‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Paskaitos » Praeitis » Gudai » 283 nr.
Rosales Apie Dakijos valstybės klestėjimą, prapultį ir Dunojaus gudų likimą:
Ispanijos gudai vadino Dakijos gudus savo gentainiais —
, 2011-01-29.

Darponėjaus legenda

Tai knygos „Europos šaknys“ III skyrius
(vertimas iš ispanų kalbos)

Turinio rodyklė
  1. Įžanga
  2. Orakulai
  3. Getų pralaimėjimas
  4. Valstybės sunaikinimas
  5. Šaltiniai
  6. Aprašas
  7. Svarstymai (kiek)

Gudų istorijos dalis apie Dakiją Jordaniui, matyt, buvo labai svarbi. Jei kliautumės tais šių laikų istorikais, kurie nebetiki, kad getai – dakai buvo gudai, tektų išbraukti iš Jordanio istorijos visą V skyrių, praleisti įvykius, aprašomus nuo IX iki XVII skyrių imtinai — išmesti net dešimt iš visų 60 Jordanio knygos skyrių. Jo veikalas netektų vientisumo, o patys prarastume istorinės įvykių raidos supratimą.

Kalbėdamas apie Dakiją ir jos valdovus, Jordanis smulkiai aprašo tos valstybės geografinę padėtį Balkanuose1 ir išvardija asmenis, kurių vardus bei veikalus patvirtina kiti antikiniai raštai. Senovės graikai ir romėnai Dakijos istoriją gana gerai dokumentavo. Karą su Roma ir Dakijos pražūtį 106 metais, dakus įveikus Romos imperatoriui Trajanui, aprašė Dionas Kasijus (Dion Cassius), Aurelijus Viktoras (Aurelius Victor), Plinijus Jaunesnysis, o karo eiga Trajano stulpo reljefuose Romoje yra parodyta beveik taip, kaip mūsų laikų komiksų knygose. Lyg kino filmoje ten galime matyti net paskutinio dakų karaliaus Deciabalio (Decebalus) veidą. Milžiniškas Deciabalio lobis — kurį istorikas Žėromas Karkopinas (Jérôme Carcopino) apskaičiuoja mūsų dabartiniu matavimu buvusį 165,5 tonos aukso ir 331 toną sidabro — galop atitekęs priešui į rankas, pakeitė Romos istoriją ir suteikė lėšų imperijos sienų įtvirtinimui.

Grįžkime prie Jordanio. Jis teisingai nurodo, kad Dakijos karalius Burevista gyveno konsulo Sulla laikais2 (taip pat ir Juliaus Kaisario). Burevistos valdymo metu Dakija išgyveno savo didžiausio teritorinio išsiplėtimo laikotarpį. Jordanis atitinka graikų ir romėnų šaltinius, kai jis mini žynių – karalių, valdžiusių ir iškėlusių Dakiją į senovės Graikijos kultūrinį lygį, vardus:

„gudai visada buvo labiau išsimokslinę ir tuo prilygo graikams, kaip sako Dio, parašęs jų istoriją graikų kalba“ (Gothi sapientiores semper exstiterunt Graecisque paene consimiles, ut refert Dio, qui historias eorum annalesque Graeco stilo composuit.)3.

paminklas Burevistai Rumunijoj

Paminklas Dunojaus gudų karaliui Burevistai Rumunijoje

Burevista karaliavo Dakijoj nuo 82 metų iki 44 metų pr. Kr. Jo ministeris ir vyriausias žynys Decenėjus (Deceneus4, pas Alfonsą X Išminčių Digneus5), valdė po jo, o pastarojo įpėdinis buvo žynys Komosikus (Comosicus6, pas Alfonsą X Enmisico7). Kalbėdamas apie tuos asmenis, Jordanis neprieštarauja kitiems šaltiniams.

Net ir kai Jordanis nutolsta nuo to, kas žinoma iš kitų šaltinių, atrodo, kad jis naudojosi medžiaga, kuri tik dabar patvirtinama. Antai Jordanis kalba apie 40 metų valdžiusį dakų karalių Skorilą (Scoryllus)8. Nesenai rumunų archeologė Ioana Adina Oltean surado jį pažymėtą kaip vieną iš dakų žynių – karalių:

„Comosicus ir Scorillo (Corilus, Scoriscus) tapo aukščiausiais žyniais ir greičiausiai Dakijos karaliais“, —

paaiškina archeologė.9 Kadangi beveik nėra žinių apie tą valdovą kituose raštuose, tektų įtarti, kad Jordanis naudojosi medžiaga, kurios mes dabar nebeturime (Dionas Kasijus? Ablabius?).

Baigęs kalbėti apie žynius – karalius, Jordanis peršoka į žymiai vėlesnį laikotarpį:

„Dabar, po ilgo laikotarpio, kai valdė impertorius Domicianus…“ (Longum namque post intervallum, Domitiano Imperatore reinante…)10

Jau nebesame prie Juliaus Kaisario, kuris mirė 44 metais pr. Kr., taip ir neišdrįsęs pulti Dakijos (Izidoras iš Sevilijos), arba 30 metais pr. Kr., kai imperatorius Augustas getų – dakų karaliui Kotisai (Kotys, Cotys, Cotiso) siūlė į žmonas savo dukrą Juliją, tikėdamasis tuomi užtikrinti taiką, o pastarasis atsisakė (Svetonijus)11. Šiuokart Jordanis peršoka šimtmetį į 87 metus po Kr. ir pagrįstai sako, kad tarp jo aukščiau minėtų karalių ir to, ką dabar pasakos, praėjo didelis laiko tarpas.

Koks yra tas tolimesnis pasakojimas? Jį skaitome Jordanio XIII skyriuje:

„Po ilgo laiko tarpo, kai valdė imperatorius Domicianus, gudai, prisibijodami jo gobšumo, sulaužė daug seniau su kitais imperatoriais sudarytą sutartį ir ėmė puldinėti Dunojaus pakrantę, kurią tuomet jau seniai laikė Romos imperija, sunaikinusi karius ir jų vadus. Tos provinicijos įgaliotinis tada buvo Opius Sabinus, paskirtas po Agripos.“

Opius Sabinus buvo imperatoriaus įgaliotinis Moisioje (Moesia). Prieš jį nuo 69 iki 70 metų po Kr. Moisios gubernatorius buvo Fontėjus Agripa.

„Kitoje (Dunojaus) pusėje Diurponėjus buvo gudų karalius, kuomet kilo susirėmimas ir gudai nugalėjo romėnus, nukirto galvą Opijui Sabinui ir įsiveržė į daugelį tvirtovių bei miestų, viešai pasisavindami daug imperatoriaus turto. Dominicianus, spaudžiamas savųjų, nuskubėjo į Ilyriją su visomis savo pajėgomis ir, pavedęs Fuskui (Cornelius Fuscus) beveik visų imperijos karinių pajėgų vyriausią vadovybę, pradeda keltis į kitą Dunojaus pusę, sustatęs tiltą iš laivų ir siųsdamas per jį rinktinius savo vyrus, kad šie pultų Darponėjų.“

„Tada gudai, kurie nebuvo užklupti, ėmėsi ginklų; netrukus įveikė romėnus pirmame mūšyje, kuriame žuvo jų vadas Fuskus, ir laimėjo visus stovykloje buvusius turtus. Po tokios didelės pergalės tapo visos tos žemės valdovais, o savo vadus, kurių nuopelnai nulėmė pergalę, pavadino ne kaip paprastus žmones, o kaip pusdievius — Anses.“12

Paminklas Deciabaliui

Paminklas uoloje Dunojaus gudų karaliui Deciabaliui

Orakulai

Anglų istorikas Pyteris Heteris (Peter Heather) savo knygoje „Gotai“ (The Goths) teigia, kad Jordanis šį aprašymą sudėliojo dirbtinai, kad gotiškai Amalų dinastijai galėtų priskirti pusdievių kilmę13. Bandoma apgauti, sako Heteris, sukuriant ryšį nuo Darponėjaus iki Amalų dinastijos ir padarant iš Darponėjaus pusdievį.

Heterio įtarimai suformuluoti dabartiniais laikais. Tuo tarpu XVII šimtmetyje Ispanijoje buvo pasakojama apie Darponėjaus pergalę kaip apie gudų karo su Roma pradžią, anie įvykiai tuomet jau buvo gavę tautinės sakmės pavidalą.

1624 metais Ispanijoje buvo išspaudinta knyga

„Istorija gudų karalių, kurie stojo iš europinės Skitijos prieš Romos imperiją ir atvyko į Ispaniją: jų sąrašas iki karalių katalikų don Fernando ir Donos Isabelės“ (Historia de los reyes godos que uinieron de la Scythia de Europa contra el Imperio Romano y a España: Con sucesión dellos, hasta los catolicos reyes Don Fernando y Doña Isabel).14

Knygos autorius Julijanas del Kastijo (Yullian del Castillo) aiškina, kad jo veikalas yra sukurtas

„nuo (minėtų karalių) pradžios, su gausiais priedais iš visų laikų, iki Kataliko don Pilypo IIII, mūsų pono, karaliaus Ispanijų ir abiejų pasaulių; ir pridėjus daug iškilių giminių, veikusių šią istoriją“ (desde su principio con adiciones copiosas de todos tiempos, hasta el del Catolico Don Felipe IIII, nuestro Señor, Rey de Españas, y de ambos orbes; y añadidas muchas familias ilustres tocantes a la Historia).

Pilypas IV (1605-1665) valdė Ispaniją, Neapolį, Siciliją, Portugaliją ir Amerikos („Naujojo pasaulio“) kolonijas, todėl autorius jį vadina abiejų pasaulių karaliumi.

Ant viršelio užrašyta, kad knygą išleido autoriaus sūnus, vienuolyno vyresnysis brolis Jeronimas de Castro y Castillo, garbingo Šventosios trejybės vienuolyno Madride rezidentas ir pamokslininkas. Knyga dedikuota šiam asmeniui:

„Excelentissimo señor Don Manuel de Fonseca y Çuniga, Caballero del habito de Santiago, Conde de Monterrey y de Fuentes, Gentilhombre de la Camara de su Majestad, Presidente de Italia, de los Consejos de Estado y Guerra – CON PRIVILEGIO –“.

Sutrumpinus ilgą Manuelio Fonsekos titulų išvardinimą, svarbiausias būtų karaliaus vietininkas Italijoje, pirmininkavęs valstybės ir karo posėdžiams. Taigi turime reikalo su oficialia Ispanijos versija apie gudų karalių kilmę, kaip ji buvo suprasta ir priimta Pilypo IV karaliavimo laikais.

Julijanas del Kastijo pradeda knygą su anuomet įprasta įžanga, siekdamas parodyti platų autoriaus išsilavinimą. Pateikdamas rinkinį visokiausių sakinių, paimtų iš senesnių autorių, dažniausiai nepasakant, kas jie buvo. Be tvarkos sukraunant ir sumaišant geografijos, mitologijos, legendų žinias ir vieną kitą istorinį ar pseudo istorinį faktą.

Nežiūrint minėtų trūkumų ir legendinių vaizdinių, įdomiausia knygoje yra regėti, kokia anuomet buvo gudų tolimos istorijos samprata. Autorius paskiria daug vietos aiškinimui, kodėl gudai nutarė pulti Romos imperiją, sujungdamas nutarimą su „aukščiausiojo šventiko“ Darponėjaus legenda. Pasakoja autorius, jog Darponėjus buvo gudų pasiųstas į Olimpo kalną, kad atsiklaustų žvaigždžių, ar verta pulti Romą, ir kad sužinotų, ar tas karas baigsis pergale. Autorius rašo:

„skitų gudai, apie kuriuos kalbame (apie kuriuos čia rašoma), turėjo viską gerai apie tai žinoti. Tad jie pasiuntė savo aukščiausiąjį šventiką Darponėjų į Olimpo kalną, kad sužinotų būsimus įvykius karo, kurį jie ketino pradėti prieš romiečius“.

Darponėjus kelionėje nešasi užburtą žiedą, kuris kadaise priklausė „gudų karaliui Tanais“ — primenant seniausią gudų žygį į Pietus, kai juos vedė Dono eponimo karalius Tanais. Žiedas prireikus paverstų Darponėjų nematomu. Autorius tęsia:

„Ir suprasdamas iš dangų (dgsk), ženklų ir planetų, kad karas prieš Romą jiems gerai pavyks, nors ir su daugeliu nesėkmių, sunkumų, ir ilgai tęsis, grįžo jis pas savo gudus“.

Svarbu pastebėti, kad autorius vadina Darponėjaus gudus „los Scythas Godos“ — suprask, gudai iš Skitijos, nes paskui buvo jau kiti, pavyzdžiui, Ispanijos gudai.

Aukščiausiojo šventiko išvada, atsiklausius žvaigždžių ir orakulų, buvo, kad galop gudai įveiks Romą.

„Ir dėl visų tų priežasčių gudai nutarė išeiti į karą su Roma ir su imperija, ir pasiruošė su didžiais pulkais raitelių ir kilmingųjų, apsiginklavusių kaip jiems buvo įprasta; ir išėjo iš savo žemės su didele kariuomene“.

Atmetę išmonę, vis dėlto turime pripažinti, kad Ispanijoje šimtmečiais išsilaikė legenda, jungianti (kaip vėliau pats autorius patvirtins) Dakijos karaliją su gudų žygiu prieš Romą ir Romos užkariavimu:

„Taip gudai susiruošė savo žemėje su dideliu triūsu ir triukšmu, visi jau ginkluoti ir išrikiavę tvarkingai visus legionus ir pulkus, ir dar pridėjus 150 tūkstančių karių su jų karaliumi Dorpanėjumi, ir daug kitų gudų vadų, kilmingų, raitelių ir pėstininkų; kurie savo paskirais karo veiksmais tą dieną ir kitomis (kovojo) iki atėjo į Ispaniją po kažkiek metų, nežinia tiksliai kiek, dėl raštininkų trūkumo, nes tuo reikalu nepasirūpino. Todėl jų dideli karai ir mūšiai ir karo laimėjimai turi būti visi bendrai priskirti šioje istorijoje gudų karaliams ir jų karingiems pulkams“.

Autorius žino, kad Dakiją sunaikino Trajanas:

„ir jie daug kartų perėjo į kitą Dunojaus pusę prieš Romos imperiją ir ją vargino; ir nors Gepidijos ar Dakijos provincija imperatoriaus Trajano metu buvo paimta ir su jų karaliumi Decebalu, jų aršumas ir karingas šaunumas niekada nepakentė kitam tarnauti“.

Taigi autorius praveda nenutrūkstamą giją kovose su Roma, nors ir pripažįsta, kad tarp Dakijos kritimo ir žygio į Romą praėjo jam nežinomas laiko tarpas, kurio metu įvykiai nebuvo surašyti.

Neatrodo, kad autoriui būtų rūpėję iškelti Amalų dinastiją, vėliau užkariavusią Italiją (Apeninų pusiasalį). Kadangi jis yra ispanas, jį labiau domino Baltų dinastija, užkariavusi Iberų (Pirėnų) pusiasalį:

„padarė karaliumi vyrą vardu Alarikis iš svarbiausios karalių giminės, kilusios iš Godijos (Gothia) salos, garsios, nes ten yra Baltonių tėviškė ir dėl Romos sunaikinimo; ir tas karalius Alarikis buvo garbingiausios Baltonių giminės, ir Athaulpas, jo brolis, kuris valdė po jo“.

Getų pralaimėjimas

Du trumpus Trajano karus prieš Dakiją smulkiai dokumentavo tiesioginis įvykių liudininkas architektas Apolodoras iš Damasko, pavaizdavęs tą karą reljefuose, puošiančiuose Trajano stulpą (Apolodorui priskiriamas ir neišlikęs raštiškas karo aprašymas). Vėliau dar keletas istorikų, tarp jų Aurelijus Viktoras ir Dionas Kasijus, grįžo prie šios temos.

To karo istorija yra tokia. Darponėjaus pradėti dakų laimėjimai prieš romėnus privertė Romą imperatoriaus Domiciano laikais mokėti Dakijai duoklę. Žuvus Domicianui, Romą trumpai valdė imperatorius Nerva, kuris mirdamas 98 metais po Kr. paliko valdžią savo įsūniui Trajanui.

Vienas skubiausių uždavinių Trajanui buvo nutraukti duoklės mokėjimą Dakijai. Surinkęs 7 legionus ir 41 kohortą, jis įžengė į Dakiją 101 metais. Dakijos tuometinis karalius Deciabalis jį pasitiko su 40 000 karių ir buvo įveiktas Tapių (Tapae) mūšyje. Po to sekė smulkūs susirėmimai, kol 102 metais Deciabalis sutiko nutraukti pasipriešinimą ir priėmė taiką Romos sąlygomis. Padėtis pakito: dabar jau Dakija mokėjo duoklę Romai.

Deciabalis netrukus pradėjo netesėti sutarties, ir 105 metais Trajanas vėl puolė Dakiją. Šį kartą su 150 000 žmonių kariuomene. 106 metais apgulė Dakijos sostinę Sarmizegetus — stiprią tvirtovę ant stataus 1200 metrų aukščio kalno. Pirmasis puolimas nepavyko, bet antruoju puolimu romiečiai tvirtovę paėmė ir ją sudegino. Deciabalis pabėgo ir netrukus nusižudė.

Valstybės sunaikinimas

Roma šventė Dakijos kritimą kaip vieną didžiųjų Romos imperijos triumfų. Deciabalio galva buvo nešama Romoje kaip trofėjus. Buvo paskelbtos 123 dienos žaidimų, kuriuose kovojo dešimt tūkstančių gladiatorių ir vienuolika tūkstančių atvežtų laukinių žvėrių. Trajanui atiteko milžiniškas aukso, sidabro ir vergų grobis.

Istorikas Dionas Kasijus smulkiai aprašė, kaip buvo surastas Deciabalio lobis — urve, išraustame po Sargetijos upe, karališkų rūmų papėdėje. Pagal Dioną, Deciabalio įsakymu upės vaga buvo nukreipta slapto rūsio statybai. Sukrovus jame karaliaus turtus, upė buvo grąžinta į senąją vagą, o požemio įėjimas paslėptas, užvertus jį stambiais akmenimis.

Romėniškos Dakių ir Moisių provincijos žemėlapy

Romos imperijos Dakų, Trakų ir Moisių provincijos J. G. Droizeno 1886 m. žemėlapyje.

Romai laimėjus karą, Dakija negavo imperijoje įprastos autonomijos padėties su vietiniu karaliumi, pavaldžiu Romai. Ji buvo aneksuota kaip tiesioginė Romos provincija, valdoma Romos atsiųsto legatus Augusti propraetoro. Garsusis legionas XIII Germina buvo įkurdintas Dakijoje kaip nuolatinė kariuomenė. Vėliau imperatoriaus Adriano laikais valdymui palengvinti kraštas buvo padalintas į dvi provincijas.

Po karo pusė milijono dakų buvo išvesta į vergiją ir parduota Romos turguose. Dakų miestai buvo nugriauti, o jų vietoje pastatyti romėniški. Aukso, sidabro ir druskos kasyklas perėmė imperinė valdžia. Neįprastai gausūs romiečių imigrantai buvo apgyvendinti Dakijos kaimuose ir miestuose.

Jūratė de Rosales

Tai dar rašomos knygos „Europos šaknys“ III skyrius.

Išnašos

1 Jordanes, XII.

2 Jordanes, XI.

3 Jordanes, V.

4 Jordanes, XI.

5 Alfonso X El Sabio, Estoria de Espanna, Cap. 393.

6 Jordanes, XI.

7 Alfonso X El Sabio, Estoria de Espanna, Cap. 393.

8 Jordanes, XII.

9 Oltean, Ioana A. Dacia: Landscape, Colonization and Romanization. ISBN 0-415-41252-8, 2007, p. 72.

10 Jordanes, XIII.

11 Suetonio, Vida de Augusto, LXIII.

12 Jordanes. Edición de José María Sánchez Martín, Ed. Cátedra, Madrid 2001.

13 Heather, P., The Goths, p. 29.

14 Yullian del Castillo, Historia de los Reyes Godos que uinieron de la Scythia de Europa, Madrid, 1624.

Dakų tvirtovės liekanos
Santrauka:

Ispanijoje gerai žinoma, kad dakai ir gudai buvę ta pati tauta. Dar daugiau: istorinis asmuo Darponėjus — dakų vyriausiasis žynys ir karalius — buvo tapęs gudų tautinės legendos herojumi. Ta legenda buvo svarbi ir gyvavo Ispanijoje dar XVII amžiaus pradžioje. Tokio ryškaus ir akivaizdaus fakto pangermanizmas nepaiso todėl, kad Dakijos istorija yra gerai žinoma, tad pripažinus dakus gudais, nelieka jokios galimybės gudų vadinti germanais.

Teiginys:
Ispanijos gudai vadino Dakijos gudus savo gentainiais.
Sritis:
Praeitis: Gudai.
Raktažodžiai:
, , , , .
Asmenvardžiai:
Apolodorus, Burevista, Dion Cassius, Yullian del Castillo, Darponėjus, Deciabalis, Domicianus, Manuel de Fonseca, Cornelius Fuscus, Jordanis, Kotys, Peter Heather, Ioana Adina Oltean, Plinius, Opius Sabinus, Skorila, Suetonius, Trajanas.
Vietovardžiai:
Apeninai, Dunojus, Ispanija, Pirėnai, Sargetija, Sarmizegetus, Tanais, Tapae.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
Dakija, Iberai, Roma, Skitija.
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/darponejaus-legenda
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2011-01-29.

galas

Knygos „Europos šaknys“ turinys:

  1. Gudų kilmės vieta
  2. Dakijos getai
  3. Darponėjaus legenda
  4. Nuo Baltijos iki Juodosios jūros
  5. Akmenų vainikai
  6. Karalius Ostrogodas

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?