Žodis „lenkinimas“ yra esminis šiuose pranešimuose:
Dainius Razauskas: Negalima iš lietuvio reikalauti tolerancijos lenkų okupacijai. Tai buvo karinis smurtas. Atsikūrusi Lietuva, beje, niekada nebuvo užpuolusi Lenkijos nei ginklu, nei ideologiškai. O lenkai įvykdė smurtinę okupaciją, užgrobtoje teritorijoje engė lietuvių tautą, brutaliausiais metodais naikino lietuvybę. Tad šiuo atveju, jei ir galime kalbėti apie toleranciją, tai tik apie lenkų toleranciją lietuvių tautai, o ne atvirkščiai. Apskritai „tolerancija“ yra migla — juk kiekvieną be išimties daugumą sudaro įvairios mažumos. Aš taip pat esu mažuma kurioj nors srity, o tolerancijos politikas visada yra daugumoje daugely sričių.
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė siūlo papildyti Valstybinės kalbos įstatymą nauja nuostata, suteikiančia galimybę Lietuvos kariuomenės tarptautinius dokumentus rengti tik užsienio kalba, taip atimant iš lietuvių galimybę sužinoti, ką jų vardu šalis yra įsipareigojusi. Tačiau žinomas kalbininkas, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva sako, kad tai – tik žiedeliai, mat lietuvių kalbai kitais projektais ruošiamasi smogti daug skaudžiau.
Pirma, Vilnijoje jau keliolika metų įtvirtinta vienos partijos — neištikimos Lietuvai, priešiškos ir kitoms tautoms partijos — Lietuvos lenku rinkimų akcijos (LLRA) valdžia, labiau panaši į diktatūrą. O pačios partijos valdymą užgrobęs šeimyninis klanas. Antra, čia nuolat diskriminuojami visi nelenkai, nelenkiškos įstaigos, mokyklos, organizacijos, pažeidžiamos žmogaus teisės į mokslą (nepakanka lietuviškų mokyklų), į darbą, į teisingą atlyginimą (kur dairosi mūsų akylieji lygių galimybių kontrolieriai?). Trečia, valstybinėse mokyklose vyksta mokymas ir ugdymas nevalstybine kalba, iškreipiama istorija ir geografija, o pilietinio ugdymo turinys skatina patriotizmą svetimai valstybei, savąją pateikiant kaip šių žemių neteisėtą valdytoją. Ketvirta, čia arba nevykdomi, arba pažeidinėjami įstatymai ir kiti teisės aktai, jei jie nepatinka LLRA. Lietuvos valdžios, galima sakyti, čia nėra: čia sava tvarka, savos taisyklės ir savotiškas gyvenimas, kreipiamas viena aiškia vaga — į šio krašto sulenkinimą.

Parsidavėliška tėvynės išdavikų politika Lietuvoje būtų neįmanoma be stipraus užnugario. Ne, ne Varšuvoje — gerokai toliau ir stambiau. Tačiau gaila ir kaimynų lenkų — net kurstoma dauguma juk dar nenusiteikusi agresyviai. Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose: atlikusi juodą darbą, jau tikrai pagrįstai bus nuteista ir sutrypta už šovinistinę agresiją, o valdžią perims tolerantiškoji litvakų tarptauta.
Ferdinandas Kauzonas: Šiandien, kai su globalizmu kolaboruojantys politikai ir jiems patarnaujantys politinio, asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, keliaklupsčiaudami prieš didesnį, svarbesnį, galingesnį, stengiasi iš mūsų išpumpuoti paskutinius tautos ir valstybės orumo gurkšnius, vis dažniau ateina į galvą keista mintis. Ar tai, ką jie daro, jau reiškia, kad kultūros ministrą Arūną Gelūną, jo patarėją „etnologą“ Imantą Melianą, švietimo ir mokslo viceministrę Neriją Putinaitę, kai kuriuos kitus politikus ir istorikus jau galime lyginti su giljotina, ar dar ne?
Maria Wiernikowska: Dauguma lenkų Seimo narių balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, o Šalčininkų rajone, kur gyvena daugiausia lenkų, buvo vykdomas šaukimas į sovietų armiją ir referendume balsuota už prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Ir dabar save vadinantys lenkais klausosi rusų radijo, žiūri rusų televizijos, o ne „TV Polonia“ ar „Radijo znad Wilii“. Tiesa apie Vilnijos lenkus nebūtinai mums maloni. Tačiau geriau nemitologizuokime patriotinio pasipriešinimo prieš lietuvių priespaudą.
Politiniai aferoistorikai rengia pseudomokslines konferencijas ir kursto tautinę nesantaiką, slepia ir klastoja praeities įvykius, nežino ir nepaiso svarbiausių mūsų praeities faktų. Skitijos, Sarmatijos, Lietuvos imperinę praeitį vadina „proistorija“ — priešistore, neistoriniais įvykiais, mitologinėmis legendomis, tautosaka, net prasimanymais. Tuo tarpu surinkta ir ekspertų sertifikuota daugiau kaip du šimtai senoviškų monetų, nemažai žemėlapių, kitų įrodomąją vertę turinčių daiktinių duomenų, pakankamų proistorei pripažinti istorija. Priešingai, jokių duomenų, rodančių buvus „Abiejų tautų respubliką“, „Rzeczpospolita“ rasti nepavyko, atrodo, tai tėra šių laikų politinių istorikų pramanas. Lietuvos, Lenkijos ir kitų kaimyninių valstybių vadovai, pasitelkę ekspertus, turi patikrinti ir deramai įvertinti surinktus tikrovės įrodymus.
Gintautas Iešmantas: Užmirštama savigarba, puolama bendrinė kalba, užuot ją stiprinus, nepaisoma lietuviško žodžio, pačios kalbos savitumo. Kur taip nueisime, negerbdami savęs bei lankstydamiesi kitų norams ir užmačioms? Ir kas tuomet šeimininkai Lietuvoje?

Antanas Tyla: Neatsitiktinai Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vaikai mokomi lenkiškosios istorijos versijos be Vilniaus okupacijos. Todėl ir siekiama, kad minėtuose rajonuose būtų kuo mažiau lietuviškų mokyklų. Ne be Lietuvos istorikų pagalbos perrašomos „istorinės Lietuvos klaidos“. Pavyzdžiui, negerai, kad nepriklausomybės aušroje konfliktavome su lenkais, buvome tautiški egoistai, kad nesulenkėjome, kaip Juzefas Pilsudskis, kad, pasikliaudami Jonu Basanavičiumi, rėmėmės „baudžiavos kultūriniu paveldu“, o ne „istoriniais lietuviais“, kurie jau kalbėjo tik lenkiškai.

Ferdinandas Kauzonas: Prieš Hitleriui atplėšiant nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą ir ten, kaip ir dabar, nacionaliniu pagrindu buvo sukurta partija. Ji irgi viešai deklaravo susirūpinimą ten gyvenančių vokiečių švietimu, kultūriniu gyvenimu. Kai ši pseudopartija triuškinamai laimėjo krašto seimelio rinkimus, buvo pradėta rengti sukilimą prieš Lietuvos valdžią, sukurti smogiamieji būriai, mokyklos imtos valyti nuo visko, kas lietuviška. Ir kaip į visa tai tada reagavo Lietuvos valdžia? 1934 metų vasario 9-ąją valstybės saugumo policija suėmė aktyviausius nacistus. Buvo sustabdyta jų partijų veikla. Daugiau nei tris mėnesius Kaune truko teismo procesas. Įrodyta kaltinamųjų antivalstybinė veikla ir ryšiai su nacistine Vokietija. Nuteisti 87 naciai. Du mirties bausme, vienas kalėti iki gyvos galvos. O kaip elgiasi dabartiniai valstybės saugumo politikai?
Kosmopolitinių virštarybinio „pasaulio piliečio“ internacionalinių madų pasitaikydavo jau Brežnevo laikais, bet atvirai lietuvių tautą ir jos valstybingumą niekinti pradėjo tik prezidentas Adamkus ir jo patarėjos Nerija Putinaitė, Irena Vaišvilaitė, Katalikų mokslo akademijos pirmininkas Paulius Subačius, valdančios konservatorių partijos Vilniaus tarybos lyderis Mantas Adomėnas ir kiti politikai, jau ne vien politologai, istorikai, filosofai ir panašūs humanistai. Atkakliai niūkindami lietuvius pripažinti ne savo kaltes, tuo tarpu Jeruzalės žydų istorijos profesoriaus, buvusio komunistinio Vilniaus partizano Dovo Levino knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ arba karo metais lietuvių išgelbėto žydo prof. Marko Petuchausko dienoraščiai „Santarvės kaina“ politinės žiniasklaidos liko nepastebėta, nors dar nepersekiojama. Bet taiki jaunimo tautinė šventė jau persekiojama, viešai pasauliui smerkiama, vadinant šovinistiniu nacių Holokaustu.
Lenkijos etnografų 1912 metais sudarytas lenkų tautybės žmonių apgyvendinimo tankio žemėlapis, lenkų dalies % santykis su kitomis tautomis. „Tautų pavasary“ lenkų nebuvo daugiau kaip lietuvių, o su latviais, Suvalkijos ir Prūsijos lietuviais (kurie tebekalbėjo lietuviškai) Lietuva dar buvo ryškiai didesnė. Valstybę suskaldė ir nutautino lenkų ir sulenkėjusių Lietuvos bajorų (Pilsudskio, Želigovskio ir kitų) sukeltas karas, agresija prieš atsikuriančią Lietuvą ir kitas kaimynines tautas. Spustelėjus žemėlapis atsiveria visu dydžiu, o jo aprašymas — „Rokiškio“ dienyne.
Alvydas Butkus: Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, o plisdama slavėjant Vilniaus apylinkių kaimiečiams lietuviams ir lenkėjant į šį kraštą atsikėlusiems baltarusiams, virto tam tikru slavišku tarptautiniu žargonu – „po prostu“ kalba. Daugelyje kaimo vietovių ji paplito XIX-XX a. ir, suprantama, nėra jokios gretimos lenkų tarmės tęsinys. Antra vertus, kultūriniu ir lingvistiniu požiūriu „po prostu“ kalba dėl savo unikalumo yra daug vertesnė išsaugoti už tikrąją lenkų, tačiau vietinėse mokyklose mokoma lenkų bendrinės kalbos, tokiu būdu naikinant net dabartinį etninį krašto savitumą.
Antanas Tyla: Tarpukariu Lenkija praleido progą tapti išsivadavusių tautų Vidurio Europoje gynėja, „tautų pavasario“ taikos sarge. Priešingai: siūlė prancūzams pasidalinti Vokietiją, japonams — Rusiją, pasidalino Čekoslovakiją, užpuolė Lietuvą, surengė čia melagingus rinkimus prisijungti prie Lenkijos. Būtent iš Pilsuckio precedentų mokėsi Hitleris ir ypač Stalinas. Aneksavę Lietuvos širdį — Vilniaus kraštą su pačia lietuvių sostine, okupantai iškart pradėjo lietuvių etnocidą, lietuvybės naikinimą. Bet, skirtingai negu dabar, to meto Lietuvos valdžioje lenkai nerado kolaborantų. Iš Vilniaus į Lietuvos nepriklausomą valstybę buvo ištremti lietuvių inteligentai, tarp jų ir Vasario 16 akto signataras Mykolas Biržiška. Per 19 metų trukusį vis aršesnį lietuviškumo naikinimo karą buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, skaityklos, kultūrinės ir mokslo draugijos, organizacijos, periodinė spauda. Lietuva, viską užmiršusi, 1939 m. rugsėjį, kai Lenkiją ištiko katastrofa, priėmė ir internavo 15 000 Lenkijos karių, 2 500 karininkų Lietuva išgelbėjo nuo Katynėje Sovietų sąjungos enkavedistų sušaudytųjų 22 tūkstančių likimo. Tačiau negirdėti, kad tai prisimintų Lietuvos valstybės vadovai kaip padorumo etalono. Nesigirdi prie progos Lenkijos padėkos, tarkim, iš Europos parlamento tribūnų, kur Lietuvos adresu lenkų nuolat liejamas purvas.
Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį ir okupavusi Vidurio Lietuvą, gėdingai išdavė savo ilgaamžę sąjungininkę, draugišką tautą. Ne lenkiška kalba ir kultūra buvo niekinama, pradėtas ten gyvenusių lietuvių diskriminavimas ir teroras. Dabartiniai „lenkai“ ir „tuteišiai“ — tai ne į LDK atsikėlusių lenkų palikuonys, o tik nutautinti tikri lietuviai. Sulenkinti žmonės neteko tūkstantmečius kurtos gyvenimo sanklodos, turtingos tautosakos ir kitų dvasinių vertybių.
Justinas Karosas: Bėda ta, kad tarp grąžinimo ir skolos esama ryšio: pradėsi negrąžinti, liausis skolinti. Čia ir pasirodo sofistai, aristofaniškieji sokratai, kurie nutrina šį nepageidautiną ryšį įrodydami, kad jie mums skolinti privalo, o mes grąžinti jiems neturime. Ir gal neatsitiktinai mūsų laikais šią išmintį bene grakščiausiai panaudojo Sokrato tėvynainiai graikai: jie įtikino savo ES partnerius, kad jų skolos yra bendras visos sąjungos reikalas. Tiesa, mes šioje srityje (juk tai ne krepšinis!) dar kiek atsiliekame, bet vejamės sparčiai. Kol kas mus daugiau domina, kaip pasiskolinti, o grąžinimą dar galima atidėti.
2010 metų vasarą, dar prieš Žalgirio pergalės 600-ąsias metines, „LDK parko“ draugija, Baltuatlantida.lt ir „Init“ televizijos grupė leidosi į šešių tūkstančių kilometrų žygį aplankyti lietuvių pastatytų pilių dabartinėje Ukrainoje, seniau Raudonosios Rusios, Lietuvos Galyčių, Volynės ir Podolės žemėse, iki pat Juodosios jūros. Protėvių pagerbimui nuo Lietuvos širdies Gedimino pilies pamatų žygeiviai paėmė rieškučias žemių, išbarstė jas aplankytose pilyse, o ten pasemtų žemių saujas grąžino atgal į Gedimino pilį. Pažintinę televizijos laidą „Aisčių keliai“ filmavo Saulius Novikas ir Ričardas Martišius, rodė „Init TV“ penktadieniais 20:30.
Vladas Palubinskas: Artėja metas, kai skirtingų tautų žmonės tarpusavy susišnekės kiekvienas sava kalba — internetu, išaugus ryšio pralaidumui ir sparčiai tobulėjant balso atpažinimo, jo sintezės ir sakinių automatinio vertimo programoms. Tačiau tarp jų nebus lietuvių kalbos — Europos sąjungos tam skirtus 39,5 milijonus litų Lietuvos vyriausybė perkėlė kitiems reikalams.
Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, „Vilnijos“ draugija: Mes nereikalaujame keisti Lenkijos abėcėlės, o Lenkija neturi teisės reikalauti keisti lietuvių kalbos abėcėlės ir rašybos. Lietuva negali tapti Lenkijos pakraščiu, todėl neteisėtai Lenkijos „pastangų dėka Lietuvos vyriausybė pateikė projektą dėl pavardžių rašymo“.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga: Kaip sovietmečiu buvo vengiama mokyti Lietuvos istorijos, taip dabar vengiama mokyti pasipriešinimo istorijos. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija naikina lietuviškas mokyklos ir darželius arba prijungia prie mažesnių lenkiškų mokyklų. Savo sprendimais įvesti dvikalbius užrašus gatvių ir vietovių pavadinimuose bei asmenvardžių rašymą lenkų kalba Lietuvos piliečio pase, LR Vyriausybė išskiria lenkų tautinę mažumą iš kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių, suteikia jai ypatingas privilegijas bei stabdo jos integraciją į Lietuvos visuomenę. Kadangi lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, įtvirtinta 14-uoju LR Konstitucijos straipsniu, jį galima keisti tik visos Tautos referendumu.
Vydas Astas: Keista, kad nei Švietimo ministerija, nei įstatymų leidėjai neteikia jokių projektų praktiniam švietimo valstybine kalba įgyvendinimui. Šis klausimas tarytum visiškai užmirštas, jo nerasi partijų programose. Paskendę smulkių problemėlių nagrinėjime ir sprendime, nebeįžiūrim svarbių, esminių dalykų.
Zigmas Zinkevičius: Merkelio Račkausko knyga ypač svarbi tuo, kad joje bene išsamiausiai pavaizduotas ano meto lietuvių aukštuomenės sulenkėjimas, jos lenkiška mąstysena, lenkiškas patriotizmas ir siekiai, taip pat požiūris į valstiečių tebevartojamą lietuvių kalbą ir pačius valstiečius.
Ričardas Kalytis: Aš didžiuojuosi savo protėviais, kurie tamsiais polonizacijos metais išliko savos kalbos patriotais.
Lietuvos „elito“ atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus.
Jūratė Laučiūtė: Lietuva, jos kultūra, raštija, istorija – ne baravykai politinių miško gėrybių mėgėjų krepšelyje, kuriuos jie gali dalinti savo nuožiūra bet kam. Ir net ne naftos terminalai, kuriais prekiaujama ir į vakarus, ir į rytus.
Jonas Vaiškūnas: Jei dar kuo nors ir pasireiškia mūsų lietuviškumas, tai pirmiausia kalba ir lietuviška raštija. Jei šie dalykai pateikiami kaip kliūtis, einant į Vakarus ir siekiant saugumo bei ekonominės gerovės, tai tuomet kai kurių valdžios pareigūnų vadinamosios „real politik“ tikslas, matyt, yra tapti viena iš Lenkijos vaivadijų – tuomet automatiškai būsime visomis įmanomomis jungtimis ir visais vamzdžiais sujungti su išsvajotais W-akarais, tuomet ir sėkmingai integruosimės į juos, užsitikrindami III-osios Žečpospolitos efektyvią apsaugą.
Jonas Vaiškūnas: Kodėl Lietuvos piliečių pavardes žūtbūt reikia paversti prekių ženklais? Gal kad jais pažymėtos prekės laisvojoje rinkoje jau seniai pelningai parduotos?
2010-01-11 vyriausybė paskelbė įstatymo projektą net oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose rašyti nelietuviškai. Grįsdama žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis — bet nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis, tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu.
Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.

Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo valstybę.
Lenkija nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos — lietuviai tėra neteisėtai atsiskyrusių ir sulaukėjusių lenkų užkampis? Neapykanta Rusijai, jos išsižadėjimas ir ištikimybės priesaikos Lenkijai — meilė be atsako? Žinių radijo 2009 birželio 29 dienos klausimas.
Romualdas Grigas: Globalizmas yra ideologija, grindžiama siekiu viešpatauti pasaulyje. Ir jis gali būti pačių įvairiausių formų. Ar ne tokių tikslų siekė ir dar viena atmaina – komunizmo ideologija? Ar ne to paties siekia atviros visuomenės ideologija? Kitaip tariant, jokių ribų, jokių riboženklių. Ir kuo greičiau bus sunaikintos prigimtinės kultūros, tuo lengviau bus globalizmo ideologijai plisti.
Vydas Astas: Mūsų žmonės, ypač valdžia, supratimą apie Rytų Lietuvą grindžia momentiniais statistiniais duomenimis. Tai klaidina… Šis kraštas gali integruotis į Lietuvą, bet gali ir išslysti iš jos tautiškai, kultūriškai, galiausiai valstybiškai… Lietuvos lenkų rinkimų akcija – agresyvus šovinistinis blokas – nuo 1993 m. yra beveik vienvaldė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų šeimininkė… Savivalda ar autonomija? XXI amžiuje be mokyklos? Ką daryti?