Kur verta pasižvalgyti žiniasklaidoje
Vasario šešioliktąją prieš knygų mugę dera pagerbti rūpestingai renkamą ir kruopščiai tvarkomą tautinės kraštotyros žinyną „Lietuvos valsčiai“. Valsčiai — tai protėvių savivaldos žemės, savarankiškos valstybės, pilietinės visuomenės. Kiekviena su savo piliakalniais — kapinėmis, gynybos ir švenčių pilimis, kurias paeiliui prižiūrėjo patys pilėnai, nuosavuose sodžiuose įsikūrę ūkininkai. Įvedus krikščionybę, pilys panaikintos vardan bažnyčių, bet parapijos ilgainiui beveik atitiko valsčius. Tik 1950 metais valsčiai suskaidyti į apylinkes, dabar į seniūnijas, jos sujungtos į dirbtinius „rajonus“, o šie dar ir į apskritis.
Vyriausybės atstovai stengiasi siaurinti Lietuvos nepriklausomybę ir kalba kaip tarybiniai propagandistai, nutylėdami jiems prieštaraujančius dalykus ir iškraipydami kitką: „sprendimas siūlomas įvertinus kalbininkų išvadas, kuriose teigiama, jog asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, tad jam netaikomi lietuvių kalbos sistemos dėsniai“. Bet kalbininkai visą laiką siūlo priešingai, tik už juos kalba valstybės apmokami diletantai, užsiėmę priešvalstybine veikla.

Darius Kilinskis: Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti. Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja Anatolijus Lapinskas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas arba linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.
Norvegų programuotojai ištesėjo pažadą „išrasti ratą“ (we will reinvent the web) — naujoji naršyklės „Opera“ 10.10 atmaina išleista jau ir su interneto serveriu viduje. Tai tikrai esminė, „revoliucinė“ naujovė, keičianti interneto visuomenės santvarką. Kiekvienas asmeninio kompiuterio šeimininkas dabar tampa tikru, visaverčiu interneto veikėju, ne vien „vartotoju“. Dalintis žiniomis, bendradarbiauti, paleisti programas, teikti turinį internete dabar gali tiesiogiai, be tarpininkų — ne per tarnybines stotis. Šitu išradimu „Opera“ stoja prieš dabartinio interneto viešpačius, pirmiausia priešais „Gūglių“. „Operos Unite“ pasirodymas — panašios svarbos įvykis, kaip pirmojo asmeninio „Apple Macintosh“ išleidimas.
Lietuvos partizanams rūpėjo ne koks kerštas, kova dėl kovos, kova dėl valdžios, o be jų likusių žmonių ateitis, jų orumas, savivoka, kuo mažiau kančių. Antai literatūros profesoriumi vadintas poetas, publicistas, pasipriešinimo spaudos redaktorius Bronius Krivickas mokė ir jaunus žioplus poetus, mėginančius apdainuoti „Gegužės pirmąsias“, „Penkmečius“, „Tarybines mergaites“.
Matydami, kad apsiginti nuo žymiai didesnio priešo negalės, ir sužinoję apie 2009-11-20 numatytą Želigovskio kariuomenės puolimą iš Širvintų Ukmergės link, Lietuvos savanoriai ryžosi patys užpulti anksčiau. Vyr. ltn. T. Balnas sugalvojo ir su savo vadovaujamo bataliono apie 137 vyrais XI.19 paryčiui Širvintos paupio mišku prasiskverbė giliai į priešo užnugarį ir narsiai užpuolė to nesitikėjusios lenkų stovyklos štabą, po to iškart Paširvinčių dvare įsitvirtinusią artilerijos bateriją ir nesustodami viesulu perėjo Širvintas, imdami nelaisvėn priešo karius, žirgus, vežimus, daugybę ginkluotės. Žygs nulėmė pergalę Giedraičių kautynėse ir perlaužė Nepriklausomybės karo eigą, privertė jau okupantus nuolat trauktis. Deja, politikų koketavimas su Tautų sąjunga, stojusia ginti lenkų, sutrukdė savanoriams atsiimti Lietuvos sostinę Vilnių. Plačiau apie nepriklausomybės kovas — „Versmės“ rinkinyje „Lietuvos valsčiai“ (PDF).
Naujas menkinamasis terminas „homofobija“ tampa teisine veika, kuri pasipriešinimą paverčia nusikalstamu veiksmu. Fobija yra patologinė baimės būsena. Taigi visi, kurie teigia, jog lytiškumas prisideda prie asmenų, šeimos ir visuomenės gerovės tada, kai yra santuokinės vyro ir moters meilės išraiška ir yra atviras gyvybės davimui, dabar laikomi ligoniais. Kad „homofobija“ būtų laikoma nusikalstama, ES teisės aktuose ji priskiriama tai pačiai kategorijai kaip rasizmas, antisemitizmas ir ksenofobija. Bet koks pasisakymas prieš homoseksualumą, ypač paremtas moksliniais argumentais, laikomas neapykanta. Žodžio laisvės nebėra.
Susiderėdamas dėl paramos „Barclays“ bankui, ūkio ministras skyrė ne savo, ne ministerijos, ne valdžios, o mokesčių mokėtojų pinigus. Ministras privalo pasakyti, koks „dotacijos“ dydis, nes išleisti mūsų visų pinigai. Verslo tarpusavio sutartys gali būti slaptos, tačiau valdžios su verslu sutartyse jokio slaptumo būti negali, nes iš esmės tai yra verslo sutartys su visais mokesčių mokėtojais. Tuomet verslas turėtų apsispręsti: viešos sutartys ir mokesčių mokėtojų pinigai — arba konfidencialios sutartys ir jokių valstybės pinigų. Bet geriausia, kad tokio pasirinkimo iš viso nebūtų — mokesčių mokėtojų pinigai negali būti siūlomi verslui. Čia aš priėjau prie ministro antro argumento, kodėl sutartys turėtų būti „konfidencialios“ — esą jie derasi ir su kitais „partneriais“, ir sutarties atskleidimas „turėtų įtakos tokių derybų eigai“. Palaukit palaukit, negana buvo išleisti neįvardintos sumos vienai kompanijai, tai norit dar padovanoti iš mokesčių mokėtojų prievarta atimtų pinigų dar ir kitoms kompanijoms? Apie kokias derybas dar gali būti kalba, kai mokesčius ir toliau ruošiamasi didinti, pasmerkiant šalies verslą agoniškai mirčiai? Verslo sąlygos visoms įmonės turi būti tokios, kad netektų papirkinėti įmonių, kad čia ateitų. Nes pritraukus kelias užsienio kompanijas užsmaugtų tūkstančių lietuviškų įmonių sąskaita, gyvenimas bus labai vienišas ir nesmagus — Kaetana Leontjeva.
Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo valstybę.
Vargu ar rasi pasaulyje kitą šalį, kurioje vos trims milijonams žmonių tektų pusšimtis aukštųjų mokyklų. Galiu lažintis, kad po keleto metų kas antras bedarbis turės vadybininko diplomą — Vakaris Deksnys.
Liutauras Ulevičius: politikai, viešai kovodami už toleranciją ir vaikų teisių gynimą, iš tikrųjų diegia privalomą vištgaidiškų lytinių iškrypimų mokymąsi. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas seime jau priimtas, prezidentė pasirašė.
Kol nebus pasmerktas internetiniuose dienoraščiuose įprastas rašinių ištisinis kartojimas jų rodyklėse, tol ‹h1›, ‹h2›, ‹h3›, ‹h4›, ‹header›, ‹hgroup›, ‹section› paskirties painiava ir loginė maišatis neišvengiama.
Žygintas Kačanauskas: vyrauja mistinės kalbos, kad tuoj pasieksime kažkokį dugną, o paskui nuo jo atsispirsime. Net sunku patikėti, kad racionalūs žmonės rimtais veidais gali taip kalbėti. Juolab, kad jiems prieš akis — iškalbingi skaičiai: per pusmetį valstybės skola išaugo daugiau kaip penkiais milijardais litų. O juk iždo praskolinimas — tai ir valstybės nepriklausomybės praradimas.
Augustas Didžgalvis: „Lietuvos geležinkeliai“ mėgsta spaudai kartoti, jog keleivių vežimas nuostolingas. Bet ar stengiamasi dėl žmonių, kurie vežami? Važiuojant ilgesnį laiką traukinyje norėtųsi bevielio interneto. Toks yra net „Eurolines“ autobuse, kursuojančiame tarp Rygos ir Vilniaus. Įrengti jį nėra brangus dalykas, bet kaip tai būtų patogu keleiviams. Norėtųsi ir galimybės pasinaudoti mobiliu telefonu, ilgesnės kelionės traukiniu trukmei išsinuomoti GPS imtuvą. Kodėl keleivio vietoje nėra nė 220V elektros lizdo — XXI amžiaus paslaptis. Bilietų branginti „Lietuvos geležinkeliai“ nepamiršta, tačiau įdiegti darbuotojams dogmą, jog keleivis jų darbe yra svarbiausia — nenori, nemato prasmės, palydovai savo vagonuose jaučiasi tiesiog dievukai tarybinės santvarkos draustinyje.
Patriotai.lt išvertė į lietuvių kalbą teiginius iš Gregorio Kuklo (Gregory Koukl) filmuko „Pakantumo nepakantumas“ (The Intolerance of Tolerance), Jošo Makdauelo ir Roberto Hostetlerio (Josh McDowell, Bob Hostetler) „Naujasis pakantumas: Kaip ši kultūrinė revoliucija gresia sugriauti jus, jūsų padorumą ir jūsų vaikus“ (The New Tolerance: How a Cultural Movement Threatens to Destroy You, Your Faith and Your Children).

Arvydas Malcys: žiniasklaidos dėmesio nusipelno tik absoliutūs kraštutinumai: nusikaltėliai ir iškrypėliai, turčiai su savo infantilių norų tenkinimais arba į neviltį papuolę nelaimėliai, kurių bėdos parduodamos ir perkamos. Daugiausia aplodismentų tenka vienadieniams, abejotinos vertės kūriniams. Taip sukuriamas kultūros gelbėjimo įspūdis. Seimo vidutinybes išgąsdino ir papiktino dūžtantys langai, o ne jų pačių daužomi žmonių likimai. Jie net nesuvokia, ką daro, nes sudaužytas langas yra konkretybė, kurią suvokia kiekviena vidutinybė, o sudaužytas likimas — abstrakcija, kurios jiems neduota suvokti.
Pranas Morkūnas: politikai mėgsta guostis, kad mes kaip šalis neturim jokių iškasenų. Tai mokam valstiečiui po 50 centų už litrą pieno. Parduodam pieną ir jo gaminius užsieniečiams. Už gautus skatikus perkam druską, geležį, molio plyteles, naftą… Kai Pietų Lietuvoje slūgso 50 milijonų tonų (10 milijardų dolerių) druskos klodas; Prie Varėnos — 140 mln. t (7 mlrd. $) bene švariausios pasauly geležies rūdos magnetito, kurio nė sodrinti nereikia; Vakarų Lietuvoje — 60 mln. t (21 mlrd. $) naftos telkinių; prie Garliavos — 70 mln. t anhidrito; prie Anykščių — kvarcinio smėlio ir t.t.
Biržai garsėja ir toliau garsinami kaip alaus kraštas. Reklaminiuose lankstinukuose, internete ir turizmo agentūrose turistams siūloma susipažinti su alaus gaminimo papročiais, paragauti naminio alaus. Iš anksto susitarus ir didesnei turistų gaujai tai gal ir pavyktų pamatyti. Tačiau pavieniams turistams belieka eiti į „Zinutę“ ar „Piceriją“ arba pirkti bambalį „bravorinio“. Tuo pažintis su „alaus kraštu“ ir baigiasi. „Biržiečių žodžio“ žurnalisto Dariaus Mikelionio tyrimas, ar tikrai naminis alus dar gaminamas, kaip tai skelbia reklamos ir kodėl niekam nereikia privačių turistų pinigų.
Jau senokai pastebėjau, kaip raštas gadina kalbą (kanceliarinė puskalbė ilgainiui persikrausto į gyvąją šneką). Bet dėl visuotinio dainavimo išnykimo kaltę įžiūrėjau tiktai radijo (ir muzikos įrašų) išplitime. Vis dėlto manau, kad tai tėra šalutinės sąlygos, o pagrindinė aukšto lygio kalbos ir dainos kultūros priežastis — gyvenimas nuosavybės sąlygomis. Vladas Palubinskas
Tikrovės faktų gausa, nepaliekanti vilties nė teorinei demokratijos pagarbai — Liutauras Degėsys.
Universitetai verčiasi socialiniais „mokslais“ — kasmet kepa neįgalius valdovus: vadybininkus, administratorius, ekonomistus, ekspertus, inspektorius, prokurorus, dirbančių ir išmanančių meistrų tikrintojus ir auklėtojus. Vladas Palubinskas:
Turi būti pasipriešinimas negarbei. Negarbingam žmogui niekas nepaduodavo rankos — Saulius Sondeckis.
Augustas Didžgalvis: Europos sąjungos finansuojami homoseksualų politikai ir viešųjų ryšių žurnalistai bruka iškrypėliškos paleistuvystės madą, plačiai ir vienpusiškai propaguoja gėjų ir lesbiečių gyvenimo būdą. O tuos, kurie nesižavi ištvirkavimo pažiūromis — kaltina homofobija, diskriminacija, ir šitaip išsireikalauja sau aukštesnių teisių bei nutildo kritiką ir nepriklausomas nuomones.
Liutus: puikiai suprantu, kad gelbėdami Lietuvą kiekvienas turėtume aukoti savo asmeninį priteklių. Ir tikiu, kad prireikus kiekvienas taip ir padarytume. Tai dabar man rėkia: Lietuva pavojuje — bet kokia kaina reikia gelbėti Biudžetą.
Darželyje, kurį lanko mano vaikas, kažkada buvo televizorius. Kai sūnus jį žiūrėdavo, aš jausdavausi bejėgė. Kartais būdavau priversta skambinti auklėtojai prašydama, kad jį tą vakarą neįjungtų žinių. Pati dirbau redakcijoje, bet negalėjau pakeisti šito srauto! Apie vertybinius bei psichologinius procesus nėra ko nė kalbėti, ir aš bijau, kad pačiam mąstymui gali būti padarytas nebegrįžtamas poveikis. Mano prašymu televizorius dingo, nes darželyje jam ne vieta. Pasitarėme su tėvais ir nusprendėme, jog darželyje ne tuo reikia užsiimti — Gražina Sviderskytė
Minske išleista amžiaus knyga apie mūsų tautos ištakas — Jono Laurinavičiaus „Senovės Lietuva: valstybė ir civilizacija“. Rimantas Matulis
Profesorius Olegas Poliakovas, studentas iš Maskvos atvykęs išmokti gyvos kaimo žmonių šnekos, išleido dar neregėto masto, kruopštumo ir svarbos enciklopediją „Pasaulis ir lietuvių kalba“. Nei valdžia, nei vadovaujantieji kalbininkai žinyno pristatyme nedalyvavo, jokios mokslinės recenzijos nei viešo atsiliepimo ligšiol nepaskelbta.
Juk vienoje pamatinėje Vakarų knygoje ne šiaip sau tvirtinama: Pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo Dievas… Pridursiu, kad ir pabaigoje yra tas pat, tik vietoje „Dievo“ atsiranda Ekranas, spjaudantis nuodingos kalbos debesis, kurių mūsų mažytė sielelė jau nebepajėgia įkvėpti ir priglausti. Šitaip kalba tampa jei ne žmogaus priešu, tai bent jau labai klastingu ir destruktyviu pakeleiviu, o gal tiesiog tironu. Pamėginkite tris valandas paspoksoti į televizorių perjunginėdami kanalus… – Arvydas Šliogeris
Algirdas Ramanauskas, save vadinantis „Algiu Greitai“, paskelbė žurnalistams savo veiklos ctv.lt uždavinius: „Kalbajobai, naujieji mūsų personažai, yra ta vidurinioji ir žemesnioji kalbininkų grandis, kuri ir yra самые главные дураки. Čia labai svarbu pabrėžti, kad tokiais nelaikau tokių šviesių žmonių kaip Irena Smetonienė, Donatas Smalinskas ir Antanas Smetona — žmonių, kuriems tenka atlaikyti didžiulį ortodoksinio sparno spaudimą. Prisiminkime kad ir neseną -ienės bylą, kai šviesuomenė tėškė talibaniško mėšlo XXI amžiaus Lietuvai.“ „Kalbajobai man yra Talibanas, o su Talibanu nesiderama; jis naikinamas. Kalbajobai yra tie dogmatikai, kurie, nors tu juos šaudyk, nesuvokia, kad ne jiems spręsti, kaip turi vystytis mūsų kalba“.
Išgyvename metą, kai kėsinamasi sumenkinti visas tautines vertybes — Valerija Vaitkevičiūtė
Valstybės iždo „deficitui“ virtus praraja tarp valdiško išlaidavimo ir valstybės pajamų, ekonominės politikos patarėjai R. Kuodis, G. Nausėda ir pan. siūlo prievartą nukreipti ne valdžios išlaidų sutramdymui, o dar didesnių mokesčių išmušimui iš juos sunešančios tautos — Vladas Palubinskas.
Reformas daro pilkieji, agresyvieji docentai. Šiaip jau docentas yra garbingas dalykas… O pilkieji — tai yra vidutinybės. Ir jeigu dar tos vidutinybės agresyvios, tai jau ir visai negerai — Jonas Kubilius.
Getija, getai yra baltų genties (jotvingių, dzūkų) lotyniškas pavadinimas. Dar neseniai Vilniaus krašte mažai kas kalbėjo lenkiškai, o dabar net oficialiai senieji lietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai tariami ir rašomi lenkiškai — Vladas Turčinavičius.
Nežinojau šitos katalikų bažnyčios dogmos. Šarūnas Puščius pripažįsta, kad laisvamaniai XIX-XX a. tautinio atgimimo šaukliai (Basanavičius, Kudirka, Šliūpas, Vydūnas) buvo pavyzdingai dori, vis dėlto kartoja jų amžininko kunigo Staugaičio abejonę „bet kokia bus antroji, trečioji kartos, išauklėtos be tikėjimo?“. Sutinku su šia abejone, nors nesutinku su antraštiniu teiginiu. Ir Napoleonas puikiai suprato doros svarbą visuomenės santvarkai, todėl rėmė paprotines religijas (ne vien katalikybę, bet net ir islamą Egipte) — nes dauguma žmonių be doros pakriks, sukels sumaištį, suirutę ir nesantaiką. Vis dėlto manau, kad dogmos priežastis yra mokslo dar neišspręstos problemos — pirmiausia ekonomika, teisė, psichologija ir filosofija išvis nėra mokslai, dar be pasaulėžiūros pamatų. Vladas Palubinskas.
Profesoriaus Gintauto Česnio 65 metų sukakčiai pažymėti Janina Tutkuvienė pateikia šios iškilios asmenybės — Lietuvos mokslų akademijos nario eksperto, buvusio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano (1988-1999), Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėjo (1988-2001), Lietuvos valstybinės premijos laureato (1989) ir Estijos valstybinio apdovanojimo (2005) — mokslinės veiklos ir kitos kūrybos apžvalgą. Gintautas Česnys baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą 1963 metais. Jo mokslinė ir pedagoginė veikla rutuliojosi nuo auksologijos (pirmoji disertacija „Lietuvių kūdikių auksologinė charakteristika, longitudinalinis tyrimas“, 1970) iki lietuvių etnogenezės (antroji disertacija „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“, 1986) problemų nagrinėjimo. Dabar profesorius daugiausia laiko skiria svarbiausių Lietuvos antropologijos istorijos periodų apibendrinimui, iškiliausių jos asmenybių mokslinės veiklos nagrinėjimui.
Man atrodo, kad tie vaikai, kuriuos tėvai išmokė nebijoti darbo, niekada nepražus – Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė