Žinių talkos staklės jau sutvertos, liko įtaisyti smulkmenas ir suderinti darbą.

Reikia pagaliau nustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos vartojimo sritis (moksle, reklamoje, kitur), reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažui keisti abėcėlę. Valstybės pareigūnai privalo nedalinti niekam pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kažkada prie kirilicos. Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir, jeigu reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti tautą savo tėvynėje.



Valencijos universiteto profesoriaus Antonio Lastra užsakymu išguldyta esė apie didžiųjų Vakarų kultūros filosofų Imanuelio Kanto ir Emanuelio Lėvino lietuviškas šaknis. Knygoje atskleidžiamas lietuvių kalbos savitumas, nusakant erdvės ir laiko santykį. Iškeliamas lietuvių kalboje glūdintis darnos supratimas, lemiantis žmogaus pasaulėvoką ir įsipareigojimą kitiems žmonėms. Būtent šiomis įžvalgomis išgarsėjo, padarė poveikį Vakarų galvosenai, dėl to labiausiai vertinami filosofai Kantas ir Lėvinas. Kanados filosofo Andriaus Valevičiaus dėka dokumentuojama, kad Lėvinas gerai mokėjo ir rašė lietuviškai. Knyga papildyta XVIII amžiaus pabaigos vokiečių mąstytojų, paties filosofo Kanto ir oficialios vokiečių valdžios argumentais, kodėl lietuvių kalbą būtina išsaugoti.

Didžiulis lobis istorinei ir lyginamajai kalbotyrai, kurio neišnaudoja Lietuvių kalbos institutas nei universitetai, yra sukauptas „GeoNames“ žinyne. Tai pasaulio geografinių pavadinimų duomenų bazė, kurioje ne tik smulkiai aprašyti vietovardžiai, bet ir kiti jų variantai, pirmojo paminėjimo data, šalis, tikslios koordinatės, kitos svarbios žinios. Duomenų bazė pritaikyta „GeoServer“, „Google Earth“ ir kitoms GIS mašinoms. Duomenis kaupia, tvarko ir prižiūri Amerikos geologų ir geografinių pavadinimų taryba, žinyno išlaikymą remia JAV vyriausybė. Čia glaustas paaiškinimas, kaip tyrinėti „GeoNames“ duomenis nemokama ir sulietuvinta GIS programa „MapWindow“. Pridėta radybų pavyzdžių KML pavidalu, kurių gairės matomos ir „Google Maps“ žemėlapyje.

Enciklopedija „Lietuvai ir pasauliui (ELIP) — tai visuotinių žinių kaupykla lietuvių kalba, kuria nemokamai gali naudotis kiekvienas. Ji skirta ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui, todėl enciklopedijoje rasite duomenų ir apie daugelį kitų šalių, jų asmenybių, reiškinių ir t. t. Lietuva — tai tik atspirties taškas žinių sklaidai visomis enciklopedinėmis kryptimis.

2012 m. spalio 2 dieną Amerikoje pasibaigusiose pasaulio galiūnų varžybose aukščiausias vietas užėmė Lietuvos stipruoliai: auksą iškovojo Žydrūnas Savickas, o sidabrą — Vytautas Lalas. Žydrūnui stipriausio pasaulio vyro World’s Strongest Man vardas pripažintas jau trečius metus, prieš tai keliskart yra pripažinusi ir IFSA federacija, Pasaulio čempionų lyga, WSC, „Fortissimus“, kitos organizacijos, o garbingiausia Arnoldo taurė įteikta net šešis kartus. Po savaitės Vilniuje visą SCL garbės pakylą užėmė vien lietuviai: Žydrūnas tapo rąsto kėlimo pasaulio čempionu ir pasaulio čempionų čempionu, Vidas Blekaitis atitinkamai ketvirtas ir antras, Vytautas Lalas abipus trečias ir dar pagerino akmenų krovimo pasaulio rekordą.

Mūsų kaimo žmonės yra padaryti išmaldos prašytojais. Išmaldos, kuri duodama tada, kai valstietis atsisako prekinės gamybos ir pasirenka išlaikytinių padėtį. Žmogų pradėta vertinti ne už darbą, o už tinginiavimą. Dar daugiau: jeigu nedirbsi — gausi pinigų, o jeigu dirbsi — gali būti nubaustas ir turėsi nuostolių. Todėl Lietuvoje dirvonuoja didžiausi plotai, kaimiečiai nebelaiko gyvulių nei paukščių. O juk darbštumas Lietuvos šeimų ūkiuose nuo amžių buvo viena pagrindinių žmogaus dorybių. Lietuvių tautą sukūrė, jos papročius ir valstybę visais amžiais gynė savarankiški ūkininkai. Dabar atvirai propaguojamas artimiausiu metu prasidėsiantis šeimos ūkių (sodybų) žemės valdų „konsolidavimas“ — jų supirkinėjimas bei stambinimas iki ne mažesnio kaip 500 hektarų. Tai niekuo nepateisinamas, tiesiog nusikalstamas kėsinimasis į Lietuvos sodžius — tautos tapatumo, demografinio ir kultūrinio gyvybingumo, sveiko gyvenimo būdo bei sveikų žemės ūkio produktų gamybos lobyną — šeimos ūkių likimą.

Kovo 11-osios proga siūlau atsakyti į klausimą, kas yra tauta — ką reiškia ši sąvoka, koks jos turinys? Kokia tautiškumo vertė, netgi nauda — kodėl verta laikytis protėvių papročių, argi ne geriau apsimokėtų perimti iš kiekvienos tautos, kas jų papročiuose naudinga ir nevaržyti savęs tautiniais prietarais, priklausomybe vienai tautai, o būti laisvu pasaulio piliečiu? Atsakant paprastai pasipila tuščiažodžiavimai, gražbylystė apie dvasios slėpinius ir sielos virpulius, tarsi objektyviai dalykas būtų nepažinus, nešališkai nepatikrinamas ir neįrodomas. Patyrinėjęs pats, priėjau išvados, kad tikroji tautiškumo prasmė pamiršta, iškreipta ir paniekinta. Tai kadaise buvusi žmonių veislininkystė savęs atžvilgiu — griežtas ugdymas, kilmės puoselėjimas ir tarpusavio pagalba (talka). Šią prielaidą paremia kalbotyra, o neseniai patvirtino ir naujausi genetikos mokslo atradimai, padedant antropologijai, archeologijai, matematiniam klimato modeliavimui.

Algimantas Bučys Kas gi atsitiko, kad laisvoje Lietuvoje XXI a. radikalioji katalikų bendruomenė ėmė judėti beveik priešinga kryptimi? Kodėl tarsi tyčia demonstratyviai kapojamos katalikybės sąsajos su patriotinėmis lietuvių nuostatomis? Kodėl ir kieno yra palaikoma ir skatinama visokeriopa senovės Lietuvos istorijos diskreditacija švietimo tinkle nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų? Kam taip baisiai trukdo lietuvių išsiugdyta ir šimtmečiais oficialiai bei pogrindžiuose ginta ir puoselėta daugkartinių Lietuvos Atgimimo šauklių kunigų, pamokslininkų, poetų bei tautos patriarchų tradicija? Ką ir kodėl taip patologiškai erzina mažiausia užuomina apie lietuvių teisę ir pilietinę pareigą ugdyti pasididžiavimą ne tik katalikiškąja mūsų praeitimi, ne tik europinės integracijos dabartimi, bet ir ikikrikščioniškąja Lietuva? Kas ir kodėl stengiasi žūtbūt sumenkinti ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovus ir herojus, senovės Lietuvos tikybą ir valstybinę galią? Ir net savo gimtąją kalbą, archajiškiausią iš visų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, taigi — ir toje pačioje globalizacijos tautiškai sterilizuojamoje Europoje?

Polonizacijos politikų užduotis išdarkyti ir sugriauti lietuvių kalbą, padaryti nepatogia ir netinkama, išstumti ją iš vartosenos. Bet parsidavėliai tėvynės išdavikai remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti.

Šiuo metu rašau plačios apimties knygą „Europos šaknys“. Tai daugelį metų savo ir kitų tyrinėtojų surinktos medžiagos apibendrinimas apie indoeuropietiškos Vakarų kultūros šaknis, apie dabar baltais vadinamos tautų tėvynės reikšmę, apie seniausią ir didžiausią Europos valstybę, apie proistore arba net paraistorija dabar vadinamą praeitį prieš Lietuvos krikštą. Čia knygos pristatymas, turinio rodyklė, šeši pirmieji skyriai ir vis papildomi bibliografiniai duomenys, leidybos naujienos.

HTML ir CSS aprašai vis aiškesni, lengviau suvokiami, maloniau skaitomi — tai didelis jų kūrėjų ir standartų tarybos nuopelnas. Ir svarbus įgyvendinimo, paplitimo, taisyklingos tinklapių kūrybos, pagarbos standartams veiksnys. Bet tai pasiekta be bulvarinės reklamos agentūrų pagalbos. Įsibrovę į standartų tarybą, jos vardu cigoniškų užkalbėjimų daktarai drumsčia žmonių protus ir laužo pačias taisykles. Žymuo beprasmis, o HTML5 sąvoka tyčia supainiota.

Reikia pagaliau nustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos vartojimo sritis (moksle, reklamoje, kitur), reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažui keisti abėcėlę. Valstybės pareigūnai privalo nedalinti niekam pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kažkada prie kirilicos. Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir, jeigu reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti tautą savo tėvynėje.
Lietuvos konstitucijoje įrašytas prieš daugelį amžių gyvavusios lietuvių valstybės tęstinumas. 1917 m. Didysis Vilniaus seimas ir 1918 m. Lietuvos valstybės taryba nutarė atkurti LDK. Nei 1918 m. Vasalio 16-osios, nei 1990 m. Kovo 11-osios nepriklausomybės aktuose respublika net nepaminėta. 1918 metais buvo išrinktas Lietuvos karalius Mindaugas Antrasis. Šie ir daug kitų duomenų verčia abejoti respublikos teisėtumu. LDK buvo Sarmatijos tęsėja, respublika neatitinka Lietuvos esmės. LDK tolygi TSRS, ES, su popiežiumi Lietuvos valdovas turi kalbėtis lygiomis teisėmis. Tačiau Lietuvos dvasininkija veikia ne savo valstybės tikslais, neužkerta kelio dorovės griovimui. Respublikos valdžia skatina neįgalumą, jaunimo mainus, emigraciją ir imigraciją, lietuvių kalbos ardymą ir teršimą svetimybėmis. Kai lietuvių kalba daug sodresnė, raiškesnė, aiškesnė ir tikslesnė, turėtų būti UNESCO saugoma kaip pasaulinės reikšmės kultūros paveldas, raktas visų indoeuropiečių ir kitų tautų kalbotyrai. 2012 m. Pasaulio žemaičių sueigos nutarimas, Milvydo Juškausko, Vaido Leskučio ir Vaido Želvio pareiškimai 2012-06-05 BNS preskonferencijoje, atsakymai į žurnalistų klausimus. Apie tai plačiai skelbė Alfa.lt, Delfi.lt, Diena.lt, Pogon.lt ir kt.
„Lietuvos televizijos“ laidoje „Ryto suktinis“ 2012 m. gegužės 26 d. 11 val. parodytas reportažas apie Jūratės de Rosales nuopelnus ankstyvajai Lietuvos istorijai, apie Rosales viešnagę 2011 m. biržely Lietuvoje, apie Jūratės darbą, leidžiant populiariausią Venesueloje politikos ir kultūros žurnalą „Zeta“ ir apie jos sutelktos Venesuelos lietuvių bendruomenės gyvenimą. Beje, žodis Venesuela reiškia Veneciją, o Venecija (Venecia, Venetia) kilusi iš antikinio Vakarų baltų genties tautovardžio venetai — galbūt jie kadaise įsteigė šią Ądrijos jūros uosto respubliką. LTV laidos vedėja Zita Kelmickaitė, filmuotos medžiagos autorius LTV operatorius — Stasys Petkus, nuotraukos Arūno Dingelio. Plačiau viešnagės įspūdžius antrašte „Operatoriui Petkui Venesueloje pavyko išvengti pagrobimo“ aprašė Snieguolė Davidavičienė portale Alfa.lt 2012-05-05.

Jūratė de Rosales: Pro tą angą, kurią mano surasti dokumentai atvėrė, jau tekės pažinimo srovė. Kaip sakė Maironis — nebeužtvenksi upės bėgimo. Antra — anksčiau ar vėliau nebegalėsime kliautis vien apgavimais. Tikrieji senieji dokumentai, tuo labiau dabar, elektronikos laikotarpiu, kada jie staiga pasidarė labai prieinami, patys susiras skaitytoją. Aš juos jau suradau ir paskelbiau — nieko neišgalvojau. Toliau viskas vyks savaime. Kas tam priešinasi, liks praeity, užmaršty, kitapus.
Jūratės de Rosales 2011 m. birželio 20 d. pokalbis su TV laidos „Susitikimai“ vedėju Sigitu Valadka apie Lietuvos ūkinę ir dvasinę raidą, apie emigracijos mastą ir išeivių pasirinkimą, apie mokslą, žiniasklaidą ir žurnalistiką. Parodyta per „Init“ televiziją 2011 m. spalio mėn. 4 d.
Protėvių senovės kultūrą iki krikšto oficialūs istorikai neigia politiniais tikslais, o ne dėl metraščių trūkumo — senovės graikai, romėnai protėvius minėjo plačiai ir smulkiai, žinių yra netgi žydų Biblijoje ir Egipto raštuose. Menamų indoeuropiečių pagrindą sudarė lietuvių protėviai getai. Rimantas Matulis apie lietuvių kilmę 2011-10-01 „Žinių radijo“ laidoje „Avilys“, vedėjas Audrys Antanaitis.
Politiniai aferoistorikai rengia pseudomokslines konferencijas ir kursto tautinę nesantaiką, slepia ir klastoja praeities įvykius, nežino ir nepaiso svarbiausių mūsų praeities faktų. Skitijos, Sarmatijos, Lietuvos imperinę praeitį vadina „proistorija“ — priešistore, neistoriniais įvykiais, mitologinėmis legendomis, tautosaka, net prasimanymais. Tuo tarpu surinkta ir ekspertų sertifikuota daugiau kaip du šimtai senoviškų monetų, nemažai žemėlapių, kitų įrodomąją vertę turinčių daiktinių duomenų, pakankamų proistorei pripažinti istorija. Priešingai, jokių duomenų, rodančių buvus „Abiejų tautų respubliką“, „Rzeczpospolita“ rasti nepavyko, atrodo, tai tėra šių laikų politinių istorikų pramanas. Lietuvos, Lenkijos ir kitų kaimyninių valstybių vadovai, pasitelkę ekspertus, turi patikrinti ir deramai įvertinti surinktus tikrovės įrodymus.

Gražią rugpjūčio 4 dieną surengėme pažintinį žygį Juozapo Montvilos atminimui ir jo nuopelnams pagerbti. Juozapas Mantvila (1850-1911, rusiškai Юзеф Монтвиллъ, lenkiškai Józef Montwiłł) pastatė keturis naujus gyvenamuosius kvartalus, Vilniaus senbuvių ligšiol tebevadinamus Montvilos kolonijomis, „Žemės banko“ (dabar „Lietuvos banko“) pastatą Gedimino pr. 6, savo namą (dabar Susisiekimo ministerija) Gedimino pr. 17 ir kitas įžymybes, ypač daug nusipelnė šelpdamas neturtingo jaunimo mokslus, steigdamas švietimosi ir kitokias visuomenines draugijas, tarp kitų sudarė sąlygas reikštis ir būsimajam prezidentui Antanui Smetonai.

Vakar išvažinėjau beveik visą Karaliaučiaus kraštą. Miestus ir miestelius. Pasikalbėjau Tilžėje su Lietuvos respublikos konsule. Pasisvečiavau pas kleboną, išgėrėme keletą (kas gi skaičiuoja, kiek) „kleboniškų“. Išvažiavau iš viešbučio 08:00 ryto ir grįžau vakare po 11:00. Parodau aplankyto geležinkelio tilto Lenkijos ir Rusijos pasienyje nuotraukas. Tilto, ties kuriuo, kaip rašė Juozas Lukša (Daumantas), jo būrys susikovė su rusų ir lenkų sargybiniais.

„Init“ televizijos laida apie dr. Jūratės de Rosales viešnagę Lietuvoje 2011 metų birželio 13 – 23 dienomis: apie mokslinių tyrinėjimų pripažinimo iškilmes, apdovanojant Lietuvos edukologijos universiteto (VPU) medaliu ir suteikiant garbės daktarės vardą (honoris causa), apie paskaitą ir knygos „Europos šaknys“ pristatymą Lietuvos mokslų akademijoje, apie dalykinius susitikimus su kalbininkais Vytauto Didžiojo universitete, su archeologais Klaipėdos universitete, su istorikais, kraštotyros ir tautinės kultūros puoselėtojais, savo talkininkais. „Init TV“ laidos autoriai Vaida Stagniūnaitė ir Saulius Novikas.
Iškelti klausimai, jų atsakymai, pasiūlymai, užsakymai
106-aisiais mūsų eros metais Roma nukariavo ir sunaikino dakų valstybę. Senuose raštuose ji buvo suprantama kaip bendresnės didžiulės, bet nesuvienytos valstybės nuo jūrų iki jūrų dalis. Po karo buvusių vietinių gyventojų nebeliko: vieni žuvo, kiti išsikraustė šiauriau, pusę milijono romėnai išvežė į vergiją, o jų vieton atkėlė ir apgyvendino kolonistus. Senbuviai kalbėjo baltiškai, o naujakurių lotyniška kalba ilgainiui virto dabartine rumuniška.
Ką galima vadinti piktybiniu spam kenkėju, kaip turėtų atrodyti gėdos stulpas, ar susirinktų talkininkų juodajam sąrašui tvarkyti, o gal verta steigti lietuvišką DNSBL serverį?
Kur verta pasižvalgyti žiniasklaidoje

Dr. Algimantas Liekis leidžia visiems nemokamai internete skaityti savo knygą „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga) — 2011 metais išleistą dvitomį UDK 947.45.07 ISSN 1392-8465 (I t. 506 psl. iki 1921 metų ISBN 978-9986-795-66-7 ir II t. 456 psl. 1921-1939 m. ISBN 978-9986-795-67-4). Šią Pietų Lietuvos slavinimo apžvalgą kaip mokyklinį vadovėlį turėtų gerai perskaityti kiekvienas lietuvis (ir lenkas), nes politikai, švietimo sistema ir žiniasklaida piešia neatpažįstamai iškraipytą Lietuvos praeities ir net dabarties vaizdą.

Joana Mureikienė: šių metų vasario 16 d. negalėjau atsistebėti eitynėmis Kaune – eina mergaitės tautiniais drabužiais, nešinos trispalvėmis, o jas lyg kalines lydi gausus ginkluotų policininkų pulkas. Ko tad valstybės struktūros bijo? Trispalvės vėliavos? Skanduojamo žodžio: Lietuva? Savo šalį mylinčio savos tautos jaunimo? Eisenose žengiančių vaikų? Ypač skaudu išgirsti žiniasklaidoje pasigirstantį epitetą „fašistai“, skirtą eisenoje dalyvaujantiems žmonėms apibūdinti. Tuo pačiu žodžiu mane vadino sovietų lagerių prižiūrėtojai.
AIDS tėra pasaulinė medicinos melo pramonė, ciniška gąsdinimo afera — teigia buvęs ilgametis Geležinkelininkų ligoninės vyriausiasis gydytojas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys, medicinos mokslų daktaras Vytautas Stonkus, daugelio straipsnių apie organizuotus piktnaudžiavimus ir korupciją medicinoje autorius. ŽIV virusui tirti ir AIDS gydyti Amerikoje išleidžiama septynis kartus daugiau lėšų už vėžio, širdies, kraujagyslių ir išsėtinės sklerozės ligų tyrimą ir gydymą, daugiau, negu kosminių skrydžių programoms. Aprėptimi nenusileidžia ir kompensuojamųjų vaistų pramonė, už kurios reklamą penkiskart daugiau pinigų išleidžiama sveikatos apsaugos pareigūnams papirkinėti. Pusė vaistų yra beverčiai, penktadalis prastai toleruojami, o penki nuošimčiai turi stiprų neigiamą poveikį.
Bestudijuodamas Kanadoje, Amerikoje, Italijoje aštuntajame dešimtmetyje dar nieko nebuvau girdėjęs apie Lėvino filosofiją. Tik 1981 metais Vokietijoje iš profesoriaus Gerdo Hefnerio pirmąkart sužinojau ir susidomėjęs ėmiau skaityti „Visuotinumą ir begalybę“, kitus Emanuelio Lėvino kūrinius. Patraukė Vakarų filosofams nebūdingas gilinimasis ne į save, savo jausmus ir poreikius, o moralinė atsakomybė ir dėmesys kitam žmogui, nagrinėjimą argumentuojant gausiais pavyzdžiais iš kasdienio gyvenimo. Grįžęs Kanadon, profesoriaus Čarlzo Teiloro dėka surašiau disertaciją Lėvino pasaulėvokos klausimu, apsigyniau savo tezę ir gavau mokslų daktaro master laipsnio vardą. Išplėtotos disertacijos ir asmeninių pokalbių su pačiu mąstytoju pagrindu Niujorke išleidau knygą „From the Other to the Totally Other“. O ypač nudžiugau, suradęs Lėvino dar jaunystėje parašytą ir „Vairo“ žurnale 1933 metais paskelbtą filosofinę apybraižą „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“. Išverčiau ją angliškai ir paskelbiau žurnale „Continental Philosophy Review“, įrodydamas Vakarų pasauliui, kad Emanuelis Lėvinas giliausiomis savo šaknimis buvo lietuvis filosofas, anksčiau negu jis tapo prancūzų filosofas.
Gražiausiom rudens spalvom šviečianti Lietuva lenkiasi didžiam poetui Maironiui (profesoriui Jonui Mačiuliui) ir tautos dainiaus eilėmis beldžiasi į mūsų širdis: ar jose dar yra vietos Maironiui? Ar yra tėvynei?
Dainius Razauskas: Negalima iš lietuvio reikalauti tolerancijos lenkų okupacijai. Tai buvo karinis smurtas. Atsikūrusi Lietuva, beje, niekada nebuvo užpuolusi Lenkijos nei ginklu, nei ideologiškai. O lenkai įvykdė smurtinę okupaciją, užgrobtoje teritorijoje engė lietuvių tautą, brutaliausiais metodais naikino lietuvybę. Tad šiuo atveju, jei ir galime kalbėti apie toleranciją, tai tik apie lenkų toleranciją lietuvių tautai, o ne atvirkščiai. Apskritai „tolerancija“ yra migla — juk kiekvieną be išimties daugumą sudaro įvairios mažumos. Aš taip pat esu mažuma kurioj nors srity, o tolerancijos politikas visada yra daugumoje daugely sričių.
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė siūlo papildyti Valstybinės kalbos įstatymą nauja nuostata, suteikiančia galimybę Lietuvos kariuomenės tarptautinius dokumentus rengti tik užsienio kalba, taip atimant iš lietuvių galimybę sužinoti, ką jų vardu šalis yra įsipareigojusi. Tačiau žinomas kalbininkas, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva sako, kad tai – tik žiedeliai, mat lietuvių kalbai kitais projektais ruošiamasi smogti daug skaudžiau.
Atverti Maironio „Pavasario balsus“ ir apstulbsti – Maironis šiandien atrodo dar drąsesnis ir radikalesnis nei tą pačią knygelę skaitant sovietiniais laikais. O Kristijonas Donelaitis ir jo „Metai“? O palaimintasis Jurgis Matulaitis? Šie trys dvasininkai šiandien labai pavojingi Europos Sąjungos tiesoms. Ir mums patiems, katrie skuba išmainyti lietuvybę į sotesnį europietišką kąsnį, pigius vakarietiškus blizgučius bei madingą anglišką šnektą. Nejau artėjame prie to, kad Maironį, Kristijoną Donelaitį, Jurgį Matulaitį ir kt. cenzūruosime arba uždrausime kaip Europai kenkiančius ekstremistus?
Dalia Dilytė: Svarbiausia romėnų vertybė buvo „mores“, t.y. protėvių papročiai, jų gyvensena; laikymasis tų papročių, gyvensenos, moralės. Taigi ta literatūra, kuri apie tai kalbėjo, – apie protėvius, apie tradiciją, buvo vertinama, o, sakykime, kokia nors lyrika, – ne itin. Romoje aukštos pareigos buvo vadinamos „honores“, buvo laikoma garbe darbuotis savo tautos ir savo visuomenės labui. Išrinktas į savivaldybę Romos pilietis (atskiri miestai turėjo savivaldą) pirmiausia turėjo įnešti į iždą tam tikrą sumą pinigų. Romoje valdininkai negaudavo jokio atlyginimo, maža to, jie turėjo daugybę išlaidų: rengti šventes savo sąskaita, statyti šventyklas, pirtis, tiesti kelius.
Dailės akademijos studentai jau nebemokomi lipdyti. Nebemokomi nemadingo tapymo, raižymo. Net piešimas daug kam tapo neprivalomas. Būsimieji menininkai paprasčiausiai „nuvaromi“ nuo profesijos. Visai kaip mūsų žemdirbiai nuo žemės – Europos Sąjunga jiems skiria išmokas, kad nedirbtų žemės. Beje, ir visas tas šiuolaikinis menas yra gausiai remiamas ES fondų. O pagal finansavimo proporcijas akivaizdu, kad Lietuvoje postmodernistinis, globalusis menas jau du dešimtmečiai yra valstybinės kultūros politikos prioritetu.