Didybės ir tragizmo poetas Bronius Krivickas

Poetas Bronius Krivickas, kaip ir jo amžininkai Bernardas Brazdžionis bei Eugenijus Matuzevičius, priklauso ne tik Pasvaliui ar Biržams, bet ir visai Lietuvai.

Gimęs Pasvalio rajone Pervalkų kaime, vaikystėje su tėvais atvažiavęs gyventi Biržų kraštan, į netoli Suosto esantį 80 ha ūkį, literatūrinį talentą atskleidęs Biržų gimnazijoje ir Kauno universitete, tik praėjus daugeliui metų po tragiškos žūties Bronius Krivickas buvo įvertintas, kaip savitas ir talentingas kūrėjas.

Lapkričio 17 dieną jam sueitų 90 metų, tačiau, literatūrologo Virginijaus Gasiliūno žodžiais, „didžiausias Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai didybės ir tragizmo poetas“ Bronius Krivickas žuvo dar 1952 metų rugsėjį, nesulaukęs nė trisdešimt trečiojo savo gimtadienio.

Likimas jam lėmė gimti ir gyventi tragiškais mūsų tautai metais, kada tūkstančiai lietuvių buvo pasmerkti kančioms, pirmalaikei mirčiai. Ir apie Bronių Krivicką ilgus dešimtmečius žinojo tik jo giminaičiai, bendraminčiai, draugai, o daugumai biržiečių ir jo vardas, ir jo kūryba nebuvo girdėti.

Keturiasdešimt metų Broniaus Krivicko vardą gaubė tyla, tačiau prasidėjo tautos atgimimas, dvasinių vertybių perkainojimas, ir jo kūryba, tarsi pasakų stebuklingas paukštis, pakilo iš užmaršties pelenų, tapo mūsų krašto žmonių pasididžiavimu. Kuomet V. Gasiliūno rūpesčiu 500 egzempliorių tiražu buvo išleistas B. Krivicko „Raštų“ I tomas, pirkti šios knygos ėjo buvę poeto kaimynai, pažįstami, tremtiniai, partizanai. Poeto knyga jau seniai buvo parduota, o jie vis prašė, teiravosi, klausinėjo, ar nebus papildomai išleisti jų širdžiai tokie brangūs Broniaus Krivicko eilėraščiai.

Vienas iš pirmųjų tą 1994 metų rudenį įsigyti šios knygos pas mane atėjo iš Parovėjos į Biržus atvažiavęs Jonas Šernas. Literatas, iki šiol teberašantis eilėraščius, kuriuos yra vertinę ne tik Jonas Mekas, Petras Skodžius, bet ir Bronius Krivickas.

Jonas Šernas prisiminė, kad pirma pažintis nebuvusi labai smagi. Pokario metais dvidešimtmetis vaikinas labai norėjęs rašyti, sudėti savo jausmus ir mintis į eilėraščius. Nusiuntė keletą eilėraščių apie Stalino saulę, tarybinę mergaitę, laimingus kolūkius į tuometinį „Biržiečių tarybinį žodį“. 1948 metų gegužės 1 dienos numeryje buvo išspausdintas eilėraštis „Gegužės Pirmoji“, o gegužės 19 dienos laikraščio literatūriniame skyrelyje „Literatūra ir gyvenimas“ pasirodė jo eilėraštis „Tarybinei mergaitei“. Greta buvo išspausdintas literatūrinio skyriaus vedėjo Juozo Strėlčiūno straipsnelis, kuriame rašoma, kad „į rašančių gretas įsijungia nauji jaunuoliai. Drg. J. Šernas parašė keletą eilėraščių šių dienų tematika, iš kurių pažymėtini yra: „Tarybinei mergaitei“, „Penkmetis“, „Darbo keliu“ ir kt., tai parodo, kad drg. Šernas vis labiau pajunta tarybinio gyvenimo tikrovę ir kaskart sparčiau įsijungia į kūrybinį darbą“.

Po eilėraščiu buvo nurodytas J. Šerno adresas — Parovėjos valsč. Spalviškių km.

Jonas Šernas pasakojo, kad greitai sulaukęs „svečių” iš miško. „Tai ką, — sako, — snargliau, rašai? Pasaulyje vyksta klasių kova. Ką tu apie tai supranti?“ Žodžiu, grasino rimtai. Prisiekiau daugiau neberašyti. Nepriklausiau nei partijai, nei komjaunimui. Pasigailėjo. Išeidami pasakė: „Jei jau taip mėgsti literatūrą, atvesim tikrą rašytoją. Jis tave pamokys“.

„Gal po poros savaičių, — 1990 metais V. Gasiliūnui rašytame laiške prisimena J. Šernas, — tikrai atvedė. Nakties prieblandoje įspūdingai atrodė skrybėlėtas vyriškis su akiniais ir šautuvu rankose. Pasisveikino, juokaudamas pasakė: „Bendradarbiausime“. Tai buvo Br. Krivickas. Kartu tai buvo ir mano pirmoji su juo pažintis. Iki tol nežinojau, kad toks yra pasauly. Jis man negrasino. Liepė parašyti. Apie ką tik noriu. Žadėjo padėti. Paprašė parašyti keletą eilėraščių, kad galėtų įsitikinti mano sugebėjimu.“

Susipažinęs su pluoštu iki šiol neišsaugotų Jono Šerno eilėraščių, Bronius Krivickas parašė jų recenziją, kuri išspausdinta 1999 metais išleistuose Broniaus Krivicko „Raštuose“. Tai reikšmingas tekstas, rodantis, kad net sudėtingomis partizaninės kovos sąlygomis jam rūpėjo literatūrinė Biržų krašto ateitis, jis geranoriškai stengėsi patarti, padėti ieškantiems savo kūrybinio kelio.

Skrybėlėtą, su akiniais ir šautuvu rankose B. Krivicką vadindavo „literatūros profesoriumi“.

Man regis, kad tie B. Krivicko patarimai praverstų ne vienam ir šių dienų Biržų literatui. Įžvelgęs J. Šerno kūryboje poetinį talentą, jis pastebi, kad ne visuose eilėraščiuose vienodai matyti gero eilėraščio savybės. „Vienur gerą pradžią gadina galas, o kitur pradžia — galą. (…) Labiausiai krintantis į akį šių eilėraščių trūkumas — tai menkas ir nepakankamas rimavimas.“ B. Krivickas pataria „skaityti geresniųjų poezijos pavyzdžių (ypač Putino, Aleksandriškio, Miškinio, Nėries ir kitų lyrikos)“. Ragina lavintis, dirbti.

„Aš tai suprantu ne ta prasme, kad reikėtų daug rašyti. Aš manau, kad geriau mažiau parašyti ir ilgiau kaupti savo išgyvenimą atskiriems rašomiems eilėraščiams. Tada jie bus stipresni, ryškesni. Per daug rašydamas, poetas savo kūrybinį pakilimą dažnai per daug atskiedžia. Eilėraščiai išeina blankūs, neryškūs. Panašiai kaip tada, kai iš mažai salyklo išsunkiama daug alaus. Geriau mažiau, bet stipriau. (…) Dėl poezijos — tai pirmasis patarimas: reikškit tik tuos išgyvenimus, kuriuos ypač stipriai savyje jaučiat, kurie beveik savaime formuojasi į žodžius.“

Mokydamasis Biržų gimnazijoje, Bronius Krivickas kartu su Eugenijumi Matuzevičiumi ir Mamertu Indriliūnu buvo aktyviausi literatų būrelio nariai. Ne kartą Bronius Krivickas yra dalyvavęs literatūros vakaruose Pasvalyje, Šiauliuose, Panevėžyje. Ypač Biržų gimnazistai mėgo jo feljetonus. 1938 metais „Ateities“ paskelbtame rašinių konkurse laimėjęs pirmąją premiją rašinyje Bronius Krivickas rašė: „Mes ryžtamės su patvarumu, su valia vykdyti savo pareigas Tėvynei, o pavojaus valandai išmušus dėl jos laisvės negailėti savo gyvybės“.

Praeis keliolika metų ir poetas savo gyvenimu įrodys, kad tai nebuvo tušti žodžiai.

O iki tos lemtingos valandos dar buvo likę studijų metai Vytauto Didžiojo universitete, leidinių („Ateitis“ ir „Studentų dienos“) redagavimas, novelės, kritikos straipsniai, kuriuos spausdino ne tik „Ateityje“ ir „Studentų dienose“, bet ir „Darbininke“, „Naujojoje Romuvoje“, „XX amžiuje“. Bronius bendravo su literatais, kurie vėliau buvo pavadinti žemininkų karta. Poetas Kazys Bradūnas yra pasakęs, kad B. Krivicko referatas apie poeto Jono Aisčio kūrybą — pats geriausias ir išsamiausias ankstesnės Aisčio kūrybos aptarimas. Turbūt todėl prof. V. Mykolaitis – Putinas savo asistentu buvo numatęs kviestis B. Krivicką — gabų kritiką, dramaturgą ir beletristą.

1943 metais B. Krivickas baigė universitetą. Jam suteikiamas diplomuoto lituanisto vardas. Kitų metų rudenį pradėjo mokytojauti Biržų gimnazijoje. Buvęs jo mokinys, vėliau žinomas literatūrologas, habilituotas mokslų daktaras Vytautas Kubilius prisimins, jog B. Krivickas „neturėjęs jokių mokytojo profesionalo manierų — ramus balsas be įsakančių priegaidžių, geraširdiškumas ir naivus žvelgimas į mokinį, kaip į jaunesnįjį kolegą, visiškai jaunas veidas…“ Tačiau mokytojauti B. Krivickui buvo lemta tik keturis su puse mėnesio. Gavęs šaukimą atvykti į Biržų saugumą aštuntą valandą vakaro, suprato, kad jeigu nueis — nebegrįš. Broliai Jonas ir Juozas tuo metu jau partizanavo, todėl ir Bronius pasitraukė į mišką.

Pasakojama, kad Bronius Krivickas 1947 – 1948 metais partizanaudamas toli nenuklysdavo nuo savo buvusių (tuomet jau sudegintų) namų ir tik vasarą ateidavo į mišką pabūti su partizanais. Dažniausiai vaikščiojęs vienas. Dažnai savo eilėraščius perrašinėdavęs ranka ar mašinėle ir dalindavęs žmonėms. Vakarais parašytas eiles deklamuodavo prie laužo. Jo bunkeryje, įrengtame pas žmogų Biržų girioje, netoli nuo Spalviškių, buvo daug knygų. Paklaustas, ką veikiąs, atsakydavęs, kad mokosi. Skrybėlėtą, su akiniais ir šautuvu rankose B. Krivicką vadindavo „literatūros profesoriumi“. 1948 metais Suosto kunigas Bronių Krivicką slapta sutuokė su prieš porą metų Biržų gimnaziją baigusia ir Smilgių pradžios mokykloje pradėjusia dirbti Maryte Ziemelyte.

Ypač kūrybingi buvo B. Krivickui 1948 – 1949 metai. Tuomet jis parašė daugumą sonetų, išvertė daugiau kaip 70 Gėtės eilėraščių.

1951 metų rudenį Bronius Krivickas persikėlė į Panevėžio miškus. Nuo 1952 metų pradedama leisti „Laisvės kova“, liepos mėnesį išleidžiamas atgaivintas „Aukštaičių kovos” pirmasis numeris. Šiuos leidinius redagavo B. Krivickas. Jis planavo gauti spaustuvinį šriftą, platinti „Aukštaičių kovą“. Tačiau iš suimto LLKS Šiaurės Rytų srities vado Jono Kimšto saugumiečiai sužinojo, kur yra bunkeris, kuriame įsikūręs srities visuomeninės dalies viršininkas, kapitonas Vilnius (B. Krivickas), saugumiečių apibūdinamas kaip turintis aukštąjį išsilavinimą, geras organizatorius. Operacijoje dalyvavo 1150 kareivių. Jiems nepasidavę žuvo Bronius Krivickas ir kartu su juo buvęs Mykolas Blinkevičius.

Panevėžio rajone, Raguvos seniūnijoje, mažose Putiliškių kapinaitėse, po skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus iš ąžuolo išskobto angelo sparnais, ilsisi poetas, dramaturgas, literatūros ir teatro kritikas, žygiais, o ne žodžiais mylėjęs Tėvynę mūsų kraštietis Bronius Krivickas. Meile tėvų žemei ir papročiams, išdidžia kūrėjo dvasia savas ir brangus ne tik Biržų ar Pasvalio, bet ir visos Lietuvos žmonėms.

— Algirdas Butkevičius,
2009-11-10 „Šaurės Rytai“