Popierinė leidyba lėta, brangi, leidyklos susižeria beveik visas rašytojų pajamas ir net autorių teises. Leidyklų paslaugų šiandien reikia tik tiems autoriams, kurie tikisi, kad juos „prasuks“ leidyklos rinkodara. Nauji autoriai yra palikti garsinti save patys, o žinomiems autoriams garsinimo nebereikia. O skaitytoją kaip tik ir domina patys žymiausi rašytojai ir nauji atradimai. Skaitmeninių knygų autoriams nebereikia leidėjų. „Galas popierinei knygai“ yra naujas startas skaitymui. Skaitmeninės knygos jau dabar vidutiniškai perkamos dažniau ir skaitomos gausiau, nei popierinės. Todėl kultūra ir išsilavinimas nepralaimės.

Arūnas Liuiza: Kūrinių perklausos, atkartojimo, laikmenų mokesčius vadinti autorių teisių gynyba yra nemenkas pasityčiojimas — autoriams trupiniai tenubyra. Juolab, kad autorių teisių turėtojais pripažįstami ne tik kūrinių autoriai, bet ir „juridiniai“ asmenys, leidyklos. Kurios propagandiniam karui bruka apgaulingus piratavimo ir automobilio vagystės įvaizdžius, o nuostolius skaičiuoja, menamą pardavimų apimtį tapatindamos su sutikimu pasiimti nemokamai. Pridėtos nuorodos į kitus samprotavimus ir argumentus.
Lietuvių kalbos apsauga yra ir lietuvių tautos tęstinumo garantija. Seimas turi atmesti Vyriausybės pateiktą antikonstitucinį įstatymo projektą, kuriuo siekiama įteisinti nelietuvišką rašybą, keisti lietuvišką abėcėlę, nes jis griautų lietuviškos rašybos sistemą ir sukeltų sumaištį valstybės viešajame gyvenime. Latviškas svetimvardžių rašybos modelis yra vienintelis įmanomas kompromisas, jį atgimstančiai Lietuvai siūlė dar Vincas Kudirka, jam pritarė tarptautinis žmogaus teisių teismas. Taip elgtis mus įpareigoja ir baltiškasis solidarumas, dviejų išlikusių Baltų kalbų giminystė.
Norvegų programuotojai ištesėjo pažadą „išrasti ratą“ (we will reinvent the web) — naujoji naršyklės „Opera“ 10.10 atmaina išleista jau ir su interneto serveriu viduje. Tai tikrai esminė, „revoliucinė“ naujovė, keičianti interneto visuomenės santvarką. Kiekvienas asmeninio kompiuterio šeimininkas dabar tampa tikru, visaverčiu interneto veikėju, ne vien „vartotoju“. Dalintis žiniomis, bendradarbiauti, paleisti programas, teikti turinį internete dabar gali tiesiogiai, be tarpininkų — ne per tarnybines stotis. Šitu išradimu „Opera“ stoja prieš dabartinio interneto viešpačius, pirmiausia priešais „Gūglių“. „Operos Unite“ pasirodymas — panašios svarbos įvykis, kaip pirmojo asmeninio „Apple Macintosh“ išleidimas.
Ką galima vadinti piktybiniu spam kenkėju, kaip turėtų atrodyti gėdos stulpas, ar susirinktų talkininkų juodajam sąrašui tvarkyti, o gal verta steigti lietuvišką DNSBL serverį?
Darželyje, kurį lanko mano vaikas, kažkada buvo televizorius. Kai sūnus jį žiūrėdavo, aš jausdavausi bejėgė. Kartais būdavau priversta skambinti auklėtojai prašydama, kad jį tą vakarą neįjungtų žinių. Pati dirbau redakcijoje, bet negalėjau pakeisti šito srauto! Apie vertybinius bei psichologinius procesus nėra ko nė kalbėti, ir aš bijau, kad pačiam mąstymui gali būti padarytas nebegrįžtamas poveikis. Mano prašymu televizorius dingo, nes darželyje jam ne vieta. Pasitarėme su tėvais ir nusprendėme, jog darželyje ne tuo reikia užsiimti — Gražina Sviderskytė

Forumas man kaip istorikui davė nemažai. Visų pirma — supratimą, kokios temos yra iš tiesų svarbios visuomenei. Istorikai, deja, dažnai užmiršta, o gal kartais ir nenori pripažinti, kad dirba ne sau, ne abstrakčiam „mokslui“, o būtent visuomenei. Tuo anaiptol nenoriu pasakyti, kad istorikas turi pataikauti visuomenei ir rašyti tik taip, kaip to norėtų eilinis istorijos mėgėjas. Kartais reikia elgtis atvirkščiai — paprieštarauti istorijos mėgėjui, nurodyti, kas iš tiesų svarbu, į ką reikia atkreipti dėmesį. Bet visa tai turi turėti ryšį su tuo, kuo gyvena istorijos mokslų universitetuose nestudijavęs žmogus. Ne vienas mano straipsnis spaudoje kilo iš problemų, kurios išryškėjo forumo diskusijose. Be to, forumas suteikia galimybę sekti istorijos naujienas, sužinoti istorijos tyrimams naudingų interneto resursų adresus.

Likimas mums suteikė nuostabią progą gyventi gražiausios istorijoje kaitos, sparčiausios informacinės revoliucijos laikais. Turime galimybę ne tik naudotis, bet ir patys prisidėti, kuriant gražesnį gyvenimą. Kol internetas nesuvaržytas, jame laisvai reiškiasi saviveikla ir savivalda, asmeninė atsakomybė, tiesioginiai santykiai, savanoriškas bendradarbiavimas, net standartai klostosi savaime! Savitarpio pagalba, švietimas, silpnesniųjų parama, socialinė rūpyba net nepažįstamais žmonėmis — tai, kas laikoma valstybės prigimtimi ir mokesčių priežastimi — internete vyksta savanoriškai, nemokamai, aukšta kokybe ir didžiuliais mastais, nuogąstaujama tik ar ne per daug. Paskatindama savanoriškus visuomenei naudingus darbus, valstybė atsidėkotų ir sulauktų kur kas daugiau naudos, negu švaistydama lėšas pompastiškiems projektams, kurie iškart nusibaigia, kai tik pasibaigia jų reklamos vajus.
Konferencija „Interneto lituanika: vieta, vertė ir sklaidos kryptys“ vyko ketvirtadienį, 2005-12-08 Mokslų akademijos bibliotekos salėje. Pirmą kartą susirinko daugelis labiausiai lietuviškam internetui nusipelniusių žmonių, pažangaus jaunimo. Buvo puikūs pranešimai, įdomios diskusijos. Buvo smagu. Kilo pasiūlymų rengti panašias sueigas ir ateity.