ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Pastabos » Praeitis » Rzeczpospolita » 245 nr.
Rimantas Matulis Timočio Snaiderio knygos „Tautų rekonstrukcija“ recenzija:
Autorius klysta, lietuvių tautos ir valstybės atgimimą vadindamas beprasmišku —
, 2008-02-20.

Užsienietis Lietuvos nesuprato ar nenorėjo suprasti?

Knygynuose pasirodė Timočio Snaiderio (Timothy Snyder) knyga „Tautų rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569-1999“, „Mintis“, 2008. Kadangi šių eilučių autoriui teko knygą versti iš anglų kalbos, tai turėjau progos geriau įsigilinti į autoriaus mintis. Tenka pripažinti, kad T. Snaideris savo darbą atliko labai rimtai, panaudojo daug kartais ir mums mažiau žinomų istorinių šaltinių, straipsnių ir įvairiausių dokumentų. Tačiau krenta į akis autoriaus noras čia minimų keturių tautų istoriją matuoti ne vienodu masteliu. Prasčiausias yra išankstinis T. Snaiderio požiūris į lietuvių tautą. Be didelio džiaugsmo autorius stebisi, kad lietuvių kalba paplitusi tokioje nedidelėje dabartinėje Lietuvos teritorijoje, o prieš kelis šimtus metų Lietuvos valstybė užėmė didžiulius Rytų Europos plotus.

Nežiūrint į tai, pats autorius pripažįsta, kad Rytų Lietuvoje ir XX a. buvo šeimų, kuriose trys įvairios kartos kalbėjo skirtingomis kalbomis. Taigi lietuvių nutautėjimo procesas jam nekelia abejonių. Čia norom nenorom reikia prisiminti žydų tautą, kuri savo senąja hebrajų (ivrito) kalba tarpusavyje nekalbėjo tūkstantį ar du tūkstančius metų (ji buvo likusi rašto kalba, panašia į lotynų kalbą). Todėl pagal kalbos paplitimo teoriją žydai niekada negalėtų atkurti savo valstybės, ne tik Izraelyje, bet ir niekur kitur, nes nebuvo likusi teritorija, kurioje būtų kalbama senąja žydų kalba.

O ką galėtumėm pasakyti apie airius, škotus, kurių absoliuti dauguma tarpusavyje kalbasi angliškai. Pagal kalbos paplitimą airiai prieš šimtą metų atkurdami savo valstybę galėjo užmti tik nedidelę vakarinės Airijos pakrantės dalį. Tą patį galėtume pasakyti apie daugelį tautų, kurių kalbas paveikė didžiųjų tautų – rusų, anglų, vokiečių kalbos.

Visoje T. Snaiderio knygoje nėra nei mažiausios užuominos apie lietuvių kalbos archaiškumą, be galo vertingą tyrinėjant seniausią indoeuropiečių kalbų formavimosi laikotarpį. Apie lenkų kalbos dominavimą ir kitataučių persekiojimą abiejų tautų respublikoje autorius užsimena tik kalbėdamas apie lenkų, baltarusių ir ukrainiečių santykius. Jis pastebi, kad tarpukaryje lenkai uždarinėjo baltarusių mokyklas, bet nei vienu žodžiu neužsimena, kad Vilniaus krašte lenkai tuo metu buvo uždarę beveik visas lietuvių mokyklas.

Skaitant T. Snaiderio knygą susidaro įspūdis, kad Vilniaus krašte beveik nebuvo kalbama lietuviškai, nors mes žinome, kad sulenkėjusi sala Lietuvoje buvo tik apie 30 km. atstumu aplink Vilnių, o toliau kaimuose kalbėjo lietuviškai. Prasiveržia autoriaus nepasitenkinimas, kad vokiečiams išnaikinus žydus, Vilnius tapo ne lenkiškas, bet lietuviškas (nors pats autorius pripažįsta, kad žydų pogromai buvo paplitę kaip tik ne Lietuvoje, bet Lenkijoje). Kalbėdamas apie lenkų išsikėlimą į Lenkiją iš Vilniaus po II pas. karo, autorius šį procesą daugiau primeta lietuviams, nors dauguma lenkų patys bėgo į Lenkiją nuo Sovietų. Lenkų traukimąsi nuo Sovietų patvirtina 1944-46 m. iš Tarybų Ukrainos į Lenkiją perkeltų 780 000 lenkų ir žydų skaičius: žydai į Lenkiją bėgo tik nuo Sovietų (jiems Ukraina tiek pat tėvynė, kiek ir Lenkija).

Tenka pripažinti, kad per karą Stalinas pavojingesniais priešais laikė lenkus (didelę tautą), negu lietuvius. Vien Karaliaučiaus srities prijungimas prie Rusijos rodo, kad Stalino tikslas buvo sunaikinti Pabaltijo valstybes ir taip plačiu frontu išeiti į Baltijos jūrą, o Vilniaus krašto priklausymas Lenkijai tam, aišku, būtų trukdęs. Knygoje prasimuša T. Snaiderio nepasitenkinimas, kad po II pas. karo lietuvių procentas Vilniuje pastoviai augo, nors tai kaip tik paliudija lietuvių išskirtinį dėmesį savo istorinei sostinei kaip teigiamą reiškinį. T. Snaideriui nesuprantama, kodėl mes grįžome prie savo senosios kalbos. Tada jis turėtų piktintis, kad Izraelyje valstybine kalba žydai paskelbė ne yiddish kalbą, bet ivritą.

Vis dėlto, kalbant apie Lietuvą negalime nepastebėti, kad mūsų šalyje holokausto pasmerkimui skiriamas per mažas dėmesys. Tai galbūt buvo didžiausias nusikaltimas, įvykdytas Lietuvos teritorijoje, per visus laikus.

Tačiau T. Snaiderio mintis, kad Sovietų valdžia lietuviams suformavo neigiamą lenko priešo įvaizdį, yra visiškai neteisinga. Kaip gerai žinome, lietuvių ir lenkų priešiškumas turi daug gilesnes šaknis negu Sovietų laikai (aišku, mūsų tikslas dabar yra visiškai atsisakyti to priešiškumo). Be to, keistas yra knygos autoriaus požiūris, kad Jogailos krikšto rezultatas buvo ne tiek pagoniškos šalies sukrikščioninimas, kiek katalikybės įvedimas stačiatikių šalyje, t.y., knygoje neigiama visa ikikrikščioniška Lietuvos kultūra ir gyvenimo būdas.

Apibendrinant tenka pasakyti, kad T. Snaiderio knyga sudaro klaidingą įspūdį, jog didžioji Lenkija viduramžiais buvo tam laikui pažangi, didelę teritoriją apimanti, pusiau demokratinė bajorų respublika ir tik baltarusių, ukrainiečių ir, pirmoje eilėje, lietuvių nacionalizmas sukuriant nedideles valstybes, sugriovė tą pažangos tvirtovę Rytų Europoje. Lyg čia būtų įvykęs ne visai perspektyvus „išsivaikščiojimas“ į atskirus kiemus. Toks dirbtinas tautų junginys paneigtų visiems žinomą tautų teisę į apsisprendimą. Todėl matome, kad knygoje per mažas dėmesys skiriamas visų tautų atgimimo būtinybei. Atgimimo laikais viena tauta, ar ji būtu didelė ar maža, neturi praryti kitos. Tautų lygybė turi būti ne tuščia frazė, bet kiek įmanoma priartėti prie realybės.

Rimantas Matulis

2008 vasario 20 „Voruta“ (ISSN 1392-0677) „Knygos“ 10 psl.

Teiginys:
Autorius klysta, lietuvių tautos ir valstybės atgimimą vadindamas beprasmišku.
Sritis:
Praeitis: Rzeczpospolita.
Raktažodžiai:
, , , , , .
Asmenvardžiai:
Timothy Snyder.
Vietovardžiai:
Lenkija, Ukraina, Baltarusija.
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/uzsienietis-lietuvos-nesuprato
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2008-02-20.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?