ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Nuorodos » » » 478 nr.

Lenkų kalba Lietuvos bažnyčiose

Lietuvių laiškas Romos katalikų popiežiui 1906-05-23 ir 2018-09-23

1905 m. liepos mėnesį Jonas Basanavičius po 25 metų gyvenimo Bulgarijoje grįžo į Lietuvą ir iš karto pradėjo kovoti dėl lietuviškų pamaldų Lietuvos bažnyčiose. Jau 1905 metais ir buvo įsteigta „Sąjunga grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiai Lietuvoje“. Į steigiamąjį minėtos sąjungos komitetą įėjo Jonas Basanavičius, kun. Juozapas Ambraziejus, Jonas Kriaučiūnas, Mečislovas Davainis – Silvestravičius, Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis, Petras Vileišis ir kiti. Basanavičius buvo išrinktas šios sąjungos pirmininku. Jonas Basanavičius pradėjo rengti laišką popiežiui apie lietuvių kalbos padėtį Lietuvos bažnyčiose, ir jau 1906 m. gegužės 23 dieną jis buvo išsiųstas popiežiui Pijui XX, gegužės 25 dieną dar 72 egzemplioriai išsiųsti Europos ir pasaulio kardinolams vyskupams.

„Lietuvos žinios“ rašė, kad laiškas popiežiui padarė didelį įspūdį, ir vienam savo kardinolų jis pasakęs, kad Lietuvos bažnyčiose viešpatauja nekrikščioniška dvasia. Memorialą į lotynų kalbą išvertė A. Bajorinas, o atspausdino savo spaustuvėje Saliamonas Banaitis.

Laiške surinkta medžiaga apie lietuvių kalbos niekinimą bažnyčiose, kurį vykdė vyskupai ir lenkų kunigai. Tai galima sakyti tiesiog kaltinimo aktas su pavyzdžiais, citatomis ir dokumentais. Niekaip negalima patikėti, kad lietuvių kalba gali susilaukti tokių bjaurių epitetų, užgauliojimų iš žmonių skleidžiančių Dievo žodį. Paminėsiu keletą faktų.

Iš sakyklų necenzūriniais, brutaliais, lietuvius žeminančiais žodžiais buvo koneveikiami lietuviai ir lietuviškai kalbantys žmonės. Švenčionių r. Strūnaičio parapijos klebonas iš sakyklos parapijiečiams lietuviams apie lietuvių kalbą sakydavo : „Polski język – slicznie padne; ruski język do lajania; litewski język do dupy wycierania“ (lenk. Lenkų kalba gražiai skamba, rusų kalba –plūdimui, o lietuvių kalba – pasturgalio nušluostymui).

Apgaulingu būdu buvo surenkamos lietuviškos maldaknygės ir elementoriai, esą siekiant juos pašventinti nuo pagoniškos kalbos, o faktiškai buvo sudeginami.

Lietuviškose parapijose dirbo lietuviškai nemokantys kunigai, kurie net negalėdavo išklausyti žmonių išpažinčių, rašydavo sufalsifikuotus žmonių susirinkimų protokolus, kuriuose teikdavo, kad ten nėra lietuvių ir žmonės pageidauja tik lenkiškų pamaldų ir kalbėti tik lenkiškus poterius.

Žaslių parapijoje (Kaišiadorių rajone) aprašytas nutikimas, kai parapijiečiai bent keturis kartus kreipėsi į vyskupą dėl pamaldų tvarkos pakeitimo, nes ten pamaldos buvo paskirstytos pusiau, nors lenkų buvo tik penktoji dalis. Tai galų gale vyskupas Eduardas Ropas 1905 m. rugpjūčio 18 d. atsiuntė atsakymą raštu Nr. 4294, kuriame atsakė Kristaus žodžiais: „Kristus palikęs 99 avis ramioje vietoje nuėjo ieškoti šimtosios, pavojuje esančios. Ir ta šimtoji avis būtent esanti lenkiškoji parapijos dalis“ ir paliko viską po senovei.

Šokiruojantys faktai pateikti iš Rodūnės dekanato, kuris XX amžiaus pradžioje perdėm buvo lietuviškas. Rodūnės dekanato kunigų susirinkimas įvykęs 1906 m. vasario 8 d. nutarė, kad Rodūnės dekanato bažnyčiose būtų sakomi lietuviški pamokslai, vaikai katekizmo tiesų būtų mokomi lietuviškai, kad Eišiškių, Šalčininkų, Šalčininkėlių, ir Užubalio (Zablocie) parapijose būtų pakeisti klebonai, nemokantys lietuvių kalbos. Vilniaus vyskupijos valdžia neatsižvelgė į šiuos lietuvių reikalavimus ir toliau lenkino žmones. Leiskite paklausti, kur šiandien tų vietovių lietuviai?

Susidarė paradoksali situacija: lietuviai galėjo turėti lietuviškas pamaldas Peterburge, Rygoje, Maskvoje, Tomske, Krasnojarske, Irkutske, Omske, bet tik ne Lietuvos širdyje — lenkų vyskupų ir kunigų šovinistų užgrobtoje Vilniaus vyskupijoje.

Reikia pasakyti, kad su laiško įteikimu lietuvių vargai nesibaigė. Lenkinimas per bažnyčias vyko ir toliau. Kunigo Ambraziejaus kunigystė 1907 metais buvo vyskupo suspenduota, o vyskupo teikimu jo parašytas lietuviškas katekizmas lenkų šovinistų dėka Romoje įtrauktas į draudžiamų knygų sąrašą. Tai vienintelė lietuviška knyga įtraukta į Vatikano draudžiamų knygų sąrašą.

Vilniaus vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius tą dieną, kai popiežiaus nurodymu 1917 m. gegužės 20 d. buvo paskelbta lietuvių diena aukų rinkimui, su 60 lenkų šovinistų ir lenkų kunigų įteikė vokiečių valdžiai pasirašytą raštą, kad Rytų Lietuva su Vilniumi įeitų į Lenkų karalystę. Be to, lenkų hierarchai išleido įsakymą, kad katalikų bažnyčiose būtų giedamas lenkų himnas „Bože cos Polskę“, lyg Rytų Lietuva būtų Lenkijos sudėtyje. Tuo tarpu, kai lietuviai kunigai su kitais visuomenės veikėjais, 1917 m. liepos 10 d. įteikė Vokietijos valdžiai memorandumą dėl Lietuvos teritorijos ir lietuvių politinių siekių, tai lietuviai kunigai už šį pasirašymą buvo suspenduoti.

Šiame straipsnyje nerašysiu apie tai ką išdarinėjo lenkai Vilniaus okupacijos metais.

1939 metais Vilniaus kraštui grįžus į Lietuvos valstybės sudėtį, arkivyskupas Jalbžykovskis buvo vienas iš pogrindžio Lietuvoje organizatorių. Jalbžykovskis ir lenkų kunigai varė antilietuvišką propagandą, net siūlė kelti riaušes prieš Lietuvos valdžią, atsisakė įvesti bažnyčiose maldą už Lietuvą, atsisakė išmesti iš lenkiškos litanijos žodžius „Krolowo Korony Polskiej“, Jalžbykovskis atsisakė priimti Lietuvos pilietybę. 1942 m. kovo pradžioje buvo uždaryta Vilniaus kunigų seminarija … „paleistas kariaujančio lenkų nacionalizmo lizdas – kunigų seminarija. Šio lizdo nedrįso pakliudyti ilgus metus caro valdžia, bolševikai, tylėjo lietuviai. Ir tik dabar padarytas galas visai diversijai, kurią vedė kunigų seminarija užkietėjusių ir, galimas dalykas, protiniai nesveikų kunigų vadovaujama ir paties arkivyskupo Jalbžykovskio laiminama bei globojama.

A. Bubnys: „Pasipriešinimo judėjimai Lietuvoje antrojo pasaulinio karo metais. Lenkų pogrindis 1939-1945 m“ (knyga išleista 2015 m. Vilniuje) 374 psl.

Karo metais būta dar baisesnių dalykų, kai siautėjo „Armija krajova“:

Lenkų kunigai laimindavo AK kovotojus, už nužudytą lietuvį jiems duodavo po 40 dienų atlaidų.

Zigmas Zinkevičius: „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (1993 m. Vilniuje) 211 psl.

Kodėl nutylimi tokie faktai? Gal būtų galima šių faktų ir neminėti, bet ir dabar, po Kovo 11, Vilniaus vyskupijoje ir toliau lietuvių katalikų padėtis yra nenormali, o daugeliu atvejų ir tragiška. Tęsiama lenkinimo kampanija. Kunigai laiko mišias už „Armijos krajovos“ kovotojus, kurie veikė prieš Lietuvos valstybę, šventina jiems statomus paminklus. Visiems žinoma, kad „Armija krajova“ atsakinga už karo nusikaltimus prieš lietuvius Rytų Lietuvoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta komisija „Armijos krajovos“ veiklai Lietuvoje įvertinti nurodė:

Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija Krajova nepripažino Vilniaus grįžimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t. y. kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą […] Armijos Krajovos partizanai rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausiai lietuvius.

„Armija Krajova Lietuvoje“ (1995 m. Vilnius, Kaunas) 1 t. 123–124 psl.

Valstybinė komisija „Armijos krajovos“ veiklai įvertinti 1993 metais nustatė, kad AK kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą, padarė nusikaltimų žmoniškumui, terorizavo ir žudė niekuo nekaltus gyventojus, daugiausia lietuvius. Iš viso etninėse lietuvių žemėse AK nužudė apie 4000 gyventojų, taip pat žalojo, kankino, apiplėšinėjo.

Daugelyje parapijų bažnyčių dabar nėra lietuviškų pamaldų, nors lietuviškai kalbančiųjų ir lietuviškai besimokančių yra nemažai. Pavyzdžiui Vilniaus rajono Dūkštų seniūnijoje (reikia tikėtis, kad seniūnijos ribos maždaug atitinka parapijos ribas) lietuvių pagal gyventojų surašymo duomenis yra 30% – lietuviškų pamaldų nėra; Zujūnų seniūnijoje, kurioje yra Šilėnų bažnyčia lietuviškų pamaldų nėra, nors seniūnijoje lietuvių 60%; Lavoriškių ir Eitminiškių lietuviškose gimnazijoje mokosi daugiau mokinių, negu lenkiškose – lietuviškų pamaldų nėra, Turgelių seniūnijoje yra lietuviška gimnazija – lietuviškų pamaldų nėra. O kiek dar kur yra lietuviškų pagrindinių mokyklų, kur taip pat mokiniai bažnyčiose negali išgirsti žodžio lietuvių kalba. Įdomu, kaip šiems Vilniaus krašto lietuviams atsakytų vyskupas Gintaras? Ar paliks paklydusią lietuvišką avelę, negalinčią savo parapijos bažnyčioje melstis lietuviškai likimo valiai ir lieps jai Dievą garbinti lenkiškai, ar visgi suteiks jai galimybę Dievo žodį išgirsti lietuviškai? Kai dėl lietuvių kalbos egzamino suvienodinimo protestuoja sukurstyti lenkiškų mokyklų mokiniai, lenkų kunigai tuoj puola laikyti mišias už skriaudžiamus lenkus. Man atrodo, vyskupijos vadovybė, o ir patys kunigai lenkai puikiai žino, kad čia, Lietuvoje, iš visų pasaulio valstybių lenkams sudarytos geriausios švietimo sąlygos.

Kunigai skleidžia netiesos žodžius ir iš sakyklų: Turgelių klebonas barė motinas, leidžiančias vaikus į lietuviškas mokyklas, grasindamas Dievo bausmėmis. Parapijiečiai turėjo tris kartus skųstis vyskupui, kad tokį kleboną iš ten iškeltų, ir ką jūs manote — jį perkėlė į daug geresnę, o gal ir dosnesnę Maišiogalos parapiją. O turėtų būti kitaip: galėtų tiek vyskupai, tiek ir kunigai lenkai aiškinti žmonėms jų sulenkėjimo priežastis, pakviesti geranoriškai mokytis lietuvių kalbos, neatsisakant savo tautybės, pasiūlyti tapti tikrais Lietuvos lenkais – Lietuvos patriotais.

Neadekvačiai elgiasi ir Lenkijos bažnyčios vyskupai. Kai Kaune vyko arkikatedros bazilikos 600 metų jubiliejaus šventimas, atvykęs Krokuvos arkivyskupas Stanislovas Dzivišas teigė, kad Lenkija buvo Lietuvos gynėja nuo Rytų, bet nė žodeliu neužsiminė apie Vilniaus vyskupijos polonizaciją, lietuvių persekiojimus. Kas gali pasakyti, kiek per lenkų valdomą bažnyčią buvo nutautinta lietuvių? Gal Lietuvos bažnyčios hierarchai galėtų paaiškinti Lenkijos vyskupams, kiek tautos netekome dėl jų atneštos „kultūros“. Juk mūsų vyskupai galėjo paaiškinti, kad ne Lenkija gynė Lietuvą, bet Lietuva Lenkiją. Tik prisiminkim Žalgirio mūšį, kuriam vadovavo Jogaila su Vytautu, kaip gynė Varšuvą lietuvių pulkai per Kosciuškos sukilimą, kai buvo visi nužudyti ir t. t. Galėjote Lenkijos vyskupams priminti, kad Lenkija Lietuvos rytuose atsirado tik po pilsudskinės Vilniaus okupacijos, kai Lenkija imperialistiniais tikslais svetimų teritorijų sąskaita kūrė valstybę „nuo jūros iki jūros“ (od morza do morza).

Galite jiems priminti, kaip tos invazijos padariniai buvo klaikūs: Ukraina ir Baltarusija buvo padalytos, negalėjo kurti savo valstybių, Lietuva liko be Vilniaus krašto. Juk visiems žinoma, kad Lenkija nebuvo jokia katalikiška valstybė, kaip leidžia sau skelbtis. Čia noriu įdėti ištrauką iš Lietuvos aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo seimo) nario Ryšardo Maceikianeco laiško Lenkijos prezidentui Andžejui Dūdai:

Baltarusijos ir Ukrainos šventyklų išniekinimas ir griovimas. Pavyzdžiui, vien 1937 m. vasarą Lenkijos valdžios tyliu pritarimu Baltarusijoje buvo sudeginta daugiau kaip šimtas cerkvių, o per antrąją pacifikaciją, kurią Lenkijos valdžia vykdė 1938 m. prieš Ukrainos stačiatikius gyventojus, buvo sugriautos 127 stačiatikių cerkvės Ukrainoje, ir dar mažiausiai keliolika atvejų, kai šventyklos buvo išniekintos. Per šias akcijas buvo represuoti stačiatikių dvasininkai, o tikrieji stačiatikiai verčiami pakeisti tikėjimą į Romos katalikų.

Ryšard Maceikianec, 2018-01-28 Pogon.lt

Leiskite paklausti, ar čia katalikiškos valstybės pavyzdys. Šiose stačiatikių šventyklų griovimuose dalyvavo ir Liublino katalikiškojo universiteto profesoriai (sic!).

Mūsų vyskupai savo komentaruose gyrė Dzivišą, sakė pilnai sutinką su jo išsakytomis mintimis. Kažkaip klaiku ir baisu pasidarė. O Lenkijos lietuvių žurnalas rašė, kai į Seinus pas lietuvius prieš keletą metų nuvykęs Vilkaviškio vyskupas lietuviams laikė pamaldas lenkiškai, tai Seinų lenkai tik kvatojosi…

Norėtųsi šį laišką paskelbti, išvertus jį lietuviškai. Tiek vyskupija, tiek vyskupijos kunigai galėtų jį turėti po ranka ir nebedaryti to, ką darė jų pirmtakai. Vyskupija dargi jį galėtų išsiversti į lenkų kalbą, padovanoti Lenkijos vyskupams, kad ir jie žinotų, kokiomis nevidoniškomis priemonėmis čia buvo diegiamas lenkiškumas ir varoma priešlietuviška politika.

Būtų galima priminti ir 1905 metų lietuvių tautos suvažiavime vienbalsiai priimtą nutarimą dėl nenormalios padėties Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, kuriuo skelbta:

Kad Vilniaus vyskupijoje lietuvių bažnyčiose pamaldose vartojama lenkų kalba su politiniu tikslu, tai Lietuvių susirinkimas nutarė vienbalsiai išreikšti Vilniaus vyskupijoje gyvenantiems ir kovojantiems lietuviams geriausio pasisekimo linkint kovoje su lenkomanų kunigija už tiesas lietuviškos kalbos Lietuvos bažnyčiose ir papeikti šiandieninės bažnyčios tvarką Vilniaus vyskupijoje.

Ar įvykdytas lietuvių tautos suvažiavimo nutarimas? Lenkinimas turėjo politinį tikslą, kas tiek kunigams, tiek vyskupams neleistina, todėl ir dabartinių kunigų politikavimui Vilniaus vyskupijos vadovai turi užkirsti kelią.

2016 m lapkričio 22 d. akademikas Antanas Tyla kreipėsi laišku į arkivyskupą Gintarą Grušą, kad vyskupų konferencija padarytų pareiškimą dėl buvusio lietuvių tautos diskriminavimo, dėl jos patirto lietuvių kalbos, kaip integruotos tapatybės naikinimo, fizinio ir ideologinio smurto. Juk ir popiežius atsiprašė Vakarų Europos tautų už prieš šimtmečius vykdytą inkviziciją, kodėl Lietuvos bažnyčia negali atsiprašyti lietuvių tautos už vykdytą polonizaciją.

Taip pat Lietuvos vyskupai galėtų paskatinti ir Lenkijos vyskupus pripažinti ir pasmerkti nedorus, nekrikščioniškus Lenkijos vyskupų veiksmus, vykdytą nutautinimo politiką Lenkijos okupuotuose kraštuose. Šis akademiko balsas liko, tarsi vox clamantis in deserto mansit (lot. Šaukiančio balsas liko dykumoje). O juk profesorius, habilituotas daktaras yra Lietuvos mokslų akademijos (LMA) akademikas, Lietuvos katilikų mokslo akademijos (LKMA) akademikas nuo 1991 metų, buvęs ilgametis LKMA Centro valdybos narys. Kyla klausimas, koks LKMA požiūris į šį klausimą? Kaip tą paaiškinti žmonėms?

Šiemet rugsėjį į Lietuvą atvyks Romos popiežius. Jeigu lietuvių padėtis Vilniaus vyskupijoje ir toliau bus nenormali, gal reiktų paruošti naują laišką popiežiui ir priminti lietuvių katalikų vargus savo tėvynėje.

Norėčiau kreiptis į Lietuvos žmones, perskaičiusius šį straipsnį, pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Gal atsiras norinčių prisidėti prie šio Jono Basanavičiaus parengto laiško išleidimo.

Gintautas Šapoka

Lenkinimo nasrai 1920 m. piešinyje
Santrauka:

Lietuvių tautos suvažiavimas 1905 metais Vilniuje vienbalsiai priėmė nutarimą, ir dr. Basanavičiaus vadovauta komisija prieš 112 metų gegužės 23 dieną įteikė lietuvių laišką tuometiniam Romos popiežiui Pijui XX (dar 72 nuorašai buvo išsiuntinėti jo kardinolams, kitų Europos ir pasaulio katalikų vyskupams) dėl priešlietuviškos politikos ir nekrikščioniškos padėties Vilniaus vyskupijoje. Kadangi dabar padėtis iš esmės ta pati, priešlietuviška bažnyčios politika tęsiama toliau, tai, ruošiantis popiežiaus Pranciškaus apsilankymui Lietuvoje šiemet rugsėjo 22-23 dienomis, gal reikia pakartoti panašų pareiškimą?

Teiginys:
Priešlietuviška politika ir nekrikščioniškas mokymas tęsiamas.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, .
Asmenvardžiai:
Jonas Basanavičius, Gintaras Grušas, Ryšardas Maciejkianiecas, Gintautas Šapoka, Antanas Tyla.
Vietovardžiai:
Roma, Rodūnia, Turgeliai, Vilnius, Žasliai.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
Armija krajowa, LKMA, Pogon.lt.
Šaltinis:
http://alkas.lt/?p=337435
Nuorodą įdėjo:
, 2018-05-23.
‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?