Žodis „karas“ yra esminis šiuose pranešimuose:

Vakar išvažinėjau beveik visą Karaliaučiaus kraštą. Miestus ir miestelius. Pasikalbėjau Tilžėje su Lietuvos respublikos konsule. Pasisvečiavau pas kleboną, išgėrėme keletą (kas gi skaičiuoja, kiek) „kleboniškų“. Išvažiavau iš viešbučio 08:00 ryto ir grįžau vakare po 11:00. Parodau aplankyto geležinkelio tilto Lenkijos ir Rusijos pasienyje nuotraukas. Tilto, ties kuriuo, kaip rašė Juozas Lukša (Daumantas), jo būrys susikovė su rusų ir lenkų sargybiniais.

Donatas Januta: tiesa, kad vokiečiai Pirčiupių kaimą ir jo gyventojus sudegino gyvus. Bet tai nėra visa tiesa. Pirčiupių kaimas buvo vienas iš atkakliausių, besigynusių nuo raudonųjų partizanų. Sniečkaus ir jo pagalbininkų vadovaujami raudonieji partizanai, kitaip negalėdami susidoroti su Pirčiupių gyventojais ir žinodami vokiečių paskelbtas baudas ir keršto būdus, iš pasalų užpuolė ir nužudė kelis vokiečių kareivius prie pat Pirčiupių kaimo. Remiantis žydų šaltiniais, tame užpuolime dalyvavo žydų partizanų būriai „Keršytojas“ ir „Už pergalę“. Naudodami vokiečius kaip savo įrankius, raudonieji partizanai pasiekė savo tikslą — susidorojo su Pirčiupų kaimu. Vokiečiai yra kalti už Pirčiupų kaimo žiaurų sunaikinimą. Bet Sniečkus ir jo tuometiniai pagalbininkai Lietuvoje Motiejus Šumauskas ir Genrikas Zimanas yra tų žudynių vykdymo pagrindiniai kaltininkai. Tos žudynės buvo jų sumanytos ir užsakytos. Prie „Pirčiupio motinos“ paminklo turėtų būti lentelė su aiškiai išvardintais pagrindiniais tų žudynių kaltininkais. Vokiečių pavardės būtų tikrai ne pačiame viršuje. Už Pirčiupių tragediją atsakingi ne vien vokiečiai, bet, kaip ir už dzūkų ūkininkų tragediją, po sovietų skraiste siautę nelietuviai partizanai – banditai.

Kovo mėnesio 31 dieną 17:30 kviečiame į Kauno apskrities viešąją biblioteką Kaune, Radastų g. 2 — „Kupolė“ pristatys naują, tik šiemet išleistą CD plokštelę. Joje — lietuvių sodžiuose gyvai dainuotos, ansamblio tautosakos žygiuose paliudytos pašaipios 1944–1954 metų karo atminties dainos. Pašaipos buvo atsvara komunistinei propagandai, okupantų gražbylystei ir stribų siautėjimui. Nežmoniškos išgyvenimo sąlygos, nuolatiniai pavojai, bendražygių žūtys ir išdavystės nepalaužė pasipriešinimo dvasios. Dainos išreiškė panieką socialistinei santvarkai, išjuokė prisitaikėlius aktyvistus, buvo mėgiamos žmonių, stiprino jų pasitikėjimą, skatino nuosavybės, garbės ir orumo gynimą.
Tauro apygardos kapelionas, štabo narys kunigas Justinas Lelešius „Grafas“ (1917—1947) nuosekliai pasakoja apie apygardos štabo ir atskirų jo padalinių veiklą, aprašo žūtis, apmąsto gyvenimo ir kovos prasmę. Dienoraštis prasideda nuo 1946 m. balandžio 19 d. ir baigiasi 1947 m. rugpjūčio mėn. Tai reikšmingas žinių šaltinis bei pasipriešinimo dvasios paminklas, atskleidžiantis laisvės kovotojo mąstyseną, kovos esmę ir prasmę.
Antanas Tyla: Tarpukariu Lenkija praleido progą tapti išsivadavusių tautų Vidurio Europoje gynėja, „tautų pavasario“ taikos sarge. Priešingai: siūlė prancūzams pasidalinti Vokietiją, japonams — Rusiją, pasidalino Čekoslovakiją, užpuolė Lietuvą, surengė čia melagingus rinkimus prisijungti prie Lenkijos. Būtent iš Pilsuckio precedentų mokėsi Hitleris ir ypač Stalinas. Aneksavę Lietuvos širdį — Vilniaus kraštą su pačia lietuvių sostine, okupantai iškart pradėjo lietuvių etnocidą, lietuvybės naikinimą. Bet, skirtingai negu dabar, to meto Lietuvos valdžioje lenkai nerado kolaborantų. Iš Vilniaus į Lietuvos nepriklausomą valstybę buvo ištremti lietuvių inteligentai, tarp jų ir Vasario 16 akto signataras Mykolas Biržiška. Per 19 metų trukusį vis aršesnį lietuviškumo naikinimo karą buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, skaityklos, kultūrinės ir mokslo draugijos, organizacijos, periodinė spauda. Lietuva, viską užmiršusi, 1939 m. rugsėjį, kai Lenkiją ištiko katastrofa, priėmė ir internavo 15 000 Lenkijos karių, 2 500 karininkų Lietuva išgelbėjo nuo Katynėje Sovietų sąjungos enkavedistų sušaudytųjų 22 tūkstančių likimo. Tačiau negirdėti, kad tai prisimintų Lietuvos valstybės vadovai kaip padorumo etalono. Nesigirdi prie progos Lenkijos padėkos, tarkim, iš Europos parlamento tribūnų, kur Lietuvos adresu lenkų nuolat liejamas purvas.

Durbės mūšis, kurio 750 metų jubiliejų minėsime liepos 13 dieną, yra viena svarbiausių pergalių prieš Vokiečių ordiną. Savo reikšme ir mastais jis nusileidžia tik Žalgiriui. Bet kai kuriais atžvilgiais Durbės mūšis įspūdingesnis net ir už jį, nes prie Durbės žemaičiai sutriuškino jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, be to, padarė tai bemaž vieni — padedami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad Durbės mūšis pakeitė visą karo eigą — be jo Žalgirio tiesiog nebūtų buvę.

Nors lenkomaniška Lietuvos valdžia nemėgsta tautinės šventės, stengiasi tylomis preleisti didžiąją 750 metų sukaktį, kai, išdavikui Mindaugui parsidavus okupantui, Durbės mūšyje žemaičiai, narsaus ir sumanaus karvedžio Almino vedami, vieni sutriuškino abu kryžiuočių ir kalavijuočių ordinus ir išlaisvino baltus, žmonės patys rengia gražias paminėjimo ir pagerbimo šventes. Žemaičių sąjunga Kaupų kaime prie buvusios žiemių sostinės Tverų liepos 2 – 4 dienomis organizuoja iškilmes, mūšio inscenizaciją, baltų kovos ratą, riterių galynes, vyriškas varžybas, žaidimus ir koncertus. Liepos 9 – 10 latviai pačioje Durbėje pagerbs didvyrius jiems pastatytu paminklu, paroda, amatų muge ir tautiniais koncertais. Liepos 13 Medžiokalnio ąžuolyne prie Kražių — žemaičių vėliavos atkūrimo iškilmės, dainos, šokiai, jodinėjimas žemaitukais, šaudymas iš lanko. Liepos 13 draugija „Pilis“ Vilniaus įgulos karininkų ramovėje surengs istorijos tyrinėjimo paskaitas, pristatys Ingos Baranauskienės romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ bei dokumentinę tų įvykių apžvalgą „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“.
106-aisiais mūsų eros metais Roma nukariavo ir sunaikino dakų valstybę. Senuose raštuose ji buvo suprantama kaip bendresnės didžiulės, bet nesuvienytos valstybės nuo jūrų iki jūrų dalis. Po karo buvusių vietinių gyventojų nebeliko: vieni žuvo, kiti išsikraustė šiauriau, pusę milijono romėnai išvežė į vergiją, o jų vieton atkėlė ir apgyvendino kolonistus. Senbuviai kalbėjo baltiškai, o naujakurių lotyniška kalba ilgainiui virto dabartine rumuniška.
Algirdas Butkevičius: Lietuvos partizanams rūpėjo ne koks kerštas, kova dėl kovos, kova dėl valdžios, o be jų likusių žmonių ateitis, jų orumas, savivoka, kuo mažiau kančių. Antai literatūros profesoriumi vadintas poetas, publicistas, pasipriešinimo spaudos redaktorius Bronius Krivickas mokė ir jaunus žioplus poetus, mėginančius apdainuoti „Gegužės pirmąsias“, „Penkmečius“, „Tarybines mergaites“.
Matydami, kad apsiginti nuo žymiai didesnio priešo negalės, ir sužinoję apie 1920-11-20 numatytą Želigovskio kariuomenės puolimą iš Širvintų Ukmergės link, Lietuvos savanoriai ryžosi patys užpulti anksčiau. Vyr. ltn. T. Balnas sugalvojo ir su savo vadovaujamo bataliono apie 137 vyrais XI.19 paryčiui Širvintos paupio mišku prasiskverbė giliai į priešo užnugarį ir narsiai užpuolė to nesitikėjusios lenkų stovyklos štabą, po to iškart Paširvinčių dvare įsitvirtinusią artilerijos bateriją ir nesustodami viesulu perėjo Širvintas, imdami nelaisvėn priešo karius, žirgus, vežimus, daugybę ginkluotės. Žygis nulėmė pergalę Giedraičių kautynėse ir perlaužė Nepriklausomybės karo eigą, privertė jau okupantus nuolat trauktis. Deja, politikų koketavimas su Tautų sąjunga, stojusia ginti lenkų, sutrukdė savanoriams atsiimti Lietuvos sostinę Vilnių. — „Versmės“ rinkinyje „Lietuvos valsčiai“ (PDF).
Algirdas Ramanauskas, save vadinantis „Algiu Greitai“, paskelbė žurnalistams savo veiklos ctv.lt uždavinius: „Kalbajobai, naujieji mūsų personažai, yra ta vidurinioji ir žemesnioji kalbininkų grandis, kuri ir yra самые главные дураки. Čia labai svarbu pabrėžti, kad tokiais nelaikau tokių šviesių žmonių kaip Irena Smetonienė, Donatas Smalinskas ir Antanas Smetona — žmonių, kuriems tenka atlaikyti didžiulį ortodoksinio sparno spaudimą. Prisiminkime kad ir neseną -ienės bylą, kai šviesuomenė tėškė talibaniško mėšlo XXI amžiaus Lietuvai.“ „Kalbajobai man yra Talibanas, o su Talibanu nesiderama; jis naikinamas. Kalbajobai yra tie dogmatikai, kurie, nors tu juos šaudyk, nesuvokia, kad ne jiems spręsti, kaip turi vystytis mūsų kalba“.

„Atgimimas“, Nacionalinis radijas ir televizija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Pedagogų profesinės raidos centras, Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos paštas, Savivaldybių asociacija ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija vėl šaukia į mūšį. Muštynėms išsikėlę apdraskytą Afrikos spalvų ir juodą piratų vėliavą su kaukole bei sukryžiuotais žastikauliais. Rėkdami „Nacionalionis diktantas! Prieš barbarizmus, asimiliaciją, žargoną“ — patys vien svetimžodžiais. Apipešiotame ir dėmėtame plakate, apšepusiu ir išterliotu veidu. Kažkodėl dar ne negro, būtų visai nacionalpolitkorektiška. Net oficialus VLKK kvietimas priterštas kalbos ir rašybos klaidų.
Dainuoja „Kupolė“, veda Gintautas Mikalauskas ant Mergelių akių ežero prie Druskininkų, 2008-12-21 LTV laidai „Gyvenimo ratu“.
Kai įraudę inteligentai, auksaburniai politikai ir nutukę kariuomenės vadai išdavė Lietuvą, 1940 m. atidavė Raudonajai armijai visą puikią ginkluotę, lėktuvus, pabūklus, šarvuočius, pilnus šaudmenų sandėlius, kareivines, aprangą, vėl teko kariuomenę kurti patiems ūkininkams, nors jos išlaikymui jau atidavus pusę savo mokesčių. Plačiau apie tai: Partizanai.org, Lietuvos.org, Spaudoje.lt, Vikipedijoje ir liaudies dainose.