ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Pastabos » Praeitis » Rzeczpospolita » 172 nr.
Donatas Januta Apie Lietuvai pražūtingą lenkinimo politiką:
Lenkai nepripažįsta lietuviams padarytų skriaudų —
, 2009-09-25.

Revolveriai ir šampanas tarp broliškų tautų

Tas, kuris negerbia ir nevertina savo praeities, tas
nevertas pagarbos dabar ir neturi teisės ateičiai.

Tai žodžiai, tarti sulenkėjusio lietuvių genties bajoro Juozapo Pilsuckio, pasakyti jo užimtame Vilniuje 1922 m. balandžio 22 d.

Vilniaus restorane prie vieno stalelio sėdėjo keturi lietuviai. Prie gretimo sėdėjo keli lenkai. Lenkai, išgirdę anuos lietuviškai kalbantis, pradėjo tyčiotis iš lietuvių, ir kuo toliau – tuo daugiau. Pagaliau vienas lietuvis atsistojo ir atsisukęs į lenkus šūktelėjo: „Lauk iš restorano, jei nemokate tinkamai elgtis!“

Lenkai pradėjo juoktis. Lietuvis išsitraukė iš kišenės revolverį ir pakartojo: „Lauk!“ Kiti trys lietuviai irgi išsitraukė po revolverį. Lenkai nustojo juoktis ir išėjo. Lenkams išėjus, lietuviai pareikalavo butelio šampano.

Šis pasisveikinimas tarp lietuvių ir lenkų įvyko Vilniuje 1918 metais. Tas pirmas lietuvis, kuris išsitraukė revolverį, buvo Vladas Stašinskas, tada vidaus reikalų ministras pirmojoje Lietuvos vyriausybėje. Kiti trys „revolvininkai“ buvo žemės ūkio ministras Juozas Tūbelis, Lietuvos Tarybos narys dr. Jurgis Alekna ir Lietuvos Tarybos narys, vėliau Kauno burmistras Jonas Vileišis. Tai buvo laikai, kada Vilniuje siautė – kartais kartu, kartais vieni po kitų – vokiečiai, bolševikai ir lenkai.

Tie iš restorano išvyti lenkai buvo Vilniaus krašto dvarininkai. Tikriausiai jie buvo ne lenkai, bet sulenkėję lietuviai. Vilniaus vaivada lenkas Liudvikas Bocianckis (Ludwik Bocianski), lenkų okupacijos metu žiauriai persekiojęs lietuvius, skundėsi: „Čia, Vilniuje, daugeliui lenkų įdrėskus odą, tekėtų lietuviškas kraujas. Tikra velniava.“

1906 metais buvo įduotas raštas Popiežiui Pijui X-ajam, protestuojant prieš Lietuvos bažnyčių lenkinimą. Jį pasirašė dr. Basanavičius, Gabrielius Landsbergis, Donatas Malinauskas ir kiti Lietuvos labui savo jėgų skyrę patriotai. Beje, rašte jie pareiškė: „Tvirčiausiu pamatu lenkinimo systemos Vilniaus gubernijoj’ yra sulenkėjusi, daugiausiai lietuviškos genties, bajorija.“

Lenkai vyskupai į lietuviškas parapijas skirdavo lenkus kunigus. Kai vienas lenkas kunigas, skiriamas į lietuvišką parapiją, pareiškė Vilniaus vyskupui Povilui Strašinskui (Straszynski): „Aš lietuviškai nemoku, o parapijonai nesupras lenkiškai sakomų pamokslų“, vyskupas aštriai atsakė: „O, tegul tie z kurwy syny (kūrvos sūnūs) mokinasi lenkiškai; tik tokiu būdu ir išsimokįs, o męs turime rupintis, idant jie visi pavirstų į lenkus.“

Ne be reikalo Maironis rašė:
Pavojuj motina – tėvynė,
Audra ateina iš Pietų:
Tai lenkas, išgama tautų,
Mums neša pančius ir žudynę.

Bet grįžkim į šiandieną. Buvęs mūsų Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus neseniai pavadino lenkus mums „broliška tauta“. O ką tie Adamkaus „broliai“ sako apie mus?

Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) šiais metais viešai per televiziją paneigė, kad Lenkija 1920 metais okupavo Vilnių. Nenuostabu, kad lietuvių ir lenkų nuomonės skiriasi apie praeities įvykius. Tačiau Lenkijos užsienio reikalų ministras išreiškė ne savo privačią nuomonę, bet viešai, per žiniasklaidą, oficialiai kalbėdamas kaip dabartinės Lenkijos atstovas, paneigė Lenkijos agresiją ir žiaurią okupaciją. Ir ko išmoksta eiliniai lenkai iš tokių savo valdžios vyrų?

Interneto svetainėse ir kitur eiliniai lenkai viešai reiškia savo nuomones šitaip: „Lietuviai elgetos bučiavo Stalinui į rankas ir gavo Vilnių, kurį pavogė iš lenkų“; „Lietuviai turi tokią teisę į Vilnių kaip utėlės į kailnius“; „Lietuviai [Vilniumi] džiaugiasi ir loja lyg šunys“; „Tai laukiniai rytiečiai, kuriuos civilizavo lenkai. Juos reikia pamokyti“. Tai yra švelnesni jų pasisakymai. Dažnai jie dar pagražina savo mintis apie lietuvius ir Lietuvą riebiais žodžiais, taip, kaip tas minėtas Vilniaus vyskupas anais laikais.

Ar tai dėl to, kad lenkai tikros istorijos nežino? Tikrai, ne. Kai praėjusiais metais Lenkija pareikalavo daugiau balsų Europos Sąjungoje, negu jiems priklauso pagal gyventojų skaičių, Lenkijos premjeras Jaroslavas Kačinskis (Jaroslaw Kaczynski) atkirto Vokietijai: „Jeigu jūs manote, kad lenkų per mažai, tai vien dėl to, kad jūs, vokiečiai, tarp 1939–1945 m. išžudėte tiek daug mūsų gyventojų, ir dabar drįstate sakyti, kad pas mus per mažai žmonių“. Taigi, lenkai istoriją gerai žino, kada jiems naudinga, ir neužmiršta skriaudų, kurios jiems buvo padarytos.

Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo valstybę.

Lenkai, 1920 m. užėmę Vilniaus kraštą, tarp 1920 ir 1939 metų kankino ir žudė lietuvius. Uždarinėjo lietuvių organizacijas, konfiskavo lietuviškus laikraščius ir knygas. Už lietuvišką veiklą kalino lietuvius kunigus ir pasauliečius. Per karą lenkų Armija Krajowa toliau vedė naikinimo veiklą prieš lietuvius. Ligi šiol lenkai, ta Adamkaus „broliška tauta“, ne tik neatsiprašė už tas dideles lietuviams padarytas skriaudas, bet jų net nepripažįsta.

Vilniaus užėmimas ir skriaudos yra dalis Lietuvos istorijos. Lenkai niekuomet neturėjo nei istorinių etnografinių, nei juridinių teisių į Vilnių ir į Vilniaus kraštą. Pagal 1863 m. Petrapilyje išleistą Rusijos kariuomenės vyriausio štabo kapitono R. D’Erkert „Atlas of Historic Poland“, tuo laiku Vilniaus krašte 60 proc. gyventojų buvo lietuviai, maždaug 12 proc., bet ne daugiau kaip 20 proc. lenkų, o likusius sudarė rusai, gudai, vokiečiai, totoriai ir kiti. Karo štabo kapitono Korevos 1861 m. Petrapilyje išleisti duomenys pateikia tokius pačius skaičius. Patys lenkai nesiginčijo ir buvo labai patenkinti, kada Pirmojo pasaulinio karo Versalio taikos konferencijos tyrinėtojai nustatė, kad tada Vilniaus gubernijoje lenkų buvo 20 proc.

Pagal vokiečių atliktus Antrojo pasaulinio karo meto apskaičiavimus, 1943 m. Vilniaus mieste ir apskrityje lenkų skaičius ne tik buvo padidėjęs, bet jau aiškiai viršijo lietuvių skaičių. Iš kur tie lenkai atsirado? Faustas Kirša 1931 m., dar tik po 10 lenkų okupacijos metų, paaiškino šitaip: „Pastatykite Vilniuje 3 divizijas kinų kariuomenės, teužima kinai visas valdininkų vietas, teišdalija keleta dvarų kinams, tepaskiria vyskupą kiną ir tepavaldo 10 metų. Vilniaus nepažinsi, nes kas antras žmogus bus kinas“.

O dėl juridinių teisių į Vilnių, juk Rusija visą Vilniaus kraštą pagal 1920 m. sutartį perleido ne Lenkijai, bet Lietuvai. Lenkai iš pasalų, neva Želigovskio maištu, 1920 m. spalio 9 d. užgrobdami Vilnių, tai padarė sulaužydami tik prieš dvi dienas pasirašytą su Lietuva Suvalkų sutartį.

Žydai ne tik neužmiršta savo istorijos, bet ir neleidžia kitiems jos užmiršti. Lenkai ne tik pažįsta savo istoriją, bet, kai jiems patogu, ir klastoja ją. Gyvenkim su kaimynais draugiškai – nors jie ir dažnai su mumis elgiasi ne visiškai „broliškai“. Linkėkim jiems ir mums laimės ir saulėtos ateities. Bet nors mes patys neužmirškime savo istorijos.

Donatas Januta,
Draugas.org

Šaltiniai:
„Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose“ (Kaunas, 1906);
T. Norus ir J. Žilius „Lithuania‘s Case for Independence“ (Washington, D.C., 1918);
„Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas“, Danielius Alseika (Vilnius, 1935) ir
„Karo archyvas“ (Kaunas, 1938, X tomas).

Draugas-1920
Santrauka:

Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo valstybę.

Teiginys:
Lenkai nepripažįsta lietuviams padarytų skriaudų.
Sritis:
Praeitis: Rzeczpospolita.
Raktažodžiai:
, , , , , .
Asmenvardžiai:
Jurgis Alekna, Vladas Stašinskas, Juozas Tūbelis, Jonas Vileišis, Jonas Basanavičius, Gabrielius Landsbergis, Donatas Malinauskas, Valdas Adamkus, Pijus X.
Vietovardžiai:
Vilnius, Lenkija.
Pirminis šaltinis:
http://www.draugas.org/09-25-09januta.html
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2009-09-25.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?