‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Paskaitos » Praeitis » Gudai » 278 nr.
Rosales Apie Dakijos kilmę ir getų, dakų, trakų etninius bruožus:
Dakija buvo Dunojaus gudų valstybė —
, 2010-11-28.

Dakijos getai

Tai knygos „Europos šaknys“ II skyrius
(vertimas iš ispanų kalbos)

Turinio rodyklė
  1. Įžanga
  2. Kas buvo getai, dakai, trakai
  3. Liudininkų pasisakymai
  4. Baltiška dakų kalba
  5. Gausiausia tauta
  6. Ispaniškai (PDF)
  7. Šaltiniai
  8. Aprašas
  9. Svarstymai (kiek)

Dakija arba Getija — taip buvo vadinama karalystė, kuri apėmė dabartinę Rumuniją, dalį Vengrijos ir beveik visą Bulgariją. Nors ribos ne visada buvo pastovios, valstybės pavadinimas nesikeitė. Ją mini graikų ir romėnų šaltiniai nuo V a. pr. Kr. iki II a. po Kr., kai vadinamoji Getija-Dakija buvo romėnų įveikta ir valstybė nustojo gyvavusi kaipo tokia. Be minėtų vardų, romėnų šaltiniai išvardija atskiras provincijas: Moisiją (Moesia), Dakiją (Dacia) ir Trakiją (Tracia).

Dabartiniai istorikai dažniausiai jungia getų ir dakų sąvokas, o trakų vardas buvo bene pats seniausias. Graikai ir romėnai ankstyvesniais laikais dažniausiai juos mini kaip getus, bet vieni trakai jau yra minimi Homero „Iliadoje“, aprašant Trojos karą.

Jordanis savo 551 metais parašytoje istorijoje „Apie gudų kilmę ir darbus“ (De origine actibusque Getarum) nutęsia giją nuo gudų tėviškės Vyslos žemupyje iki Juodosios jūros, kurią gudai pasiekė skirtingais laikotarpiais, keliomis bangomis, įsteigdami kiekvieną kartą savo gyvenvietes ir valstybę. Viena tokių valstybių buvusi Dakijos karalystė. Jordaniui ir viduramžių istorikams buvo aišku, kad Ispanijos gudai yra tokie patys, kaip ir Dakijos getai.

Šis Jordanio teigimas yra tas, kuriam daugiausiai priešinosi vokiečių istorikai per paskutinius du šimtmečius. Stambios „Visuotinos istorijos“ autorius Walter Götz (1867-1958) nutarė atmesti kaipo nereikalingą visą Jordanio „Getiką“ dėl tos vienos priežasties:

„Neapsakomai vertingas būtų buvęs didysis veikalas apie gotų istoriją, parašytas romiečio Kasiodoro, Teodoriko ministerio, to karaliaus įsakymu. Tačiau tas veikalas dingo, ir sausoje santraukoje, kurią iš jos padarė ostrogotas Jordanis, trūkumai ir išgalvoti įvykiai nustelbia bet kokią naudą. Trūkumai atsiranda daugiausia todėl, kad yra dedamos ryškios pastangos gotus ir jų karališką Amalų giminę parodyti kaip iškilius žmones, ir dėl to išgalvojama ilga sena ankstyvesnė jų istorija. Tuo tikslu gotai tapatinami su getais (kurie tikrumoje buvo trakai), su masagetais (kurie kadaise lėmė persų karaliaus Kyro pralaimėjimą) ir su skitais (ne arijų tauta).“1

Dabartiniai istorikai galvoja panašiai kaip Götz. Anglų istorikas Peter Heather, kurio knygos „Gotai“ (The Goths) jau išėjo mažiausiai trys laidos (1996, 1998 ir 2009 m.), ironizuoja, kaltindamas ne tiek Jordanį, kiek Kasiodorą:

„Kažkas, greičiausiai Kasiodoras, aiškiai knisosi metraščiuose, kol surado mūšį, įvykusį jam tinkamu laiku ir jam tinkamoje vietoje, su jam tinkamu romėnų pralaimėjimu“,

kai tikrumoje, sako Heather, mūšis buvo „su dakais, ne su gotais“ (versta iš anglų kalbos).2

Heather čia kalba apie romėnų generolo Cornelius Fuscus pralaimėjimą 76 m. po Kr. mūšyje prieš dakus ir aiškina, kad Kasiodoras panaudojo tą istorinį įvykį, įsprausdamas jį į gotų istoriją tam, kad suteiktų svarbos gotų karalių giminei, sukurdamas ryšį tarp dakų ir gotiškos Amalų dinastijos.

Ispanas profesorius Carbó García monografijoj „Godai ir getai vėlyvojo Romos laikotarpio ir viduramžių istorijografijoje“ (Godos y Getas en la historiografía de la tardoantigüedad y del medievo), nors palankiau žvelgia į Jordanio raštus, vis dėlto irgi prieina išvados, kad

„kitų tautų mitai, legendos ir istorija buvo įtraukti į godų istoriją, ieškant būdo iškelti jų praeitį ir pateisinti aukštą jų politinę ir socialinę padėtį“.3

Carbó García pasitenkina vien Jordanio puikybės paaiškinimu, bet per visą praėjusį XX šimtmetį tos polemikos tikroji priežastis nebuvo Jordanio psichologiniai sindromai. Nacių laikais ši tema lietė patį pangermanizmo pagrindą, ant kurio laikėsi vadinamosios „arijų rasės“ Hitleriui brangi teorija. Jeigu getai, kurių nėra galimybės priskirti germanams, buvo tie patys gudai, kurie užkariavo Ispaniją penktajame amžiuje po Kristaus, tai reiškia, kad gudai negalėjo būti germanai. Kadangi vyravo įsitikinimas, jog vadinamieji „vizigotai“ ir „ostrogotai“ yra germanai, net toks istorikas, kaip Walter Götz, miręs tik 1958 metais ir buvęs atviras nacių kritikas, nenorėjo tikėti Jordaniu.

Tiktai paskutiniuoju metu kai kuriose akademinėse katedrose pradedama kitaip žiūrėti į Jordanio raštus. Šiaurės Amerikoje filologas James O’Donnell straipsnyje „Jordanio tikslai“ (The Aims of Jordanes) pastebi, kad „Getikos“ autorius yra nuoseklus savo teigimuose ir jo tekste nėra prieštaravimų:

„Lyginant jo istorijoje gausias persipynusias nuorodas, matosi, kad jis savo veikalą sutvarkė visai tinkamai ir žinojo, ką sako. Yra daug nuorodų, nukreipiančių iš vieno skyriaus į kitą, ir kiekvieną kartą nuorodos yra teisingos ir tikslios.“

Pasak O’Donell, duomenų pasitaiko įvairiose vietose, ir jie visada sutampa.

Kas buvo getai, dakai, trakai

Penktajame amžiuje prieš Kristų gyvenęs istorikas Herodotas rašė:

„Getai yra kilniausi ir teisingiausi iš trakų genčių.“5

Herodotas teigia, kad po indų getai buvo gausiausia žemėje tauta. Yra ir kitų graikų pasakojimų iš to paties laikotarpio: Hekateo iš Mileto, Tucidido, Strabono, Platono. Taigi turime pakankamai žinių apie tą getų tautą, ir niekaip neįmanoma jos priskirti germanams. Priešingai, atrodo, jog tuomet buvo visiems aišku, kad kalbama apie tautą, išsiplėtusią nuo šiaurės iki pietų tame rytų Europos žemių ruože, kurį vadino Skitija. Anot Herodoto, dakai-getai buvo tokie gausūs, kad būtų buvę neįveikiami, jei nebūtų susiskaldę ir išsidalinę gentimis, kurių kiekviena kitaip vadinosi.6

Dušimtaisiais metais po Kristaus graikų geografas Pausanias irgi teigė, kad trakai yra

„gausiausia tauta po keltų“.

Romos imperijos laikais dar daugiau autorių rašė apie dakus ir trakus. Plinijus Vyresnysis, miręs 79 m. po Kr., juos laikė stipriausiais (vertimas gali būti ir „narsiausiais“) Europos žmonėmis:

„Thracia seqitur inter validissimas Europae gentes“.

Plinijaus amžininkas geografas Pomponius Mela rašė, kad jie nebojo mirties:

„ad mortem paratissimi“.

Apie juos buvo žinoma, kad jie tikėjo pomirtiniu gyvenimu ir nebijojo mirties (Herodotas). Jie garsėjo kaip narsūs kariai, romėnai į juos žiūrėjo kaip į pavojingą kaimyną — Roma net keletą šimtmečių delsė, kol išdrįso dakus pulti. Poetas Horacijus, miręs 8 m. po Kr., rašė „Odę“, kurioje jau kalba apie Romos įveiktą Dakiją7, bet tuomet dar trūko viso šimtmečio, kol Roma pajėgė juos nugalėti.

Getų-dakų-trakų istorija gerai žinoma. Iš graikų žinome, kad dakai ir getai kalbėjo ta pačia kalba (Strabonas). Aukščiau minėtas Salamankos universiteto profesorius Juan Ramón Carbó García atrodo sutinka su Strabonu dėl kitos priežasties:

„Pirmi dokumentuoti įrodymai apie dakų ir getų vardus yra iš skirtingų laikotarpių ir net su kelių šimtmečių protarpiais, taigi būtų klaidinga tarti, kad tų trakiškų tautų, gyvenusių toje pat teritorijoje, istorinėje eigoje būta pertraukų. Senieji šaltiniai vienbalsiai nurodo, kad getai ir dakai buvo viena tauta, skirtumai tarp jų buvę tik regioninio pobūdžio, kaip kad nurodo, pav. Strabonas. Nežiūrint to, šis graikų geografas ir kiti autoriai vartojo etnonimus, maišydami dakus ir getus. Greičiausiai dakai ir getai sudarė trakų pasaulyje atskirą etninį vienetą, kurio etniniai, socialiniai ir religiniai bruožai susiformavo daug anksčiau negu Herodotas išgirdo apie getus.“8

Oviedo universiteto profesorius Serafín Bodelón plačiai aptaria getų ir gudų tapatybę, tirdamas aplinkybes, kuriomis buvo parašyta „Getika“. Bodelonas gina Jordanį:

„Kaip galėjo jis nežinoti istorijos duomenų, kaip kad kaltina jį aitrūs jo kritikai, jei į jį kreipiasi Kastalijus ir minėtas Vigilijus, prašydami, kad rašytų veikalus, ką pasakoja pats Jordanis? Be to, Jordanis pabrėžtinai cituoja nemažą kiekį autorių, rašiusių tiek graikų, tiek ir lotynų kalba. Atrodo, kad jis sekė Ablabijų, ne Kasiodorą; faktus rankose turėjo Ablabijus, nes jį Jordanis dažniausiai mini šaltiniu seniausios gudų istorijos, kuri iškyla mūsų akyse, įstatyta į nepaprastą chronolgijos rėmą, prasidedantį netgi 1500 metais prieš Kristų.“9

Apžvelgę, kokia yra polemikos dėl gudų – getų tapatybės padėtis, grįžkime prie esminio šios knygos klausimo: ką sakė tiesioginiai pačių gudų mums pasiekiami šaltiniai.

Liudininkų pasisakymai

Vienas iškiliausių Ispanijos gudų karalystės intelektualų – Šventasis Izidoras iš Sevilijos (San Isidoro de Sevilla, 560-636) – rašė, kad

„gudai yra tie, kurių Aleksandras patarė nejudinti, Pyrus irgi jų bijojo, Cezaris vengė minėti“ (sunt quos etiam Alexander vitandos pronuntiavit, Pyrrhus pertimuit, Caesar exhorruit).10

Visų trijų užuominų bendras vardiklis yra senoji Getijos – Dakijos karalija, kurios nedrįso liesti nė vienas didžiųjų senojo pasaulio užkariautojų, būtent: Aleksandras Didysis, Epyro valdovas Pyrus ir Julijus Cezaris. Savo stambiame veikale „Etimilogiae“ Šventasis Izidoras dar aiškiau pasisako, kai nurodo, kad gudai buvo pirmykščiai Dakijos gyventojai, ir kad Ispanijos gudai esą jų palikuonys.11

Jordanis rašo, kad Dakijos karalija buvo įkurta antrojo gudų žygio metu. Pirmojo žygio gyvenvietės buvo įkurtos prie Azovo jūros, antrosios Mesijoj, Trakijoj ir Dakijoj (tai yra ta migracija, apie kurią čia kalbame), o trečioji migracijos banga apsigyveno prie Juodosios jūros:

Gothorum mansione prima in Scythiae solo juxta paludem Maeotidem, secunda in Moesia Thraciaque et Dacia, tertia supra mare Ponticum rursus in Scythis legimus habitasse.12

Karalius Alfonsas X Išminčius XIII a. po Kr. visa tai atkartoja ir paaiškina:

„…paskui gyveno prie tos Meotidos vandenų, kur buvo pirma jų gyvenvietė ir kur būta pirmosios vietos Skitijoj, kurioje jie įsikūrė savo karalystės atramos punktą ir turėjo karalių Pilimarį. Antrą savo valdos atramos punktą jie įsikūrė Dakijos ir Mesijos žemėje ir turėjo filosofą, kurį vadino Zautanu… Trečią kartą įsikūrė karalystės atramos vietą Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje“ (…despues moraron cerca aquella laguna Meotida, que fue su morada, et el primer lugar de tierra de Sciçia en que ellos fizieron cabeça de su regno e alli ouieron por rey Philimer. La segunda uez fizieron cabeēa de so sennorio en tierra de Daçia et de Misia et alli ouieron un philosopho muy sabio que dixieron Zautan… La tercera uez fizieron cabeça de so regno en Ponto).13

Jordanis tapatina Dakijos „getus“ su gudais, kurie išvyko iš Skančios, ir rašo, kad tai yra tie patys gudai, kurie vėliau užkariavo Italiją ir Ispaniją. Čia vėl tenka grįžti prie Oviedo universiteto profesoriaus Serafín Bodelón (Memorias de historia antigua, XXIXXII). Bodelonas pastebi, kad Jordanis tapatina getus su godais, remdamasis istoriku Dion Cassius, kurio veikalais Jordanis atrodo naudojosi, bet kurie vėliau pradingę, išskyrus vieninteles išlikusias 36-40 knygas.

„Daug kas atkreipė dėmesį, kad Jordanis getus vadino godais. Jis pats mums paaiškina, kad remiasi Diono Kasio ir Orosio raštais. Jordanis mums sako, kad Dionas Kasius pavadino savo istoriją „Getika“, nes tuomet buvo aišku, kad getai ir godai yra tie patys, kaip ir Orosius irgi tą patį parašė savo „Istorijoje prieš pagonis“ (A muchos ha llamado la atención el hecho de que Jordanes llame Getas a los Godos. Pero el mismo nos aclara esta circunstancia apoyándose en Dion Casio y Orosio. Jordanes nos cuenta que Dion Casio dio a su obra el título de Getica, pues estaba ya claro que los Godos y los Getas eran los mismos, como el mismo Orosio escribió en su Historia aduersum paganus).14

Ir tikrai, tiksliai taip, kaip yra pastebėjęs Serafín Bodelón, Jordanis, rašydamas 551 metais, teigia keliuose savo istorijos skyriuose, kad Dakijos getai buvo tos pat gudų tautos dalis ir tuo tikslu cituoja du ankstyvesnius šaltinius: Dion Cassius (155-229) ir Orosius (385-420).15

Tad turime tris skirtingus autorius, Dioną, Orosijų ir Jordanį, kurie teigė su stambiais laiko protarpiais, kad Dakijos getai buvo gudai. Tačiau yra ir kitas liudininkas, netgi patikimesnis: kalba, kuria kalbėjo getai, įkūrę savo valstybę dabartinėje Rumunijoje V a. pr. Kr. ir išlaikę ją iki II a. po Kr.

Getų – dakų ir trakų kalba yra mirusi, bet jos liekanos vietovardžiuose, asmenvardžiuose ir graikų – romiečių šaltiniuose šiuo metu stropiai renkamos, ir jose atrandami neužginčijami baltų kalbų bruožai. Jei iš tiesų taip yra, tie radiniai mus sugrąžins į gudų išeities vietą Skandijoje ir jų pasirodymas Dakijoje sutaps su tuo, ką mums sako Jordanis, kai jis kalba apie gudų įsteigtas valdas Skitijoje.

Baltiška dakų kalba

1969 metais bulgarų kalbininkas akademikas Ivanas Duridanovas (Иван Дуриданов) paskelbė savo darbų sąmatą: Thrakisch-dakische Studien. I. Teil: Die thrakisch- und dakisch-baltischen Sprachbeziehungen. Balkansko ezikoznanie, XIII, 2, Sofia, 1969. Garsusis lingvistas, pasauly pripažintas tos srities autoritetas nurodo, kad tarp trakų – dakų ir baltų kalbų randa atitikimą tiek žodyne, tiek priesagose.

Duridanovas nurodo tam tikrą skaičių trakiškų žodžių, kurie sutampa netgi su dabartinėje latvių ir lietuvių kalboje vartojamais žodžiais.

Tarp pavyzdžių, kuriuos paduoda Duridanovas, keletas yra itin sukrečiantys: trakų midne (kaimas) ir latvių mitne (gyvenvietė). Arba trakų zelâs (vynas), lietuvių žalas (gyvulių rusva spalva) ir latvių zals – (raudona spalva arba raudonas vynas, pagal Duridanovą). Galėtume pridėti, kad lietuvių senose dainose yra minimas žalas vynelis, kurį daug kas be jokios logikos verčia į „žalią vynelį“.

Duridanovo studijos santrauką galima surasti anglų kalba internete, paieškojus „The language of the Thracians“16, kurio V skyriuje pateiktas sąrašas trakiškų žodžių, daugiausia kalbotyros būdu atstatytų iš vietovardžių (toponimijos). Iš viso atkurti jau 108 žodžiai, kuriuos galima priskirti baltų kalboms šaknyje, priesagoje ir fonetiškai. Antai:

  • trakų pusinas yra lietuvių pušynas;
  • trakų kalba baltinių skalbimo vieta buvo vadinama veleka(s) — lietuviai turi žodį velėklės ir veiksmažodį velėti;
  • trakų upa, lietuvių upė ir latvių upe — visų trijų žodžių prasmė ta pati;
  • trakų iūras reiškė vandenį — lietuvių jūra yra marės;
  • trakų kapas yra kalva — latvių kãpa, kape ir lietuvių kopà;
  • trakų pauta(s) — lietuvių putà ir latvių put;
  • trakų rumba(s) reiškė krioklio kraštą — lietuvių rumbas yra atbraila, briauna, o latvių rumba yra krioklys.

Suradęs apie šimtą pavyzdžių, Duridanovas daro išvadą:

„trakų kalba yra genetiškai susijusi su baltų kalbomis“.

Be įdomaus žodžių sutapimo, vienas iš svarbiausių Duridanovo darbų buvo nustatyti, kokia vieta priklauso trakams ir dakams bendroje indoeuropiečių kalbų šeimoje17, ir ta prasme jo išvada tokia:

„ankstyvesniais laikais, greičiausiai trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų (…) trakų kalba sudarė artimą baltams (baltoslavų) grupę, drauge su dakų ir pelasgų kalbomis. Jiems buvo tolimesnės kitos indoeuropiečių kalbos, ypač graikų, italikų ir keltų, kuriose randami tik reti ir pavieniai fonetiniai panašumai su trakų kalba; tokarų ir hititų kalbos irgi buvo skirtingos“ (in earlier times – probably in the III-th millennium BC, (…) the Thracian language formed a close group with the Baltic (resp. Balto-Slavic), the Dacian and the “Pelasgian” languages. More distant were its relations with the other Indo-European languages, and especially with Greek, the Italic and Celtic languages, which exhibit only isolated phonetic similarities with Thracian; the Tokharian and the Hittite were also distant).

Be Duridanovo, dar rumunas Mircea M. Rădulescu priėjo išvados, kad ilyrų, trakų ir dakų kalbos yra šiaurinių baltiškų kalbų išsiplėtimas į pietus. Rădulescu sudarė asmenvardžių ir upėvardžių sąrašą trakų ir Mesijos dakų kalbose, kurie sutampa su asmenų ir upių vardais baltų kalbose.18

Iš savo pusės, čekų archeologas Kristian Turnwald pasiūlė prie baltų kalbų klasifikacijos prijungti ketvirtą grupę: Dunojaus baltai.19

Rusų lingvistas Vladimiras Toporovas (В. Н. Топоров), atrodo, kad irgi patvirtino baltų kalbų bruožų buvimą trakų – dakų kalbose20 (paimta iš Jono Puzino, Rinktiniai raštai, II t.).

Pusę šimtmečio prieš Duridanovą ir Toporovą lietuvis gydytojas Jonas Basanavičius surinko ir 1921 metais išleido knygą, kurioje per 150 puslapių rado šimtus žodžių, jo nuomone buvusių dakų – getų – trakų kalbose, ir kurie šaknimi, priesaga arba priešdėliu buvę vienodi su baltų kalbų žodžiais. Knygos gale Basanavičius priedu išvardina minėtuose Balkanų kraštuose liaudies naudotus žolių ir kitų augalų pavadinimus. Jo atrasti sutapimai su baltų kalbomis vis dar laukia gilesnio lingvistinio įvertinimo, ypač pastarajame sąraše, nes populiariuose augalų pavadinimuose žmonės dažniausiai įtraukia to augalo išvaizdos ar gydymo privalumų apibūdinimą ir tokių žodžių tyrimas gali parodyti, kokioj kalboj pirmykštis pavadinimas atsirado.

Kas link getų – dakų panteono, Basanavičius ir Duridanovas lygina dakų deivę Semele su senuoju prūsų žodžiu semė ir dabartinės lietuvių kalbos „žemė“, bet Basanavičius išplečia paaiškinimą, nurodydamas senose apeiginėse lietuvių dainose esantį žodį „žemelė“. Deivės „Žemina“ vardą randame užrašytą pas baltus XVI amžiuje (Daukša, 1595).

Gausiausia tauta

Su septynių šimtmečių protarpiu graikai Herodotas ir Pausanias aprašo getus kaip antrą gausiausią tautą pasaulyje. Abu autoriai žino, kad jie gyvena Skitijoje, t. y. žemėse tarp Baltijos ir Juodosios jūrų.

Atsiranda įdomus prieštaravimas. Graikams Skitija buvo milžiniškas plotas, kuris juos supo šiaurėje ir kurio tolimas šiaurines žemes gaubė paslaptis. Herodotas nežinojo, kur Dniepro ištakos, ir aprašė ten gyvenusius žmones kaip būtybes, kurios gali pavirsti į vilkus. Tuo tarpu Jordanis savo raštuose kalba apie Skitiją kaip apie vieną ištisą gerai žinomą teritoriją, aprašydamas įvykius jam gerai žinomose žemėse.

Moderniais laikais pirmasis mokslininkas, ėmęsis darbo išsiaiškinti, koks buvo baltų apgyventas plotas priešistoriniais laikais, — lingvistas Kazys Būga, vienas iš lietuvių kalbotyros pradininkų. 1924 metais Būga sudarė baltiškų upėvardžių žemėlapį, kurį vėliau praplėtė rusų lingvistai ir kuriame parodė, kokiose žemėse senieji baltai gyveno. Būgos ir vėlesnių kalbininkų nustatytas baltų apgyventas plotas įsiremia į Baltijos jūrą ir siekė Oderio žemupio baseiną vakaruose, rytuose priartėja prie Uralo, o pietuose baigiasi ties Kijevu, dabartine Ukrainos sostine.

1963 metais pasirodė kitas žemėlapis, apimantis beveik tą patį plotą, kaip pas Būgą, rodantis baltų kultūros žemes žalvario amžiuje. Šiuokart dargi siekiantis Uralo kalnų papėdę, kylant Volgos aukštupio ir jos intako Kamos baseinais. Tai archeologinis žemėlapis, kurį sudarė Senosios Europos kuratorė Kalifornijos universitete Marija Gimbutienė savo knygai „The Balts“22. Gimbutienės nurodytą apimtį vėliau berods dar praplėtė rusų kalbininkai Viačeslavas Ivanovas ir Vladimiras Toporovas. Taigi dabar tas didelis priešistoriniais laikais baltų gyventas plotas mokslininkų pasauly jau pripažintas faktas. Jį suformulavo garsus indoeuropiečių raidos specialistas prancūzas Bernaras Seržanas (Bernard Sergent) savo monumentaliame veikale „Les Indo-Européens“. Kuriame rašo, kad ankstyvosios baltų žemės

„iš tiesų siekė Maskvą šiaurės rytuose ir atrodo, kad Berlynas, esantis toli vakaruose nuo dabartinių baltų teritorijos, irgi yra tos pat kilmės (Hermanas Šalis, 1964, 1966). Tokiu atveju tautos, apie kurias Herodotas rašė V a. pr. Kr. ir kurias nurodo gyvenusias į šiaurę nuo skitų, t. y. neurai ir budinai, gali būti identifikuojami kaip baltiškos gentys (Marija Gimbutienė, 1986, 14). Tai reiškia, kad istorijoje atsiranda makrobaltų grupė.“ (il englobe en effet Moscou au nord-est, et il semble que le nom de Berlin, loin à l’ouest des territoires baltes actuels, sont de la même origine (Schall 1964, 1966). Dans ces conditions, des peuples mentionnés par Hérodote au V-ième siècle avant notre ère comme situés au nord des Scythes, en Russie centrale, à savoir les Neures et le Boudines, sont identifiables comme tribus baltes (Gimbutas, 1986, 15). Cela signe l’apparition du groupe macro-baltes dans l’histoire.)23

Čia tenka stabtelti ir nurodyti skirtumą tarp etninės baltų teritorijos ir jų įsteigtų gyvenviečių tolimesnėse žemėse. Gausias baltų migracijas greičiausiai palengvindavo tai, kad jie galėjo lengvai naudoti upių kelius, prasidedančius jų etninėje teritorijoje ir vedančius į pietines žemes. Iš savo nuolatinių gyvenviečių baltai galėjo palyginti greitai plaukti laivais Bugo, Dniepro ir Dono vagomis iki Juodosios jūros ir iš ten siekė Balkanus, Mažąją Aziją ir Kaukazą. Išskyrus Bugą, kitų vandens kelių aukštupiai buvo etninėse baltų žemėse.

Tenka atminti, kad Pabaltijo žemėse prabaltai ir vėliau baltai jau gyveno nuo epipaleolitikos laikų. Ten buvo surasta vadinamoji Narvos kultūra, kurią dabartiniais laikais nuosekliai tiria archeologas Algirdas Girininkas.24 Baltų turėtos galimybės naudotis vandens keliais pasireiškė anksti, sprendžiant iš archeologijos nustatytų gintaro kelių, aktyviai naudotų jau žalvario amžiuje. Jais buvo gabenamas ir senovėje aukštai vertinamas Baltijos gintaras.25

Grįžtant prie getų-dakų karalijos, jos atsiradimas sutampa su Jordanio atpasakotais gudų keliais į pietus. Jordanis nurodo, kad pirmoji migracija įsikūrė prie Azovo, t. y. netoli Dono žiočių ir tai įvyko anksčiau už Trojos karą. Jordanio aprašytą gudų istoriją kai kurie istorikai datuoja apie XV a. pr. Kr., o Jordanio tyrėjai ją tiksliau nustato buvusią 1490 metais pr. Kr. (Mommsen, Gutschmid, Gedgaudas). Ispanijoje, karalius Alfonsas X Išminčius tą datą nukėlė į 1850-uosius metus pr. Kr.26 Tokios datos neturėtų stebinti, kai eina kalba apie tautą, jau egzistavusią prie Baltijos jūros kelis tūkstančius metų prieš Kristų (Girininkas, Gimbutienė). Visa tai gali suteikti patikimumo „Iliados“ teigimui, kad būta tokios „trakų“ tautos, Trojos sąjungininkės. Jordanis pašvenčia „Getikos“ VI-IX skyrius gudų pirmajam išsiplėtimui į pietus ir to pasekoje kovotus karus, kurių metu būta jų sąjungos su medais ir žygio į Baktriją, t. y. iki Indijos, o vėliau jų karaliai pagal Jordanį buvo Trojos miesto sąjungininkai.

Antroji migracijos banga, kurios datą sunkiau nustatyti, pagal Jordanį buvusi ta, kurios pasekoje gudai įkūrė Dakijos karalystę. Toji karalystė išgyveno savo didžiausio teritorinio ir politinio pajėgumo laikotarpį V-ajame amžiuje prieš Kristų ir, išsimokslinusių žynių valdžioje būdama, ji išvystė aukštą savitą kultūrą, ką pasakoja Herodotas, Strabonas, Apulejus ir tarp kitų atkartoja Jordanis, cituodamas Dioną.

Vienas getų karalius IV a. pr. Kr., anot Jordanio, buvo Gudila (100% baltiškas vardas). Graikai savo tartimi jį rašė Cothelas, ir vadino jį Trakijos karaliumi, įskaitant į jo valdas Odesos uostą. Graikas Athenaios (kuris sakosi žinąs visa tai iš Satyro raštų) rašo, kad tas karalius Gudila išleido savo dukrą Medą už Makedonijos Pilypo, Aleksandro Didžiojo tėvo. Tuo tarpu Jordanis, priešingai Atėnajui, neigia, kad Gudilos duktė „Medopa“ būtų sutikusi tekėti už Makedonijos karaliaus, bet ir pats Jordanis baigia šio epizodo pasakojimą, aprašydamas stebuklingai taikų Odesos uosto atidavimą Pilypui. Šiuometiniai tyrėjai (D. M. Lewis, R. Talbert) naudoja graikų šaltinius tvirtindami, kad Cothelas yra getų karalius Gudila, kuris valdė žemes tarp Trakijos ir Dunojaus, įskaitant Odesos uostą, ir 341 metais pr. Kr. pasidavė Makedonijos Pilypui, tapdamas jo vasalu ir užtikrindamas sąjunga savo dukters vardintos „Odesos Meda“ vedybomis su Makedonijos Pilypu. Kitaip tariant, kiekvienas turi savo versiją apie tas vedybas, bet visose jose sutampa vardai ir laikotarpis.

Iškasenos Bulgarijoj ir Rumunijoj rodo, kad per paskutinius keturis šimtmečius prieš Kristų ten gyveno getų – dakų aristokratija, turėjusi didelius turtus, stipriai paveikta graikų kultūros, bet išsaugojusi savus papročius, religiją ir kalbą (Herodotas, Strabonas).

Tuo pat metu lygiagrečiai šiaurėje etniškos baltų žemės išgyveno savąjį „aukso amžių“ ir baltų praturtėjimo laikotarpį. Archeologė Marija Gimbutienė nustato baltų suklestėjimą tarp V ir II amžiaus prieš Kristų ir jį aprašo skyriuje, pavardintame „The Golden Age“. Skyrius baigiasi žodžiais:

„To Aukso amžiaus metu buvo padėtas pagrindas ekonomikai ir feodalizmui, gyvenimo būdui ir menui. Sekančiais šimtmečiais visa tai toliau vystysis.“27

Jūratė de Rosales

Paskelbė ir Valensijos universitetas ispanų kalba žurnale „La Torre del Virrey“ (ISSN 1885-7353, 2012 m. 11 ser. 2 nr.) „Las raíces de Europa“: „Los getas de Dacia“:

Išnašos

1 Götz, W., Historia Universal, Espasa Calpe, 1962. t. III, p. 41.

2 Heather, Peter. The Goths, 1996, 1998, 2009, Blackwell Publishing, p. 29-30.

3 Carbó García, Juan Ramón. Godos y getas en la historiografía de la tardoantigüedad y del medievo. Studia Historica. Historia Antigua. ISSN 0213-2052. Nº 22 – 2004.

4 O’Donnell, J. The aims of Jordanes, Historia 31, 1982.

5 Herodoto, IV. 93.

6 Ten pat.

7 Horacio, Odas. III, 8.

8 campus.usal.es/~revistas_trabajo/index.php/0213-2052/article/viewFile/5998/6021

9 Bodelón, S. De la Gética. Universidad de Oviedo. Prefacio. Memorias de Historia Antigua XXI-XXII.

10 Isidoro de Sevilla, Santo, Historia de regibus Gothorum, Vandalorum et Suevorum, par. 2.

11 Isidoro de Sevilla, Etimologías, IX, 2.89 y XIV, 4.6. Cf. Wolfram, H., Goths, p. 22.

12 Jordanes, De origine actibusque Getarum, V.

13 Alfonso X El Sabio, Primera Crónica General, Estoria de Espanna, Madrid, 1906. Cap. 388.

14 Bodelón, S. De la Gética. Universidad de Oviedo. Prefacio. Memorias de Historia Antigua XXI-XXII.

15 Jordanes, IX.

16 groznijat.tripod.com/thrac

17 groznijat.tripod.com/thrac/thrac_9.html

18 Rädulescu, M.M., The Indo-European position of Illirian, Daco-Mysian and Thracian: a historic Methodological Approach, 1987.

19 Turnwald, K. Die Balten des vorgeschichtlichen Mitteleuropas, Riga, 1968.

20 Топоров В. Н. К фракийско-балтийским языковым параллелям, Москва, 1973.

21 Basanavičius, J. Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon. Vilnius, 1921.

22 Gimbutas, M., The Balts, New York-Washington, ed. 1968, p. 63.

23 Sergent, B., Les Indo-Européens, Paris, 1995, p. 92.

24 Girininkas, A., Baltų kultūros ištakos, Vilnius, 1994.

25 Gimbutas, M. The Balts, p. 58.

26 Alfonso X El Sabio, Primera Crónica General, Cap. 457.F 143 v.

27 Gimbutas, M. The Balts, p. 109-140.

Baltiški dakų puošalai Vienos muziejuje
Santrauka:

Ispaniją užkariavusių gudų vadai ir vėlesni gudų autoriai mini senovės dakų ir vėlyvesnių gudų bendrą kilmę ir tautybę. Tačiau XIX amžiaus istorikai kategoriškai tą giminystę neigia. Šiame knygos skyriuje peržiūrimi vienos ir kitos pusės teiginiai. Baigiama kalbotyros duomenimis, pagal kuriuos dakų kalba priskirtina Dunojaus baltų kalbų grupei.

Teiginys:
Dakija buvo Dunojaus gudų valstybė.
Sritis:
Praeitis: Gudai.
Raktažodžiai:
, , , , , .
Asmenvardžiai:
Jonas Basanavičius, Kazimieras Būga, Marija Gimbutienė, Algirdas Girininkas, Иван Дуриданов, James O'Donnell, Carbó García, Mircea M. Rădulescu, Bernard Sergeant, Kristian Turnwald, Alfonsas X, Gudila, Herodotas, Homeras, Jordanis, Pilypas, Plinijus.
Vietovardžiai:
Dunojus, Dniepras, Donas, Odesa.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
Moesia, Maeotida, Roma, Skitija, Troja.
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/dakijos-getai
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2010-11-28.

galas

Knygos „Europos šaknys“ turinys:

  1. Gudų kilmės vieta
  2. Dakijos getai
  3. Darponėjaus legenda
  4. Nuo Baltijos iki Juodosios jūros
  5. Akmenų vainikai
  6. Karalius Ostrogodas

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?