi patys užpulti anksčiau. Vyr. ltn. T. Balnas sugalvojo ir su savo vadovaujamo bataliono apie 137 vyrais XI.19 paryčiui Širvintos paupio mišku prasiskverbė giliai į priešo užnugarį ir narsiai užpuolė to nesitikėjusios lenkų stovyklos štabą, po to iškart Paširvinčių dvare įsitvirtinusią artilerijos bateriją ir nesustodami viesulu perėjo Širvintas, imdami nelaisvėn priešo karius, žirgus, vežimus, daugybę ginkluotės. Žygs nulėmė pergalę Giedraičių kautynėse ir perlaužė Nepriklausomybės karo eigą, privertė jau okupantus nuolat trauktis. Deja, politikų koketavimas su Tautų sąjunga, stojusia ginti lenkų, sutrukdė savanoriams atsiimti Lietuvos sostinę Vilnių. Plačiau apie nepriklausomybės kovas — „Versmės“ rinkinyje „Lietuvos valsčiai“ (PDF).
Naujas menkinamasis terminas „homofobija“ tampa teisine veika, kuri pasipriešinimą paverčia nusikalstamu veiksmu. Fobija yra patologinė baimės būsena. Taigi visi, kurie teigia, jog lytiškumas prisideda prie asmenų, šeimos ir visuomenės gerovės tada, kai yra santuokinės vyro ir moters meilės išraiška ir yra atviras gyvybės davimui, dabar laikomi ligoniais. Kad „homofobija“ būtų laikoma nusikalstama, ES teisės aktuose ji priskiriama tai pačiai kategorijai kaip rasizmas, antisemitizmas ir ksenofobija. Bet koks pasisakymas prieš homoseksualumą, ypač paremtas moksliniais argumentais, laikomas neapykanta. Žodžio laisvės nebėra.
Susiderėdamas dėl paramos „Barclays“ bankui, ūkio ministras skyrė ne savo, ne ministerijos, ne valdžios, o mokesčių mokėtojų pinigus. Ministras privalo pasakyti, koks „dotacijos“ dydis, nes išleisti mūsų visų pinigai. Verslo tarpusavio sutartys gali būti slaptos, tačiau valdžios su verslu sutartyse jokio slaptumo būti negali, nes iš esmės tai yra verslo sutartys su visais mokesčių mokėtojais. Tuomet verslas turėtų apsispręsti: viešos sutartys ir mokesčių mokėtojų pinigai — arba konfidencialios sutartys ir jokių valstybės pinigų. Bet geriausia, kad tokio pasirinkimo iš viso nebūtų — mokesčių mokėtojų pinigai negali būti siūlomi verslui. Čia aš priėjau prie ministro antro argumento, kodėl sutartys turėtų būti „konfidencialios“ — esą jie derasi ir su kitais „partneriais“, ir sutarties atskleidimas „turėtų įtakos tokių derybų eigai“. Palaukit palaukit, negana buvo išleisti neįvardintos sumos vienai kompanijai, tai norit dar padovanoti iš mokesčių mokėtojų prievarta atimtų pinigų dar ir kitoms kompanijoms? Apie kokias derybas dar gali būti kalba, kai mokesčius ir toliau ruošiamasi didinti, pasmerkiant šalies verslą agoniškai mirčiai? Verslo sąlygos visoms įmonės turi būti tokios, kad netektų papirkinėti įmonių, kad čia ateitų. Nes pritraukus kelias užsienio kompanijas užsmaugtų tūkstančių lietuviškų įmonių sąskaita, gyvenimas bus labai vienišas ir nesmagus — Kaetana Leontjeva.
Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo valstybę.
Vargu ar rasi pasaulyje kitą šalį, kurioje vos trims milijonams žmonių tektų pusšimtis aukštųjų mokyklų. Galiu lažintis, kad po keleto metų kas antras bedarbis turės vadybininko diplomą — Vakaris Deksnys.
Universitetai verčiasi socialiniais „mokslais“ — kasmet kepa neįgalius valdovus: vadybininkus, administratorius, ekonomistus, ekspertus, inspektorius, prokurorus, dirbančių ir išmanančių meistrų tikrintojus ir auklėtojus. Vladas Palubinskas: