Svarbių žinių išrankos iš kitų šaltinių, iš atsiliepimų ir svarstymų.

„Čipolino nuotykių“ autorius Džianis Rodaris parašęs įdomią pasakaitę, kokia nelaimė ištiktų Italiją, jei iš jos pasišalintų raidė H. Sąmojis kilęs iš to, kad italai nors H ir rašo, bet jos netaria, todėl galima įsivaizduoti, jog H jaučiasi nepaisoma, nevertinama, tarsi nereikalinga Italijoje. O germanų šalyse H tariama, dažna ir ten jinai svarbi, tarsi būtų gerbiama. Kitaip nei ispanų kalboje, kur H irgi dažnai netariama, italų kalboje H yra išnykusi ir iš rašybos. H itališkai rašoma tik kartu su c, tas derinys ch itališkai tariamas kaip lietuviškai k. Yra vos keli itališki žodžiai, paveldėję iš lotynų kalbos pavienę raidę H.

Kovo 11-osios proga siūlau atsakyti į klausimą, kas yra tauta — ką reiškia ši sąvoka, koks jos turinys? Kokia tautiškumo vertė, netgi nauda — kodėl verta laikytis protėvių papročių, argi ne geriau apsimokėtų perimti iš kiekvienos tautos, kas jų papročiuose naudinga ir nevaržyti savęs tautiniais prietarais, priklausomybe vienai tautai, o būti laisvu pasaulio piliečiu? Atsakant paprastai pasipila tuščiažodžiavimai, gražbylystė apie dvasios slėpinius ir sielos virpulius, tarsi objektyviai dalykas būtų nepažinus, nešališkai nepatikrinamas ir neįrodomas. Patyrinėjęs pats, priėjau išvados, kad tikroji tautiškumo prasmė pamiršta, iškreipta ir paniekinta. Tai kadaise buvusi žmonių veislininkystė savęs atžvilgiu — griežtas ugdymas, kilmės puoselėjimas ir tarpusavio pagalba (talka). Šią prielaidą paremia kalbotyra, o neseniai patvirtino ir naujausi genetikos mokslo atradimai, padedant antropologijai, archeologijai, matematiniam klimato modeliavimui.

Polonizacijos politikų užduotis išdarkyti ir sugriauti lietuvių kalbą, padaryti nepatogia ir netinkama, išstumti ją iš vartosenos. Bet parsidavėliai tėvynės išdavikai remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti.

600 metų Lietuvoje ramiai gyvenę ir laisvai čia kūrę savo turtingą kultūrą, žydai atvirai priešiškai pasirodė lietuviams baisiausios 1940 m. nelaimės dienomis. „Žydo – bolševiko“ įvaizdį buvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tautose ligšiol stengiamasi paneigti argumentu, kad aktyvistų nebuvo dauguma. Bet aktyvistų niekada nebūna dauguma, tačiau aktyvistai lemia. Jie rėmė Stalino okupaciją, stojo į bolševikų partiją ir miliciją, vykdė trėmimus, nusavino turtą, organizavo kolchozus, auklėjo komunistiškai ir mokė ūkininkus ūkininkauti. Lietuviai ir žydai regėjo ir išgyveno 1940–1941 metų įvykius iš visiškai skirtingų pusių. Abi tautos iškentėjo baisias nelaimes, bet kentėjo ne kartu, o atskirai, taip, kaip visus šešis šimtmečius lietuviai ir žydai Lietuvoje gyveno — greta, bet atskirai, susitikdami dažniausiai tiktai turguje, prekyboje.
Dažni vietovardžiai Kapellen, kaip ir žodžiai „kapela“, „koplyčia“, lotyniškas capella, tikriausiai bus kilęs iš lietuviško žodžio „kapeliai“. Reiktų remtis naujausiais genomo tyrimais ir daugiau dėmesio atkreipti į neindoeuropietiškas Europos kalbas: suomių, vengrų, turkų, nes tai venedų, alanų, trakų palikuonys. Akad. Paulius Slavėnas dar 1978 m. bandė nupaišyti lietuviškų žodžių prasmių žemėlapį. Kažkokio žemėlapio reiktų ir mums. Arba kaip indoeuropiečiai sako atgaminti mūsų prokalbės žmogaus pasaulį. Bet tai jau ne šios dienos darbas.
Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.
Akivaizdžias socializmo negandas ekonomistai ir žalieji aktyvistai įpratę aiškinti rinka, kapitalizmo godumu ir dėl visko kaltinti nuosavybę. Niekaip nepastebėdami astronomiškai augančių mokesčių, jiems mokesčiai vis per maži, „trūksta finansavimo“.

Jaunoji Lietuva buvo viena pažangiausių valstybių. Bet kur kas svarbiau — tvirtas padorumas, atsakomybė, patriotizmas ir orumas, kylantis iš nuosavybės. Jokia moralistinė nei pažangietiška valstybinio valdymo ir auklėjimo sistema nepajėgi išugdyti šių taurių kultūringo žmogaus bruožų, kurie atsiskleidžia ir suklesti tik nuosavybės sąlygomis.
Seno lietuvių kalbos žodžio lieta reikšmė — nauda, pelnas. Išvestinės: tikslas (naudos siekimo prasme, pritaikymas, panaudojimas); įrankis (vėlgi uždarbio, pragyvenimo, pramonės); dalykas, reikalas (verslo prasme); (žmogaus) būdas, gabumas ir galop — valstybė, valdžia, didikai (valdžios žmonės). Lietis — šeimininkas, valdininkas, karininkas, ūkininkas, pramoninkas, bet pirmiausia verslininkas. Lietuva (Lietva, Lietua, Lietuo, o tarmiškai ir Leitva, Litva, Latva) — šių lietuviškų patricijų, arijų šalis, bajorų sąjunga, tautos valstybė. Tik humanitariniu romantizmu persmelkta visuotinė privaloma švietimo sistema mus įtikinusi, kad galia pasiekiama kariniu smurtu (dabar „pinigų valdžia“).