Žodis „atsakomybė“ yra esminis šiuose pranešimuose:
Olava Strikulienė: Bronislovo Lubio atsakomybė nebuvo vienadienė ar tik vienos Seimo, savivaldybės tarybos kadencijos. Jis visada buvo valstybėje. Darbais, idėjomis, įžvalgomis. Paliko po savęs ne tuščią dykynę, kurią užtūps turtingesni užsieniečiai. Tarsi tos istorinės kryžiuočių ordos. Ne, tas užsispyręs žemaitis paliko nacionalinio kapitalo įmones, galinčias atlaikyti užsienio kapitalo invaziją. Buvo tylus mecenatas. Tyliai suteikdavo labdarą. Nesigarsindamas. Be viešų liaupsių. O kodėl? Atsakymas liūdnai paprastas. Neturėjo iliuzijų.

Tautininkams sutramdžius socializmo skverbimąsi Vokietijoje, žydų kosmopolitikai ir kiti inteligentai pasaulyje ėmėsi įnirtingos šmeižto propagandos nuteikinėti visuomenei prieš Hitlerį, o girti Staliną ir komunistinę santvarką Tarybų sąjungoje. Antifašistinės nuotaikos plito ir Lietuvos miestuose, ypač humanitarinių inteligentų, valstybės tarnautojų ir akademiniuose sluoksniuose Kaune. Prezidentas Smetona buvo priverstas įsileisti į vyriausybę daug opozicijos, kurie pasirodė tėvynės išdavikai, vieni parsidavę tarnauti lenkams, kiti bolševikams. Prasidėjus karui, tauta turėjo visas sąlygas įgyvendinti savo ryžtą teisėtai atsiimti užgrobtą Vidurio Lietuvą ir savo sostinę Vilnių. Tautai sutrukdė tiktai Kazys Bizauskas, Eduardas Turauskas, Stasys Lozoraitis, Stasys Raštikis, Juozas Urbšys, Vincas Vitkauskas ir kiti politikai, sudarę Lietuvos vyriausybės daugumą.
Tauro apygardos kapelionas, štabo narys kunigas Justinas Lelešius „Grafas“ (1917—1947) nuosekliai pasakoja apie apygardos štabo ir atskirų jo padalinių veiklą, aprašo žūtis, apmąsto gyvenimo ir kovos prasmę. Dienoraštis prasideda nuo 1946 m. balandžio 19 d. ir baigiasi 1947 m. rugpjūčio mėn. Tai reikšmingas žinių šaltinis bei pasipriešinimo dvasios paminklas, atskleidžiantis laisvės kovotojo mąstyseną, kovos esmę ir prasmę.
Liberalūs kosmopolitai patys iš tikrųjų tėra apsimetę totalitariniai šovinistai, neapkenčiantys jokios kitos tautos ir savo politkorektiška gražbylyste diegia lietuviams kolektyvinės atsakomybės teiseną ir inkvizicinę kaltės sampratą. Įdomu, atrodo šitiek pilosopų, psichologų, pedagogų, humanistų, liaudies gynėjų, o tokį paprastą cigoniško užkalbėjimo algoritmą, įkyriai brukamą visais žiniasklaidos kanalais, atskleidžia tiktai anonimas Zeppelinus — ko tada moko mokyklose? Ne pasiruošimo savarankiškam gyvenimui, ne kritinio mąstymo, sugebėjimo perprasti apgavystę? Atrodo priešingai, tarsi tai būtų sutartinė propaganda, politbiuro planas. Visuotinė privaloma švietimo sistema.
Supranti, kad atsakyti gali tik už tai, kas tavo. Bet kažkodėl nekliūva, nesistebi, akys seniai apsiprato su atsakomybę žadinančiais šūkiais, kurie ragina rūpintis vaikais, seneliais, miškais ar ežerais. Sutinki tapti atsakingu už visus ir viską? Betgi pats žinai, kad nepavyks, kaltas liksi.

Šiandieninei visuomenei būdingas socialinio nepasitenkinimo reiškimas. Palankiausia tam dirva — bulvarinis internetas, ypač galėjimas anonimiškai išrėkti nuomonę. Gatvės ir minios stiliaus veržimasis į rašytinę kalbos vartoseną tampa problema. Vargu ar lietuvių kalbai gresia visiškas išnykimas. Bet kokiu atveju dar ilgai išliks lietuviškai kalbančių žmonių, išliks rašytinių lietuvių kalbos ir kultūros paminklų. Tačiau virtimas puskalbe — visiškai įmanomas. Nepilnas sakinys (nuotrupa), „nepilna“ mintis galvoje, „nepilnas“ mąstymas — tai „nepilna“ asmenybė. O „nepilna“ asmenybė — nebėra atsakomybės už sakinį, vadinasi, esi paveikus, lengva tavimi manipuliuoti.