Garbės daktarės inauguracinė prakalba Lietuvos edukologijos universitete:Ačiū
Didžiai gerbiamiems:
Lietuvos edukologijos universiteto rektoriui akademikui Algirdui Gaižučiui,
Senato pirmininkui profesoriui Audroniui Vilkui,
Istorijos fakulteto dekanui akademikui Eugenijui Jovaišai,
susirinkusiems senato nariams, akademinei bendruomenei, studentams, atvykusiems svečiams.
Visiems jiems, visiems jums gili, gili padėka už suteiktą ilgamečio istorinio tyrimo darbo įvertinimą. Bet labiausiai dėkoju už visų čia esančių tikros dvasinės vertės parodymą: drąsą pradedant tai, kas tikiuosi bus ilgametis, dešimtmečius darbo pareikalausiantis, seniausios Europos valstybės praeities sugrąžinimas jos dabartiniams palikuonims.
Lietuvos edukologijos universiteto rektoriui Algirdui Gaižučiui, istorijos fakulteto dekanui Eugenijui Jovaišai, filosofui ir tautos gynėjui Romualdui Grigui, universiteto senatui, profesoriams ir studentams mano šios dienos karšta padėka bus tik krislelis tos didelės padėkos, kuri jiems atiteks, kai dėkos jiems pagaliau jų visų dėka iš kapų prikelti senieji aisčiai, prūsai, jotvingiai, galindai, neuriai ir daugybė mūsų gentainių, kurie buvo pamiršti, kai žmonija neteko atminties, o mokslas apako.
Šią palaidotą, užmirštą praeitį surašę autoriai per paskutinius kelis šimtmečius buvo nebesuprasti: Ablabius, Jordanis, ilgiausia eilė Ispanijos autorių, o žvelgiant atgal, pradedama suprasti ir daugybė iki šiol neįvertintų senovės graikų ir romėnų pasakojimų, nes dabar jie įgyja tikrą savo prasmę.
Šios dienos pripažinimas, gal simboliškai vykstantis pedagoginiame, ateities kartas formuojančiame universitete, yra šimtmečiais kietai uždarytoje užtvankoje pramušama anga, ir nuo šios akimirkos, kaip Maironio žodžiuose, nebeužtvenksi upės bėgimo. Ne vien Lietuvos, bet ir pasaulio universitetai bus priversti tikrinti surastų dokumentų patikimumą, kiekvienas kitais keliais, kurių gal svarbiausias bus archeologija, o jai savo ruožtu telksis į pagalbą antropologiją, fiziką ir chemiją, nustatant radinių datas, tiriant radinių gamybos būdus, tačiau ir to bus negana, nes kur gi yra kalbotyra, aiškiausias tautų judėjimo liudininkas? Galop kas galės randamus įrodymus palyginti su tuo, ką išsaugojo tautosaka?
Kiek universitetų, kiek fakultetų, kiek atsidavusių profesorių ir studentų teks sušaukti į talką, iki suvedus įvairių mokslo sričių darbus, vieni teigimai pasitvirtins, kiti bus paneigti, ir tuomet tiesa pasirodys tokia, kokia ji tikrumoje buvo. Tuomet niekas jos užginčyti nebegalės ir ji įsitvirtins pasaulyje. O to tikrinimo — patvirtinimui ar paneigimui — turės būti labai daug, nes baltų žygių buvo keli, iš esmės pakeitę Europos veidą, ir jie buvo pakankamai aprašyti, kad būtų galima iš mums jau žinomų liudijimų išgauti pagrindines gaires tyrimams nukreipti ten, kur sudėtas tvirtas raštiškas pamatas.
Žygių būta daug. Jų tarpe, jei ne pirmasis, tai bent tokiu vadinamas, ėjo Indijos link, kas reikalauja baltiška akimi pasižvalgyti į sanskrito kalbos atsiradimą. Antrasis didis žygis sukūrė galingiausią Balkanų valstybę Dakiją, kurioje buvo geriamas „žalas vynelis“ (žalas, ne žalias!), meldžiamasi Žemelei ir kurios ženklas vėliau puošė Vytauto herbą, nurodant, kad jam buvo žinomas Dakijos gentainių senasis paveldas. Artimo bendradarbiavimo reiktų su rumunų ir bulgarų universitetais, kuriems juk irgi rūpi jų teisėta, tolima praeitis. Trečiasis žygis sugriovė Romą, nukeliavo iki Prancūzijos ir Ispanijos, ir tai yra šiuo metu tinkamiausia tyrimų dirva, nes ji ne tik yra paskutinė pasiekusi Europos vakarus, bet ir tebėra gausiausiai dokumentuota.
Pradėjus gilintis į vadinamuosius žygius, iškyla gal įdomiausia tyrimų dirva: matome labai ankstyvą, stebėtinai išmoningą kultūrą, anuo metu paženklinusią nemažą dalį visos Europos. Iškyla prieš mūsų akis ne karu pasižyminti tauta, o kultūrą ir gerovę nešanti, organizuota, tobulą naminių gyvulių ir arklių auginimo patyrimą turinti visuomenė, sugebanti įtraukti kitas tautas į bendro ūkinio klestėjimo tinklą. Iškyla nuoseklus gamtos gerbimas ir savitas vertybių rūšiavimas, kuriame žmogaus gerovė siejama su gamta, ir ši dinamiška, amžino atsinaujinimo gamtos ir žmogaus junginio sąvoka dvasiškai atsistoja aukščiau, negu graikų ir romėnų akmeninėmis statybomis paremta dabartinės kultūros sąvoka.
Tuomet pradedami suprasti ir ypatingi lietuvių kalbos privalumai, kuriuose kiekvienai kalbai būdingas vertybių rūšiavimas lemia tautos būdą. Nepaprastą lietuvių kalbos struktūrinį turtingumą gal aiškiausiai aptarė Balys Sruoga, tirdamas lietuviškų dainų darybą. Jis teisingai pastebėjo kone beribį priešdėlių, prieveiksmių, priesagų skaičių, galimybę iš kiekvieno žodžio ir net iš jaustukų padaryti veiksmažodį, kuris savo ruožtu gali pavirsti į dalyvį. Lietuvių kalboje randame stebėtino turtingumo laikų ir linksnių derinimą sintetinės darybos sakiny. Visa tai leidžia išreikšti kalboje nuolat banguojantį erdvės ir laiko santykį, kuris ne tiktai nėra pastovus, bet jo pagrindinis privalumas, kad tai nėra statinės sąvokos, o priešingai, reliatyvumo pagrindu grindžiama galvosena, kuri savo lankstumu kontrastuoja su Vakarų pasaulio jaunomis, analitinės darybos, žymiai primityvesnėmis kalbomis. Lietuvių kalbos atžvilgiu vėlgi atsiranda reikalas kreiptis į kitas mokslo šakas, siekiant nustatyti, kokiu būdu užsimezga mažo vaiko smegeninių sinapsių tinklas, pagrįstas gimtosios kalbos dėsniais, kurie paskui galios per visą žmogaus gyvenimą ir kurie tradicinėje lietuvių kalboje yra neišsemiamas turtas, žymiai sudėtingesnis ir reikšmingesnis už esančius dabartinėse Vakarų Europos jaunose kalbose.
Ne mažiau svarbus yra lyg raudona gija įvertas per visą ilgą istoriją gilaus žmoniškumo principas, paremtas stipria savigarba ir lygiai tokia pat pagarba kitam. Tą principą su nuostaba matau ryškiai galiojantį XIII amžiaus pradžios Toledo arkivyskupo Rodrigo Jimenez de Rada raštuose ir randu beveik tais pačiais žodžiais surašytą Emanuelio Kanto 1800 metų lietuviško žodyno įžangoje. Žodis „garbė“ užsiliko ten, kur mūsų protėvių buvo nueita, ir tai yra daug iš savęs reikalaujanti sąvoka, ne tik laikantis principinių vertybių, bet ir normuojant teisingumu, tiesumu, atvirumu ir tolerancija santykius su kitais žmonėmis ir kitomis tautomis.
Savigarbos kultūroje išaugus, nepaprastas pasididžiavimas tvinksta širdyje, žinant, kad šios dienos kvietimas atėjo iš Lietuvos edukologijos universiteto, kuriame vien jau sprendžiant iš to, ką galėjau skaityti internete, yra ariama plati švietimo vaga. Pastebiu rektoriaus Gaižučio pastangas statyti dabartiniams laikams deramus švietimo vieškelius. Dėkoju dekanui Jovaišai už jo įžvalgų senosios Lietuvos kultūros aptarimą, kuris padeda suprasti tolimiausią mūsų praeitį. Čia yra alsuojama giliu, savito būdo supratimu, bet gal iš visų svarbiausias yra profesoriaus Romualdo Grigo, šio įvykio pradininko ir ragintojo, straipsniais ir knygomis išreikštas tautos būdo aprašymas.
Palyginimui primenu, kad kiekviena tauta dėkoja savaip. Anglosaksų kultūroje, dėkojant yra pranešama tik tiek, kad apie tave pagalvoju: danke, thank you. Prancūzai sako merci ir tai yra prekybinė, merkantilizmo sąvoka, suprask – esu tau skolingas. Mes sakome „ačiū“, o pagal Vydūną tai yra jo girdėtas senasis „atjaučiu“. Mes nežadame pagalvoti, kad gal kada, kas nors mums ką nors primins. Mes neprekiaujame padėkomis. Mes iš širdies jaučiame. Taigi Grigui, Gaižučiui, Jovaišai ir visiems čia susirinkusiems tariu giliai jausminį atjaučiu.
Garbės daktarės inauguracijos iškilmės LEU didžiojoje menėje 2011-06-15.
