Trumpos pastabos iš asmeninių dienoraščių

Dešinėje pusėje pavaizduota strėlė simbolizuoja pasaulį (pasaulio medį) nuo žemės iki dangaus: „strėlės“ apačia žymi žemės paviršių, o viršus — dangų. Į kairę nuo strėlės įrašo viršuje pavaizduotas Perkūnas — dangaus įvaizdis. Piešinio viduryje esantis pjautuvas reiškia žmogaus veiklą — žemdirbystę, to meto lietuvių tautos egzistencijos ir veiklos pagrindą.
Lietuvos „elito“ atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus.
2010-01-11 vyriausybė paskelbė įstatymo projektą net oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose rašyti nelietuviškai. Grįsdama žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis — bet nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis, tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu.

Svastikos — paprasčiausi Visatos veikimo brėžiniai. Yra senovinių ženklų, kurie naudoti nebetinka, nes nebėra tų valstybių, tų veiksmų, buvusiųjų tikslų. O svastikų ženklai tiks, kol veiks gamtos dėsniai, kol veiks Visata. Kosmoso tyrėjų ir branduolinės fizikų nuotraukos įrodo, kad viskas subalansuotai sukasi — nuo elektronų apie atomų branduolius iki galaktikų. Svastikų pripažinimas būtent mūsų protėvių ženklais — mums garbė. Įrodymas lengvas ir nebrangus.
Penktajame mūsų eros amžiuje gudams užvaldžius Pirėnų pusiasalį, pasikeitė ir vietinė lotynų kalba (romansas), virtusi ispanų kalba. Sprogstamųjų priebalsių p→b, t→d, k→g suskardėjimas, šnypščiamųjų ir gomurinių priebalsių f, h, th išnykimas rodo, kad gotai buvo ne germanai, o baltai (gudai).
Supranti, kad atsakyti gali tik už tai, kas tavo. Bet kažkodėl nekliūva, nesistebi, akys seniai apsiprato su atsakomybę žadinančiais šūkiais, kurie ragina rūpintis vaikais, seneliais, miškais ar ežerais. Sutinki tapti atsakingu už visus ir viską? Betgi pats žinai, kad nepavyks, kaltas liksi.
Nors vienalytė meilė yra nuodėmė, bandau kietai užmerkti blakstienas ir tarti: „kiekvienas atsakys pats už save“. Tačiau kai šitas „kiekvienas už save“ ima lįsti viešumon, kai nei užsimerkti, nei neišgirsti darosi nebeįmanoma, esame provokuojami veiksmui arba jo atsisakymui. Atsisakydami veiksmo — pritariame minėtai anomalijai ir taip tampame nuodėmės dalininkais.
Daugumai visuomenės santvarkos teorijų būdingas kolektyvistinis idėjinis pamatas, socialinio (perskirstomojo) teisingumo siekiai ir valstybinės valdžios institucijų vaidmens stiprinimas gerovės kūrimo programose. Valstybinio švietimo ir auklėjimo dėka kolektyvistinės pažiūros jau daugelį amžių vyrauja politinėje, teisinėje ir kultūrinėje srityse.