‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Paskaitos » Praeitis » Gudai » 440 nr.
Vladas Lietuviškų pervalkos vietovardžių geografinė apžvalga:
Istorinėje kalbotyroje dar nenagrinėtas vilkių kultūros klodas —
, 2015-07-25.

Vilkiai

Vieno žodžio istorinė geografija

Turinio rodyklė
  1. Ukmergė
  2. Vilkmergė
  3. Aklikeliai
  4. Pervalka
  5. Vilkas ar vilkys
  6. Vilkmerkiai
  7. Vilkija
  8. Valkuva
  9. Valka
  10. Valkonys
  11. Žyguliai
  12. Žilinai
  13. Mainiškiai
  14. Priesakai
  15. Šaltiniai
  16. Santrauka
  17. Svarstymai (kiek)

Rimanto Lazdyno šviesiam atminimui

Ukmergė

Akademikas Zigmas Zinkevičius neseniai išleistoje savo knygoje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas. Pavadinimų kilmė“1 neištvėrė nepasigyręs:

Ukmergės rajonas — vienintelis Lietuvoje, turintis visų savo gyvenviečių išaiškintą kilmę.2

Tikrai būtų kuo džiaugtis ir didžiuotis: juk tai autoriaus tėviškė, Zigmas Zinkevičius yra Ukmergės garbės pilietis, habilituotas kalbotyros daktaras, profesorius indoeuropeistas, vyriausias (amžiumi ir moksliniu laipsniu) baltistas.

Ukmergės krašto vardyno pristatymas Vilniaus knygų mugėje 2012 m.

Ukmergės krašto gyvenviečių vardyno pristatymas Vilniaus knygų mugėje 2012 m.

Gerokai suglumau dėl tokios išvados. Mano akimis tame krašte daugybė slaviškai išdarkytų vietovardžių. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įteisintų ir nebetaisomų per daugiau kaip dvidešimt tarsi atgautos nepriklausomybės metų. Savo pastabų apie gėdingus vietovardžius esu parašęs ir internete, grįžęs iš kraštotyros žygio Ukmergėn.

Kraštotyros žygeiviai Rimantas, Petras ir Gintaras Ukmergėje 2012-07-07

Ukmergės piliakalnio papėdėje, Ukmergėlės paupyje 2012 m.

Pats Ukmergės vardas juk aiškiai sugadintas. Neištaisomas gal kad jau įprastas, bet kilmė taigi moksliškai išaiškinta? Deja.

Vilkmergė

„Vilko merga“ tebėra labiausiai paplitusi šio dvikamienio vietovardžio samprata. Aišku, nerimta, bet lingvistų išvados skiriasi tik dėl jų manymu pradinio žodžio Vilkamergė antrojo sando reikšmės. Vieniems tai marios (Vanagas), kitiems slaviškas miras, latviška mirga, lietuviška marka (Savukynas), mergukė (Otrembskis), kunigaikštis Mirgis (Kviklys)3,4,5,6. Palikime kol kas šį klausimą,7 juolab, kad „merkti“ reikšmė būdinga šlapioms vietoms ir upėms, tad ir Šventosios intakui Vilkmerkei vadinti, ryškiausias pavyzdys — Nemuno intakas Merkys.

O mes, kaip jau pranašauja antraštė, prisėdome kitu reikalu. Pirmojo Ukmergės dėmens klausimu ginčų nebėra: nors kadaise Akelaitis, Baranauskas, Otrembskis mėgino kildinti iš aukojimo, Savukynas iš upės, vilgymo, valgymo, bet tiek a. a. Vanagas, Skardžius, tiek ir dabar Bilkis8, Blažienė9, Garšva10, Markevičius11, Zinkevičius, — visi vieningai sutaria, kad tai yra vilkas 12,13,14,15.

Sudurtinio tikrinio vardo Vilk(a)mergė pirmasis dėmuo Vilk(a)- neabejotinai sietinas su žodžiu vilkas.
Vilkmergės pirmasis dėmuo neabejotinai sietinas su žodžiu vilkas

Zigmas Zinkevičius: „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas. Pavadinimų kilmė“ 15 psl.

Taigi, upėvardžio Vilkamergė pirmykštė reikšmė, matyt, buvusi ‘vilko tėkmė, vilko srautas, vilko versmė’ ar pan.

Ten pat, 16 psl.

Toks nuodugnus tyrinėjimų išbaigtumas, išnagrinėtos jau visos galimybės — o niekam nė į galvą vilkti? Šitiek lingvistikos mokslo daktarų, bet nėra nė vieno, žmoniškai mokančio gimtąją lietuvių kalbą? Iš kur toks aklumas ir kurtumas baltistikoje?

Aklikeliai

Dauguma sunkiai sprendžiamų klausimų ir nesėkmių moksle būna metodologinės klaidos. O svarbiausios klaidos kyla sąvokose — vartojant neapibrėžtos reikšmės terminus, suteikiant žodžiams nepatikrintas, netikslias, neaiškias, įvairiaprasmes sąvokas. Šiuo atveju nepaisyta net kelių istorinėje kalbotyroje svarbių sąlygų.

1. Dalykiškumas. Lietuvių vietovardžiai buvo dalykiški: informatyvūs, tikslūs, aiškūs, tinkami praktinei vartosenai. Rodė ne prasimanytą, o tikrą ir esminį vietovės požymį: kas jai būdinga, kuo jinai savita, išsiskiria iš aplinkos, kaip atpažįstama ir kuo svarbi žmonėms. Nebuvo dabar įprastų romantinių įvaizdžių, politinių plakatų. Nebuvo ir visuotinių savybių, kaip kad šlapias vanduo.

2. Tautiškumas. Tikrų vietovardžių reikia teirautis ne svetimtaučių, ne nutautėlių miesčionių ir ne inteligentų raštininkų, o kliautis tik nuo seno vietiniais valstiečiais, savarankiais valsčiaus ūkininkais. Remtis ne raštiniais „dokumentais“ ir ne tarnų puskalbe, o gimtąja lietuvių kalba. Raštai tėra okupantų ir jų vietinių kolaborantų darbas. Lietuvių raštas sunaikintas, jo ir nebuvo daug, nes visuotinė žiniasklaida kilo dėl propagandos poreikio religinių ir nutautinimo kovų metu. Žodžių vartoseną raštuose, jų rašybos skirtumus tyrinėtojui perprasti reikia, bet, duomenims prieštaraujant, kliautis dera tikrais liudininkais, o ne agresorių dokumentiką laikyti aukštesne teise. Tačiau ir Wilkamergen, Wilkemerge, Wilkemirge, Vilkenberge, Vielkemirgen, Wilkomiriensis, Vylkumyraya, Volkomaria, Вилкомир rašyba neverčia gyvenvietės atpažinti vilku, kažkodėl atmetant valką, velkamą valksną, vilkstinės vilkimą. O upės lenkiškas užrašas Wilkomierka neleidžia versti mažybine Vilkmergėle, nes antroji k, nors ir panaši į priesagą, betgi yra antrojo sudurtinio žodžio šaknies priebalsė.16

3. Daryba. Lietuvių kalba yra veiksmažodinė17 — dar gyva, pirminė, nuosavos darybos, o ne sukalkėjusi daiktavardinė, kokios yra germanų, romanų, nemaža dalimi ir slavų kalbos. Etimologijoje pirmiausia priklauso surinkti visų parūpusios šaknies žodžių aibę ir nagrinėjimą pradėti veiksmažodžiu — kol veiksmažodis nerastas, tol nesusigaudai, tol tyrimas iš esmės dar nė nepradėtas. Nuo veiksmažodžio betiriant išaiškėja visas tos kilmės žodžių kelmas, išvestinės kalbos dalys, daryba, raida ir prasminiai tų žodžių ryšiai. Jei ryšių trūksta, gali net pasirodyti, kad žodis yra svetimybė — gal vilkas yra skolinys iš slavų arba germanų. Šiuo atveju iš „vilkti“ vien daiktavardžių yra daug, tarp jų ir gana nutolusių nuo vilko: vilkelis (giroskopinis suktukas), velkė (skląstis), velkė (klosčių sąsaga), velkiavimas (žvejyba, velkant blizgę), valkė (žvejų tinklo vilkimas), mano jau suminėti valka, valksna, vilkstinė, vilkikas, pervalka ir kiti.

4. Gyvensena. Lietuviai — sėsli ūkininkų tauta18. Lietuviai vietovardžių nekaitaliojo, juos keitė arba iškraipė tik okupantai (ir vietiniai jų pakalikai).

  1. 4.1 Nepakeisti lietuvių vietovardžiai, ypač vandenvardžiai, siekia poledyninius laikus, akmens amžių, kai tik įsikurta sėsliai.
  2. 4.2 Sėsliai įsikurti namų buityje ir ūkyje būtinai reikėjo vandens (ypač nutekančio) ir kelio (susisiekti, kroviniams gabenti).
  3. 4.3 Sodžiai kūrėsi paupiuose, o gatvinės gyvenvietės — upių santakose (arba paežeriuose, pamariuose, pajūriuose) prie svarbesnių kryžkelių. Gyvenvietė santakoje būdavo pavadinama ne stambesnės upės, o smulkesnio jos intako vardu. Kodėl? Nes taip tikslu ir visai aišku. Antai, keliaudamas Nemunu, ties įtekančiu Merkiu rasi Merkinę; kur vykstant Nerimi įteka Vilnia — Vilnius; kur Dauguvon įteka Palotė, ten dabar Polockas; kur Pripetėn įteka Pynia — Pinskas ir t. t. Taigi ties Vilkmerkės santaka Šventosios paupyje įsikūrusių žmonių gyvenvietę vadinti Vilkmerkiais yra logiška ir pragmatiška, tai būdingas vardažodžių darybos būdas.
  4. 4.4 Pirmieji keliai buvo ir ilgai išliko vandens keliai.
  5. 4.5 Ypač svarbios buvo pervalkos tarp vandens kelių.

Visi išvardinti faktai gerai žinomi19,20, gal išskyrus paskutinįjį, kuris mažiausiai tyrinėtas, o civilizacijos pradžiai, senajai kultūrinio žmogaus gyvensenai suvokti itin svarbus reiškinys — pervalka.

Pervalka

Kol nebuvo ratinio transporto, krovinius tekdavo vilkti. Aišku, nepalyginamai lengviau juos plukdyti ant kokio nors plausto, negu vilkti sausuma. Tačiau upės turi pabaigą, tiksliau pradžią. Toliau galima vilkti ir žeme, jeigu šlapia. Laimei, upių ištakos būna šaltiniuoti slėniai, drėgnos pievos, raistai. Mūsų dabartinėmis akimis, netinkamiausios vietos gabenti kroviniams. Bet protėviai buvo protingi, mokėjo sugyventi gamtoje — luobui vilkti kinkė kabulas. Ne, ne arklius — arklys netinkamas klampoti. O prijaukintus lokius ir ypač briedžius — jie galingesni už arklius ir mėgsta braidyti (todėl ir briedis) bei neklimpsta, nes yra skeltanagiai. Briedis miškuose ir raistuose — kaip kupranugaris dykumų smėlynuose.

Lietuvių prijaukintas kinkomas briedis

Kinkomas briedis rąstams iš raisto išvilkti

Kur nors netoli vienos upės ištakos neretai prasideda ir kita upė, dažnai tekanti tolyn į priešingą pusę. Kyla didelė pagunda sujungti tuodu čia nutrūkusiu keliu. Nauda tuo didesnė, kuo tolimesnių vandens baseinų yra aukštupiai. Svarbiausios pervalkos jungė jūras, ypač Baltiją su Juodąja jūra. Vandens takoskyrose kaip keltu būdavo apsimainoma iš tolimų kraštų atplukdytais kroviniais.

Bet pervilkti daugeliui stambių krovinių sausuma tai jėgos jau neužtenka — reikia proto. Daug proto. Kūlgrindų aukštupiuose ir brastose, slidaus ir drėkinamo (vilgomo, merkiamo) paklodo sausumoje, ritinių, svertų, sąramų, ožių, žiogų, sliekų, lynų, gervių. Čia buvo išrastas ir ratas21, pagal lietuvių tautosaką — visam laivui pervežti į kitą vandens kelią. Pervalkos — pirmieji sausumos keliai.

Pervalkos įrangos menki likučiai Olandijoje

Ne visi tą sugebėjo. Kalbotyra (vietovardžiai, asmenvardžiai, amatų ir staklių pavadinimai) verčia manyti, kad tokie perkraustymai buvo lietuvių gabentojų — vilkių ir vykingų22 verslas. Prie pervalkų turėjo būti ir vilkių gyvenvietės — daugų gardarykės gardai, pilys. Ne tiek saugoti nuo vagių, ginti nuo plėšikų, o nuolatinei pervalkos įrenginių priežiūrai, abiejų pusių gabentojams priimti ir aprūpinti, jiems čia laikinai apsistojus, prekėms perkraustyti ir abipusiems mainams palaikyti.

Vilkas ar vilkys

Baigęs mokslus, vienerius metus dirbau Prienuose. Nustebau, kiek ten daug Vilkų (ir Rūkų, Žiūkų, Žitkų)23 — žmonių tokia pavarde. Po to persikėliau Birštonan — netoliese, toje pačioje vilkijoje. Bet čia susipažinau su bendradarbiu Vilkiu. Sutrikau, klausiu, kodėl tu ne Vilkas, o Vilkis, kodėl neišsitaisai pavardės. „Nežinau, kokia galūnė teisinga“ — atsakė, — „aš ne vietinis, o iš Šiaurės Lietuvos, visai nuo Latvijos pasienio. Gerai žinau tik kad senelis, atsikėlęs ten iš Pietų, kadaise dar buvo pavarde Vilkys“. A, tada atsiprašau, supratau: žiemgaliai perkelia kirtį į žodžio pradžią, todėl galūnės balsis sutrumpėja (arba vėliau ir visai nunyksta).

Vilkys, be abejo, — teisinga pavardė, kadaise reiškusi tokio amato verslininką. Kaip ir Račas tiksliau buvęs račius (s. ratius), o ne ratas. Kaip ir Bučys nėra bučius, o tokių spąstų žuvims gaudyti meistras. Lietuvių kalboje galūnės tikslios, kiekviena turi savo paskirtį, tik dabar, ypač pamiršus pačio žodžio reikšmę, vis dažniau painiojamos ir vienodinamos į -as.

Dalykinės ir lietuvių kalbos priesagos. Vilkaitis, Vilkėnas, Valkiūnas — vilkių palikuonys; Valkauskas — kurio giminės pradininkas kilęs iš Valkuvos, tokios valksnų vietovės, vilkių gyvenvietės. Vaišvilkas — dvikamienis karaliaus asmenvardis, sudarytas iš Viesio (miesto atstovo) ir Vilkio.

Bet kaip tapačios šaknies žodžiai vilkas ir vilkys gali neturėti bendros reikšmės? Lietuvių kalba juk tokia tiksli ir dalykinė.

Arkties pakrančių žmonės ligšiol kinko šunis — jie praverčia kelionėse, uoliai vilkdami sniegu roges. Ir Lietuvoje pramoginiais tikslais šiek tiek auginama roginių šunų, vyksta sportinės jų varžybos. Iš arktinio vilko yra išvesta kinkomų šunų veislių24 — jie stambesni, judrūs, ištvermingi ir labai mėgsta vilkti roges, lenktyniauti. Vis dėlto pramoniniams krovinių gabenimams šunys aiškiai per smulkūs.

Rogiusunys.lt nuotrauka Rogiusunys.lt nuotrauka

Šunų kinkinių pramoginės rungtynės

Tačiau neišleiskime iš akių jau minėtos 4.1 aplinkybės: pirmieji vietovardžiai labai seni, sėsliai lietuviai įsikūrė beveik iškart pasitraukus ledynams (tikriausiai ir prieš apledėjimą, bet dėl jo pasikeitė beveik visas kraštovaizdis). Mūsų klausimu svarbu, kad ankstyvuoju poledynmečiu, kai buvo palyginti labai šilta, bet vyravo tundros gamtovaizdis, čia gyveno neįprastai stambių žvėrių (kurie vėliau išnyko): dramblio dydžio šernai (mamutai), buliaus dydžio avys (avijaučiai), lokio dydžio vilkai ir kt. Dabartiniai žmonės iš baimės juos gal pirmiausia išnaikintų, bet mūsų protėviai buvo gamtamokslės pasaulėžiūros, sugebėjo gražiai sugyventi, „susišnekėdavo“ ir prisijaukindavo abipus naudingam darbui ne tik šunis, bet ir už save didesnius lokius, briedžius, taurus, net toli skraidančius sakalus, net pavojingai geliančius vabzdžius bites — bet ką. Todėl lietuvių (o iš jų germanų ir slavų) žodis „vilkas“ leidžia spėti, kad vilkai nebuvo išimtis. O tokių stambių lokio dydžio vilkų kinkinys turėjo būti galingesnis ir už dabartinių arklių ašvą.

Bet grįžkime prie vietovių.

Vilkmerkiai

Pervalkai prie Pasvalio (iš Pervalkų kilęs bene vyriškiausias lietuvių poetas Bronius Krivickas — partizaninio pasipriešinimo karo spaudos redaktorius) įsikūrę Mūšos paupyje, kur įteka Lėvuo, ties Panevėžiu 8 km pelkėta Sanžile jungiantis Nevėžį su Lielupe — t. y. ant tiesioginio vandens kelio tarp Kauno ir Rygos.

Pervalkas atsidūręs ant sienos su Baltarusija prie Raigardo slėnio, kur Nemunas labai išplatėjęs daugeliu raguvų, seklus ir slenksčiuotas, todėl upeiviams čia tekdavo apsistoti ir pervilkti laivus arba apsimainyti kroviniais su atplaukusiais iš kitos Nemuno pusės laivais. Atrodo, vietovardžio reikšmė akivaizdi, bet žinynuose apie ją nė užuominos, sutartinai kildinama iš slaviškos prapulties (провал, przewalenie):

Паводле народнага падання тапонім «Прывалка» ўтварыўся ад «правалу» (некалі на гэтым месцы стаяў прыгожы «Райгорад», які нібыта праваліўся пад зямлю), на краі якога ўзнікла паселішча.25

Według miejscowej legendy nazwa wsi pochodzi od zapadnięcia się (przewalenia się) pod ziemię istniejącego w tym miejscu bogatego miasta Rajgrodu.26

Pervalka Neringoje — vienintelė, kur pavyko aptikti veiksmažodį „vilkti“, aiškinant vietovardžio kilmę. Nors vis tiek klaidingai, šių laikų gyvensenos sąlygomis, tarsi vietovė būtų atsiradusi arba žmonės apie ją sužinoję visai neseniai:

Spėjama, kad gyvenvietė taip pavadinta dėl to, kad naujiesiems gyventojams ją įkuriant reikėjo pervilkti iš Naglių kaimo.

Kita kilmės versija – nuo žodžio „pervalkas“, reiškiančio sausumą tarp dviejų vandenų, per kurią velkami laivai. Būtent taip, keičiantis metų laikams, Kuršių nerijos žvejai vilkdavo savo laivus nuo jūros prie marių ir atvirkščiai.27

Valkininkai pamerkyje ties Šalčios (ir keleto smulkesnių upių) santaka į Merkį, ant vandens kelio, nuo Merkinės jungiančio Merkį su Nerimi tarp Trakų ir Vilniaus per jos intaką Vokę. Tačiau štai kaip aiškinama Valkininkų vardo kilmė žinynuose:

Miestelio vardas tikriausiai sudarytas iš dviejų sandų: šaknies valk ir priesagos inink. Tačiau sunku pasakyti, ką reiškė toji šaknis. Arti Valkininkų nėra nei upės, nei ežero, kurios vardas būtų Valka, Valkys ar pan. Tad tikriausiai tai vedinys iš kokio kito geografinio objekto – miško, balos, pievos ar pan., mat pietų Lietuvoje yra ne viena pieva, miškas ar laukas, vadinamas Valka, Valkos ir panašiai.28

Tokį keistą samprotavimą paaiškina sakinys to pat skirsnio pradžioje: „Valkininkų gyvenvietė atsirado XIV a.“ — t. y. tada, kada ją išvydo „civilizatoriai“ kryžiuočiai. O kadangi 1919 – 1939 metais ten buvo Lenkija, tai Olkinieki matyt yra lenkų gyvenvietė, od wieków. Tokia Sąjūdžio Lietuvos istorinės kalbotyros geopolitika.

Vilkija

Vilkti, velka, valkioja (vilkstinė, velkė, valksna, valka) — tapačios šaknies ir panašios reikšmės žodžiai, nors ir kintamais balsiais I-E-A. Tad tiek Valkininkai, Valkai, Valka, tiek ir Vilkininkai, Vilkiškiai, Vilkiai, Vilkaičiai, Vilkėnai, Vilkonys, Vilkuoliai, Vilkeliai, Vilkeliškiai greičiausiai yra tos pačios kilmės. Ar

Vilkija (miestelis Nemuno vingyje tarp Kauno ir Veliuonos) — vilkų gauja? Ir kiti paupių kaimai, vardu Vilkija? Ir upė Vilkija Joniškio rajone (bei Latvijoje)? Aš nemokėčiau tuo įtikinėti nerausdamas. O vilkiais — logiška ir visai tikroviška.

Vilkyškiai (Vilkiškiai) — ypač įdomi vietovė. Valsčius prie Nemuno ir Jūrios santakos, miestelis kažkodėl atokiai nuo Jūrios ir dar atokiau nuo Nemuno. Ir Vilkyškių kalnagūbris su Rambyno piliakalniu ant Nemuno kranto. Tas kalnagūbris dar palyginti neseniai buvo aklinai užkirtęs kelią Nemunui, privertęs jį ištekėti per Prieglių į Aistmares — Karaliaučius senovėje buvo svarbiausias viso Nemuno baseino upeivių nemunaičių uostas. Per Vilkyškių kalnagūbrį tiesiai į savo marias Nemunas prasiveržė (arba buvo prakastas) maždaug Antikos pabaigoje ar Ankstyvaisiais Viduramžiais.

Upių santaka ir Vilkyškių slėnis link Priegliaus intako Įsruties

Upių santaka, Vilkyškių kalnagūbris ir slėnis link Priegliaus intako Įsruties.

O ligtol teko darbuotis vilkiams, pervelkant krovinius tiesiai per Vilkyškių kalnagūbrį iš jo mariosna tekėjusia Vilka. Bet ir vokiečiai be jokių svarstymų, nesidomėdami vilk- veiksmažodžiu, tenkinasi vilkais:

Der Name Powilken (Pawelcken, Powilcken, Pavilkiai) ist eine Wegbeschreibung: in der Nähe der Wilke. Der Flussname weist wiederumg auf Wölfe.
• baltisch “po, pa” = bei, in der Nähe
• “wilkas, vilkas” = Wolf

Vilkos upės, Pavilkių miško ir Pavilkių kaimo vietovardžių kilmė Genealogienetz.de žinyne.29

Įspūdingas vaizdas Vilkyškiuose būdavo pavasarį, ledonešio lytims susigrūdus staigiame Nemuno žemupio posūkyje, kur kaip tyčia įteka dar dvi nemenkos upės: ištvinusios Jūria ir Šešupė — čia dideliame plote išsiliedavo ištisos marios. Nuolatinių gyvenviečių šiame slėnyje negalėjo būti, todėl ir Vilkyškiai įsitaisę saugiai ant kalnagūbrio.

Vilkaviškis (Vilkaujos santakoje su Šeimena) — atrodo didžiausias miestas, išlaikęs garbingą vilkių vardą. Didžiausias Stalino apibrėžtose LTSR ribose, nes Vilkaviškis dabartinėje Baltarusijoje yra keliskart didesnis. Lietuvos politikai, tad ir istorikai bei kalbininkai, lyg nemokėdami lietuviškai, jį kažkodėl vadina „Valkavisku“, nors gudiškai jis vadinamas Ваўкавыск (rusiškai Волковыск), o Lietuva — Літва, ne Летува.

Salmatia lago

Nusekusios Salmaitių marios – buvusi vandens kryžkelė Senovės Europos viduryje.

Vilkuvos ir Rasios santaka dabar nebesvarbi, bet dar Ankstyvaisiais Viduramžiais ir ypač seniau to Vilkaviškio reikšmė buvo didžiulė, nes jis stovėjo tuomet ten tyvuliavusių didžiųjų Sarmatijos (s. Salmaitių) marių pakrantėje, kur iš jų tekėjo Nemuno intakas — tiesioginis vandens vieškelis. Tos lietuvių tautosakoje apdainuotos marios senovėje buvo plati laisvo susisiekimo kryžkelė, jungusi Nemuno ir Niauros, Vyslos, Dniepro baseinus Europos žemyno viduryje (ką aprašęs ir Herodotas

Valkuva

Valkuva (Volkhov, Волхов) Rusijoje laikoma svarbiausiu vykingų keliu „Iš variagų į graikus“. Tikrai patogi gabenti upė: rami, neslenksčiuota, labai tiesiai tekanti iš Ilmenio (Ильмень) į Leduokio (Ладога) ežerą ir per jį Neva į Baltijos jūros Suomių įlanką. Ilmenio intakas Luovaitė (Ловать) yra tiesus to Valkuvos kelio tęsinys ta pačia Šiaurės – Pietų kryptimi visai iki pat Dauguvos.

Valkuva ir jos baseinas su Ilmenio ežeru ir Luovaitės upe

Valkuva ir jos baseinas su Ilmenio ežeru ir Luovaitės upe

Vakaruose Dauguva įteka Baltijos jūros Rygos įlankon, o Rytuose krovinius galima pervilkti į Kaspijos baseino Volgą arba Baltojon jūron tekančią Rytų Dvynią (Vakarų Dvynia yra Dauguva). Pietų kryptimi iš Dauguvos jos intaku Kasupėle (Каспля) nebetoli persikelti į Dnieprą ties Smalėniškiais (Смоленск) arba žemiau ties Alsia (Орша) kairiaisiais Dauguvos intakais Laukysa (Лучоса) arba Ūla (Улла). O Dniepru — į Juodąją jūrą.

Piliakalniai Valkuvos pakrantėje netoli Senosios Ladogos

Piliakalniai Valkuvos pakrantėje netoli Senosios Ladogos

Valkuvos pakrantės nusėtos lietuviškais vietovardžiais ir piliakalniais. Lenkijos – Lietuvos politiniai istorikai tai neigia, bet pripažįsta patys rusai31,32: Didysis Naugardas, Senoji Ladoga, Karela buvo lietuvių, dar ir kunigaikščio Narimanto tėvonija33,34. Ir Sankt Peterburgą caras Petras I pastatė ne tuščioje laukymėje — archeologai atkasė jau keturių seniau ten buvusių pilių liekanas, pradedant net akmens amžiumi — penkiais tūkstančiais metų prieš Petrapilį.35

Ilmenio ežero bendravardė yra upė Ilmena — dešinysis Alnos intakas iš Rytų pusės. O Valkuvos bendravardė yra ta pati Vilkaviškyje įtekanti Vilkauja, kitaip dar vadinama Vilkuva. Naugardas irgi juk senesnis vardas už suslavėjusį Novgorodą.

Valka

Valka (Волга) — didžiausia valksnų upė Europoje. Dunojus, Dniepras, Vysla už Volgą gerokai mažesnės. Valka ėjo didžiausia Eurazijoje Gintaro – Šilko kelio atšaka, per Kaspijos ežerą tiesiogiai susisiekiant ir mainantis prekėmis su Persija, toliau Indija ir Kinija. Volgos ir Okos santakoje yra Žemutinis Naugardas — dar vienas Didžiojo Naugardo36, Naugarduko, Gardino, Gardų (pervadintų Žemaičių Kalvarija) bendravardis. Ilgai lietuviški išlikę Tveriai — žemaičių Tverų bendravardžiai.

Valkos baseinas su Dono, Dniepro, Valkuvos ir Šiaurės Dvynios takoskyra

 Volgos baseinas su Dono, Dniepro, Valkuvos, Dvynios ir Uralo takoskyra.

Nesitikėdamas pirminio lietuviškų vietovardžių klodo ir nenagrinėdamas lietuvių kalbos, kalbotyros ir istorijos mokslas atsiduria aklavietėje:

Исследователи неоднократно пытались разобраться в истории этого названия, ответить на вопрос, почему Волга называется Волгой. К сожалению, приходится признать, что и до настоящего времени однозначного ответа на этот вопрос нет. Было высказано несколько предположений-гипотез, но ни одно из них не обладает неоспоримой научной доказательностью. Подобное, кстати, характерно для изучения происхождения названий многих крупных рек. Ведь, чем крупнее река, тем, как правило, древнее ее наименование. К числу таких сложных для объяснения названий относится и речной гидроним Волга.

Samaros universiteto 1996 m. žodynas „Samaros toponimika“ 37

A ir O balsius slavai paprastai taria atvirkščiai, nekaip lietuviai (Ona – Ana, Trakai – Troki, Valkinįkai – Volkinieki). G ir K yra tas pats priebalsis, tik tariamas skardžiai arba dusliai. Volgos bendravardės yra ne mažiau kaip trys upės dabartinėje Lietuvoje (LTSR ribose), vardu Valka.

Valka Valga Volga Bolga Bulga Vulga

Valka – Valga ant Latvijos ir Estijos sienos, pervalkoje tarp Gaujos, Sedos ir Valkės upių.

Dar yra upių Vilka, Vilkė, Vilkesa, ežerų Vilkinys, Vilkaitis, Vilkokšnis (ilgas ežeras Verknės aukštupyje, pačioje jos ištakoje). Yra Valkų raistas Šakių rajone, yra Trakų sala Valka. O miestas ant Latvijos ir Estijos sienos, ant pervalkos tarp Gaujos, Sedos ir Valkės (Väike) upių latviškai yra vadinamas Valka, estiškai Valga. Nes Valka ir Volga yra tas pats žodis.

Žyguliai

Kirsdama aukščiausią Rytų Europoje Žygulių aukštumą, Volga išsirangiusi ilgą (60×30 km) Samaros kilpą su intaku pervalkai sąsmaukoje. Susidaręs gražus gamtovaizdis, primenantis Didžiąsias Nemuno kilpas ties Birštonu. Gabentojams vykingams ten tekdavo bent trumpam apsistoti, o vilkiams įsikurti nuolatinę gyvenvietę, dalykiškai pramintą Žyguliais.

Žyguliai 1935 m.

Žyguliai savo gražų ir prasmingą vardą išlaikę iki šių dienų38, tik reiktų archeologų, kurie patyrinėtų Pervalkius, Vintus ir kitas senąsias žygulių gyvenvietes, jų pervalkas ir piliakalnius lietuviškomis akimis.39

Переволоки Валы Винтай Львовка Жигули - Žyguliai Pervalkiai Volgos kilpos pervalkoje

Žyguliai, Pervalkiai ir kitos vilkių gyvenvietės Volgos kilpos pervalkoje.

Lietuviškos kilmės vietovardžių netrūksta Valkos ir kaimyninių Valkuvos, Rytų Dvynios, Dniepro, Dono paupiais, Azovo pajūriais, patys Azovo ir Krymo vardai yra lietuviški. Bet pusdykumėse lietuviai negyveno. Kur gyventa lietuvių, ten žinoma buvusi Didžioji Europos sengirė. Nes lietuviai sugyveno darniai su gamta, „nekultūrino“ aplinkos, iškirsdami medžius, ir dirvožemio nepaleido dykumomis, kaip pietiečiai. Todėl sudykumėjusiame Volgos žemupyje bastėsi tik klajokliai.

Valkonys

Volgos žemupio klajokliai ne tik ganėsi, medžiojo, vagiliavo, plėšikavo, bet ir siūlėsi patarnauti Valkos vilkstinių vykingams. Juolab, kad žemupyje nuolydis mažas, tad tėkmė sulėtėja, upė išplatėja, išsisklaido nepastoviomis raguvomis. Turtingi vykingai už darbą matyt atsilygindavo dosniai, kad Volgos žemupyje prisiveisė tiek valkatų, kiek natūraliai pusdykumėje neišgyventų.

Kai, kilus fanatiško nepakantumo abraominių religijų karams ir gudų pilietiniam vidaus karui (istorikų vadinamam hunų antplūdžiu ir didžiuoju tautų kraustymusi), sutriko ligtol sklandi nuolatinė prekyba Gintaro – Šilko keliu, Valkos valkorių minios, ieškodamos pragyvenimo iš įprasto valkiavimo darbo, nuo Volgos žemupio patraukė į panašų Dunojaus žemupį. Kur laivyba dar vyko gana sklandžiai, ir iš tikrųjų daugybė atėjūnų burliokų įsidarbino valkiais.

V-B priebalsius net lietuviai kartais painioja (bulvė – būlba, Vladas – Bladas), svetimtaučiams dar sunkiau ištarti V (kavalerija – cabaleria, Vilius – Bill), todėl tie valkuoliai, Volgą dažniau tardami Bolga arba net Blga (Бълга, Bǝlga, Bulga, kaip governator – gubernator), ir patys buvo vadinami ne tik valkoriais, volgariais, bet ir bolgariais, bulgariais, graikiškai ir lotyniškai vulgariais. Pati šalis dėl čia neįprastos gyvensenos ir išvaizdos žmonių gausos irgi dažnai imta vadinti Vulgaria, Bulgarija, Balgarija, Bolgarija, България. Nors išlikęs ir senasis šios Valkijos vardas — dabar Valachija.

Paskutinysis Dunojaus miestas jau raguvos žiotyse — „Ukrainos Venecija“ Vilkuva (Vilkovė, Valkovė). Buvusių plukdymų ir vilkimų mastai, jų svarba Dunojaus žemupio sričiai davę vardą visam pusiasaliui: Balkanai juk reiškia Valkonis (Βαλκανια — Valkanija ← Valkonija ← Valkuonia ← Valkuo arba Valkuo → Valkuonia → Valkuonys → ValkonysBalkonys).

Žilinai

Dunojus mūsų tautos giesmėse savas žodis — plati, duinoji upė. Ant vakarinio Gintaro kelio iš Gintarinės į Auksinę jūrą. Dešinysis Įstulės intakas Dunojėlis su didžiojo Dunojaus kairiuoju intaku Vaga (Vah, Waag) susitinka karpuotuose karpių kalnuose ties Žilinais. Žilinai man mieli ir artimi — tai močiutės tėviškė. Bet ir anie Žilinai žinomi nuo akmens amžiaus, pervalkos upelio santakoje su Vaga.

Dunojus ir jo Vaga

Dunojaus baseinas ir jo takoskyra su Vysla (ties Vaga), Odra ir Labia (ties Mauruva).

Vaga yra tikra vaga — Karpatų kalnų revas, pratisas slėnis. Upių vagos — tai slėniai, kuriais būdavo patogiausia gabenti krovinius. Plukdant, velkant rogėmis, vežant ratais. Iš vagos žodžio kilęs ne tik vagonas, bet ir pats važiavimas (vagiavimas), taip pat pavaža (šliužo, luobo, rogių, pačiūžos, rato apkaustas), dar vežimas, vėžė (G→Ž, kaip ir gnybti – žnybti, mielgti – melžti). Karpatų Vagos paupiais daug lietuviškos kilmės vietovardžių. Bene ryškiausias iš jų yra

Lietava — didžiulės pilies griuvėsiai, kuriuos slovakai dabar ketina restauruoti. Pilis Lietavos aukštumoje prie Žilinų, ant Lietaukos upelio Litavka. Kuri įteka į Raičiukę (Rajecké Rajčanka), o ši netoliese į Vagą Žilinuose, šiauriausiame Vagos vingyje, toje pat pervalkos vietoje. Tad tiek Žilinus, tiek ir Lietavos pilį pirmieji turėjo pasistatyti vilkiai.

Lietava - aukštuma, upelis ir vilkių pilis prie Žilinų, Vagos vingyje

Lietava — aukštuma, upelis ir vilkių pilis prie Žilinų, Vagos vingyje.

Lauktuvių iš Čekijos turiu gavęs gražią taurę „Lietuvėlė“ (Litovel). Pasižiūrėjau žemėlapyje — tikrai yra toks miestas Litovel Moravijoje, Dunojaus intako Mauruvos paupyje. Matyt gerbiamas žodis: yra ten ir viešbutis, restoranas, bravoras, pasivadinę „Litovel“. Ir Litava, Ltava, Ltav, Liten, Littau, Litov, Letov, Letova, Letava, Lietovka gyvenviečių paupiuose ir takoskyrose yra daug, galite patys jų susirasti ir patyrinėti šiuolaikiniais vietovardžių geografijos GIS įrankiais.

Mainiškiai

Mainia — gražus, žuvingas lynų ežerėlis mano motinos tėviškėje. Mokykloje stebėjausi, kodėl esu taisomas kirčiuoti Máinia — pirmuoju skiemeniu, dargi tvirtaprade priegaide. Argi tai kokių germanų vietovardis, kaip Frankfurtas prie Mainio, Maints prie Reino. Tik suaugęs ir išsivadavęs iš švietimo sistemos, supratau, kad tokia tėra miesčioniška nutautėlių inteligentų tartis, o tėvai tarę neiškraipytai Mainià — kadaise buvusia mainų kroviniais vieta tarp dviejų upių ir ežerų grandinių. Ryškiausias iš Mainios bendravardžių yra

Minskas — dabar milijoninis miestas, Baltarusijos sostinė. Dar neseniai gudiškai vadintas Meniskiu (Менеск, Меньск)40, bet prasidedant karui 1939 metais oficialiai pervadintas Мінск. O įsikūrimo Nemigos (Няміга) paupyje laikais ta vietovė buvusi

Mainiskiai — svarbi, net dviguba pervalka, jungusi Vakarų Beržuoną su Rytų Beržuona (per Svyslotę) ir dar Nerį su Pripete (per Ptičę), o per jas toliau Nemuną su Dniepru, Baltiją su Juodąja jūra.

Vykingų laivybos ir vilkių pervalkose verslas senovėje

Upių laivybos su mainais ant pervalkos piešinys Rytų Europos Viduramžių atlase 41

 

Priesakai

Tai tik vienas pavyzdys,42 ką gali „žodžių archeologija“ — istorinė ir lyginamoji kalbotyra. Bet šiuo aštriu įrankiu saugiai elgtis ir jį kaip reikiant išnaudoti tegali tikri padorūs lietuviai, savarankių ūkininkų (deja, jų beveik nebėra) vaikai, kurių tautiniai papročiai gyvi ir kalba yra gimtoji, o ne knyginė, ne išmokta mokyklose ir iš žodynų, juolab per televizorių.

Lietuvių kalba — tai raktas43 atverti tikram, politikų nesuklastotam ir inteligentų nesuvulgarintam gilios praeities vaizdui. Suvokti kultūrinio žmogaus kilmei, galvosenai, gyvensenai ir jos raidai, sužinoti apie svarbiausias permainas ir sąveikas praeityje, perprasti protėvių išminčiai, pažangos ir atžangos veiksniams, buvusių civilizacijų suklestėjimo ir žlugimo priežastims.

Bet ir nepaisant naudos, kurią gali valstybei duoti tokio tvirto būdo tautos parama, nereikia menkinti viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai tautų kilnojimosi istorijai, ta labai senos, dabar mažame plote suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar gryna kalba, ir todėl išsaugoti jos savitumą jau savaime yra labai svarbu.

Imanuelis Kantas: „Prierašas draugui“ 1799 m.44

Tik tyrinėti reikia griežtai laikantis mokslinio metodo. Nevadinant įrodytais neįrodytų dalykų. Remiantis patikrinamais žinių šaltiniais ir objektyviais dėsniais. Atskleidžiant išankstines savo prielaidas, aiškiai atskiriant jas nuo įrodinėjimų. Nevengiant atsakomybės, neperkeliant jos autoritetams. Skelbiant įrodymus atvirai ir prašant visų oponentų kritikos.

Vladas Palubinskas

Išnašos

1 Zinkevičius Zigmas: „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas. Pavadinimų kilmė“ (ISBN 9786094110757) — 144 psl. Lietuvių kalbos institute 2011 m. etalpykla.lituanistikadb.lt/obj/LT-LDB-0001:B.03~2011~1367179601321.

2 Virvičienė Aušra: „Akad. Z. Zinkevičius: Ukmergės rajonas – vienintelis Lietuvoje, turintis visų savo gyvenviečių išaiškintą kilmę“ — 2012-10-27 laikraščio „Voruta“ (ISSN 1392-0677) 22 (760) nr. 7 psl. www.voruta.lt/?p=59651.

3 Vanagas Aleksandras apie Ukmergės vietovardžio kilmę — 2004 m. „Lietuvos miestų vardai“ (ISBN 5-420-01531-5) 230-236 psl.

4 Puzinas Jonas: „Ukmergė ar Vilkmergė“ — Rinktinių raštų 2 t. 301-304 psl. Čikagoje 1983 m.

5 Savukynas Bronys: „Vietovardžio Ukmergė / Vilk(a)mergė kilmė“ — 1978 m. žurnalo „Mūsų kalba“ (ISSN 0132-313X) 4 nr. 20-24 psl.

6 Kviklys Bronius: vienoje sakmėje minimas Ukmergės pilies kunigaikštis, vardu Mirgis — 1991 m. „Mūsų Lietuva“ (ISBN 5-417-02861-4) 2 t. 465 psl.

7 Merkti, mirkti, merktis, mirksėti, mirgėti, netgi melžti ir merga gali būti senos bendros kilmės žodžiai. Sakoma „pienas ir kraujas“ — reiškia bręstanti, sirpstanti, tvinkstanti pienu mergina: jau metas jai tekėti, vyrui ją merginti, vesti ir mylėti, o kūdikiui mielkti — melžti, žįsti, penėtis jos pienu. Germaniškai Milch, milk, melk, mælk, mjólk, mjölk, slaviškai mleko, mléko, mlieko, mlijeko, млеко, малако, молоко — kas primelžta (sen. primielgta). Įdomu patyrinėti, reiktų atidžiai sutikrinti, bet tai atskiras klausimas, o ši apžvalga skirta žodžių „valk-, velk-, vilk-“ šaknimi reikšmei ir jos istorinei raidai.

8 Bilkis Laimutis yra „Lietuvos vietovardžių žodyno“ atsakingasis redaktorius.

9 Blažienė Grasilda yra Lietuvių kalbos instituto mokslo tarybos pirmininkė, doktorantūros komisijos pirmininkė, LKI vardyno vyriausioji mokslo darbuotoja, Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vadovė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė.

10 Garšva Kazimieras yra Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vadovas.

11 Markevičius Aurimas: „Dar viena Ukmergės vardo kilmės galimybė“ — 2012 m. „Baltistica“ (ISSN: 0132-6503) 47 t. 1 nr. 145-153 psl.

12 Akelaitis Mikalojus: „Lietuvių kalbos gramatika“ (Gramatyka języka litewskiego) — 1890 m. (pavartotas pavidalas „Aũkmergė“).

13 Baranauskas Antanas 1875 m. laiške Vėberiui (Hugo Weber) parašęs „Aukmergės paviete“ — 1970 m. „Raštai“ 2 t. 175 psl.

14 Otrębski Jan Szczepan — 1970 m. „Baltistica“ (ISSN 0132-6503) 6 t. 2 nr. 213-215 psl.

15 Skardžius Pranas: „Lit. ON Vilk(a)mergė und Ukmergė“ (vokiečių k.) — 1998 m. „Rinktiniai raštai“ (ISBN 5-420-01364-9) 4 t. 716-719 psl.

16 Nebent antrasis sandas būtų ne žodžio „merkti“, o „mieria“ — bet tokį žodį Lenkijos-Lietuvos lingvistai laiko slavišku skoliniu, nors tikrumoje jis iš žymiai senesnių laikų.

17 Baranauskas Antanas, Jaunius Kazimieras, Jablonskis Jonas, Gustaitis Motiejus, Pikčilingis Juozas apie veiksmažodinę lietuvių kalbą 1drv.ms/1iBwMos.

18 Palubinskas Vladas: „Ar Lietuva dar lietuvių valstybė“ apie laisvę ir sėslumą — 2014-06-28 „Sava Lietuva“ 430 nr.

19 Palubinskas Vladas: „Gintaras“ apie platų lietuvių kalbos vartojimą pasaulyje prieš mūsų erą — 2014-09-03 „Sava Lietuva“ 432 nr.

20 Domintis pirmųjų sėslių žmonių gyvensena, lietuvių tautos papročiais, siūlyčiau pradėti Akmens amžiaus archeologo prof. Algirdo Girininko bei povandeninės archeologijos pradininko akad. Vlado Žulkaus veikalais, prof. Marijos Gimbutienės knyga „Slavai“, Geležies amžiaus archeologo akad. Eugenijaus Jovaišos studija „Aisčiai“, etnosociologo akad. Romualdo Grigo tautotyros išvadomis apie gamtajausmę lietuvių pasaulėžiūrą, dr. Jūratės de Rosales surinktais duomenimis apie Lietuvos išeivių gudų ūkinį sumanumą, „Init“ televizijos mokslinės dokumentikos apie seniausią praeitį serialu „Mūsų praeities beieškant“.

21 Ratas — vienas didžiausių žmonijos išradimų, kurio gamtoje nebuvo nė užuominų. Turėdamas išradybinės patirties, galiu patikinti, kad nežinodamas rato neišrasi.

22 Keleivis, keliautojas, keliauti — dirbtinis naujadaras lietuvių kalboje. Išvestas iš daiktavardžio kelias ir pakeitęs pirminį iš veiksmažodžio vykti kilusį tikslų žodį vykįįgas. Nykstant Lietuvoje nosinei tarčiai, ši priesaga išvirto trejopai: germaniškos okupacijos pusėje (Vakaruose ir Šiaurės Vakaruose) skardžiu dvigarsiu ing (jetvingai, vykingai), slaviškoje Rytų ir Pietų pusėje dusliu inyk (jietuvnykai, vykinykai), o bendrinėje lietuvių raštijoje įsigalėjo priesaga inink (lietuvininkai, vykininkai).

23 Nutautėjant, prastėjant dvibalsiams, kietėjant ir „šveplėjant“ priebalsiams, iš pradinio žodžio „ziuogas“ (ir tokių įtaisų meistro „ziuogio“) liko žiogas, slaviškas žūkas (żuk, жук), asmenvardžiai Zuokas, Zykus, Žiūkas, Žukas, Žukauskas (Żukowski, Жуков, Жуків) ir pan. Beje, iš Zuoko (s. Ziuogio) kilęs ir biblinis Izaokas.

24 www.rogiusunys.lt/ Kernavėje, www.sibirohaskiuveislynas.lt/, www.sniegosunys.lt/, www.husky.lt/ augintiniai; lt.wikipedia.org/wiki/Sibiro_haskis ir lt.wikipedia.org/wiki/Aliaskos_malamutas — kinkomų šunų veislės.

25 be.wikipedia.org/wiki/Вёска_Прывалкі#Этымалогія_назвы

26 pl.wikipedia.org/wiki/Przewałka#Legenda

27 lietuvai.lt/wiki/Pervalka#Pavadinimo_kilmė. Vietovės pavadinimo laikais pervalkos reikšmė buvusi kur kas svarbesnė, negu dabar žvejų laiveliams perkraustyti dukart metuose: Pervalkos ragas ir sąsmauka toli nuo sąsiaurio perplaukti nerijai tarp jūros ir marių, bet ties arčiausia žemyno pakrante — ties Kintais ir Ventės ragu.

28 lt.wikipedia.org/wiki/Valkininkai#Pavadinimo_kilmė

29 Pavilkių vietovardžio kilmė GenWiki žinyne wiki-de.genealogy.net/Powilken#Namensdeutung.

30 Ηροδοτος: „Ιστοριαι“ 4 t. -440 m. classics.mit.edu/Herodotus/history.4.iv.html

31 Янин Валентин Лаврентьевич: «Новгород и Литва: Пограничные ситуации XIII—XV вв.» (ISBN 5-211-03739-1) — изд-во Московский государственный университет 1998 г.

32Akademikas Toporovas: Lietuviai laike ir erdvėje“ — rež. ir op. Algirdo Tarvydo 50 min. dok. f. 2010 m.

33 «Сказание о князьях Владимирских» — XVI a. pr. bibliotekar.ru/rus/80.htm.

34 Румянцев В. Н. (ред.): «Русское деревянное зодчество. Кижи» — 2002 г. «М+К» bibliotekar.ru/rusZod/.

35 Linovas Dmitrijus ir kiti: „Penkeri tūkstančiai metų prieš Peterburgą“ (Пять тысяч лет до Петербурга) youtu.be/-jG0GeQ8_Xg — ypač žr. 7-ąją filmo minutę.

36 Rusams vielkiai buvo šventi milžinai didikai — tas pats žodis, kaip ir vilkiai, vielykiai, bet lietuviams Великий Новгород dera vadinti ne Didžiuoju, o Vielkių arba Vilkių Naugardu — 2016-03-17 „Sava Lietuva“ (ISSN 1392-9127) 450 nr.

37 Барашков Венедикт Фёдорович, Дубман Эдуард Лейбович, Смирнов Юрий Николаевич: «Самарская топонимика» — изд-во «Самарский университет», Самара, 1996 г. newciv.relarn.ru/work/2-41/library/dic/begin.htm

38 Nors prie Žygulių pastatytas didžiulis „Fiat“ licencijos automobilių gamyklos priemiestis, italo komunisto garbei pavadintas Toljačiu, bet Žyguliai išliko. Be to, „Žyguliais“ vadinasi daug sporto klubų, populiariausias alus, traukinys, populiariausias automobilis, kuriam dargi suteiktas antras lietuviškas deivės vardas „Lada“. Žygulių pervalkoje greta senojo Žygulių miestelio Жигули įsikūręs ir naujesnis miestas Жигулёвск.

39 Be Переволоки valsčiaus siauriausioje sąsmaukos vietoje, netoliese Bezenčiuko (Безенчук) paupyje yra dar vieni Pervalkiai. O prie didžiosios pervalkos — Аскулы, Актушы, Анаткас, Анлы, Валы, Винтай, Ворота, Ега, Елань, Елгуши, Ерыкла, Каргала, Кинель, Лука, Львовка, Маза, Прорва, Протока, Савруша, Ситово, Смильтэнэ, Торновое, Уса, Яурка, Шарла, Чувичи ir daugiau vilkių vietovardžių.

40 Крамко Іван Ігнатавіч, Штыхаў Георгій Васілевіч: «Калі Менск стаў Мінскам» (гіст.-дакум. хроніка «Памяць» У 4 кн. 1-я) — 2001 г. Мінск, «Белта», п. 15, с. 36; nn.by/?c=ar&i=18706.

41 Kerner, J. Robert: „The Course of Russian History“ — 1942 m.

42 Viena iš šios studijos atšakų yra „Velykos“ — etimologijos papildymas dvibalsio IE klausimu 2016-03-17 „Savoje Lietuvoje“ 450 nr.

43 Rosales Jūratė ir Valevičius Andrius: „Filosofinė Lietuva: nuo Kanto iki Lėvino“ (Lituania philosophica de Kant a Lévinas) — 2012 m. „Nexofía“, 2012-12-16 „Sava Lietuva“ 397 nr.

44 Imanuelio Kanto „Prierašas draugui“ kartu su Kristijono Milkaus žinynu kaip ketvirtoji knygos „Lietuvių – vokiečių ir vokiečių – lietuvių kalbų žodynas“ (Littauisch – deutsches und Deutsch – littauisches Wörter – Buch) pratarmė dviejuose puslapiuose „gotišku“ braižu išleista 1800 metais Hartungų spaustuvėje Karaliaučiuje (Königsberg, Dr. u. Verl. der Hartungschen Hofbuchdruckerey).

Ištikimas vilkių pagalbininkas briedis dailininkės Audronės Mickutės paveiksle:

Briedis braidys - vilkių pagalbininkas
Santrauka:

Vietovardžiai ir asmenvardžiai Vilk- šaknimi baltistikoje ligšiol yra kildinami iš žodžio vilkas. Visai nepaisant, tarsi nė nežinant kitų šios šaknies reikšmių lietuvių kalboje, pirmiausia vilkti. Šioje studijoje iškeliamos metodologinės ydos istorijos ir kalbotyros moksle, tada, ribojantis vien visuotinai žinomais duomenimis ir istorinėje bei lyginamojoje kalbotyroje pripažintais dėsningumais, išaiškinami asmenvardžių ir vietovardžių Vilk-, Velk-, Valk-, Βαλκ-, Волк-, Болг-, Болк-, Balk-, Bilk- šaknimis prasminiai ryšiai. O „žodžių archeo­logijos“ bei istorinės geografijos priemonėmis atskleidžiamas seniausias, žmonijos raidai itin svarbus ir labai platus vilkių kultūros klodas.

Teiginys:
Istorinėje kalbotyroje dar nenagrinėtas vilkių kultūros klodas.
Sritis:
Praeitis: Gudai.
Raktažodžiai:
, , .
Asmenvardžiai:
Balkus, Bilkis, Болконский, Волконский, Волков, Valkys, Velkys, Vilkys, Vilkis, Vilkas, Vilkelis, Vilkėnas, Vilkonis, Vilkaitis, Vilkutaitis, Vilkauskis, Vilkavickas, Valkauskas, Valkavičius, Valkiūnas, Vaišvilkas.
Vietovardžiai:
България, Βαλκανια, Ваўкавыск, Волга, Волхов, Mainia, Main, Mainz, Мінск, Pervalka, Ukmergė, Vaga, Valachija, Valga, Valka, Valkininkai, Valkuva, Vilka, Vilkauja, Vilkaviškis, Vilkė, Vilkiai, Vilkija, Vilkinys, Vilkyškiai, Vilkuva, Жигули.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
Didžioji Europos sengirė, Gintaro - Šilko kelias, Iš variagų į graikus, GIS, LTSR.
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/vilkiai
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2015-07-25.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?