Lietuvos partizanams rūpėjo ne koks kerštas, kova dėl kovos, kova dėl valdžios, o be jų likusių žmonių ateitis, jų orumas, savivoka, kuo mažiau kančių. Antai literatūros profesoriumi vadintas poetas, publicistas, pasipriešinimo spaudos redaktorius Bronius Krivickas mokė ir jaunus žioplus poetus, mėginančius apdainuoti „Gegužės pirmąsias“, „Penkmečius“, „Tarybines mergaites“.
2009 spalio 14 Žinių radijo laida „Raktas“ primena Prūsijos etnocidą 1944 spalio 16, kai lietuvninkai pagal demokratinių šalių susitarimą buvo Raudonosios armijos „išvalyti“: sušaudyti, sutraiškyti tankais, nuskandinti jūroje. Mažosios Lietuvos nebeliko. Tokio nuožmaus, nežmoniško visų vietinių gyventojų nušlavimo pavyzdžių nesenais laikais nėra, artimiausias — senųjų Anatolijos tautų (armėnų, graikų, trakų) iškraustymas iš dabartinės Turkijos pagal taikos sutartį su Antante (maždaug būsimąja Europos sąjunga) Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Bet ten žudė tik besipriešinančius išsinešdinti, o čia išnaikino visus.
Jaunoji Lietuva buvo viena pažangiausių valstybių. Bet kur kas svarbiau — tvirtas padorumas, atsakomybė, patriotizmas ir orumas, kylantis iš nuosavybės. Jokia moralistinė nei pažangietiška valstybinio valdymo ir auklėjimo sistema nepajėgi išugdyti šių taurių kultūringo žmogaus bruožų, kurie atsiskleidžia ir suklesti tik nuosavybės sąlygomis.
Kai įraudę inteligentai, auksaburniai politikai ir nutukę kariuomenės vadai išdavė Lietuvą, 1940 m. atidavė Raudonajai armijai visą puikią ginkluotę, lėktuvus, pabūklus, šarvuočius, pilnus šaudmenų sandėlius, kareivines, aprangą, vėl teko kariuomenę kurti patiems ūkininkams, nors jos išlaikymui jau atidavus pusę savo mokesčių.