Žodis „baltai“ yra esminis šiuose pranešimuose:

Lietuvoje ilgai nenorėta pripažinti, kad baltų etninės žemės toli už dabartinių Latvijos ir Lietuvos sienų. Baltistikos mokslas atsirado užsienyje, Lietuvoje vienintelis Kazys Būga tada gvildeno vandenvardžių kilmės hipotezę. Iki Marijos Gimbutienės pripažinimo baltų paveldo paieškos plačiame Europos ruože išvis buvo laikomos „nemoksliškomis“ (ir dabar praeities iki Mindaugo tyrinėjimai vadinami „proistore“, net „paraistorija“). Jei dabartinis Nepriklausomos Lietuvos mokslas laiku nesujudės, vėl gali atsirasti naujų pangermanų ar panslavų, kaip jau buvo nutikę praeityje, kai germanai pasisavino gudus, o slavai griebėsi „baltoslavų“ kalbos klasifikacijos. Lietuvių kalbotyra negali užsidaryti vien dabartinės Lietuvos sienose, turi veikliai reikštis pasaulinėje romaniškų ir slaviškų kalbų genezės tyrimų plotmėje, kur baltų kalbos gali pasirodyti raktas, atveriantis vaizdą ir į pačių baltų buvusį didžiulį poveikį romaniškoms kalboms V-XI amžiuose, ir slavų kalbų susidarymui nuo VI-VII amžiaus ir vėliau.

Jūratė de Rosales: Pro tą angą, kurią mano surasti dokumentai atvėrė, jau tekės pažinimo srovė. Kaip sakė Maironis — nebeužtvenksi upės bėgimo. Antra — anksčiau ar vėliau nebegalėsime kliautis vien apgavimais. Tikrieji senieji dokumentai, tuo labiau dabar, elektronikos laikotarpiu, kada jie staiga pasidarė labai prieinami, patys susiras skaitytoją. Aš juos jau suradau ir paskelbiau — nieko neišgalvojau. Toliau viskas vyks savaime. Kas tam priešinasi, liks praeity, užmaršty, kitapus.
Protėvių senovės kultūrą iki krikšto oficialūs istorikai neigia politiniais tikslais, o ne dėl metraščių trūkumo — senovės graikai, romėnai protėvius minėjo plačiai ir smulkiai, žinių yra netgi žydų Biblijoje ir Egipto raštuose. Menamų indoeuropiečių pagrindą sudarė lietuvių protėviai getai. Rimantas Matulis apie lietuvių kilmę 2011-10-01 „Žinių radijo“ laidoje „Avilys“, vedėjas Audrys Antanaitis.
Doc. Edvardas Satkevičius iš Kauno papildo dr. Jūratės de Rosales paskaitą Birštone 2011 m. birželio 18 d. apie baltų paminėjimus kinų metraščiuose, apie gerai išsilaikiusius baltiškus kapus I tūkst. pr.m.e. ant Gintaro ir Šilko kelio Gobio slėnyje (dabar dykuma Vakarų Kinijoje), apie tų baltų iš kinų perimtos tarties dzūkiškus bruožus ir apie II a. pr.m.e. bei V m.e. a. piliakalnius, rodančius pilių grandinės liekanas ant buvusių valstybių sienos dabartinėje Lietuvoje. Šių duomenų politiniai istorikai ir kalbininkai ligšiol netyrinėja, nepaiso (ignoruoja).


Lenkų archeologai Mozūrų ežero dugne aptiko svarbų radinį — stambų baltų genties galindų karo lobį. Iš ginklų prabangumo archeologai spėja, kad tai nugalėtų romėnų karininkų ginkluotė, kita karinė manta ir puošalai. Bet archeologai sutriko dėl laidojimo papročio priešų ginklus sulaužyti, sudeginti ir paskandinti ežeran — tokia laidosena ligšiol buvo žinoma tik Jutlandijoje, todėl priskirta gotams. Šis svarbus radinys prieštarauja germaniškai gotų hipotezei ir paremia Jūratės de Rosales tyrimų išvadas, kad menamieji gotai iš tikrųjų buvo baltai išeiviai — gudai.
Lenkijos etnografų 1912 metais sudarytas lenkų tautybės žmonių apgyvendinimo tankio žemėlapis, lenkų dalies % santykis su kitomis tautomis. „Tautų pavasary“ lenkų nebuvo daugiau kaip lietuvių, o su latviais, Suvalkijos ir Prūsijos lietuviais (kurie tebekalbėjo lietuviškai) Lietuva dar buvo ryškiai didesnė. Valstybę suskaldė ir nutautino lenkų ir sulenkėjusių Lietuvos bajorų (Pilsudskio, Želigovskio ir kitų) sukeltas karas, agresija prieš atsikuriančią Lietuvą ir kitas kaimynines tautas. Spustelėjus žemėlapis atsiveria visu dydžiu, o jo aprašymas — „Rokiškio“ dienyne.

Iš Baltijos pajūrio Skančios pakilę gudai įveikė spalus Dono baseine ir užvaldė visą Skitiją — Rytų Europą nuo Baltijos iki Juodosios ir Kaspijos jūrų. Užsitikrindami susisiekimą Vislos, Nemuno, Dauguvos ir Dunojaus, Dniestro, Bugo, Dniepro, Dono, Volgos upėmis. „Getikos“ autoriaus istoriko Jordanio teigimu, Dakijos ir Skitijos užvaldymą gudai nuolat kartojo savo tautinėse dainose, jų žygdarbius smulkiai ir nuosekliai aprašė Ablabius ir daugelis kitų senovės rašytojų, patvirtino gudų kilmės Ispanijos vyskupai ir karalius Alfonsas X Išminčius. Ilgametė gudų valdžia tuomet vadinamoje Skitijoje klaidino daugelį rašytojų, ėmusių juos vadinti skitais. Pačių gudų istorikai paaiškino, kodėl klaida įvyko, ją ištaisė ir smulkiai aprašė, kokie buvo tikrieji gudai, tuo pačiu paneigdami dabar paplitusią multietnicizmo teoriją.
Ispaniją užkariavusių gudų vadai ir vėlesni gudų autoriai mini senovės dakų ir vėlyvesnių gudų bendrą kilmę ir tautybę. Tačiau XIX amžiaus istorikai kategoriškai tą giminystę neigia. Šiame knygos skyriuje peržiūrimi vienos ir kitos pusės teiginiai. Baigiama kalbotyros duomenimis, pagal kuriuos dakų kalba priskirtina Dunojaus baltų kalbų grupei.
Gotų kilmės hipotezių glausta apžvalga, išvardijant svarbiausius gotų germaniškumo argumentus, nurodant tokių teiginių klaidas, jų priežastis, prieštaringumą ir nepagrįstumą. Gudų baltiškos kilmės pagrindimas, remiantis pačių gudų didikų (Tautorikio Didžiojo, Jordanio, Šv. Izidoriaus, arkivyskupo de Rados, karaliaus Alfonso X Išminčiaus ir kitų) raštais, kur jie aiškiai save kildina iš prūsiškojo Baltijos pajūrio. Šį teiginį paremia ir gausūs lyginamosios kalbotyros duomenys, Prūsijos istorikas Praitorius bei visa knygoje nuosekliai suverta tolimosios senovės įvykių raidos grandinė.
Česlovo Gedgaudo labdaros fondo vadovo Leopoldo Krušinsko vedamos televizijos laidos „Mūsų praeities beieškant“ apie senovės baltų civilizaciją, lietuvių kilmę, mūsų protėvių tolimą praeitį. Rodo kabelinė televizija „Vinita“ Vilniuje, „Init“ Kaune, Trakuose, Birštone, „Sugardas“ Visagine ir Druskininkų TV pirmadieniais 20:30 – 21:00. Be to, laidas transliuoja ir „Balticum“ Vilniaus rajone, Pajūryje ir Šiauliuose, „Elekta“ ir „Kateka“ Panevėžyje, „Rygveda“ Vilniuje, Kėdainiuose, Jurbarke ir Biržuose, „S plius“ Šiaulių apskrityje ir Klaipėdoje.
Algirdas Patackas, piligriminės kelionės šv. Jokūbo taku į Galisijos (Šiaurės Vakarų Pirėnuose) šventovę Santjago de Kompostela metu nustebęs baltiškų vietovardžių, asmenvardžių, tautinės kultūros pėdsakų gausa, patyrinėjęs žymaus kalbininko baltisto Nikolajaus Toporovo, Ramono Menendo Pidalio, Jūratės de Rosales raštus, „Lietuvos ryte“ skelbia savo samprotavimus apie galindus ir jų kelionę į šį pasaulio kraštą.

Durbės mūšis, kurio 750 metų jubiliejų minėsime liepos 13 dieną, yra viena svarbiausių pergalių prieš Vokiečių ordiną. Savo reikšme ir mastais jis nusileidžia tik Žalgiriui. Bet kai kuriais atžvilgiais Durbės mūšis įspūdingesnis net ir už jį, nes prie Durbės žemaičiai sutriuškino jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, be to, padarė tai bemaž vieni — padedami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad Durbės mūšis pakeitė visą karo eigą — be jo Žalgirio tiesiog nebūtų buvę.

Nors lenkomaniška Lietuvos valdžia nemėgsta tautinės šventės, stengiasi tylomis preleisti didžiąją 750 metų sukaktį, kai, išdavikui Mindaugui parsidavus okupantui, Durbės mūšyje žemaičiai, narsaus ir sumanaus karvedžio Almino vedami, vieni sutriuškino abu kryžiuočių ir kalavijuočių ordinus ir išlaisvino baltus, žmonės patys rengia gražias paminėjimo ir pagerbimo šventes. Žemaičių sąjunga Kaupų kaime prie buvusios žiemių sostinės Tverų liepos 2 – 4 dienomis organizuoja iškilmes, mūšio inscenizaciją, baltų kovos ratą, riterių galynes, vyriškas varžybas, žaidimus ir koncertus. Liepos 9 – 10 latviai pačioje Durbėje pagerbs didvyrius jiems pastatytu paminklu, paroda, amatų muge ir tautiniais koncertais. Liepos 13 Medžiokalnio ąžuolyne prie Kražių — žemaičių vėliavos atkūrimo iškilmės, dainos, šokiai, jodinėjimas žemaitukais, šaudymas iš lanko. Liepos 13 draugija „Pilis“ Vilniaus įgulos karininkų ramovėje surengs istorijos tyrinėjimo paskaitas, pristatys Ingos Baranauskienės romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ bei dokumentinę tų įvykių apžvalgą „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“.
106-aisiais mūsų eros metais Roma nukariavo ir sunaikino dakų valstybę. Senuose raštuose ji buvo suprantama kaip bendresnės didžiulės, bet nesuvienytos valstybės nuo jūrų iki jūrų dalis. Po karo buvusių vietinių gyventojų nebeliko: vieni žuvo, kiti išsikraustė šiauriau, pusę milijono romėnai išvežė į vergiją, o jų vieton atkėlė ir apgyvendino kolonistus. Senbuviai kalbėjo baltiškai, o naujakurių lotyniška kalba ilgainiui virto dabartine rumuniška.
„Init TV“ 2009 m. rudens ir 2010 m. pavasario savaitinių laidų „Pokalbiai pilyje“ vedėjas Seimo narys (Tautininkų frakcijos pirmininkas) Gintaras Songaila kalbina archeologus, baltų praeities istorikus, protėvių kultūros tyrinėtojus, paveldo puoselėtojus. Demokratijos siautėjimo ir pasaulinės krizės metu bent mintimis verta sugrįžti prie savo šaknų, suvokti protėvių stiprybės pamatus, gamtajausmės kultūros esmę, pažinti didžiulę, savitą, turtingą ir garbingą senovės baltų civilizaciją.
Prof. Algirdas Girininkas TV.delfi.lt Rolandui Maskoliūnui ir Robertui Narmontui apie „Lietuvos archeologijos“ šešiatomį, įvertintą 2009 metų mokslo premija (su dr. Audrone Bliujiene ir prof. Vladu Žulkum už pateiktį „Baltai Baltijos jūros erdvėje“).
Lietuvių kalbos apsauga yra ir lietuvių tautos tęstinumo garantija. Seimas turi atmesti Vyriausybės pateiktą antikonstitucinį įstatymo projektą, kuriuo siekiama įteisinti nelietuvišką rašybą, keisti lietuvišką abėcėlę, nes jis griautų lietuviškos rašybos sistemą ir sukeltų sumaištį valstybės viešajame gyvenime. Latviškas svetimvardžių rašybos modelis yra vienintelis įmanomas kompromisas, jį atgimstančiai Lietuvai siūlė dar Vincas Kudirka, jam pritarė tarptautinis žmogaus teisių teismas. Taip elgtis mus įpareigoja ir baltiškasis solidarumas, dviejų išlikusių Baltų kalbų giminystė.
Protėvių senovės kultūrą iki krikšto oficialūs istorikai neigia politiniais tikslais, o ne dėl metraščių trūkumo — senovės graikai, romėnai protėvius minėjo plačiai ir smulkiai, žinių yra netgi žydų Biblijoje ir Egipto raštuose. Menamų indoeuropiečių pagrindą sudarė lietuvių protėviai getai. Rimantas Matulis apie lietuvių kilmę 2009-06-27 Žinių radijo laidoje „Avilys“, vedėjas Audrys Antanaitis.

Istorinės kalbotyros duomenys patvirtina metraščius, kad vadinamieji gotai buvo ne barbarai germanai, o baltai išeiviai — gudai (godai). Ir kad gudai buvo ryškiai aukštesnės kultūros už tuometinius Europos barbarus. Atsikraustę į Pirėnų pusiasalį, gudai pakeitė lotynų tartį į romansą, iš kurio kilo ispanų kalba.

Jūratės de Rosales 2000-aisiais metais išversta, bet tik 2009 išleista knyga pagal ispanų kalba paskelbtą jos istorijos tyrimą „Los Godos“, vėliau išleistą ir anglų kalba „Goths and Balts“. Remdamasi senovės graikų, romėnų, kitų tautų istorikų, geografijos tyrinėtojų darbais, archeologijos ir kalbotyros duomenimis, jos pačios vienoje Karakaso bibliotekoje aptikta XIII a. Ispanijos kronika ir gausiais kitais šaltiniais, autorė įrodo, kad istorijos analuose minimi gudai, gyvenę nuo Vyslos iki Uralo, iš Pabaltijo rengę žygius į Romą, Indiją, kitus tolimus kraštus, buvo ne germanų ar slavų, o aisčių — lietuvių, latvių, prūsų ir kitų baltų genčių protėviai.
Archeologijos profesorius akad. Eugenijus Jovaiša apibūdina ankstyvųjų viduramžių pradžios baltų visuomenę, apžvelgia kunigaikščių, karo vadų ir kariaunos atsiradimo baltuose laikus, paliečia kunigaikštiškų kapų etniškumo klausimus, gotų, hunų, avarų ir baltų santykius naujojo Europos politinio žemėlapio susidarymo aušroje. Atkreipdamas dėmesį į daugelį prabangių palaidojimų, turtingų ne tik atvežtinių, bet ir vietinės gamybos aukšto meistriškumo itin puošnių įkapių, Eugenijus Jovaiša paneigia visuomenės „polietniškumo“ ir maišymosi su „ateiviais“ hipotezes, baltų sėslumo, tamsumo, skurdumo ir atsilikimo apkalbas.
1990 m. knygoje Rimantas Matulis: „Lietuvių tautos kilmė“ surinktos žinios apie gentis, tautas ir įvairius etninius junginius, kurie suformavo lietuvių tautą Rytų Europos plotuose. Aprašomas kiekvieno etninio junginio kelias nuo pirmųjų paminėjimų istoriniuose šaltiniuose iki išnykimo ir įsiliejimo į lietuvių tautą bei jai giminingas tautas.