
Reikia pagaliau nustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos vartojimo sritis (moksle, reklamoje, kitur), reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažui keisti abėcėlę. Valstybės pareigūnai privalo nedalinti niekam pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kažkada prie kirilicos. Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir, jeigu reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti tautą savo tėvynėje.



Joana Mureikienė: šių metų vasario 16 d. negalėjau atsistebėti eitynėmis Kaune – eina mergaitės tautiniais drabužiais, nešinos trispalvėmis, o jas lyg kalines lydi gausus ginkluotų policininkų pulkas. Ko tad valstybės struktūros bijo? Trispalvės vėliavos? Skanduojamo žodžio: Lietuva? Savo šalį mylinčio savos tautos jaunimo? Eisenose žengiančių vaikų? Ypač skaudu išgirsti žiniasklaidoje pasigirstantį epitetą „fašistai“, skirtą eisenoje dalyvaujantiems žmonėms apibūdinti. Tuo pačiu žodžiu mane vadino sovietų lagerių prižiūrėtojai.
AIDS tėra pasaulinė medicinos melo pramonė, ciniška gąsdinimo afera — teigia buvęs ilgametis Geležinkelininkų ligoninės vyriausiasis gydytojas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys, medicinos mokslų daktaras Vytautas Stonkus, daugelio straipsnių apie organizuotus piktnaudžiavimus ir korupciją medicinoje autorius. ŽIV virusui tirti ir AIDS gydyti Amerikoje išleidžiama septynis kartus daugiau lėšų už vėžio, širdies, kraujagyslių ir išsėtinės sklerozės ligų tyrimą ir gydymą, daugiau, negu kosminių skrydžių programoms. Aprėptimi nenusileidžia ir kompensuojamųjų vaistų pramonė, už kurios reklamą penkiskart daugiau pinigų išleidžiama sveikatos apsaugos pareigūnams papirkinėti. Pusė vaistų yra beverčiai, penktadalis prastai toleruojami, o penki nuošimčiai turi stiprų neigiamą poveikį.
Gražiausiom rudens spalvom šviečianti Lietuva lenkiasi didžiam poetui Maironiui (profesoriui Jonui Mačiuliui) ir tautos dainiaus eilėmis beldžiasi į mūsų širdis: ar jose dar yra vietos Maironiui? Ar yra tėvynei?
Dainius Razauskas: Negalima iš lietuvio reikalauti tolerancijos lenkų okupacijai. Tai buvo karinis smurtas. Atsikūrusi Lietuva, beje, niekada nebuvo užpuolusi Lenkijos nei ginklu, nei ideologiškai. O lenkai įvykdė smurtinę okupaciją, užgrobtoje teritorijoje engė lietuvių tautą, brutaliausiais metodais naikino lietuvybę. Tad šiuo atveju, jei ir galime kalbėti apie toleranciją, tai tik apie lenkų toleranciją lietuvių tautai, o ne atvirkščiai. Apskritai „tolerancija“ yra migla — juk kiekvieną be išimties daugumą sudaro įvairios mažumos. Aš taip pat esu mažuma kurioj nors srity, o tolerancijos politikas visada yra daugumoje daugely sričių.
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė siūlo papildyti Valstybinės kalbos įstatymą nauja nuostata, suteikiančia galimybę Lietuvos kariuomenės tarptautinius dokumentus rengti tik užsienio kalba, taip atimant iš lietuvių galimybę sužinoti, ką jų vardu šalis yra įsipareigojusi. Tačiau žinomas kalbininkas, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva sako, kad tai – tik žiedeliai, mat lietuvių kalbai kitais projektais ruošiamasi smogti daug skaudžiau.
Lietuvos konstitucijoje įrašytas prieš daugelį amžių gyvavusios lietuvių valstybės tęstinumas. 1917 m. Didysis Vilniaus seimas ir 1918 m. Lietuvos valstybės taryba nutarė atkurti LDK. Nei 1918 m. Vasalio 16-osios, nei 1990 m. Kovo 11-osios nepriklausomybės aktuose respublika net nepaminėta. 1918 metais buvo išrinktas Lietuvos karalius Mindaugas Antrasis. Šie ir daug kitų duomenų verčia abejoti respublikos teisėtumu. LDK buvo Sarmatijos tęsėja, respublika neatitinka Lietuvos esmės. LDK tolygi TSRS, ES, su popiežiumi Lietuvos valdovas turi kalbėtis lygiomis teisėmis. Tačiau Lietuvos dvasininkija veikia ne savo valstybės tikslais, neužkerta kelio dorovės griovimui. Respublikos valdžia skatina neįgalumą, jaunimo mainus, emigraciją ir imigraciją, lietuvių kalbos ardymą ir teršimą svetimybėmis. Kai lietuvių kalba daug sodresnė, raiškesnė, aiškesnė ir tikslesnė, turėtų būti UNESCO saugoma kaip pasaulinės reikšmės kultūros paveldas, raktas visų indoeuropiečių ir kitų tautų kalbotyrai. 2012 m. Pasaulio žemaičių sueigos nutarimas, Milvydo Juškausko, Vaido Leskučio ir Vaido Želvio pareiškimai 2012-06-05 BNS preskonferencijoje, atsakymai į žurnalistų klausimus. Apie tai plačiai skelbė Alfa.lt, Delfi.lt, Diena.lt, Pogon.lt ir kt.
Atverti Maironio „Pavasario balsus“ ir apstulbsti – Maironis šiandien atrodo dar drąsesnis ir radikalesnis nei tą pačią knygelę skaitant sovietiniais laikais. O Kristijonas Donelaitis ir jo „Metai“? O palaimintasis Jurgis Matulaitis? Šie trys dvasininkai šiandien labai pavojingi Europos Sąjungos tiesoms. Ir mums patiems, katrie skuba išmainyti lietuvybę į sotesnį europietišką kąsnį, pigius vakarietiškus blizgučius bei madingą anglišką šnektą. Nejau artėjame prie to, kad Maironį, Kristijoną Donelaitį, Jurgį Matulaitį ir kt. cenzūruosime arba uždrausime kaip Europai kenkiančius ekstremistus?

Mūsų kaimo žmonės yra padaryti išmaldos prašytojais. Išmaldos, kuri duodama tada, kai valstietis atsisako prekinės gamybos ir pasirenka išlaikytinių padėtį. Žmogų pradėta vertinti ne už darbą, o už tinginiavimą. Dar daugiau: jeigu nedirbsi — gausi pinigų, o jeigu dirbsi — gali būti nubaustas ir turėsi nuostolių. Todėl Lietuvoje dirvonuoja didžiausi plotai, kaimiečiai nebelaiko gyvulių nei paukščių. O juk darbštumas Lietuvos šeimų ūkiuose nuo amžių buvo viena pagrindinių žmogaus dorybių. Lietuvių tautą sukūrė, jos papročius ir valstybę visais amžiais gynė savarankiški ūkininkai. Dabar atvirai propaguojamas artimiausiu metu prasidėsiantis šeimos ūkių (sodybų) žemės valdų „konsolidavimas“ — jų supirkinėjimas bei stambinimas iki ne mažesnio kaip 500 hektarų. Tai niekuo nepateisinamas, tiesiog nusikalstamas kėsinimasis į Lietuvos sodžius — tautos tapatumo, demografinio ir kultūrinio gyvybingumo, sveiko gyvenimo būdo bei sveikų žemės ūkio produktų gamybos lobyną — šeimos ūkių likimą.

Kovo 11-osios proga siūlau atsakyti į klausimą, kas yra tauta — ką reiškia ši sąvoka, koks jos turinys? Kokia tautiškumo vertė, netgi nauda — kodėl verta laikytis protėvių papročių, argi ne geriau apsimokėtų perimti iš kiekvienos tautos, kas jų papročiuose naudinga ir nevaržyti savęs tautiniais prietarais, priklausomybe vienai tautai, o būti laisvu pasaulio piliečiu? Atsakant paprastai pasipila tuščiažodžiavimai, gražbylystė apie dvasios slėpinius ir sielos virpulius, tarsi objektyviai dalykas būtų nepažinus, nešališkai nepatikrinamas ir neįrodomas. Patyrinėjęs pats, priėjau išvados, kad tikroji tautiškumo prasmė pamiršta, iškreipta ir paniekinta. Tai kadaise buvusi žmonių veislininkystė savęs atžvilgiu — griežtas ugdymas, kilmės puoselėjimas ir tarpusavio pagalba (talka). Šią prielaidą paremia kalbotyra, o neseniai patvirtino ir naujausi genetikos mokslo atradimai, padedant antropologijai, archeologijai, matematiniam klimato modeliavimui.
Dalia Dilytė: Svarbiausia romėnų vertybė buvo „mores“, t.y. protėvių papročiai, jų gyvensena; laikymasis tų papročių, gyvensenos, moralės. Taigi ta literatūra, kuri apie tai kalbėjo, – apie protėvius, apie tradiciją, buvo vertinama, o, sakykime, kokia nors lyrika, – ne itin. Romoje aukštos pareigos buvo vadinamos „honores“, buvo laikoma garbe darbuotis savo tautos ir savo visuomenės labui. Išrinktas į savivaldybę Romos pilietis (atskiri miestai turėjo savivaldą) pirmiausia turėjo įnešti į iždą tam tikrą sumą pinigų. Romoje valdininkai negaudavo jokio atlyginimo, maža to, jie turėjo daugybę išlaidų: rengti šventes savo sąskaita, statyti šventyklas, pirtis, tiesti kelius.
Dailės akademijos studentai jau nebemokomi lipdyti. Nebemokomi nemadingo tapymo, raižymo. Net piešimas daug kam tapo neprivalomas. Būsimieji menininkai paprasčiausiai „nuvaromi“ nuo profesijos. Visai kaip mūsų žemdirbiai nuo žemės – Europos Sąjunga jiems skiria išmokas, kad nedirbtų žemės. Beje, ir visas tas šiuolaikinis menas yra gausiai remiamas ES fondų. O pagal finansavimo proporcijas akivaizdu, kad Lietuvoje postmodernistinis, globalusis menas jau du dešimtmečiai yra valstybinės kultūros politikos prioritetu.
Romas Treideris: „Tautiška giesmė“ yra Vinco Kudirkos testamentas Lietuvai. Kitaip nei kai kurie kiti autoriai, Kudirkos radau tik tris priesakus. „Tautiškoje giesmėje“ žymiausias XIX a pabaigoje tautinio atgimimo veikėjas, rašytojas, muzikas, „Varpo“ redaktorius Vincas Kudirka ragina tautą, kiekvieną mūsų kurti šviesią ir teisingą Lietuvą, tam stiprybės semiantis iš Lietuvos, Tėvynės mūsų, didvyrių žemės, praeities. Pirmas jo priesakas – dorybė, antras – dvasinė kultūra, o trečias – meilė Tėvynei. Vykdydamas Vinco Kudirkos priesakus kiekvienas iš mūsų sukurtų šviesią ir teisingą Lietuvą, kurioje viešpatautų dorybė, dvasinė kultūra ir meilė Lietuvai.
Jonas Užurka: Baltai – viena iš unikaliausių pasaulio tautų. Apie tai byloja ne tik legendos, bet seniai patvirtinta ir moksliškai. Tai patvirtina iškiliausi ir mūsų dienų mokslininkai baltistai: ir akademikai Vladimiras Toporovas, Zigmas Zinkevičius, ir mūsų tautos ištakų tyrinėtojos mokslininkės Marija Gimbutienė, Jūratė Statkutė de Rosales. Visame pasaulyje kuo toliau, tuo vis intensyvėja tautinės savasties plėtojimas. Jau ne tik meno kūrėjai, ne tik istorinės praeities tyrinėtojai, bet jau net ir kriminalistai, ekspertai, antropologai, genetikai, pasitelkę naujausias mokslo technologijas, išsijuosę ieško savasties, savo tautų ištakų, giminystės šaknų. Ypač kosmopolitizmo plėtros amžiuje, akivaizdžiai ryškėja bene visų valstybių (tautų) prioritetai – savasties paieškos, fundamentalus tautinių ištakų puoselėjimas ir dvasinis pakylėjimas. Per ilgus okupacinius šimtmečius mus negailestingai minkant it pilką tešlą, mūsų tautos deimantiniai žiedeliai dabar dar tik skleidžiasi. Tačiau ir toliau paslaptingos jėgos visais vis dar įmanomais būdais negailestingai trina iš mūsų atminties mūsų garbingą praeitį.
Rolandas Boravskis: KGB archyvai Lietuvoje buvo pradanginti ir niekas jų net neieškojo, nes jie sužlugdytų daug aukštas pareigas užimančių dabartinės Lietuvos respublikos politikų, teisėjų, prokurorų, departamentų vadovų ir t. t. Ką jau bekalbėti apie didžiausią dvidešimties metų nepriklausomos Lietuvos pasiekimą – elitą. Kažkam, disponuojančiam slaptaisiais KGB archyvais (neatmestina galimybė, kad tai VSD), suteikta didžiulė galia reguliuoti procesus ir įvykius dabartinėje Lietuvos valstybėje. Noriu patarti ir įspėti blaiviai mąstančius: neverta tų „agentų“ rašinių komentuoti įvairiuose portaluose — tuo jūs keliate reitingus internetiniams portalams ir leidžiate lobti nesąžiningai žiniasklaidai.
Olava Strikulienė: Apklausos tik tiek patikimos, kiek teisingai suformuluojami klausimai. Tarkime, galima suformuluoti taip. Ką labiau myli? Motiną, žmoną, Tėvynę ar vaiką? Ką pirmiausiai gintum? Kiekvienas suaugęs žmogus atsakytų, kad gintų savo bejėgį vaiką. Ir „Delfi“ galėtų skelbti skandalingą išvadą, kad lietuviai spjauna ne tik į savo Tėvynę, bet ir į savo motinas. O gyvenimo partneres, skirtingai nei kitos tautos, laiko paskutinėje vietoje. Jas, ištikus bėdai, gintų tik 0,3 proc. respondentų. O tada būtų galima skalambyti apie užguitas Lietuvos moteris, skandalingą lyčių nelygybę ir taip toliau. Kitaip skambėtų atsakymai, jei žmonių ne tiesiogiai klaustų apie Lietuvos nepriklausomybę, bet konkrečiau. Pvz., ar sutiktumėte, kad jums neleistų vykti į Airiją, Norvegiją ir t.t. užsidirbti? Ar sutiktumėte, kad jums būtų uždrausta vykti į Ispanijos, Turkijos, Egipto ir t.t. kurortus? Išsodintų Vilniaus oro uoste iš lėktuvo ir įgrūstų į saugumo rūsį. Ar sutiktumėte, kad jūsų vaikams būtų draudžiama mokytis Vakaruose? Ar sutiktumėte, kad jums būtų draudžiama balsuoti, už ką norite? Ar sutiktumėte, kad, užsimanę pakritikuoti jau ne savo valdžią, dingtumėte jau kitą naktį?Ar sutiktumėte, kad jūsų vaiką augintų du vyrais apsimetantys asmenys sulaižytais plaukais? Ir taip aišku, ką atsakytume. Ne, nesutinkame!
„Respublikos redakcija“: Vengrija šiuo metu šmeižiama vos ne per visas masines informacijos priemones. Šios šalies Konstitucija vadinama „antidemokratiška“, nes demokratiniame pasaulyje šis žodis skamba baisiausiai. Juk nesakysi, kad Vengrijos Konstitucija akcentuoja doros ir moralės dalykus. Nesakysi, kad saugojamas krikščioniškumas, stiprinama Vyriausybės kontrolė teisinei sistemai ir centriniam bankui. Nesakysi, kad Konstitucija buvo priimta demokratiškai. Nes taip pasakius išnyktų ir dirbtinis baubas. Paradoksas. „Liberaliojo“ Briuselio nė kiek nešokiruotų besimaivantys transvestitai, persirengę vengrais. Nešokiruotų nuogalius, pjūklu grojantis Ferenco Listo kūrinius. Tačiau šokiruoja orus, išdidus, savo tautos vertybes saugantis vengras?

Genovaitė Mačiūtė Vis dėlto gerai, kad Lietuva yra ne Seimo, Vyriausybės ar tos vis didėjančios valdininkų armijos. Lietuva juk yra mūsų visų, kiekvieno iš mūsų. Tai teikia daugiausia vilties. Prieš mėnesį, rengdama parodą Jono Basanavičiaus 160-mečiui, vėl paskaitinėjau tautos patriarcho raštus. Ne tai, ką apie jį kalba ir kaip jį juodina dabartiniai valdžios ideologai: istorikai ir kalbininkai, o patį Basanavičių. Siūlau ir kitiems. Jo raštai žadina savigarbą ir atsakomybę ne vien už save, bet ir už savo gyvenamą laiką.
Saulius Sondeckis: Ar susiklosčiusi hierarchija yra adekvati kultūros indėliui? Kiek mes turime žmonių jos pačioje viršūnėje? Man pakaktų rankų pirštų jiems suskaičiuoti, o vienam iš jų – Donatui Banioniui – ir šiemet nepaskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Šiuo atveju man nesvarbu, kad tėra šešios premijos, man svarbu, kad per 20 metų, kai jos skiriamos, Banioniui neužteko vietos. Kai Virgilijus Noreika negavo jos dukart, savo didžiulei gėdai, buvau to komiteto narys. Po tokių kuriozų prezidentas akimirksniu turėjo išvaikyti tokią komisiją, visus, tarp jų ir mane, nesvarbu, kad mano balsas buvo „už“. Sakys, Arūnas Žebriūnas gavo. Teisingai, ir turėjo gauti, bet kur mes buvome anksčiau, kad tokie mūsų kultūros milžinai savo amžiaus pabaigoje sustatyti į eilę dėl premijos.
„Respublika“: Mes gyventume daug geriau, jei nesidrovėtume iš tikrųjų pažiūrėti į žmogų. Ne į jo batus, rankinę, šukuoseną, limuziną, bet į žmogų. Ne finansiškai įvertinančiomis, bet širdies akimis. Jei dažniau savęs paklaustume, ar vienas kitas įstatymas ar jo pataisa nebus žmogui žalingi ar net pražūtingi. Jei dažniau savęs paklaustume, ar asmeniškai nepastūmiau žmogaus. Į užribį. Į užmarštį. Ar neišsityčiojau iš jo? Ar nepažeminau? Galbūt vien iš baugštaus ir visai neteisingo įtikėjimo, kad aplinkui yra tik priešai.
Ovdijus Vyšniauskas: Lietuvos žmonės šiandien labiausiai bijo rytdienos, kur nėra jokio saugumo jausmo, ramaus gyvenimo garantijos. Bet tam žmogui, kuris bijo prarasti ir tai, ką dar turi, valdžia kasdien į galvas kala, kad bus dar blogiau, labiau teks susiveržti diržus. Ar galima normaliai jaustis tokioje aplinkoje? Nemanau, todėl ir yra tiek depresijų, savižudybių. Nors daugelis ir taip netvirtai stovi ant pusiau pakirstų kojų, tauta jau naikinama atvirai.
Pirma, Vilnijoje jau keliolika metų įtvirtinta vienos partijos — neištikimos Lietuvai, priešiškos ir kitoms tautoms partijos — Lietuvos lenku rinkimų akcijos (LLRA) valdžia, labiau panaši į diktatūrą. O pačios partijos valdymą užgrobęs šeimyninis klanas. Antra, čia nuolat diskriminuojami visi nelenkai, nelenkiškos įstaigos, mokyklos, organizacijos, pažeidžiamos žmogaus teisės į mokslą (nepakanka lietuviškų mokyklų), į darbą, į teisingą atlyginimą (kur dairosi mūsų akylieji lygių galimybių kontrolieriai?). Trečia, valstybinėse mokyklose vyksta mokymas ir ugdymas nevalstybine kalba, iškreipiama istorija ir geografija, o pilietinio ugdymo turinys skatina patriotizmą svetimai valstybei, savąją pateikiant kaip šių žemių neteisėtą valdytoją. Ketvirta, čia arba nevykdomi, arba pažeidinėjami įstatymai ir kiti teisės aktai, jei jie nepatinka LLRA. Lietuvos valdžios, galima sakyti, čia nėra: čia sava tvarka, savos taisyklės ir savotiškas gyvenimas, kreipiamas viena aiškia vaga — į šio krašto sulenkinimą.
Liudvikas Gadeikis: Šiandien mes laisvi, darom ką norim, važiuojam kur norim ir galvojam: kai būsim turtingi kaip švedai, laimingi kaip danai, tai ir dėl lietuvybės viskas bus aišku. Nebus. Lietuvybę reikia kurti. Naujomis sąlygomis. Globaliame pasaulyje. Laikantis trijų kelrodžių: mokslas, istorija, tauta. Toks, manau, ir būtų svarbiausias Jono Kubiliaus priesakas Lietuvai.
Olava Strikulienė: Bronislovo Lubio atsakomybė nebuvo vienadienė ar tik vienos Seimo, savivaldybės tarybos kadencijos. Jis visada buvo valstybėje. Darbais, idėjomis, įžvalgomis. Paliko po savęs ne tuščią dykynę, kurią užtūps turtingesni užsieniečiai. Tarsi tos istorinės kryžiuočių ordos. Ne, tas užsispyręs žemaitis paliko nacionalinio kapitalo įmones, galinčias atlaikyti užsienio kapitalo invaziją. Buvo tylus mecenatas. Tyliai suteikdavo labdarą. Nesigarsindamas. Be viešų liaupsių. O kodėl? Atsakymas liūdnai paprastas. Neturėjo iliuzijų.

Parsidavėliška tėvynės išdavikų politika Lietuvoje būtų neįmanoma be stipraus užnugario. Ne, ne Varšuvoje — gerokai toliau ir stambiau. Tačiau gaila ir kaimynų lenkų — net kurstoma dauguma juk dar nenusiteikusi agresyviai. Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose: atlikusi juodą darbą, jau tikrai pagrįstai bus nuteista ir sutrypta už šovinistinę agresiją, o valdžią perims tolerantiškoji litvakų tarptauta.
Elena Aglinskienė (Bradūnaitė): Tuos, kurie nori nukirpti bambagyslę su savąja tauta, noriu įspėti, kad jie psichologiškai labai skaudžiai už tai sumokės. Be to, jiems skaudžiai smigs anūkų priekaištai: ką padarėte su mano šaknimis, su mano siela? Sociologai jau įvardijo tai: grįžtančiųjų anūkų sindromas. Trečioji emigrantų karta atsigręžia į senelių Tėvynę. Ir net tėvų pasikeistas pavardes atstato. O nutautėjusius tėvus – pasmerkia.
Ferdinandas Kauzonas: Šiandien, kai su globalizmu kolaboruojantys politikai ir jiems patarnaujantys politinio, asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, keliaklupsčiaudami prieš didesnį, svarbesnį, galingesnį, stengiasi iš mūsų išpumpuoti paskutinius tautos ir valstybės orumo gurkšnius, vis dažniau ateina į galvą keista mintis. Ar tai, ką jie daro, jau reiškia, kad kultūros ministrą Arūną Gelūną, jo patarėją „etnologą“ Imantą Melianą, švietimo ir mokslo viceministrę Neriją Putinaitę, kai kuriuos kitus politikus ir istorikus jau galime lyginti su giljotina, ar dar ne?
Maria Wiernikowska: Dauguma lenkų Seimo narių balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, o Šalčininkų rajone, kur gyvena daugiausia lenkų, buvo vykdomas šaukimas į sovietų armiją ir referendume balsuota už prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Ir dabar save vadinantys lenkais klausosi rusų radijo, žiūri rusų televizijos, o ne „TV Polonia“ ar „Radijo znad Wilii“. Tiesa apie Vilnijos lenkus nebūtinai mums maloni. Tačiau geriau nemitologizuokime patriotinio pasipriešinimo prieš lietuvių priespaudą.

Jūratė de Rosales: Pro tą angą, kurią mano surasti dokumentai atvėrė, jau tekės pažinimo srovė. Kaip sakė Maironis — nebeužtvenksi upės bėgimo. Antra — anksčiau ar vėliau nebegalėsime kliautis vien apgavimais. Tikrieji senieji dokumentai, tuo labiau dabar, elektronikos laikotarpiu, kada jie staiga pasidarė labai prieinami, patys susiras skaitytoją. Aš juos jau suradau ir paskelbiau — nieko neišgalvojau. Toliau viskas vyks savaime. Kas tam priešinasi, liks praeity, užmaršty, kitapus.
Gediminas Zemlickas: Jeigu bandytume glaustai apibūdinti, ką ypatingai reiktų išskirti iš 33 metų Jono Kubiliaus vadovavimo universitetui veiklos, tai turėtume priminti kelis principinius dalykus. Pavyko įgyvendinti siekį, kad universitetas būtų ne tik studijų, bet ir autoritetinga mokslo institucija. Išliktų lietuviškas, ko visą laiką kryptingai buvo siekiama ir pasiekta: Vilniaus universitetas buvo vienintelė aukštoji mokykla buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur paskaitos skaitytos, užsiėmimai vyko lietuvių kalba. Žinoma, buvo ir grupių, kuriose paskaitos buvo skaitomos rusų kalba, bet lietuviams studentams buvo visos sąlygos studijuoti gimtąja kalba.
Jūratės de Rosales 2011 m. birželio 20 d. pokalbis su TV laidos „Susitikimai“ vedėju Sigitu Valadka apie Lietuvos ūkinę ir dvasinę raidą, apie emigracijos mastą ir išeivių pasirinkimą, apie mokslą, žiniasklaidą ir žurnalistiką. Parodyta per „Init“ televiziją 2011 m. spalio mėn. 4 d.
Vitas Labutis: Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų.
Rimvydas Stankevičius: Mums jau įmušta į galvas, kad šiandien vien tik euroentuziastai ir iš tėvų bei senelių paveldėtas moralės normas pamynę „tolerastai“ turi teisę vadintis Lietuvos patriotais, o siekiantys lietuviškumą bei lietuvybę ginti žmonės – tegu tenkinasi valstybės interesus išduodančių ekstremistų epitetu. Tik štai niekaip neduoda ramybės klausimas – kurie labiau primena šalies išdavikus? Ar tie, kurie rizikuodami būti nubausti, iškoneveikti ir suniekinti virš savęs kelia trispalvę, ar tie, kurie kasdien vis labiau jos bijo?

Algirdas Berkevičius: Kad apgintume konstitucines nuostatas ir lietuvių tautos teisę savarankiškai gyventi protėvių mums išsaugotoje žemėje Lietuvoje, manau, jog jau yra būtina nedelsiant savo tėvynę Lietuvą mylintiems žmonės telktis tautos sąjūdyje. Pradėti reikėtų nuo iniciatyvinės grupės sudarymo. Manau, kad tai neturėtų būti kokia nors dar viena partinė organizacija, bet geros valios žmonių susitelkimas, kad apgintų savo tautos ir tėvynės interesus.
Veronika Povilionienė: Aš klausiau senųjų liaudies dainininkių apie gyvenimo prioritetus, ir jos man atsakė: „Darbas mums yra kaip malda, o daina – kaip gyvenimas“. Jos akcentuoja darbą, kaip dvasinį judesį, neleidžiantį mūsų esybėms aptingti, subliūkšti, padedantį ir raginantį kopti aukštyn. O ką šiuolaikinis žmogus mano apie darbą? Svajonių profesija: kad dirbt nieko nereikėtų, būtų daug atostogų ir svaiginantys atlyginimai. Kažko čia esama ydingo, amoralaus.

Rimvydas Stankevičius: Tik jungdamas praeitį ir ateitį, kaip dvi to paties obuolio puses, įgaunu save. Prasidėjusį prieš šimtmečius drauge su kunigaikščio Kęstučio žygiais ir vaidilučių giesmėmis, su miško brolių krauju šlakstytų miškų ošimu ir žiloje senovėje ištartais motinų palaiminimais bei saugančiomis maldomis. Todėl man dirbant į talką visuomet ateina kitados gyvenę viso pasaulio geriausi meistrai su vertingais patarimais, man ilsintis ar svajojant savo minčių ir jausmų vėriniais pasimėgauti siūlo talentingiausi viso pasaulio poetai, dailininkai, kompozitoriai, man apsisprendžiant palaikyti manęs visuomet ateina mano tėvai, seneliai, proseneliai, mažiausiai trisdešimt aštuoneri mano paties „aš“, ataidintys iš jau pragyventų, bet neišnykusių, drauge su manimi į ateitį pėdinančių metų.
Gintautas Iešmantas: Užmirštama savigarba, puolama bendrinė kalba, užuot ją stiprinus, nepaisoma lietuviško žodžio, pačios kalbos savitumo. Kur taip nueisime, negerbdami savęs bei lankstydamiesi kitų norams ir užmačioms? Ir kas tuomet šeimininkai Lietuvoje?
Nepriklausomybės signataras ir pirmojo nevaldiško dienraščio redaktorius Vitas Tomkus: internetinėje erdvėje lietuviški kvislingai neriasi iš kailio. Jiems mokama ne tik už tai, kad nebeliktų nė vieno bent kiek padoresnio Lietuvos autoriteto, bet ir už tai, kad lietuviui būtų įvarytas nevisavertiškumo jausmas: neišprusęs, homofobiškas, ksenofobiškas, agresyvus pavyduolis, linkęs į banditizmą, depresiją bei šizofreniją. Visa tai kartojama diena iš dienos. Patys portalų šeimininkai apspjaudo mūsų šviesuolius, o po to priklijuoja jiems etiketes „skandalingai pagarsėję“, „prieštaringos reputacijos“, „marginalai“. Absoliučiai visi komentarai yra kontroliuojami: ką reikia užblokuoja, ką reikia išplatina. Tam net yra paruošti tekstai su raktiniais žodžiais („KGB-istas“, „prorusiškas“, „korumpuotas“ ir pan.), kad apmokami inernautai skaudžiau muštų savo oponentus, kad svarstymai taptų įžeidūs, aistringi ir nešvankūs, kaip terlionės ant išvietės sienų.
Pranas Kniūkšta: Manau, kad didesnis autoritetas yra ne Alfredas Bumblauskas, o Jonas Jablonskis. Kokios yra kalbos sąsajos su tauta, Jablonskis yra taip nusakęs: „Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.“ Jei kas netiki Jablonskiu, galiu priminti Kazimiero Būgos žodžius: „Kalboje, it stebuklingame veidrodyje, atšviečia tautų gyvenimas, kultūra, jų ramieji ir kruvinieji santykiai su kaimynais.“ Vertinimą pratęsė prof. Vitas Labutis: „Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų“.

Romualdas Grigas: Lietuvoje tebeegzistuoja, tebekvėpuoja kultūrinio, dvasinio ir patriotinio apaštalavimo tinklai… Vienas ryškiausių – Lietuvai pagražinti draugija. Tai – pilietinė, patriotinė organizacija, kuriai su neįtikėtinu kantrumu, su tikro apaštalavimo pasiaukojimu nuo pat jos atkūrimo pradžios (1995 06 23) vadovauja Juozas Dingelis.

Polonizacijos politikų užduotis išdarkyti ir sugriauti lietuvių kalbą, padaryti nepatogia ir netinkama, išstumti ją iš vartosenos. Bet parsidavėliai tėvynės išdavikai remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti.

Antanas Tyla: Neatsitiktinai Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vaikai mokomi lenkiškosios istorijos versijos be Vilniaus okupacijos. Todėl ir siekiama, kad minėtuose rajonuose būtų kuo mažiau lietuviškų mokyklų. Ne be Lietuvos istorikų pagalbos perrašomos „istorinės Lietuvos klaidos“. Pavyzdžiui, negerai, kad nepriklausomybės aušroje konfliktavome su lenkais, buvome tautiški egoistai, kad nesulenkėjome, kaip Juzefas Pilsudskis, kad, pasikliaudami Jonu Basanavičiumi, rėmėmės „baudžiavos kultūriniu paveldu“, o ne „istoriniais lietuviais“, kurie jau kalbėjo tik lenkiškai.
Lietuvos politikai įprato apibendrintai kaltinti visą tautą pavienių žmonių nusikaltimais. Šiuo atveju Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Vyriausybės premjeras Andrius Kubilius kaltinimus pareiškė būtent lietuviams, nors teisėsauga to nenustatė, panašu, kad tai jau įprasta priešlietuviška provokacija. Teisinėje valstybėje nusikaltėlio tautybė neturi reikšmės, viešas kalbėjimas apie teisės pažeidėjo tautybę yra nusikalstamas, o apkaltinimas tautos pavienių žmonių veikomis yra grynas nacizmas.

Ferdinandas Kauzonas: Prieš Hitleriui atplėšiant nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą ir ten, kaip ir dabar, nacionaliniu pagrindu buvo sukurta partija. Ji irgi viešai deklaravo susirūpinimą ten gyvenančių vokiečių švietimu, kultūriniu gyvenimu. Kai ši pseudopartija triuškinamai laimėjo krašto seimelio rinkimus, buvo pradėta rengti sukilimą prieš Lietuvos valdžią, sukurti smogiamieji būriai, mokyklos imtos valyti nuo visko, kas lietuviška. Ir kaip į visa tai tada reagavo Lietuvos valdžia? 1934 metų vasario 9-ąją valstybės saugumo policija suėmė aktyviausius nacistus. Buvo sustabdyta jų partijų veikla. Daugiau nei tris mėnesius Kaune truko teismo procesas. Įrodyta kaltinamųjų antivalstybinė veikla ir ryšiai su nacistine Vokietija. Nuteisti 87 naciai. Du mirties bausme, vienas kalėti iki gyvos galvos. O kaip elgiasi dabartiniai valstybės saugumo politikai?
Kosmopolitinių virštarybinio „pasaulio piliečio“ internacionalinių madų pasitaikydavo jau Brežnevo laikais, bet atvirai lietuvių tautą ir jos valstybingumą niekinti pradėjo tik prezidentas Adamkus ir jo patarėjos Nerija Putinaitė, Irena Vaišvilaitė, Katalikų mokslo akademijos pirmininkas Paulius Subačius, valdančios konservatorių partijos Vilniaus tarybos lyderis Mantas Adomėnas ir kiti politikai, jau ne vien politologai, istorikai, filosofai ir panašūs humanistai. Atkakliai niūkindami lietuvius pripažinti ne savo kaltes, tuo tarpu Jeruzalės žydų istorijos profesoriaus, buvusio komunistinio Vilniaus partizano Dovo Levino knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ arba karo metais lietuvių išgelbėto žydo prof. Marko Petuchausko dienoraščiai „Santarvės kaina“ politinės žiniasklaidos liko nepastebėta, nors dar nepersekiojama. Bet taiki jaunimo tautinė šventė jau persekiojama, viešai pasauliui smerkiama, vadinant šovinistiniu nacių Holokaustu.
Vilius Bražėnas: Daugelis JAV žymiausių politologų jau seniai teigia, jog dabar varžybos vyksta ne tarp kairės ir dešinės, o tarp globalizmo ir nacionalizmo. JAV akademiniame, žiniasklaidos ir politiniame elite vyrauja globalinės utopijos idėja. Todėl pasitaiko politinių sprendimų, priešingų net JAV interesams. Popiežius Benediktas XV įspėjo: „Pasaulio valdžios atėjimo ilgisi visi blogiausi ir iškrypėliški elementai. Tokia valstybė panaikintų visus tautinius saitus. Joje nebūtų pripažįstamas joks tėvo autoritetas virš jo vaikų ar Dievo viršenybė virš visuomenės. Jei tokios idėjos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai seks dar negirdėtas teroro viešpatavimas.“ Žymus disidentas Vladimiras Bukovskis Europos sąjungą pavadino pabaisa (monster), kuri turi būti išardyta, kol ji dar neišsigimė į totalitarinę valstybę – tarpinį etapą į pasaulinę valdžią ir tautų sunaikinimą. Jis priminė, kad tokių planų turėjo Leninas ir Trockis. Jei be kovos atsisakysime nepriklausomybės ir tautiškumo, kurį dabar bandoma sutapatinti su nacizmu, pateksime į „pasaulio piliečių“ mėsmalę, ateities tautos galės mus apkaltinti tėvynės išdavimu. Reikia statyti dvasines užtvaras tautų žudikų idėjų įsiskverbimui į tautos sąmonę bei pasąmonę. Ypač jaunimas turėtų pakilti į ideologinį partizaninį ir po to organizuotų pulkų karą už tautos išlikimą. Kelti Lietuvą ne iš viršaus, o iš apačios, buriantis talkos branduoliams. Mūsų istorijoje pirmavo ir toliau turi pirmauti pareiga tėvynei. Pareiga tėvynei išrikiavo Lietuvos raitelius Juodosios jūros pakrantėje, Saulės mūšio laukuose ir Žalgiryje. Ji subūrė kovotojus Pilėnuose ir partizanų bunkeriuose. Viešpats gal neklaus mūsų, ar tau pavyko, bet tikriausiai paklaus, ar mėginai.

Algimantas Bučys Kas gi atsitiko, kad laisvoje Lietuvoje XXI a. radikalioji katalikų bendruomenė ėmė judėti beveik priešinga kryptimi? Kodėl tarsi tyčia demonstratyviai kapojamos katalikybės sąsajos su patriotinėmis lietuvių nuostatomis? Kodėl ir kieno yra palaikoma ir skatinama visokeriopa senovės Lietuvos istorijos diskreditacija švietimo tinkle nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų? Kam taip baisiai trukdo lietuvių išsiugdyta ir šimtmečiais oficialiai bei pogrindžiuose ginta ir puoselėta daugkartinių Lietuvos Atgimimo šauklių kunigų, pamokslininkų, poetų bei tautos patriarchų tradicija? Ką ir kodėl taip patologiškai erzina mažiausia užuomina apie lietuvių teisę ir pilietinę pareigą ugdyti pasididžiavimą ne tik katalikiškąja mūsų praeitimi, ne tik europinės integracijos dabartimi, bet ir ikikrikščioniškąja Lietuva? Kas ir kodėl stengiasi žūtbūt sumenkinti ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovus ir herojus, senovės Lietuvos tikybą ir valstybinę galią? Ir net savo gimtąją kalbą, archajiškiausią iš visų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, taigi — ir toje pačioje globalizacijos tautiškai sterilizuojamoje Europoje?
Justinas Marcinkevičius atkartojo savo pirmtako Maironio žygdarbį — atkūrė lietuvių tautą siejančius dvasinius ryšius. Kaip gerasis voras be atvangos pynė ir taisė tą įstabų tautos vienybę saugantį ir jos žaizdas gydantį „voratinklį“. Poetas įprastiems ir nuvalkiotiems žodžiams sugrąžindavo pirmykštį jų šventumą, suteikdavo jėgos ir įtaigos. Ypač skaudžiai išgyveno valstybės išdavystę, valdžios puolimą prieš gimtąją kalbą ir kraštotyros panaikinimą mokyklose. Jaunoji karta mažai žino Justino Marcinkevičius kūrybos, bet jei moksleivis poetą priimtų į savo širdį, vargu ar gundytųsi amžiams palikti savo tėvų ir prosenelių šalį.
Justino Marcinkevičiaus asmenybė susijusi su pačia tautos sąvoka. Apmaudu, kad ligšiol neturime lietuvių – sanskrito kalbų žodyno, čia kažkoks nesusipratimas, o gal sąmokslas. Sanskrito kalboje tauta reiškia tyrą grynuolį. Justino poetikoje nėra įmantrių žodžių, vien paprasti, tautiniai, kaimo žmogaus. Ir tie žodžiai suspindėdavo deimantu, įgydavo šventumo. Akademikas Romualdas Grigas Lietuvos mokslų akademijoje 2011 vasario 22 dieną, palaidojus lietuvių tautos poetą akademiką Justiną Marcinkevičių.
Liberalūs kosmopolitai patys iš tikrųjų tėra apsimetę totalitariniai šovinistai, neapkenčiantys jokios kitos tautos ir savo politkorektiška gražbylyste diegia lietuviams kolektyvinės atsakomybės teiseną ir inkvizicinę kaltės sampratą. Įdomu, atrodo šitiek pilosopų, psichologų, pedagogų, humanistų, liaudies gynėjų, o tokį paprastą cigoniško užkalbėjimo algoritmą, įkyriai brukamą visais žiniasklaidos kanalais, atskleidžia tiktai anonimas Zeppelinus — ko tada moko mokyklose? Ne pasiruošimo savarankiškam gyvenimui, ne kritinio mąstymo, sugebėjimo perprasti apgavystę? Atrodo priešingai, tarsi tai būtų sutartinė propaganda, politbiuro planas. Visuotinė privaloma švietimo sistema.
Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį ir okupavusi Vidurio Lietuvą, gėdingai išdavė savo ilgaamžę sąjungininkę, draugišką tautą. Ne lenkiška kalba ir kultūra buvo niekinama, pradėtas ten gyvenusių lietuvių diskriminavimas ir teroras. Dabartiniai „lenkai“ ir „tuteišiai“ — tai ne į LDK atsikėlusių lenkų palikuonys, o tik nutautinti tikri lietuviai. Sulenkinti žmonės neteko tūkstantmečius kurtos gyvenimo sanklodos, turtingos tautosakos ir kitų dvasinių vertybių.
Marcelijus Martinaitis: Žodis „butas“, „būstas“ padarytas iš „būti“, „prabūti“, „išbūti“ ir panašiai. Tai toks komunalinis įrenginys, sumodeliuotas vaikams auginti, maitintis, ilsėtis, kuo nors užsiimti. Mano kaime namus vadindavo gyvenimu, nes ten tilpo visa, kuo žmogus gyveno, veikė, mąstė, šventė… Tai buvo tam tikra individuali erdvė, didesnė už tą, kurioje šiandien gyvename tokiose savo butų dėžutėse. Yra žinoma, kad ir gyvūnai siekia valdyti tam tikrą erdvę, o uždaryti narve nustoja net daugintis.
Justinas Karosas: Bėda ta, kad tarp grąžinimo ir skolos esama ryšio: pradėsi negrąžinti, liausis skolinti. Čia ir pasirodo sofistai, aristofaniškieji sokratai, kurie nutrina šį nepageidautiną ryšį įrodydami, kad jie mums skolinti privalo, o mes grąžinti jiems neturime. Ir gal neatsitiktinai mūsų laikais šią išmintį bene grakščiausiai panaudojo Sokrato tėvynainiai graikai: jie įtikino savo ES partnerius, kad jų skolos yra bendras visos sąjungos reikalas. Tiesa, mes šioje srityje (juk tai ne krepšinis!) dar kiek atsiliekame, bet vejamės sparčiai. Kol kas mus daugiau domina, kaip pasiskolinti, o grąžinimą dar galima atidėti.
Nelietuviški mitingai ir piketai ribojami, bet galima telktis į taikų sukilimą — neribotai rinktis pasikalbėti asmeniškai su savo išrinktais atstovais. Demokratija yra atstovavimas rinkėjams, todėl atstovai negali išsižadėti mandato, turi vykdyti tik tai, kam gavo įgaliojimus. Atstovui nevykdant prisiimto įpareigojimo, rinkėjas turi perkelti savo įgaliojimą kitam atstovui, nelaukdamas visuotinių rinkimų.
Vydas Astas: Trumpa nurašinėtojų „originaliosios” rašybos atmintinė — mokykitės, pareigūnai. Ir nesišaipykite, rimti laukia mokslai. Kaip tai atrodo moderniai suprastėjusiose kalbose — geras Al Kabailos pavyzdys iš Australijos ir lenkiško kinofilmo „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“ ištrauka.

Rusas nacionalistas Sergėjus Obogujevas supeikia Delfi.ee žurnalistę Taline Mariną Filatovą, išvadinusią estus nepakenčiamais nacionalistais už tai, kad jie drįsta tarpusavy šnekėtis gimtąja kalba restorane, kuriame yra rusų ir kitų užsieniečių, nesuprantančių estiškai. Lietuvis nacionalistas Zeppelinus atskleidžia lenkomanų klastą, apšaukiant nacionalistais lietuvius, dar ne visuotinai įteisinusius nelietuviškos rašybos ir parodo liaudies gynėjų agresijos loginę seką tolerancijos reikalavimais ir aukos įvaizdžiu.
Vladas Palubinskas: Artėja metas, kai skirtingų tautų žmonės tarpusavy susišnekės kiekvienas sava kalba — internetu, išaugus ryšio pralaidumui ir sparčiai tobulėjant balso atpažinimo, jo sintezės ir sakinių automatinio vertimo programoms. Tačiau tarp jų nebus lietuvių kalbos — Europos sąjungos tam skirtus 39,5 milijonus litų Lietuvos vyriausybė perkėlė kitiems reikalams.
Tomas Čyvas: Graikija šiek tiek primena dvesiančią Sovietų Sąjungą. Klausantis Europos parlamentarų ir ministrų teiginių aiškėja, kad su vertybėmis Senajame žemyne vyksta panašūs procesai kaip ir tie, kurie dusina Graikiją ir visą euro zoną. Vilniuje ES steigiamo instituto lietuviams gydyti nuo homofobijos mokslininkai, nieko kito nemokantys lytinių teisių gynėjai profesionalai turės dar būti ir atleisti nuo mokesčių. Vienas žilas Amerikos advokatas man seminare aiškino, kad šiais laikais visą gyvenimą iš rasizmo temos nebepragyvensi – homoseksualų teisės yra pelningesnės.
Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, „Vilnijos“ draugija: Mes nereikalaujame keisti Lenkijos abėcėlės, o Lenkija neturi teisės reikalauti keisti lietuvių kalbos abėcėlės ir rašybos. Lietuva negali tapti Lenkijos pakraščiu, todėl neteisėtai Lenkijos „pastangų dėka Lietuvos vyriausybė pateikė projektą dėl pavardžių rašymo“.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga: Kaip sovietmečiu buvo vengiama mokyti Lietuvos istorijos, taip dabar vengiama mokyti pasipriešinimo istorijos. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija naikina lietuviškas mokyklos ir darželius arba prijungia prie mažesnių lenkiškų mokyklų. Savo sprendimais įvesti dvikalbius užrašus gatvių ir vietovių pavadinimuose bei asmenvardžių rašymą lenkų kalba Lietuvos piliečio pase, LR Vyriausybė išskiria lenkų tautinę mažumą iš kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių, suteikia jai ypatingas privilegijas bei stabdo jos integraciją į Lietuvos visuomenę. Kadangi lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, įtvirtinta 14-uoju LR Konstitucijos straipsniu, jį galima keisti tik visos Tautos referendumu.
Vydas Astas: Keista, kad nei Švietimo ministerija, nei įstatymų leidėjai neteikia jokių projektų praktiniam švietimo valstybine kalba įgyvendinimui. Šis klausimas tarytum visiškai užmirštas, jo nerasi partijų programose. Paskendę smulkių problemėlių nagrinėjime ir sprendime, nebeįžiūrim svarbių, esminių dalykų.
Ričardas Kalytis: Aš didžiuojuosi savo protėviais, kurie tamsiais polonizacijos metais išliko savos kalbos patriotais.
Gitana Gugevičiūtė: Gegužės 7-oji — spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Veržiasi vulkanai banalybės pelenų apie išsaugotą kultūrinę ir tautinę tapatybę, laimę rašyti, skaityti, kalbėti ir mąstyti lietuviškai, džiaugsmą šildytis bendrame tautą vienijančiame (deja, jos negausinančiame) kalbos patale. Džiaugiamasi gausia periodinės spaudos pasiūla, filosofuojama apie spaudos sąžiningumą kaip valstybės demokratijos pamatą ir dar apie daug ką džiūgaujama. Deja, su tikrove, kasdienybės ritmu bei nuotaika šventė turi mažai ką bendro, labiau primena puotą maro metu. Lietuva kelia taurę už laisvę rašyti ir kalbėti, nors grįžta į spaudos draudimo metus, kai lietuviška knyga buvo stebuklas. Prisipažinsiu, buvau optimistė, tikinti, kad krizė ir mokesčių reforma kai ką išspręs į gera: sumažės leidyklų, sumažės šlamšto, o likusieji leidiniai ir juos leidžiantys organai tarpusavy varžysis kokybe. Gėdingai kliedėjau ir klydau.
„Respublikos“ redakcija: Kuo Lietuva skiriasi nuo Graikijos? Iš esmės niekuo. Tik šaltesniu klimatu. Tik trumpesniu mūsų suvirškinimo terminu. Lietuva, jei nesipriešins, irgi taps ES pakraščio „bomže“. Kito ES pakraščio, bet irgi klusni marionetė. Pažvelkime į savo valdžią. Ji JAU yra marionetė. Tik eiliniai lietuviai ir graikai prie marionetinio būvio vis dar nepritaikomi.
Gražina Išganaitienė: Tapo įprasta miestą prismaigstyti atgrasių šiukšliažmogių stendų, o kiemsargiams ir sunkiausią žiemą nerasti grašių, pinigais vadinamų; namie svečius it karalius vaišinti, o įstaigoje klientą it valkatą kvailinti ir gaišinti; savo būstą gražinti, o aplinką dergti; pirkti prestižinės klasės mašiną, o kelyje stumdytis mužiko manevrais ir signalais; rengtis pabrėžtinai prašmatniai, bet einančiojo šaligatviu eilutę smagiai nulieti balos vandeniu iš po ratų; puoselėti veislinį šunį ir jį vedžioti dvokiančiomis išmatomis nusėtoje pievelėje; vaikui duoti įmantrų vardą ir atlaidžiai vieptis, kai šis bendraamžius drabsto pravardėmis; namie už piktžodžiavimą lupti kailį, bet iš aukštų postų svaidytis prasčiokų leksika. Begalinė tolerancija viskam, kam tik nereikia. Net Dž. Sviftas praturtintų Guliverio keliones, nusiųsdamas jį į Atvirkščio pakantumo šiukšliažmogių kraštą.
Lietuvos „elito“ atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus.
Jūratė Laučiūtė: Lietuva, jos kultūra, raštija, istorija – ne baravykai politinių miško gėrybių mėgėjų krepšelyje, kuriuos jie gali dalinti savo nuožiūra bet kam. Ir net ne naftos terminalai, kuriais prekiaujama ir į vakarus, ir į rytus.
Kristina Sabaliauskaitė: Keroja ir didingai veši visos įmanomos komisijos ir komitetai „skatinantys emigrantų ir Lietuvos ryšių stiprinimą“, „Globalios Lietuvos“, iniciatyvos ir diasporos vienijimo programos. Štai kam esate reikalingi, emigrantai – kad komitetai, komisijos ir projektai, prisidengdami jūsų vardu galėtų iš biudžeto pasiimti pinigų Vilniuje sau patogiai tupintiems biurokratams. Ne daugiau.
Algimantas Gureckas: Glumina Lietuvos politikų ir liaudies gynėjų piktinimasis jaunimo priesaku „Lietuva lietuviams“. Europos sąjunga nereikalauja naikinti tautinių valstybių (nebent Briuselio eurokratai), o priešingai — skatina tautinių kultūrų puoselėjimą. Lietuvos respublika atkurta kaip tautinė valstybė. Lietuvos konstitucija sako, kad „(…) Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.“ (32 str.). Taigi – lietuvis. Nei lenkas, nei rusas, nei čečėnas tokios teisės neturi. Ji gali būti jiems suteikta, bet jie negali jos išsireikalauti.
Jonas Vaiškūnas: Jei dar kuo nors ir pasireiškia mūsų lietuviškumas, tai pirmiausia kalba ir lietuviška raštija. Jei šie dalykai pateikiami kaip kliūtis, einant į Vakarus ir siekiant saugumo bei ekonominės gerovės, tai tuomet kai kurių valdžios pareigūnų vadinamosios „real politik“ tikslas, matyt, yra tapti viena iš Lenkijos vaivadijų – tuomet automatiškai būsime visomis įmanomomis jungtimis ir visais vamzdžiais sujungti su išsvajotais W-akarais, tuomet ir sėkmingai integruosimės į juos, užsitikrindami III-osios Žečpospolitos efektyvią apsaugą.
Seimo narių R. Kupčinsko ir G. Songailos teikiamas projektas XIP-1668 išlaiko valstybinės lietuvių kalbos pirmenybę oficialiuose Lietuvos dokumentuose ir, sekdamas Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konstitucinio teismo sprendimu bei išaiškinimu, siūlo įstatymą, kuris Latvijoje jau priimtas ir išbandytas – reikalui esant nelatviškais (mūsų atveju, nelietuviškais) rašmenimis rašyti kitame paso įrašų skyriuje. Ši praktika yra pasiteisinusi, apginta Europos Žmogaus teisių teisme ir nei viena valstybė, nei jokia tautinė mažuma dėl to neteikia Latvijai protestų. Pagal ES sutartis kalbos dalykai priklauso kiekvienos šalies narės kompetencijai.
Jonas Vaiškūnas: Kodėl Lietuvos piliečių pavardes žūtbūt reikia paversti prekių ženklais? Gal kad jais pažymėtos prekės laisvojoje rinkoje jau seniai pelningai parduotos?
Lietuvių kalba – mūsų valstybės kalba ir tai yra vienas iš didžiausių nepriklausomybės iškovojimų. Valstybė ją gina. Turėtų ginti. Deja, ne visada ryžtingai, deja, pritrūksta stiprybės.
2010-01-11 vyriausybė paskelbė įstatymo projektą net oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose rašyti nelietuviškai. Grįsdama žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis — bet nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis, tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu.

Mokesčius miesto valymui susirinko, o nevalo. Bet nesitenkina tyliai įsisavindami lėšas — dar ir rėkia, agresyviai teršia didžiuliais apdriskusiais plakatais. Versdami prisiimti kaltę ir atgailauti pačius mokesčių mokėtojus.

Vaidas Jauniškis: Gausybė demokratinių įstatymų gina vienus šalies piliečius nuo kitų. Įstatymas pakeičia dievą, tampa išsigelbėjimu. Ne nuo gyvenimo — nuo mąstymo ir atsakomybės. Laisvė ir atsakomybė užgeriama, užliūliuojama cigoniška skurdo prabanga. Bulvarinės linksmybės yra laisvės kaina. Pirmoji asociacija — Romos imperijos metastazės. Poetai, linksminantys senatorius jų orgijose. Antroji — Veimaro respublika su infliacija ir kabaretais. Abi savo linksmybėmis šventė pabaigą. Mene reikšti aktualijas atrodo nebesvarbu ir net žema. O tinkamiausiai dabartinės santvarkos modelį išreikštų Milošo Formano psichiatrinės ligoninės metafora filme „Skrydis virš gegutės lizdo“. Per dvidešimt metų valdžia tapo svetima kaip ir tada, sovietmečiu, o piliečiai pavirto psichiatrinės ligoninės daržovėmis. Kaip virstama daržovėmis? Ilgą laiką rodyk kuo kvailesnes programas, matuok jas abejotinais TV metrais ir reitingais, sek pasakas apie tau nepasiekiamą gyvenimo stilių, ir žiūrovas praras vertinimo stuburą — nes masinė antikultūra naikina kriterijus, juos paversdama masiškumo matais. Smegenų plovimo propaganda viską režisuoja kaip Holivude, tik dar tobuliau. Ištisus metus kalama į galvą baugi pasaka apie krizę ir kaip nuo jos neįmanoma apsisaugoti. Ją papildo farmacinio gripo pandemija, nuo kurios lygiai taip pat neįmanoma apsisaugoti. Visais atvejais mes turime bijoti ir suteikti valdžiai bet kokių veiksmų laisvę, o ši ja pasinaudoja, toliau didindama mokesčius.
Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.
Naujas menkinamasis terminas „homofobija“ tampa teisine veika, kuri pasipriešinimą paverčia nusikalstamu veiksmu. Fobija yra patologinė baimės būsena. Taigi visi, kurie teigia, jog lytiškumas prisideda prie asmenų, šeimos ir visuomenės gerovės tada, kai yra santuokinės vyro ir moters meilės išraiška ir yra atviras gyvybės davimui, dabar laikomi ligoniais. Kad „homofobija“ būtų laikoma nusikalstama, ES teisės aktuose ji priskiriama tai pačiai kategorijai kaip rasizmas, antisemitizmas ir ksenofobija. Bet koks pasisakymas prieš homoseksualumą, ypač paremtas moksliniais argumentais, laikomas neapykanta. Žodžio laisvės nebėra.

Vilniaus miesto savivaldybė visai atvirai išsižadėjo, oficialiai atsisakė šią žiemą valyti miesto šaligatvius ir kiemus. Mokesčius išsireikalavo, pinigus iš žmonių tam susirinko, o tesėti pareigos nebenori — krizė. Nuotraukoje: srutos iš savivaldybės rūmų Konstitucijos prospekte, ties pačiu paradiniu fasadu, einant per pagrindines duris, tiesiog po iškaba su herbu. Čia nuotraukoje dar nesimato fotografui už nugaros plakato „Vilnius — Europos kultūros sostinė!“.
Susiderėdamas dėl paramos „Barclays“ bankui, ūkio ministras skyrė ne savo, ne ministerijos, ne valdžios, o mokesčių mokėtojų pinigus. Ministras privalo pasakyti, koks „dotacijos“ dydis, nes išleisti mūsų visų pinigai. Verslo tarpusavio sutartys gali būti slaptos, tačiau valdžios su verslu sutartyse jokio slaptumo būti negali, nes iš esmės tai yra verslo sutartys su visais mokesčių mokėtojais. Tuomet verslas turėtų apsispręsti: viešos sutartys ir mokesčių mokėtojų pinigai — arba konfidencialios sutartys ir jokių valstybės pinigų. Bet geriausia, kad tokio pasirinkimo iš viso nebūtų — mokesčių mokėtojų pinigai negali būti siūlomi verslui. Čia aš priėjau prie ministro antro argumento, kodėl sutartys turėtų būti „konfidencialios“ — esą jie derasi ir su kitais „partneriais“, ir sutarties atskleidimas „turėtų įtakos tokių derybų eigai“. Palaukit palaukit, negana buvo išleisti neįvardintos sumos vienai kompanijai, tai norit dar padovanoti iš mokesčių mokėtojų prievarta atimtų pinigų dar ir kitoms kompanijoms? Apie kokias derybas dar gali būti kalba, kai mokesčius ir toliau ruošiamasi didinti, pasmerkiant šalies verslą agoniškai mirčiai? Verslo sąlygos visoms įmonės turi būti tokios, kad netektų papirkinėti įmonių, kad čia ateitų. Nes pritraukus kelias užsienio kompanijas užsmaugtų tūkstančių lietuviškų įmonių sąskaita, gyvenimas bus labai vienišas ir nesmagus — Kaetana Leontjeva.
Vargu ar rasi pasaulyje kitą šalį, kurioje vos trims milijonams žmonių tektų pusšimtis aukštųjų mokyklų. Galiu lažintis, kad po keleto metų kas antras bedarbis turės vadybininko diplomą — Vakaris Deksnys.
Liutauras Ulevičius: politikai, viešai kovodami už toleranciją ir vaikų teisių gynimą, iš tikrųjų diegia privalomą vištgaidiškų lytinių iškrypimų mokymąsi. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas seime jau priimtas, prezidentė pasirašė.

Arnoldas Švarcnegeris vėl kovoja. JAV Kalifornijos valstijos gubernatorius, kultūristas, karatistas ir artistas terminatorius šiandien paskelbė kovą su miškų gaisrais. Kaip kasmet, ištisiniais gaisrais, eilinį kartą evakuojant žmones, paliekant sudegti namus. Įprastas, būdingas demokratinės santvarkos įvykis. Akivaizdus vis labiau kerojančio socializmo požymis. Nesvarbu, kas padarė nuostolį, atsakingi mes. Kas priteršė, jauskim kaltę, rūpinkimės visi. Agituokim, organizuokim akcijas. Gamta — visų namai. Nenuostabu, kad buvęs vešliausias Viduržemio baseinas virtęs dykumomis (šiuo metu dar dega graikai), pusdykume sparčiai virsta ir Vidurio Europa, o Amerikai sudykumėti jau nedaug belikę. Vis dėlto baisiausios dykumos galvose. Protarpiais virstančios niokojamais gaisrais.
Žygintas Kačanauskas: vyrauja mistinės kalbos, kad tuoj pasieksime kažkokį dugną, o paskui nuo jo atsispirsime. Net sunku patikėti, kad racionalūs žmonės rimtais veidais gali taip kalbėti. Juolab, kad jiems prieš akis — iškalbingi skaičiai: per pusmetį valstybės skola išaugo daugiau kaip penkiais milijardais litų. O juk iždo praskolinimas — tai ir valstybės nepriklausomybės praradimas.
Augustas Didžgalvis: „Lietuvos geležinkeliai“ mėgsta spaudai kartoti, jog keleivių vežimas nuostolingas. Bet ar stengiamasi dėl žmonių, kurie vežami? Važiuojant ilgesnį laiką traukinyje norėtųsi bevielio interneto. Toks yra net „Eurolines“ autobuse, kursuojančiame tarp Rygos ir Vilniaus. Įrengti jį nėra brangus dalykas, bet kaip tai būtų patogu keleiviams. Norėtųsi ir galimybės pasinaudoti mobiliu telefonu, ilgesnės kelionės traukiniu trukmei išsinuomoti GPS imtuvą. Kodėl keleivio vietoje nėra nė 220V elektros lizdo — XXI amžiaus paslaptis. Bilietų branginti „Lietuvos geležinkeliai“ nepamiršta, tačiau įdiegti darbuotojams dogmą, jog keleivis jų darbe yra svarbiausia — nenori, nemato prasmės, palydovai savo vagonuose jaučiasi tiesiog dievukai tarybinės santvarkos draustinyje.
Patriotai.lt išvertė į lietuvių kalbą teiginius iš Gregorio Kuklo (Gregory Koukl) filmuko „Pakantumo nepakantumas“ (The Intolerance of Tolerance), Jošo Makdauelo ir Roberto Hostetlerio (Josh McDowell, Bob Hostetler) „Naujasis pakantumas: Kaip ši kultūrinė revoliucija gresia sugriauti jus, jūsų padorumą ir jūsų vaikus“ (The New Tolerance: How a Cultural Movement Threatens to Destroy You, Your Faith and Your Children).

Arvydas Malcys: žiniasklaidos dėmesio nusipelno tik absoliutūs kraštutinumai: nusikaltėliai ir iškrypėliai, turčiai su savo infantilių norų tenkinimais arba į neviltį papuolę nelaimėliai, kurių bėdos parduodamos ir perkamos. Daugiausia aplodismentų tenka vienadieniams, abejotinos vertės kūriniams. Taip sukuriamas kultūros gelbėjimo įspūdis. Seimo vidutinybes išgąsdino ir papiktino dūžtantys langai, o ne jų pačių daužomi žmonių likimai. Jie net nesuvokia, ką daro, nes sudaužytas langas yra konkretybė, kurią suvokia kiekviena vidutinybė, o sudaužytas likimas — abstrakcija, kurios jiems neduota suvokti.
Pranas Morkūnas: politikai mėgsta guostis, kad mes kaip šalis neturim jokių iškasenų. Tai mokam valstiečiui po 50 centų už litrą pieno. Parduodam pieną ir jo gaminius užsieniečiams. Už gautus skatikus perkam druską, geležį, molio plyteles, naftą… Kai Pietų Lietuvoje slūgso 50 milijonų tonų (10 milijardų dolerių) druskos klodas; Prie Varėnos — 140 mln. t (7 mlrd. $) bene švariausios pasauly geležies rūdos magnetito, kurio nė sodrinti nereikia; Vakarų Lietuvoje — 60 mln. t (21 mlrd. $) naftos telkinių; prie Garliavos — 70 mln. t anhidrito; prie Anykščių — kvarcinio smėlio ir t.t.