‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Paskaitos » » » Nr. 275
Rimantas Matulis Baltų istorija nuo vėlyvųjų antikos laikų iki susidūrimo su krikščionybe:
Lietuvių kilmės iš romėnų ir iš gerulių teorijos gali neprieštarauti —
, 2010-01-19.

Geruliai

Girių gyventojai geruliai ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija

Turinio rodyklė
  1. Įvadas
  2. Baltai (geruliai) – girių gyventojai
  3. Geruliai, skiriai ir rugijai – baltai?
  4. Dunojus ir lietuvių dainos
  5. Geruliai už poliarinio rato
  6. Geruliai sugrįžta į Žemaitiją
  7. Romanizuoti geruliai ar „romėnai“?
  8. Išnašos
  9. Aprašas
  10. Svarstymai (kiek?)

Įvadas

Iki šiol plačiau žinomos yra šios lietuvių kilmės teorijos: iš gerulių, romėnų, getų, gotų, trakų, dakų, kimbrų, gepidų, venedų, skitų, sarmatų ir alanų. Nors autoriaus nuomone nei vienos iš jų nereikia visiškai atmesti ir visose jose yra kažkoks racionalus grūdas (tenka galutinai atsisakyti šiuo metu Lietuvos moksle įsigalėjusios nuomonės, kad tokias teorijas kažkas dirbtinai kurdavo lietuvių dvasiai pakelti), šiame straipsnyje pabandykime panagrinėti dvi pirmąsias iš jų. Juo labiau tai svarbu todėl, kad šių eilučių autoriui gal būt pavyko nustatyti abiejų minėtų teorijų bendrą kilmę, kurioje fantazijos beveik ir nėra. Reikia tik pasistengti suprasti, kokia yra abiejų teorijų giluminė prasmė.

Visų pirma pabandysime įrodyti šių eilučių autoriaus ne kartą keltas mintis, kad greta XIX a. sugalvoto „baltų“ termino turėtume vartoti terminą „geruliai“, kuriuo Romos imperijos žlugimo laikais sąlyginai ir buvo vadinami baltai (gerulių terminas yra geografinis, ir tik iš dalies etninis). Čia nėra nieko naujo. Lygiai prieš du šimtus metų apie tai rašė Bohušas1 (taip pat ir daugelis kitų autorių), kurie, net kartais menkai mokėdami lietuvių kalbą, teisingai nustatė, kad pradžioje geruliai buvo vadinami giruliais, nuo žodžio „girulis“ – „girios gyventojas“. Deja, to meto autoriai šiai nuomonei pagrįsti nepanaudojo platesnių geografinių žinių ir daugelio giminingų tautų ir genčių pavadinimų, kurie apibrėžia kur buvo šios didžiosios girių teritorijos pakraštys, beveik tiksliai sutampantis su M. Gimbutienės ir kitų baltų istorijos tyrinėtojų nustatytomis baltų teritorijos ribomis.

Baltai (geruliai) – girių gyventojai

Ne paslaptis, kad visą Europą į šiaurę nuo Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros baseino palaipsniui apgyvendino iš pietų atsikėlusios gentys. Nuo seniausių laikų slinkdamos į šiaurę ir perėjusios Ukrainos stepes jos susidurdavo su ištisiniu mišku, kurio pradžia ir šiuo metu yra pavaizduota geografijos vadovėliuose. Šią stepės ir ištisinio miško ribą labai grubiai ir sąlyginai galime tapatinti su linija Varšuva – Kijevas. Savo nuomonei pagrįsti išvardinkime nuo antikos laikų iki kryžiuočių ties šia riba gyvenusias tautas ir gentis, kurių pavadinimai kaip tik ir reiškia miško ribą.

Visų pirma, dar kryžiuočiai dešiniajame Vyslos krante, buvusiame Lenkijos ir Prūsijos paribyje, žymi prūsų žemę „Pamedė“ (Pomezanija), netoli jos Erazmas Stela mini Ulmigeriją2, kuri reiškia „Ulmo girią“. Filipas Austriakas toje pačioje Vyslos kilpoje žymi žemę Kulmiger3. Senaisiais laikais, ir iki dabar Dzūkijoje, sąvokos „medis“ ir „miškas“ buvo tapatinamos. Jau vien Žemaitijos Medsėdžiai, Medininkai ir Medininkai bei Medziūnai, Madziūnai aplink Vilnių žymi gyvenvietes girioje. Taigi, ši Pamedė, kaip ir Pietų Baltarusijos Polesė, žymi teritoriją ties prasidedančia giria, kurios gyventojus Egipto graikas Ptolemėjus II a. paraidžiui vadina Pagiritai su lietuviška galūne -ai4. Jeigu mes – baltai buvome vadinami giruliais, tai kaip buvo vadinamos tautos, gyvenusios į pietus nuo mūsų nusidriekusiose stepėse ir pievose?

Į tai atsako lenkų tautos pavadinimas, kuriame anksčiau vietoj e turėjo būti a ir skambėti „lankiai“ – „lankų gyventojai“ (lenkškai poliaki nuo žodžio pole). Net mūsų žodis „medžioti“ reiškia „žvėris medžioti miške“ (lenkiškai „medžioti“ sakoma polowac, t.y. „medžioti laukuose“). Tokį pavadinimą turėjo ir stepių gyventojai polovcai (nuo žodžio pole – „laukas“) bei lugijai (nuo žodžio lug – „laukas“). Geriausiai mūsų teoriją patvirtina į pietus nuo Kijevo, tai yra nuo miško ribos, prieš tūkstantį metų gyvenę polianai (taip pat nuo žodžio pole – „laukas“), o nuo Kijevo į šiaurę esančioje didžiojoje girioje – drevlianai (nuo žodžio drevo – „medis“, t.y. miškas).

Taigi baltų pavadinimą „giruliai“ („geruliai“) turėtume laikyti įrodytu. Jį patvirtina iki šiol prie Palangos išlikusi Girulių gyvenvietė, Girulių kaimas ir miškas į vakarus nuo Vilniaus, tarp Karveliškių ir Neries, Girulių k. Vilniaus raj., Paberžės ap. bei Gerulių kaimas netoli Eigirdžių Žemaitijoje, Gerulių k. Alytaus raj., Butrimonių ap., Gerulių k. Prienų raj., Balbieriškio ap. bei Gerulių k. Šakių raj., Barzdų ap., Geruliškių k. Marijampolės raj., Bagotosios ap. ir Geruliškių k. Telšių raj., Luokės ap.5 Geruliškio kaimą K. Vaškelis žymi „Turisto atlase“ Lenkijoje į pietus nuo Goldapės (V. 1994, p. 156).

Girulių miesto pavadinimą A. Vanagas kildina iš pavardės Girulis daugiskaitos. Anot jo, vokiečiai šią vietovę vadino Försterei: vok. Förster „girininkas“, Försterei – „girininkija“6. Antikos laikais mūsų girulius Plinijus vadino giriais – hiriais (kaip žinome garsų g ir h tarpusavio kaita yra tiek paplitusi, kad vien pavyzdžiai čia užimtų daugiau vietos, negu visas šis straipsnis): „…habitari ad Vistulam a Sarmatis, Venedis, Sciris, Hirris…“7. Be to, šiauriniame baltų girios pakraštyje, į pietus nuo Dauguvos, gyveno didelė sėlių gentis, kurios pavadinimas taip pat reiškia „šilų gyventojus“. Sėliai kitaip dar buvo lotyniškai vadinami Silones, o tai reiškia „šilionis“ (liet. k. garsas š latvių ir daugelyje kitų baltų kalbų tariamas s – latvių k. „šilas“ tariama sils). O kaip tik šiauriniame baltų pakraštyje daugiausiai ir vyravo pušynai, t.y. šilai. Šiluose, pušynuose įsikūrę kaimai visoje Lietuvoje ir dabar vadinami Šilėnais, Šilininkais, Šilionimis, Šilainiais, Šiluva ir t.t. Buvusiame rytinių baltų šiauriniame pakraštyje esantis didelis Seligero ežeras turėtų reikšti „Šilo girios“ ežerą.

Geruliai, skiriai ir rugijai – baltai?

Bet kaip galime susieti lietuvių kilmę iš gerulių su mūsų kildinimu iš romėnų? Čia, pasirodo, taip pat nėra didelės fantazijos. Jau Simonas Daukantas nustatė, kad geruliai Balkanų pusiasalyje dakų pusėje kariavo prieš romėnus (taigi, pačios Romos imperijos viduje), 259 m. nuteriojo Graikiją iki Atėnų8. O 476 m. geruliai, vedami Torkilingų karaliaus Odoakro, kartu su skiriais ir rugijais užėmė Romos miestą ir nuvertė paskutinį Romos impertorių Romulą Augustą ir nuo to laiko Romos imperija nustojo egzistuoti. Beje, skiriai ir rugijai greičiausiai taip pat buvo baltai. Skiriai savo pavadinimą, matyt, gavo nuo Skaros upės (dabar Prieglius). Apie tai skelbė Motiejus Pretorijus, šią upę dar vadinęs Skera. Todėl skirius netiesiogiai galime laikyti dabartinių prūsų protėviais (dėl didelio laiko tarpo galėjo būti ir įvairių baltų genčių persislinkimų). Senuosiuose žemėlapiuose gentis Sciri žymima Prūsijoje į rytus nuo Vyslos žemupio9. Apytikriai prie Priegliaus upės gentis Skiren parodyta senoviniame atlase10. Paskutiniame Mažosios Lietuvos Enciklopedijos tome (2010 m.) aprašoma upė Skirius (vok. Skirus, 1938 Gnaden – Graben, rus. Прямая) Priegliaus baseine, Auros kr. intakas… Prasideda 4 km į vakarus nuo Sprakšių… Įteka į Aurą 14 km. nuo jos žiočių ties Skirava. Šaknį skir turi ir Skirvytė Nemuno deltoje. Artimu pavadinimu yra taip pat Skėrių k. (dabar Gorodkovas) kair. Nemuno kr. žemiau Tilžės. Mūsų pavardės Skirius, vardai Skirmantas, Skirgaila, matyt, yra kilę iš šios skirių genties vardo, arba genties vardas ir skir- mūsų varduose yra tos pačios kilmės: liet. skirti „teikti, nustatyti, lemti“ (K. Kuzavinis, B. Savukynas)11.

O toje pačioje Prūsijoje netoli skirių buvo įsikūrę galindai, kurių dalis, kaip teigia Vladimiras Toporovas bei Arvydas Norkūnas savo naujojoje knygoje „Galindai“, su gotais nusikraustė į Ispaniją (apie tai kalba daugybė pavardžių Galindo Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje). Tik neaišku, ar tie galindai link Romos pajudėjo Odoakro valdžioje kartu skiriais ir geruliais, ar buvo įtraukti į vakarų gotų (vestgotų, visigotų) genčių sąjungą, nukariavusią Ispaniją. Apie dalies baltų genčių gyventojų išvykimą iš savo teritorijos kalba V a. didelis skaičius apleistų baltų piliakalnių.

Rugijai ilgiausiai išsilaikė dabartinėje Šiaurės Vokietijos teritorijoje, kurioje yra senosios religijos tvirtovė – Riugeno sala. Joje iki šiol išliko labai daug baltiškų vietovardžių. Pats Riugeno pavadinimas greičiausiai yra susijęs su rugijais, kurie, matyt, pasižymėjo rugių auginime. Tačiau tenka pripažinti, kad iš visų trijų genčių, kurias Odoakras atvedė į Romą, rugijai buvo labiausiai sugermanėję, o gal būt iš dalies ir slavų įtakoje.

Dunojus ir lietuvių dainos

488 m. į buv. Romos imperijos teritoriją iš dabartinės Ukrainos teritorijos įsiveržęs ostgotų karalius Teodorikas įkūrė sostinę Ravenoje ir nuvertęs nuo sosto Italijos karaliumi pasiskelbusį Odoakrą bei jį nužudęs išvijo gerulius iš Italijos. Dar kurį laiką geruliai laikėsi prie Dunojaus, kur šių eilučių autoriui teko susipažinti su netoli Bratislavos beveik prieš du dešimtmečius vykusiais Romos laikų Gerulatos (Gerulata skamba prūsiškai, lietuviškai būtų Gerulaitė) gerulių gyvenvietės kasinėjimais (kairiajame Dunojaus krante Slovakijoje žemiau Bratislavos). Taip pat 2005 m. šių eilučių autoriui Vengrijoje netoli Dunojaus teko aplankyti didžiulį kalną, kuris šiuo metu vengriškai vadinamas Piliš (Pilis) ir aplink jį daugelio vietovių pavadinime yra įjungtas žodis „Piliš“ (šio žodžio vengrai paaiškinti negali). Todėl aišku, kodėl senovinėse lietuvių dainose taip dažnai minimas Dunojus. Be to, ir Mažojoje Lietuvoje į Prieglų įtekanti upė ties Įsručiu vadinasi Įsra (Istras yra antrasis Dunojaus pavadinimas).

Taip pat vėlyvosios Romos imperijos laikais prie Dunojaus, ties šiaurine Romos imperijos siena, gyveno trys gentys, kurios autoriaus nuomone turėjo žeminantį tarnų – vergų pavadinimą. Mažiau už kitas slavų gentis klajojusių serbų prie Dunojaus pavadinimą galėtume kildinti iš lotynų k. žodžio servio – „tarnauti, būti vergu“. Pats bendrinis slavų vardas, matyt, išliko anglų kalboje: slave – „vergas“, o slavų kalbose išsivadavus iš hunų vergijos šis žodis įgavo priešingą prasmę: slava – „šlovė“. Beje, M. Vasmeris tarp daugelio slavų vardo etimologijų nurodo naujosios graikų kalbos žodį sklabos, sklavos „vergas“ iš sklavenos (cituojamas Krečmeris)12 . Trečioji gentis buvo vadinama beveik lietuviškai: bastarnai – „basi tarnai“. Tai patvirtina baltų gyvenimą prie Dunojaus vėlyvaisiais antikos amžiais.

Geruliai už poliarinio rato

V-VI a. paribyje dalis gerulių prie Dunojaus pasikrikštijo, tačiau čia juos vėl lydėjo nesėkmės. Gerulių karalius Rodvulfas („Raudonasis ar rudasis vilkas“) labai nenorėjo kariauti su langobardais („lankų bartais“), tačiau nuo seno pripratę prie gentinių karų geruliai privertė Rodvulfą (Radvilką – Radvilą) pulti langobardus (apie asmenvardžio Radvila antrosios dalis kilmę iš liet. vilkas kalba Radvilų giminės metraščiai). Mūšis buvo žiauriai pralaimėtas, žuvo pats Radvila, o gotų ir langobardų persekiojamus gerulius jų likę vadai nuvedė net į šiaurės Norvegiją, už poliarinio rato, kur 40 dienų nepakyla ir nenusileidžia saulė13. 50 km į rytus nuo Hamerfesto iki dabar išlikę baltiškus primenantys vietovardžiai, kurių norvegų kalba neįmanoma paaiškinti, gali būti čia gyvenusių gerulių palikimas: Baentarassa ir Vilgerassa, kuriuose rassa gali reikšti „rasą“, o vilge – „vilgyti“, Jelgavaras ir Virušgielas su galūne -as, kur jelg gali reikšti „ilgas“, varas – „varyti“, viruš – „virš“, gielas – „gėlas“. Šiuos vietovardžius galime pamatyti bet kuriame smulkesniame Norvegijos žemėlapyje (net mastelyje 1:100 000).

Gerokai toliau nuo šios vietovardžių grupės, prie pat Lediniuotojo vandenyno, yra vietovės Litle Kamöya ir Störe Kamöya, kur litle, kaip ir anglų kalboje, reiškia „mažas“, o store, panašiai kaip liet. k. „storas“, reiškia „didelis“. Taigi: Didžioji ir Mažoji Kamoja.

Kaip rašo Prokopijus iš Cesarėjos, atvykę į Skandinaviją geruliai apsigyveno pas gautus – didžiausią iš trylikos Skandinavijos genčių. Galbūt gautai jiems buvo artimiausi, nes geruliai buvo kilę iš getų, apie ką labai teisingai rašė Jonas Basanavičius. O germanų žemėse įsikūrusių getų vardas išvirto į gotus, kurių viena gentis galėjo įgauti ir gautų vardą (sutapatintą su taip skandinavų vadinamomis ožkomis). Bet sąsajos su gautais yra tik šių eilučių autoriaus spėlionės, kurias reikėtų patikrinti. O tikra yra tai, kad iš tolimosios šiaurės gerulių vadai pasiuntė jaunimo delegaciją prie Dunojaus deryboms su Bizantijos imperatorium Justinianu, nes už poliarinio rato jiems, matyt, buvo ne pyragai. Beje, Justiniano karvedžio Belizarijaus, stūmusio gotus iš Italijos, patarėjas Prokopijus iš Cesarėjos prašė gerulių nors kartą gyvenime jį nugabenti į pasaulio kraštą, kad pamatytų 40 dienų nepakylančią ir nenusileidžiančią saulę, tačiau tai įgyvendinti jam, matyt, nepavyko. Imperatorius Justinianas iš tolimos šiaurės atvykusiems geruliams prie Dunojaus pasiuntė apsikrikštijusį gerulį Svatuazą (Svatuą), kurio vardas Svatuas gali būti susijęs su žodžiu „šventas“, latvių k. svets arba slavų k. святой – tai gali būti ir tarpinis kokios nors genties tarmės variantas. Justinianas bandė Svatuazą paskelbti gerulių karaliumi, tačiau gerulių jaunimas naktį, panašiai kaip XIV a. iš vengrų stovyklos nepriėmęs krikšto Kęstutis, pabėgo, palikdamas Svatuą vieną be pavaldinių.

Geruliai sugrįžta į Žemaitiją

Dalis gerulių per savo klajones greičiausiai atplaukė ir į savo protėvynę, arčiausiai prie jūros buvusią Žemaitiją. Aleksandras Račkus būtent gerulius laikė žemaičiais. Tai iš dalies gali būti teisinga: Račkus pateikia daug su žodžiu giria susijusių vietovardžių Žemaitijoje – Girkalnis ir kt., pavardes Girskis (vėliau Girėnas) ir t.t. Nepamirškime, kad viena, o gal ir dvi gerulių kartos pragyveno Romos imperijoje ir prie jos sienų keletą dešimtmečių. Taigi, jie turėjo nemažai perimti lotynų kalbą. Todėl mūsų „legendos“ (tai ne tiesa, ne „legendos“, bet istorinės žinios) apie lietuvių kilmę iš romėnų greičiausiai žodiniais perpasakojimais (galėjo kažkada būti ir dokumentų lotynų ar kita kalba) iš kartos į kartą perdavė patį gerulių grįžimo po Romos nukariavimo faktą kaip lietuvių kilmę iš romėnų: perėmę lotynų kalbą geruliai ir dabar gali būti laikomi pusiau romėnais. O kita dalis gerulių, apsigyvenę dabartinės Vokietijos teritorijoje, tapo „germanais herulais“. Iš čia dabartinėje mūsų Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje vietoj gerulių atsirado „germanų gentis herulai“. Lengviausia savo istoriją nusirašyti iš mūsų vakarinių kaimynų! Tačiau Lietuvoje mes turime tik pavardes Gerulis, Gerulaitis, Gerulių piliakalnius Prienų ir Alytaus rajonuose bei jau minėtus Girulių, Gerulių ir Geruliškių kaimus įvairiausiose Lietuvos vietose. Lietuvoje pavardžių Herulis ir Herulaitis neteko girdėti, taigi lietuviškoje enciklopedijoje ir reikėjo rašyti apie gerulius, o ne apie herulus. Dalis prie Dunojaus atvykusių gerulių, besimaišydami su germanų gentimis, buvo kažkiek perėmę ir germanų kalbą, todėl gerulių karaliaus vardas romėnų ir buvo užrašytas germaniškai: Rodvulfas („Raudonasis vilkas“ arba „Rudasis vilkas“, nes raudonos ir rudos spalvos pavadinimai yra artimos kilmės). Galima spėti, kad iš jo kilo ne tik „Radvila“, bet ir vokiečių vardas Rudolfas, nors vokiečių kalbininkai Rudolfo vardo kilmei išaiškinti siūlo kitus variantus, tarp jų Rudolfą jie kildina iš sen. germ. Hrodulf: sen. vok. aukšt. hrod „garbė“ ir wulf „vilkas“. Dėl antros žodžio dalies aiškinimo „vilkas“ tenka sutikti, bet dėl pirmosios – ne, nes romėnų rašytiniuose šaltiniuose nėra pirmojo garso h, taigi romėnai rašė ne Hrodvulfas, bet Rodvulfas.

Tenka pripažinti, kad atklydusios į vakarus, į germanų genčių teritoriją, kitos indoeuropiečių gentys dažnai visiškai ar iš dalies sugermanėdavo: getai išvirto į gotus – gudus, venedai – į vandalus, o geruliai – į herulus.

Gerulių sugrįžimą į Žemaitiją (Samogitiją, Samogetiją – Žemąją Getiją) įrodo lietuvių kilmės iš romėnų „legendos“ dalis apie atplaukusių romėnų įkurtas (ar atnaujintas) Ariogalos ir Betygalos gyvenvietes Samogitijoje prie Dubysos. Iki šiol šių eilučių autorius buvo įsitikinęs, kad Ariogalos pavadinimo kildinimas iš gerulių tautos vardo yra jo atradimas, tačiau paaiškėjo, kad apie tai Amerikoje jau rašė A. Račkus. Nesunku pastebėti, kad metraščiuose Ariogala dar vadinama Erogeln, Eragel, Heragala, Ergalle, o šiuos pavadinimus galima suvesti į Heragalą ir Eriogalą, o kaip tik taip per Romos nukariavimą ir buvo vadinami geruliai: heruliai ir eruliai. Tokia garsų g ir h žodžio pradžioje kaita yra visuotinai paplitusi: Galšia, Holšany, Alšėnai; herojus, gerojus, Enriko; govoriu, hovoriu, utariuoju ir t.t. ir t.t. Taigi negali būti atsitiktinis sutapimas, kad viename Ariogalos vietovardyje panaudoti įvairiuose šaltiniuose minimi abu vėlyvieji gerulių pavadinimai, reiškiantys „Gerulių tvirtovę“, kur antroji žodžio dalis yra kilusi nuo žodžio „galia“ (plg. Dievogala – „Dievo galia“, Ramygala – „Ramovės galia“, Tauragala – „Tauro galia“, Vandžiogala, sen. Vandėjogala – „Vandalų, Vandėjų tvirtovė“ ar „Vandens galia“ (?), Maišiogala, sen. Mysegal – „Mezų tvirtovė“, Džochargala – „Džocharo tvirtovė“ (čečėnų k.), Machačkala Dagestane – „Machačiaus tvirtovė“, Čufutkalė Kryme – „Čufuto tvirtovė“, ir net Bordo uostas Prancūzijoje Romos laikais buvo vadinamas Burdigala). Taigi -gala dažniausiai reiškia liet. galia, o -galis, -galys – liet. galas (Kopgalis, Laukagalys ir kt.).

Romanizuoti geruliai ar „romėnai“?

O jeigu Ariogalą įkūrė geruliai, tai jie ir buvo tie lotynizuoti „romėnai“. Plačiai baltų kraštuose paplitę Romos monetos ir papuošalai (daugiausiai Prūsijoje ir Žemaitijoje), matyt, ir buvo gerulių iš Romos atgabentas „importas“. Ir garsusis V a. romėniškas kardas, archeologų iškastas didžiajame pilkapyje prie Taurapilio piliakalnio netoli Tauragnų, greičiausiai priklausė vienam iš karių ar karvedžių, grįžusių po Romos nukariavimo.

Archeologai A. Bliujienė ir V. Steponaitis aprašo turtingų karių su žirgais palaidojimus atokiuose Ignalinos ir Utenos rajonuose, kurių radiniai yra tipiški Dunojaus apylinkėms ir visam šiauriniam Romos imperijos pasieniui14. Be to, apie V a. karių su žirgais palaidojimai Lietuvoje ir Latvijoje (ypač pajūryje) žymiai pakito, iš žymesnių įkapių liko tik žirgų žąslai. A. Bliujienė ir D. Butkus atsargiai spėja, kad šie kariai galėjo dalyvauti barbarų žygiuose sugriaunant Romos imperiją15.

Kita problema – iš Romos imperijos atvykęs Palemonas, įsikūręs Kauno priemiestyje Palemone. G. Beresnevčius skelbė, kad šis Palemonas galėjo būti Bosforo, į šiaurę nuo Juodosios jūros Ukrainoje buvusios kunigaikštystės, valdovas. Tokio kunigaikščio Palemono valdų galėjo būti ir mūsų Palemone prie Kauno, nes romėnų šaltiniai rašė, kad Balkanų Trakijos žemių valdos šiaurėje siekė Oceanus Septentrionalis, išvertus – Lediniuotąjį vandenyną, t.y., – mažiausiai Baltijos jūrą.

Sąsajas su Roma primena senovinės baltų sodybos Lenkijos skansesne pavadinimas Amalang ir prie pat Palemono (netoli Kauno) esanti Amalių vietovė, nes garsioji Amalo ar Amalių giminė ne kartą minima tarp Romą nukariavusių ostgotų (ostrogotų) giminių. Amalių giminei priklausė ir ostrogotų karalius Teodorikas. Amalo giminė savo vardą galėjo gauti nuo Lietuvos medžiuose augančio ir lietuviškai amalu vadinamo, ir žiemą ir vasarą žaliuojančio augalo – amalo. Toks amžinai žaliuojančio augalo pavadinimas Amalo giminei turėjo suteikti ypatingą ištvermę ir jėgą. Augalo ir genties vardas „amalas“ neturėtų būti paprastas sutapimas, tačiau ateityje Palemono problemą reikėtų nuosekliau ištyrinėti. Taigi galima spėti, kad po Romos nukariavimo į mūsų kraštus grįžo ne tik ostrogotų iš Italijos išvytų gerulių, bet ir vėliau Bizantijos imperatoriaus Justiniano iš Italijos išvytų tų pačių ostrogotų dalis.

Tačiau kalbėdami apie romėniškus vietovardžius Lietuvoje neturėtume pamiršti Apuolės. Toks vietovardis lietuvių, žemaičių ar kuršių kalboms nebūdingas. Svarbu, kad ši vietovė yra netoli jūros, kur dažnai lankydavosi romėnai, plaukiojo iš Romos sugrįžę geruliai. Išlikę duomenys iš devintojo amžiaus vikingų žygių rodo, kad tada Apuolę jie vadino Apulia, o kaip tik Apulija ir dabar vadinasi provincija Pietų Italijoje. Vargu, ar tai gali būti atsitiktinis sutapimas? Lygiai taip pat Apuolės vardą galime sugretinti ir su Dakijos sostine Apula16, kurios vardas sietinas su lietuvišku pavadinimu „upulė“, „upelė“, nes trakų ir dakų kalbose upė tariama „apė“. O ostrogotai, kaip apie tai rašo Jūratė Statkutė Rosales17, etniškai mums turėjo būti labai artimi, nors ir kariavo su jiems artimos kilmės geruliais. Beje, miškų gyventojai geruliai galėjo dar būti išsaugoję ir tam tikrą prieš indoeuropiečių atsikraustymą Pabaltijyje prieš 4 tūkstančius metų gyvenusių medžiotojų – žvejų substratą. Apie gausų šių senųjų gyventojų išlikimą kalba archeologas A. Girininkas.

Kitas nebūdingas lietuvių ir baltų kalboms vietovardis Žemaitijoje – netoli jūros yra Ablinga, kuri greičiausiai yra iškreipta iš Albengos kurorto pavadinimo Ligurijoje, Šiaurės Italijoje (prie Viduržemio jūros). Beje, išeivių iš Albengos dabartinėje Saksonijoje yra aptikęs Karolis Modzelevskis ir paskelbęs knygoje „Barbarų Europa“: Nordalbingų gentis, t.y., „šiaurės albingai“18. Tai galėjo būti po Romos nukariavimo į šiaurę pasitraukusių gerulių arba gotų šaka. O kodėl jie negalėjo pasiekti ir mūsų kraštų?

Visus čia pateiktus duomenis reikėtų nuosekliai ištirti ir „sudėstyti taškus ant i“. Tačiau iš esmės galime drąsiai teigti, kad lietuvių kilmės iš gerulių ir romėnų teorijos kalba apie tą pačią vieną teoriją – ir geruliai ir „romėnai“, iš Romos atvykę į Lietuvą, buvo tie patys čia jau tūkstantmečius gyvenę baltai – vietiniai mūsų girių gyventojai.

Rimantas Matulis

Lietuvos universitetų Mokslo darbai: Istorija (ISSN 1392-0456) 2010 m. 2 nr. 58-62 psl.
Paskaitoje panaudota informacija iš kitų R. Matulio straipsnių ir papildyta jo vėliau surinktais duomenimis.

Išnašos

1 K. P. Bohusz, O początkach narodu i języka litewskiego rozprawa, 1808.

2 J. Jurginis, Legendos apie lietuvių kilmę, V. 1971, p. 72.

3 Ortelius, A. Theatrum Orbis terrarum, Antverpiae, 1592 m. 94 p.

4 J. Basanavičius, Etnologiškos smulkmenos, Tilžė 1893, p. 17 – 19 (Ptolom, III, 5.22).

5 Lietuvos TSR Administracinio – teritorinio suskirstymo žinynas, V. 1976.

6 A. Vanagas, Lietuvos miestų vardai, V. 2004.

7 A. Račkus, Gudonai, Čikaga 1929, p. 219 (Plinius, IV, 27).

8 S. Daukantas, Pasakojimas apie veikalus…, Raštai, II t., V. 1976, p. 26.

9 Orbis terrarum antiquus: Schul-Atlas der Alten Welt. Gotha: Justus Perthes, 1841 m. žemėlapis „Germania, Rhaetia, Vindelicia, Noricum, Pannonia“.

10 Putzger, F. W. F. W. Putzgers Historisher Schul-Atlas. Bielefeld: Velhagen & Klasing, 1940, S. 50.

11 K. Kuzavinis, B. Savukynas, Lietuvių vardų kilmės žodynas, V. 2005.

12 M. Vasmer, Etimologičeskij slovarj russkogo jazyka, M. 1987.

13 R. Matulis, Dvasios milžinas Prokopijus iš Cesarėjos apie gotus ir gerulius, „Lietuvos aidas“, 2003-11-04.

14 A. Bliujienė, V. Steponaitis, Wealthy Horsemen in the Remote and Tenebrous Forests of East Lithuania during the Migration Period (Turtingi tautų kraustymosi laikų raiteliai gūdžiuose rytų Lietuvos miškuose), Archeologia Baltica, t. 11, p. 185-205.

15 A. Bliujienė, D. Butkus, Burials with Horses and Equestrian Equipment on the Lithuanian and Latvian Littorals and Hinterlands (V-VIII a.) (V-VIII a. kapai su žirgais ir žirgų apranga Lietuvos ir Latvijos pajūryje bei krašto gilumoje), Archeologia Baltica, t. 11, p. 149-163.

16 Dimiter Detschew, Die thrakischen Sprachreste, Wien 1957, p.19.

17 Jūratė Statkutė de Rosales, Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje, Chicago 1985, Didžiosios apgavystės, V. 2007 ir Senasis aisčių giminės metraštis, Kaunas, 2009.

18 K. Modzelevskis, Barbarų Europa, V. 2007, p. 309.

Teiginys:
Lietuvių kilmės iš romėnų ir iš gerulių teorijos gali neprieštarauti.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , , , , , .
Asmenvardžiai:
Audronė Bliujienė, Marija Gimbutienė, Motiejus Pretorius, Aleksandras Vanagas, Odoakras, Plinius, Ptolemajus, Владимир Топоров.
Vietovardžiai:
Apuolė, Ariogala, Dunojus, Geruliai, Giruliai, Medininkai, Medsėdžiai, Medziūnai, Pamedė, Polesė, Skara, Skiriai, Šilainiai, Šilėnai, Šilionys, Šiluva, Roma.
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/geruliai
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2010-01-19.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?