Žinių talkos staklės jau sutvertos, liko įtaisyti smulkmenas ir suderinti darbą.

Mūsų kaimo žmonės yra padaryti išmaldos prašytojais. Išmaldos, kuri duodama tada, kai valstietis atsisako prekinės gamybos ir pasirenka išlaikytinių padėtį. Žmogų pradėta vertinti ne už darbą, o už tinginiavimą. Dar daugiau: jeigu nedirbsi — gausi pinigų, o jeigu dirbsi — gali būti nubaustas ir turėsi nuostolių. Todėl Lietuvoje dirvonuoja didžiausi plotai, kaimiečiai nebelaiko gyvulių nei paukščių. O juk darbštumas Lietuvos šeimų ūkiuose nuo amžių buvo viena pagrindinių žmogaus dorybių. Lietuvių tautą sukūrė, jos papročius ir valstybę visais amžiais gynė savarankiški ūkininkai. Dabar atvirai propaguojamas artimiausiu metu prasidėsiantis šeimos ūkių (sodybų) žemės valdų „konsolidavimas“ — jų supirkinėjimas bei stambinimas iki ne mažesnio kaip 500 hektarų. Tai niekuo nepateisinamas, tiesiog nusikalstamas kėsinimasis į Lietuvos sodžius — tautos tapatumo, demografinio ir kultūrinio gyvybingumo, sveiko gyvenimo būdo bei sveikų žemės ūkio produktų gamybos lobyną — šeimos ūkių likimą.

Kovo 11-osios proga siūlau atsakyti į klausimą, kas yra tauta — ką reiškia ši sąvoka, koks jos turinys? Kokia tautiškumo vertė, netgi nauda — kodėl verta laikytis protėvių papročių, argi ne geriau apsimokėtų perimti iš kiekvienos tautos, kas jų papročiuose naudinga ir nevaržyti savęs tautiniais prietarais, priklausomybe vienai tautai, o būti laisvu pasaulio piliečiu? Atsakant paprastai pasipila tuščiažodžiavimai, gražbylystė apie dvasios slėpinius ir sielos virpulius, tarsi objektyviai dalykas būtų nepažinus, nešališkai nepatikrinamas ir neįrodomas. Patyrinėjęs pats, priėjau išvados, kad tikroji tautiškumo prasmė pamiršta, iškreipta ir paniekinta. Tai kadaise buvusi žmonių veislininkystė savęs atžvilgiu — griežtas ugdymas, kilmės puoselėjimas ir tarpusavio pagalba (talka). Šią prielaidą paremia kalbotyra, o neseniai patvirtino ir naujausi genetikos mokslo atradimai, padedant antropologijai, archeologijai, matematiniam klimato modeliavimui.

Lietuvoje ilgai nenorėta pripažinti, kad baltų etninės žemės toli už dabartinių Latvijos ir Lietuvos sienų. Baltistikos mokslas atsirado užsienyje, Lietuvoje vienintelis Kazys Būga tada gvildeno vandenvardžių kilmės hipotezę. Iki Marijos Gimbutienės pripažinimo baltų paveldo paieškos plačiame Europos ruože išvis buvo laikomos „nemoksliškomis“ (ir dabar praeities iki Mindaugo tyrinėjimai vadinami „proistore“, net „paraistorija“). Jei dabartinis Nepriklausomos Lietuvos mokslas laiku nesujudės, vėl gali atsirasti naujų pangermanų ar panslavų, kaip jau buvo nutikę praeityje, kai germanai pasisavino gudus, o slavai griebėsi „baltoslavų“ kalbos klasifikacijos. Lietuvių kalbotyra negali užsidaryti vien dabartinės Lietuvos sienose, turi veikliai reikštis pasaulinėje romaniškų ir slaviškų kalbų genezės tyrimų plotmėje, kur baltų kalbos gali pasirodyti raktas, atveriantis vaizdą ir į pačių baltų buvusį didžiulį poveikį romaniškoms kalboms V-XI amžiuose, ir slavų kalbų susidarymui nuo VI-VII amžiaus ir vėliau.



Turiu padėkoti akademinei bendruomenei už mano triūso pripažinimą Lietuvai svarbia moksline veikla — už garbės daktarės vardo (doctor honoris causa) suteikimą. Pripažinimo iškilmės įvyko birželio 15 dieną 11 valandą Vilniaus pedagoginio universiteto centrinių rūmų aktų salėje (Studentų g. 39), inauguracinė paskaita ir naujos knygos „Europos šaknys“ pristatymas — Lietuvos mokslų akademijoje (Gedimino g. 3) birželio 16 dieną 16 valandą. Paskaita Birštono savivaldybės salėje — birželio 18 dieną 15 valandą, paskaita Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune — birželio 20 dieną 14 valandą. Jotvingių ir prusių atminimo pagerbimas Punske — birželio 21 dieną (atšaukiau). Mokslinė diskusija Klaipėdos universiteto senato salėje — birželio 22 dieną 11 valandą, o 17 valandą — paskaita Klaipėdos viešojoje bibliotekoje. Dabar čia vaizdinė ir kitokia medžiaga, kurią pavyko surinkti talkininkų dėka.

Polonizacijos politikų užduotis išdarkyti ir sugriauti lietuvių kalbą, padaryti nepatogia ir netinkama, išstumti ją iš vartosenos. Bet parsidavėliai tėvynės išdavikai remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti.

Algimantas Bučys: Kas gi atsitiko, kad laisvoje Lietuvoje XXI a. radikalioji katalikų bendruomenė ėmė judėti beveik priešinga kryptimi? Kodėl tarsi tyčia demonstratyviai kapojamos katalikybės sąsajos su patriotinėmis lietuvių nuostatomis? Kodėl ir kieno yra palaikoma ir skatinama visokeriopa senovės Lietuvos istorijos diskreditacija švietimo tinkle nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų? Kam taip baisiai trukdo lietuvių išsiugdyta ir šimtmečiais oficialiai bei pogrindžiuose ginta ir puoselėta daugkartinių Lietuvos Atgimimo šauklių kunigų, pamokslininkų, poetų bei tautos patriarchų tradicija? Ką ir kodėl taip patologiškai erzina mažiausia užuomina apie lietuvių teisę ir pilietinę pareigą ugdyti pasididžiavimą ne tik katalikiškąja mūsų praeitimi, ne tik europinės integracijos dabartimi, bet ir ikikrikščioniškąja Lietuva? Kas ir kodėl stengiasi žūtbūt sumenkinti ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovus ir herojus, senovės Lietuvos tikybą ir valstybinę galią? Ir net savo gimtąją kalbą, archajiškiausią iš visų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, taigi — ir toje pačioje globalizacijos tautiškai sterilizuojamoje Europoje?

Šiuo metu rašau plačios apimties knygą „Europos šaknys“. Tai daugelį metų savo ir kitų tyrinėtojų surinktos medžiagos apibendrinimas apie indoeuropietiškos Vakarų kultūros šaknis, apie dabar baltais vadinamos tautų tėvynės reikšmę, apie seniausią ir didžiausią Europos valstybę, apie proistore arba net paraistorija dabar vadinamą praeitį prieš Lietuvos krikštą. Čia knygos pristatymas, turinio rodyklė, šeši pirmieji skyriai ir vis papildomi bibliografiniai duomenys, leidybos naujienos.

HTML ir CSS aprašai vis aiškesni, lengviau suvokiami, maloniau skaitomi — tai didelis jų kūrėjų ir standartų tarybos nuopelnas. Ir svarbus įgyvendinimo, paplitimo, taisyklingos tinklapių kūrybos, pagarbos standartams veiksnys. Bet tai pasiekta be bulvarinės reklamos agentūrų pagalbos. Įsibrovę į standartų tarybą, jos vardu cigoniškų užkalbėjimų daktarai drumsčia žmonių protus ir laužo pačias taisykles. Žymuo beprasmis, o HTML5 sąvoka tyčia supainiota.

Jūratė de Rosales: Pro tą angą, kurią mano surasti dokumentai atvėrė, jau tekės pažinimo srovė. Kaip sakė Maironis — nebeužtvenksi upės bėgimo. Antra — anksčiau ar vėliau nebegalėsime kliautis vien apgavimais. Tikrieji senieji dokumentai, tuo labiau dabar, elektronikos laikotarpiu, kada jie staiga pasidarė labai prieinami, patys susiras skaitytoją. Aš juos jau suradau ir paskelbiau — nieko neišgalvojau. Toliau viskas vyks savaime. Kas tam priešinasi, liks praeity, užmaršty, kitapus.
Jūratės de Rosales 2011 m. birželio 20 d. pokalbis su TV laidos „Susitikimai“ vedėju Sigitu Valadka apie Lietuvos ūkinę ir dvasinę raidą, apie emigracijos mastą ir išeivių pasirinkimą, apie mokslą, žiniasklaidą ir žurnalistiką. Parodyta per „Init“ televiziją 2011 m. spalio mėn. 4 d.
Protėvių senovės kultūrą iki krikšto oficialūs istorikai neigia politiniais tikslais, o ne dėl metraščių trūkumo — senovės graikai, romėnai protėvius minėjo plačiai ir smulkiai, žinių yra netgi žydų Biblijoje ir Egipto raštuose. Menamų indoeuropiečių pagrindą sudarė lietuvių protėviai getai. Rimantas Matulis apie lietuvių kilmę 2011-10-01 „Žinių radijo“ laidoje „Avilys“, vedėjas Audrys Antanaitis.
Politiniai aferoistorikai rengia pseudomokslines konferencijas ir kursto tautinę nesantaiką, slepia ir klastoja praeities įvykius, nežino ir nepaiso svarbiausių mūsų praeities faktų. Skitijos, Sarmatijos, Lietuvos imperinę praeitį vadina „proistorija“ — priešistore, neistoriniais įvykiais, mitologinėmis legendomis, tautosaka, net prasimanymais. Tuo tarpu surinkta ir ekspertų sertifikuota daugiau kaip du šimtai senoviškų monetų, nemažai žemėlapių, kitų įrodomąją vertę turinčių daiktinių duomenų, pakankamų proistorei pripažinti istorija. Priešingai, jokių duomenų, rodančių buvus „Abiejų tautų respubliką“, „Rzeczpospolita“ rasti nepavyko, atrodo, tai tėra šių laikų politinių istorikų pramanas. Lietuvos, Lenkijos ir kitų kaimyninių valstybių vadovai, pasitelkę ekspertus, turi patikrinti ir deramai įvertinti surinktus tikrovės įrodymus.

Gražią rugpjūčio 4 dieną surengėme pažintinį žygį Juozapo Montvilos atminimui ir jo nuopelnams pagerbti. Juozapas Mantvila (1850-1911, rusiškai Юзеф Монтвиллъ, lenkiškai Józef Montwiłł) pastatė keturis naujus gyvenamuosius kvartalus, Vilniaus senbuvių ligšiol tebevadinamus Montvilos kolonijomis, „Žemės banko“ (dabar „Lietuvos banko“) pastatą Gedimino pr. 6, savo namą (dabar Susisiekimo ministerija) Gedimino pr. 17 ir kitas įžymybes, ypač daug nusipelnė šelpdamas neturtingo jaunimo mokslus, steigdamas švietimosi ir kitokias visuomenines draugijas, tarp kitų sudarė sąlygas reikštis ir būsimajam prezidentui Antanui Smetonai.

Vakar išvažinėjau beveik visą Karaliaučiaus kraštą. Miestus ir miestelius. Pasikalbėjau Tilžėje su Lietuvos respublikos konsule. Pasisvečiavau pas kleboną, išgėrėme keletą (kas gi skaičiuoja, kiek) „kleboniškų“. Išvažiavau iš viešbučio 08:00 ryto ir grįžau vakare po 11:00. Parodau aplankyto geležinkelio tilto Lenkijos ir Rusijos pasienyje nuotraukas. Tilto, ties kuriuo, kaip rašė Juozas Lukša (Daumantas), jo būrys susikovė su rusų ir lenkų sargybiniais.

„Init“ televizijos laida apie dr. Jūratės de Rosales viešnagę Lietuvoje 2011 metų birželio 13 – 23 dienomis: apie mokslinių tyrinėjimų pripažinimo iškilmes, apdovanojant Lietuvos edukologijos universiteto (VPU) medaliu ir suteikiant garbės daktarės vardą (honoris causa), apie paskaitą ir knygos „Europos šaknys“ pristatymą Lietuvos mokslų akademijoje, apie dalykinius susitikimus su kalbininkais Vytauto Didžiojo universitete, su archeologais Klaipėdos universitete, su istorikais, kraštotyros ir tautinės kultūros puoselėtojais, savo talkininkais. „Init TV“ laidos autoriai Vaida Stagniūnaitė ir Saulius Novikas.
Nors Lietuvos valdžia skatina ir apmoka lietuvių kultūros niekinimo kūrybą, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos edukologijos universiteto (VPU) istorijos dekanas profesorius Eugenijus Jovaiša savo darbais per iPad2 įrodo, kad, išmanant istoriją, tautos kultūrą ir šiuolaikines technologijas, Lietuvą galima pristatyti labai patraukliai. Valstybės dienos proga profesorių kalbina „Žinių amžiaus“ vedėja Jolanta Jurkūnienė per „Lietuvos radiją“ 2011 m. liepos 6 d.
Doc. Edvardas Satkevičius iš Kauno papildo dr. Jūratės de Rosales paskaitą Birštone 2011 m. birželio 18 d. apie baltų paminėjimus kinų metraščiuose, apie gerai išsilaikiusius baltiškus kapus I tūkst. pr.m.e. ant Gintaro ir Šilko kelio Gobio slėnyje (dabar dykuma Vakarų Kinijoje), apie tų baltų iš kinų perimtos tarties dzūkiškus bruožus ir apie II a. pr.m.e. bei V m.e. a. piliakalnius, rodančius pilių grandinės liekanas ant buvusių valstybių sienos dabartinėje Lietuvoje. Šių duomenų politiniai istorikai ir kalbininkai ligšiol netyrinėja, nepaiso (ignoruoja).
Lenkijos etnografų 1912 metais sudarytas lenkų tautybės žmonių apgyvendinimo tankio žemėlapis, lenkų dalies % santykis su kitomis tautomis. „Tautų pavasary“ lenkų nebuvo daugiau kaip lietuvių, o su latviais, Suvalkijos ir Prūsijos lietuviais (kurie tebekalbėjo lietuviškai) Lietuva dar buvo ryškiai didesnė. Valstybę suskaldė ir nutautino lenkų ir sulenkėjusių Lietuvos bajorų (Pilsudskio, Želigovskio ir kitų) sukeltas karas, agresija prieš atsikuriančią Lietuvą ir kitas kaimynines tautas. Spustelėjus žemėlapis atsiveria visu dydžiu, o jo aprašymas — „Rokiškio“ dienyne.
Iškelti klausimai, jų atsakymai, pasiūlymai, užsakymai
106-aisiais mūsų eros metais Roma nukariavo ir sunaikino dakų valstybę. Senuose raštuose ji buvo suprantama kaip bendresnės didžiulės, bet nesuvienytos valstybės nuo jūrų iki jūrų dalis. Po karo buvusių vietinių gyventojų nebeliko: vieni žuvo, kiti išsikraustė šiauriau, pusę milijono romėnai išvežė į vergiją, o jų vieton atkėlė ir apgyvendino kolonistus. Senbuviai kalbėjo baltiškai, o naujakurių lotyniška kalba ilgainiui virto dabartine rumuniška.
Ką galima vadinti piktybiniu spam kenkėju, kaip turėtų atrodyti gėdos stulpas, ar susirinktų talkininkų juodajam sąrašui tvarkyti, o gal verta steigti lietuvišką DNSBL serverį?
Kur verta pasižvalgyti žiniasklaidoje
Atverti Maironio „Pavasario balsus“ ir apstulbsti – Maironis šiandien atrodo dar drąsesnis ir radikalesnis nei tą pačią knygelę skaitant sovietiniais laikais. O Kristijonas Donelaitis ir jo „Metai“? O palaimintasis Jurgis Matulaitis? Šie trys dvasininkai šiandien labai pavojingi Europos Sąjungos tiesoms. Ir mums patiems, katrie skuba išmainyti lietuvybę į sotesnį europietišką kąsnį, pigius vakarietiškus blizgučius bei madingą anglišką šnektą. Nejau artėjame prie to, kad Maironį, Kristijoną Donelaitį, Jurgį Matulaitį ir kt. cenzūruosime arba uždrausime kaip Europai kenkiančius ekstremistus?
Dalia Dilytė: Svarbiausia romėnų vertybė buvo „mores“, t.y. protėvių papročiai, jų gyvensena; laikymasis tų papročių, gyvensenos, moralės. Taigi ta literatūra, kuri apie tai kalbėjo, – apie protėvius, apie tradiciją, buvo vertinama, o, sakykime, kokia nors lyrika, – ne itin. Romoje aukštos pareigos buvo vadinamos „honores“, buvo laikoma garbe darbuotis savo tautos ir savo visuomenės labui. Išrinktas į savivaldybę Romos pilietis (atskiri miestai turėjo savivaldą) pirmiausia turėjo įnešti į iždą tam tikrą sumą pinigų. Romoje valdininkai negaudavo jokio atlyginimo, maža to, jie turėjo daugybę išlaidų: rengti šventes savo sąskaita, statyti šventyklas, pirtis, tiesti kelius.
Dailės akademijos studentai jau nebemokomi lipdyti. Nebemokomi nemadingo tapymo, raižymo. Net piešimas daug kam tapo neprivalomas. Būsimieji menininkai paprasčiausiai „nuvaromi“ nuo profesijos. Visai kaip mūsų žemdirbiai nuo žemės – Europos Sąjunga jiems skiria išmokas, kad nedirbtų žemės. Beje, ir visas tas šiuolaikinis menas yra gausiai remiamas ES fondų. O pagal finansavimo proporcijas akivaizdu, kad Lietuvoje postmodernistinis, globalusis menas jau du dešimtmečiai yra valstybinės kultūros politikos prioritetu.
Romas Treideris: „Tautiška giesmė“ yra Vinco Kudirkos testamentas Lietuvai. Kitaip nei kai kurie kiti autoriai, Kudirkos radau tik tris priesakus. „Tautiškoje giesmėje“ žymiausias XIX a pabaigoje tautinio atgimimo veikėjas, rašytojas, muzikas, „Varpo“ redaktorius Vincas Kudirka ragina tautą, kiekvieną mūsų kurti šviesią ir teisingą Lietuvą, tam stiprybės semiantis iš Lietuvos, Tėvynės mūsų, didvyrių žemės, praeities. Pirmas jo priesakas – dorybė, antras – dvasinė kultūra, o trečias – meilė Tėvynei. Vykdydamas Vinco Kudirkos priesakus kiekvienas iš mūsų sukurtų šviesią ir teisingą Lietuvą, kurioje viešpatautų dorybė, dvasinė kultūra ir meilė Lietuvai.
Jonas Užurka: Baltai – viena iš unikaliausių pasaulio tautų. Apie tai byloja ne tik legendos, bet seniai patvirtinta ir moksliškai. Tai patvirtina iškiliausi ir mūsų dienų mokslininkai baltistai: ir akademikai Vladimiras Toporovas, Zigmas Zinkevičius, ir mūsų tautos ištakų tyrinėtojos mokslininkės Marija Gimbutienė, Jūratė Statkutė de Rosales. Visame pasaulyje kuo toliau, tuo vis intensyvėja tautinės savasties plėtojimas. Jau ne tik meno kūrėjai, ne tik istorinės praeities tyrinėtojai, bet jau net ir kriminalistai, ekspertai, antropologai, genetikai, pasitelkę naujausias mokslo technologijas, išsijuosę ieško savasties, savo tautų ištakų, giminystės šaknų. Ypač kosmopolitizmo plėtros amžiuje, akivaizdžiai ryškėja bene visų valstybių (tautų) prioritetai – savasties paieškos, fundamentalus tautinių ištakų puoselėjimas ir dvasinis pakylėjimas. Per ilgus okupacinius šimtmečius mus negailestingai minkant it pilką tešlą, mūsų tautos deimantiniai žiedeliai dabar dar tik skleidžiasi. Tačiau ir toliau paslaptingos jėgos visais vis dar įmanomais būdais negailestingai trina iš mūsų atminties mūsų garbingą praeitį.
Rolandas Boravskis: KGB archyvai Lietuvoje buvo pradanginti ir niekas jų net neieškojo, nes jie sužlugdytų daug aukštas pareigas užimančių dabartinės Lietuvos respublikos politikų, teisėjų, prokurorų, departamentų vadovų ir t. t. Ką jau bekalbėti apie didžiausią dvidešimties metų nepriklausomos Lietuvos pasiekimą – elitą. Kažkam, disponuojančiam slaptaisiais KGB archyvais (neatmestina galimybė, kad tai VSD), suteikta didžiulė galia reguliuoti procesus ir įvykius dabartinėje Lietuvos valstybėje. Noriu patarti ir įspėti blaiviai mąstančius: neverta tų „agentų“ rašinių komentuoti įvairiuose portaluose — tuo jūs keliate reitingus internetiniams portalams ir leidžiate lobti nesąžiningai žiniasklaidai.
Olava Strikulienė: Apklausos tik tiek patikimos, kiek teisingai suformuluojami klausimai. Tarkime, galima suformuluoti taip. Ką labiau myli? Motiną, žmoną, Tėvynę ar vaiką? Ką pirmiausiai gintum? Kiekvienas suaugęs žmogus atsakytų, kad gintų savo bejėgį vaiką. Ir „Delfi“ galėtų skelbti skandalingą išvadą, kad lietuviai spjauna ne tik į savo Tėvynę, bet ir į savo motinas. O gyvenimo partneres, skirtingai nei kitos tautos, laiko paskutinėje vietoje. Jas, ištikus bėdai, gintų tik 0,3 proc. respondentų. O tada būtų galima skalambyti apie užguitas Lietuvos moteris, skandalingą lyčių nelygybę ir taip toliau. Kitaip skambėtų atsakymai, jei žmonių ne tiesiogiai klaustų apie Lietuvos nepriklausomybę, bet konkrečiau. Pvz., ar sutiktumėte, kad jums neleistų vykti į Airiją, Norvegiją ir t.t. užsidirbti? Ar sutiktumėte, kad jums būtų uždrausta vykti į Ispanijos, Turkijos, Egipto ir t.t. kurortus? Išsodintų Vilniaus oro uoste iš lėktuvo ir įgrūstų į saugumo rūsį. Ar sutiktumėte, kad jūsų vaikams būtų draudžiama mokytis Vakaruose? Ar sutiktumėte, kad jums būtų draudžiama balsuoti, už ką norite? Ar sutiktumėte, kad, užsimanę pakritikuoti jau ne savo valdžią, dingtumėte jau kitą naktį?Ar sutiktumėte, kad jūsų vaiką augintų du vyrais apsimetantys asmenys sulaižytais plaukais? Ir taip aišku, ką atsakytume. Ne, nesutinkame!
„Respublikos redakcija“: Vengrija šiuo metu šmeižiama vos ne per visas masines informacijos priemones. Šios šalies Konstitucija vadinama „antidemokratiška“, nes demokratiniame pasaulyje šis žodis skamba baisiausiai. Juk nesakysi, kad Vengrijos Konstitucija akcentuoja doros ir moralės dalykus. Nesakysi, kad saugojamas krikščioniškumas, stiprinama Vyriausybės kontrolė teisinei sistemai ir centriniam bankui. Nesakysi, kad Konstitucija buvo priimta demokratiškai. Nes taip pasakius išnyktų ir dirbtinis baubas. Paradoksas. „Liberaliojo“ Briuselio nė kiek nešokiruotų besimaivantys transvestitai, persirengę vengrais. Nešokiruotų nuogalius, pjūklu grojantis Ferenco Listo kūrinius. Tačiau šokiruoja orus, išdidus, savo tautos vertybes saugantis vengras?

Genovaitė Mačiūtė: Vis dėlto gerai, kad Lietuva yra ne Seimo, Vyriausybės ar tos vis didėjančios valdininkų armijos. Lietuva juk yra mūsų visų, kiekvieno iš mūsų. Tai teikia daugiausia vilties. Prieš mėnesį, rengdama parodą Jono Basanavičiaus 160-mečiui, vėl paskaitinėjau tautos patriarcho raštus. Ne tai, ką apie jį kalba ir kaip jį juodina dabartiniai valdžios ideologai: istorikai ir kalbininkai, o patį Basanavičių. Siūlau ir kitiems. Jo raštai žadina savigarbą ir atsakomybę ne vien už save, bet ir už savo gyvenamą laiką.