Netekome Gintauto Česnio

Vakar staiga mirė profesorius Gintautas Česnys. Eidamas jau septynias­dešimtuosius, bet žvalus, kupinas sumanymų, apsemtas darbų.

Staiga, bet spėjęs pastatyti profesijos kolegos daktaro Vinco Kudirkos paminklą. Spėjęs išgelbėti mus nuo gėdos per ištisą nepriklausomybės dvidešimtmetį taip ir likti be tautos atgimimo varpinės. Tai ne eilinė karikatūra, ne panieką ar pasigailėjimą kelianti modernistinė baidyklė, o tikrai monumentalus, keliantis pasididžiavimą Gedimino stulpų obeliskas — Lietuvos atgimimo varpinė ir Tautinės giesmės paminklas. Deja, demonstratyviai neprižiūrimas, išjungta elektra ir vandeniu, apšnerkštas ir nevalomas. Betgi niekas išvis nesitikėjo — dešimt metų visaip trukdant tautinės valstybės politikams, vien asmeninėmis lėšomis. Gal generolą Černiachovskį čia turėjo pakeisti generolas Želigovskis ar maršalas Pilsuckis. Užtat Kudirkos atminimo įamžinimo fondo steigėjų pirmininkas dabar nuolat viešai aplojamas.

Ar daug kas parašęs knygą tėvui? Juolab niekingai nusigalavusiam badu Sibiro lageriuose. Psichologai ir sėkmės motyvacijų ekspertai pamokytų išsižadėti, gėdintis nevykėlio, nekartoti klaidų, būti gudresniam, prisitaikyti, daryti karjerą. Gintautas, ištyrinėjęs pralaimėtojo kelią, laiškus, archyvus, išklausinėjęs jį pažinojusių žmonių ir jo veiklos liudininkų, pavadino knygą „Didžiuojuosiu savo tėvu“.

Vilniaus universiteto biomedicinos profesorius Česnys suklojo pamatus etninės antropologijos mokslui, nuolat kviečiamas į užsienį, prašomas atpažinti istorinių asmenybių kaulų, Estijos Terra Marianna ordino žymūnas, nors savo šalies mokslų akademijos nariu taip ir nepakviestas. Tiesa, buvo MA narys ekspertas, įvertintas valstybine premija, archeologų draugijos garbės narys.

Neramu, vis mažiau tokių žmonių, ne vaidinančių, o tikrai gyvenančių, pagal Sutvėrėjo norą ir sumanymą. Tikras mokslininkas, darbštus veikėjas, tvirto padorumo žmogus ir orus tėvynės patriotas. Lietuviškos medicinos terminijos kūrėjas. Jau ketinau kviesti, neabejoju, būtų buvęs „Savos Lietuvos“ talkininkas. Dabar jam prisiminti tik įdėjau dar neseniai jo ištartus žodžius — balsą mums svarbiu savivokos klausimu.

— Vladas Palubinskas

Prof. Janina Tutkuvienė: Nuo auksologijos iki lietuvių etnogenezės — Gintauto Česnio veiklos ir nuopelnų apžvalga profesoriaus 65 metinių proga 2005 m. žurnale „Medicina“ (ISSN 1010-660X) 41 t. 11 nr. 968-973 psl.

Prof. Irena Balčiūnienė: Tave palydėjo lietus — Gintauto Česnio nekrologas savaitrašty „Lietuvos sveikata“ (ISSN 1648-1437) 2009 spalio 8-14 d. 40 nr. 3 psl.

Prof. Janina Tutkuvienė: Be profesoriaus mums žemė išslydo iš po kojų — nekrologas Gintautui Česniui savaitrašty „Lietuvos sveikata“ (ISSN 1648-1437) 2009 spalio 8-14 d. 40 nr. 3 psl.

„Tarnauta mokslui ir gimtajam kraštui“ (ISBN 9789986232100) — 2018 m. „Diemedis“ 409 psl. VU MF knyga antropologą profesorių Gintautą Česnį prisimenant (sud. Antanas Česnys).

Anoniminiai atsiliepimai apie Gintautą Česnį internete:

Kažin ar iš vis, kada nors, dar turėsime dekano vietoje tokios inteligencijos, išprusimo asmenybę. Jūs buvote profesorius iš didžiosios raidės. Darbo su Jumis metai liko šviesiu prisiminimu. Ilsėkitės ramybėje

kolega

zmogus is didziosio raides, aciu uz studijas!

buvusi studente

vienas šviesiausių gyvenime sutiktų žmonių, puikus dėstytojas… a.a.

erodas

Šviesybės amžių gelmėse, labai gaila, kad Jūsų daugiau nesutiksim nei Ilguvos pakrantėj, nei daktaro V.Kudirkos mieste…

Virginija iš Šakių

Didelės erudicijos ir kultūros žmogus, besidomėjęs visomis gyvenimo sferomis.Ypač menu, muzika.Dažnai matydavomės koncertuose, parodose, spektakliuose.Ir visada turėjo ką pasakyti, buvo aiškios nuomonės.Be galo gaila taip anksti išėjusio.Ilsėkis ramybėje, mielas Gintautai…

S.Lipčius

Tai buvo labai stipri asmenybe su savo principais, savo kietu ir brandziu mastymu, su savo jega.Tai buvo tikras profesorius.

e.z

Dieve, kodėl pasiimi geriausius iš mūsų tarpo taip anksti?! Gyvenau tame pačiame name greta daug metų. Iš Jo balkono plėvesuodavo trispalvė visų švenčių metu, kiemas švytėjo, kai Jis praeidavo visada pasitempęs, visada geros nuotaikos. Liko tuščia, nyku… Niekada nepamiršim šio ŽMOGAUS, didžiojo Lietuvos patrioto, jautrios sielos, subtilaus proto, reiklaus ir labai teisingo.

Veronika

tai buvo žmogus legenda, profesorius iš didžiosios raidės, nepamirštamos jo paskaitos, pratybos ir tas paprastas nuoširdus žmogiškumas, bet kartu ir elegancija, teisingumas… jis išėjo, bet liko jo darbai… ne tik tūkstančiai medikų, kurios jis išmokė anatomijos, šimtai straipsnių, knygų ne tik medicininėmis temomis, bet ir patriotinėmis temomis (” Didžiuojuosi savo tėvu” , siūlyčiau visiems paskaityti), liko lietuvai ir Vinco Kudirkos paminklas, kurio idėjos autorius ir pagrindinis organizatorius buvo Gintautas Česnys (kartą per pratybas jis mums pasakojo, kad tam prireikė maždaug 10 metų)… Esam dėkingi, kad likimas leido jį pažinti… Jis visada liks mūsų širdyse.

ser

Profesorius Česnys man liks kaip didžiausias autoritetas – ne tik kaip medikas, bet kaip nepaprastai šviesi, visapusiška asmenybė, tikras Lietuvos patriotas. Dabar man atrodo, kad mums, studentams, jis siekė įdiegti tų pačių gyvenimo vertybių, kuriomis kadaise savo darbus grindė daktaras Kudirka: vienybės, žmogiškumo, darbštumo, teisingumo. Ilsėkitės ramybėje, Profesoriau. Niekuomet Jūsų nepamiršime.

studentė

Jis suburdavo mus prie patriarcho Basanavičiaus kapo kasmet vasario 16-ją, suorganizavo marijampoliecių draugiją, kiek įdomių renginų pra- vedė, o kokį nuostabų turėjo balsą /visi prisimena jų trio, ar Ginto solo/. O su kokiu dideliu būriu draugų ir prijaučiančių susirašinėjo elektroniniu paštu.O dabar jau tuščia. Ilsėkis ramybėje Mielas moksladraugi, Tu išliksi mūsų atmintyje kaip aukščiausios prabos Asmenybė.

Gražina

Šis didis Lietuvos žmogus, mokslininkas ir patriotas, labai daug nuveikęs Lietuvos labui, neturėjo nė vieno Lietuvos valstybės ordino. Labai daug prisidėjęs prie jaunimo patriotinio ugdymo, nacionalinio orumo, tautinės savimonės ir savigarbos kėlimo. Tačiau turėjo ir nemažai nelabai garbingų oponentų ir konkurentų. Pastaruoju metu sunkiai išgyveno vieną itin nepagarbų savo kolegos profesoriaus G. elgesį ir pažeminimą. Kai, būdamas daktaro Vinco Kudirkos fondo steigėjų pirmininkas, per paminklo atidengimą dr. V.Kudirkai ir jo Tautinei giesmei Vilniuje, 2009 m. liepos 5 d. nebuvo kviečiamas į tribūną pasakyti kalbos. Tik palankių aplinkybių ir kitų garbingų savo kolegų dėka buvo įstumtas į tribūną tarti žodžio. Ar neturėtų profesorius J.Gldk. atsiprašyti šio garbaus žmogaus nors jau ir po mirties? Manau, kad turėtų būti tinkamai įamžintas prof. Gintauto Česnio šviesus atminimas.

Julius Mi

Sis zmogus vede pratybas, bet niekad man neskaite paskaitu. Visada jutai, kad tai asmenybe nors visada buvo labai skupus zodziams. Veliau is straipsniu suzinojau, kad neklydau. Ilsekis ramybeje didis zmogau!!!! Lieutuvoje tikrai tapo tamsiau.

Visokie brudai ilgiau gyvena

VU anatomijos katedra nuo seno garsejo eruditais. S. Pavilionis, G. Cesnys- juos buve studentai visada prisimins ir tik su pagarba, nepaisant ot , kad tai buvo visiems prmasis tikras “ kietas mokslas” ir jokiu nuolaidu niekam ir ne vienam! Didziule pagarba. Netektis didziule.

V. Palubinsko nuotraukoje V. Kudirkos paminklas Atgimimo varpinei ir Tautiškai giesmei: