Žodis „metinės“ yra esminis šiuose pranešimuose:

Durbės mūšis, kurio 750 metų jubiliejų minėsime liepos 13 dieną, yra viena svarbiausių pergalių prieš Vokiečių ordiną. Savo reikšme ir mastais jis nusileidžia tik Žalgiriui. Bet kai kuriais atžvilgiais Durbės mūšis įspūdingesnis net ir už jį, nes prie Durbės žemaičiai sutriuškino jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, be to, padarė tai bemaž vieni — padedami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad Durbės mūšis pakeitė visą karo eigą — be jo Žalgirio tiesiog nebūtų buvę.

Nors lenkomaniška Lietuvos valdžia nemėgsta tautinės šventės, stengiasi tylomis preleisti didžiąją 750 metų sukaktį, kai, išdavikui Mindaugui parsidavus okupantui, Durbės mūšyje žemaičiai, narsaus ir sumanaus karvedžio Almino vedami, vieni sutriuškino abu kryžiuočių ir kalavijuočių ordinus ir išlaisvino baltus, žmonės patys rengia gražias paminėjimo ir pagerbimo šventes. Žemaičių sąjunga Kaupų kaime prie buvusios žiemių sostinės Tverų liepos 2 – 4 dienomis organizuoja iškilmes, mūšio inscenizaciją, baltų kovos ratą, riterių galynes, vyriškas varžybas, žaidimus ir koncertus. Liepos 9 – 10 latviai pačioje Durbėje pagerbs didvyrius jiems pastatytu paminklu, paroda, amatų muge ir tautiniais koncertais. Liepos 13 Medžiokalnio ąžuolyne prie Kražių — žemaičių vėliavos atkūrimo iškilmės, dainos, šokiai, jodinėjimas žemaitukais, šaudymas iš lanko. Liepos 13 draugija „Pilis“ Vilniaus įgulos karininkų ramovėje surengs istorijos tyrinėjimo paskaitas, pristatys Ingos Baranauskienės romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ bei dokumentinę tų įvykių apžvalgą „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“.
Gitana Gugevičiūtė: Gegužės 7-oji — spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Veržiasi vulkanai banalybės pelenų apie išsaugotą kultūrinę ir tautinę tapatybę, laimę rašyti, skaityti, kalbėti ir mąstyti lietuviškai, džiaugsmą šildytis bendrame tautą vienijančiame (deja, jos negausinančiame) kalbos patale. Džiaugiamasi gausia periodinės spaudos pasiūla, filosofuojama apie spaudos sąžiningumą kaip valstybės demokratijos pamatą ir dar apie daug ką džiūgaujama. Deja, su tikrove, kasdienybės ritmu bei nuotaika šventė turi mažai ką bendro, labiau primena puotą maro metu. Lietuva kelia taurę už laisvę rašyti ir kalbėti, nors grįžta į spaudos draudimo metus, kai lietuviška knyga buvo stebuklas. Prisipažinsiu, buvau optimistė, tikinti, kad krizė ir mokesčių reforma kai ką išspręs į gera: sumažės leidyklų, sumažės šlamšto, o likusieji leidiniai ir juos leidžiantys organai tarpusavy varžysis kokybe. Gėdingai kliedėjau ir klydau.

Antanas Baranauskas „Anykščių šilelį“ sukūrė ne skaitymui ir juo labiau ne deklamavimui, o giedojimui. Apskritai deklamavimas, išpūstas deklaratyvus maivymasis, jausmų demonstravimas, humanitarinis romantizmas ir bulvaras yra svetimas lietuvių padorumo papročiams ir grožio suvokimui, tautos kultūra yra kur kas aukštesnio lygio.
Konferencija „Interneto lituanika: vieta, vertė ir sklaidos kryptys“ vyko ketvirtadienį, 2005-12-08 Mokslų akademijos bibliotekos salėje. Pirmą kartą susirinko daugelis labiausiai lietuviškam internetui nusipelniusių žmonių, pažangaus jaunimo. Buvo puikūs pranešimai, įdomios diskusijos. Buvo smagu. Kilo pasiūlymų rengti panašias sueigas ir ateity.