Lietuva internete: žinių talka

Krikščionybės teologai ir aukščiausia bažnyčios kurija stengiasi neatsilikti nuo išlaisvinimo ir ištautinimo politikų, teršdami lietuvių kalbą ir darkydami sostinės vardažodžius — Vilniaus unitų sodelį pasiūlė vadinti „Šv. Juozapato skveru“.

Nenagrinėdami ir nesusivokdami, kas išties vertinga, o kas ne – ir nužmogėti galime. Neapleidžia mintis, kad žiniasklaida ne taip jau retai tuo keliu mus ir veda. Bet negi privalome juo eiti – galime gyventi savo galva, Būna ir nemokamų gerų koncertų, vertingų susitikimų, ir bibliotekų knygos laukia skaitytojų. O dėl skonio pasiginčyti ne tik verta, bet ir būtina. Kad žmonėmis išliktume.

Už Lietuvos konstitucijos 47 straipsnio pakeitimą 2003 m. kovo 20 dieną balsavo tik 90 LR Seimo narių, todėl pakeitimo projektas turėjo būti nepriimtas ir atidėtas 12 mėnesių, kaip kad nurodyta tame pat 148 konstitucijos straipsnyje. Kadangi to nebuvo padaryta, pakeitimas yra neteisėtas ir dabar tebegalioja Lietuvos konstitucija, kurios 47 straipsniu draudžiamas Lietuvos žemės pardavimas nuosavybės teise užsieniečiams, paliekant išlygą tik Lietuvos akredituotoms užsienio valstybių ambasadoms.

Lietuvoje ilgai nenorėta pripažinti, kad baltų etninės žemės toli už dabartinių Latvijos ir Lietuvos sienų. Baltistikos mokslas atsirado užsienyje, Lietuvoje vienintelis Kazys Būga tada gvildeno vandenvardžių kilmės hipotezę. Iki Marijos Gimbutienės pripažinimo baltų paveldo paieškos plačiame Europos ruože išvis buvo laikomos „nemoksliškomis“ (ir dabar praeities iki Mindaugo tyrinėjimai vadinami „proistore“, net „paraistorija“). Jei dabartinis Nepriklausomos Lietuvos mokslas laiku nesujudės, vėl gali atsirasti naujų pangermanų ar panslavų, kaip jau buvo nutikę praeityje, kai germanai pasisavino gudus, o slavai griebėsi „baltoslavų“ kalbos klasifikacijos. Lietuvių kalbotyra negali užsidaryti vien dabartinės Lietuvos sienose, turi veikliai reikštis pasaulinėje romaniškų ir slaviškų kalbų genezės tyrimų plotmėje, kur baltų kalbos gali pasirodyti raktas, atveriantis vaizdą ir į pačių baltų buvusį didžiulį poveikį romaniškoms kalboms V-XI amžiuose, ir slavų kalbų susidarymui nuo VI-VII amžiaus ir vėliau.

Pirma, Vilnijoje jau keliolika metų įtvirtinta vienos partijos — neištikimos Lietuvai, priešiškos ir kitoms tautoms partijos — Lietuvos lenku rinkimų akcijos (LLRA) valdžia, labiau panaši į diktatūrą. O pačios partijos valdymą užgrobęs šeimyninis klanas. Antra, čia nuolat diskriminuojami visi nelenkai, nelenkiškos įstaigos, mokyklos, organizacijos, pažeidžiamos žmogaus teisės į mokslą (nepakanka lietuviškų mokyklų), į darbą, į teisingą atlyginimą (kur dairosi mūsų akylieji lygių galimybių kontrolieriai?). Trečia, valstybinėse mokyklose vyksta mokymas ir ugdymas nevalstybine kalba, iškreipiama istorija ir geografija, o pilietinio ugdymo turinys skatina patriotizmą svetimai valstybei, savąją pateikiant kaip šių žemių neteisėtą valdytoją. Ketvirta, čia arba nevykdomi, arba pažeidinėjami įstatymai ir kiti teisės aktai, jei jie nepatinka LLRA. Lietuvos valdžios, galima sakyti, čia nėra: čia sava tvarka, savos taisyklės ir savotiškas gyvenimas, kreipiamas viena aiškia vaga — į šio krašto sulenkinimą.

Parsidavėliška tėvynės išdavikų politika Lietuvoje būtų neįmanoma be stipraus užnugario. Ne, ne Varšuvoje — gerokai toliau ir stambiau. Tačiau gaila ir kaimynų lenkų — net kurstoma dauguma juk dar nenusiteikusi agresyviai. Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose: atlikusi juodą darbą, jau tikrai pagrįstai bus nuteista ir sutrypta už šovinistinę agresiją, o valdžią perims tolerantiškoji litvakų tarptauta.

Dešinėje pusėje pavaizduota strėlė simbolizuoja pasaulį (pasaulio medį) nuo žemės iki dangaus: „strėlės“ apačia žymi žemės paviršių, o viršus — dangų. Į kairę nuo strėlės įrašo viršuje pavaizduotas Perkūnas — dangaus įvaizdis. Piešinio viduryje esantis pjautuvas reiškia žmogaus veiklą — žemdirbystę, to meto lietuvių tautos egzistencijos ir veiklos pagrindą.

Lietuvos „elito“ atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus.

Lietuvių kalba – mūsų valstybės kalba ir tai yra vienas iš didžiausių nepriklausomybės iškovojimų. Valstybė ją gina. Turėtų ginti. Deja, ne visada ryžtingai, deja, pritrūksta stiprybės.

2010-01-11 vyriausybė paskelbė įstatymo projektą net oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose rašyti nelietuviškai. Grįsdama žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis — bet nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis, tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu.

Penktajame mūsų eros amžiuje gudams užvaldžius Pirėnų pusiasalį, pasikeitė ir vietinė lotynų kalba (romansas), virtusi ispanų kalba. Sprogstamųjų priebalsių p→b, t→d, k→g suskardėjimas, šnypščiamųjų ir gomurinių priebalsių f, h, th išnykimas rodo, kad gotai buvo ne germanai, o baltai (gudai).

Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo valstybę.

Supranti, kad atsakyti gali tik už tai, kas tavo. Bet kažkodėl nekliūva, nesistebi, akys seniai apsiprato su atsakomybę žadinančiais šūkiais, kurie ragina rūpintis vaikais, seneliais, miškais ar ežerais. Sutinki tapti atsakingu už visus ir viską? Betgi pats žinai, kad nepavyks, kaltas liksi.

Daugumai visuomenės santvarkos teorijų būdingas kolektyvistinis idėjinis pamatas, socialinio (perskirstomojo) teisingumo siekiai ir valstybinės valdžios institucijų vaidmens stiprinimas gerovės kūrimo programose. Valstybinio švietimo ir auklėjimo dėka kolektyvistinės pažiūros jau daugelį amžių vyrauja politinėje, teisinėje ir kultūrinėje srityse.