ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Paskaitos » Praeitis » Gudai » 305 nr.
Rosales Apie III-V amžiaus Černiachovo kultūros kilmę ir priežastis:
„Getikoje“ aprašytą trečiąjį gudų antplūdį atitinka artojų suklestėjimas —
, 2011-04-02.

Karalius Ostrogodas

Tai knygos „Europos šaknys“ VI skyrius
(vertimas iš ispanų kalbos)

Turinio rodyklė
  1. Įžanga
  2. Rytai ir Vakarai
  3. Ispanijoj visa tai žinota
  4. Greutungai ir dervingai
  5. Trys laivai
  6. Ostrogodo mįslė
  7. Šaltiniai
  8. Santrauka
  9. Svarstymai (kiek)

„Getikos“ penktajame skyriuje Jordanis išvardija tris stambias gudų migracijos bangas, kurių trečioji buvo gudų įsikūrimas prie Juodosios jūros II ir III amžiuose po Kristaus.1

Pirmoji banga apsistojo ties Azovu ir, sprendžiant iš jos aprašymo, tai būta dar prieš Trojos karą, t. y. anksčiau, negu XIII a. prieš Kr.

Antroji migracija, rašo Jordanis, buvo Dakijos įsikūrimas prie Dunojaus. Žinome, kad Dakijos karalystė klestėjo jau V amžiuje prieš Kristų ir išsilaikė iki mūsų eros II amžiaus pradžios.

Apie trečiąją migraciją, kuri pagal Jordanį atvyko „virš Ponto“, t. y. pasiekė Juodosios jūros šiaurinį krantą, irgi yra daug aprašymų įvairiuose antikos šaltiniuose. Dauguma jų atpasakoja IV-V amžiaus įvykius, juos datuoti ir tikrinti yra lengva, nes jie aprašyti romėnų ir graikų šaltiniuose.

Kalbėdami apie tos trečiosios migracijos metą ir vietą, atsiduriame archeologų vadinamoje Černiachovo kultūroje, susidariusioje ankstesnės Vielbarko kultūros pagrindu, kurios išeities vieta nustatyta: Vyslos žemupys. Iš ankstesniojo skyriaus mename, kad Vielbarko kultūra atsirado I amžiuje po Kristaus, II amžiuje ji ėmė plisti į pietus ir užbaigė savo kelionę III amžiuje, kai iš jos, prisidėjus ir kitiems poveikiams, iškilo vadinamoji Černiachovo kultūra, kuri galop pasiekė Juodąją jūrą.

Saulutė kilo rytuose ir leidosi vakaruose

Pavadinimai „ostrogodai“ ir „visigodai“ atsiranda tos trečiosios migracijos metu. Rašo Jordanis:

„Istorikas Ablabius sako, kad iš tiesų, kai jie gyveno virš Ponto krantų, kaip jau sakėme, Skitijoj, tie, kurie gyveno toje pusėje, kuri driekėsi rytuose ir kuriems vadovavo Ostrogodas, ar dėl jo vardo, ar dėl padėties (kuri yra rytinė) buvo vadinami ostrogodais, o kiti aišku buvo visigodai (tai yra, vakarinės dalies [gyventojai])“.

Originale:

Ablabius enim historicus refert, quia ibi super limbum Ponti ubi eos diximus in Scythia commanere, pars eorum quae orientalem plagam tenebat, eisque praeerat Ostrogotha; utrum ab ipsius nomine, an a loco (id est orientali), dicti sunt Ostrogothae, residui vero Wisigothae (id est a parte occidua).2

Taigi Jordanis pateikia vardus ir jų vertimą. Ostrogodai pažodžiui baltams reiškia „aušros gudai“ — pagal latvių žodį „austrumi“, lietuvių „auš(t)ra“. Žodį tenka gretinti su lietuvių veiksmažodžiu „aušti, aušta, aušo“, — kuris atitinka kitą veiksmažodį „aukšti“ — kilti į viršų. Ir prisiminti, kad senose vakarų baltų kalbose dabartinis lietuvių priebalsis š buvo s.

Nagrinėdami žodį „vesegodai“ (kaip jį rašydavo viduramžių Ispanijoje) arba vėlyvąjį lotynų „visigotai“ (visigothae), vėl grįžtame prie latvių šaknies vac, lietuvių „vak-aras“. Šią šaknį užtinkame indoeuropiečių kalbose, jos ankstyviausia rašytinė forma yra sanskrito avah — reiškia judėjimą žemyn, tuo pačiu pritaikoma ir saulės leidimuisi nuo vidurdienio vakarop.

Kad žodis „austra“ (ostro) kadaise baltų buvo vartojamas, nurodant rytus, patvirtina kalbininkas Kazys Būga, nagrinėdamas baltų hidronimų areale upę Ustromą (Устром, Austrumą) — kairįjį Dniepro intaką (įtekantį iš Rytų).3

Ispanijoj visa tai žinojo

Gudų palikuonys Ispanijoje suprato abiejų žodžių prasmę ir tiksliau už Jordanį nurodė buvusią rytinių ir vakarinių gudų geografinę padėtį. XIII amžiuje Toledo arkivyskupas Rodrigas Chimėnas de Rada (Rodrigo Jiménez de Rada, 1170-1247 m.) savo knygoje „Historia Rebus Hispanie sive Historia Gothica“, sutampa su Jordaniu aiškindamas, kad vieni buvo rytų, o kiti vakarų gudai, bet praplečia žinias, aprašydamas jų užimtų žemių dydį. Chimėnas de Rada pabrėžia ostrogudiškų žemių „nepaprastą išsiplėtimą“ ir prideda, kad jie gyveno Skitijoj iki Juodosios jūros ir valdė „tiek plačių žemių, tiek jūros įlankų, tiek upių vagų, kad…“ Originale:

Et gens ista mirum in modum in ea parte Scithie qua manebat in Ponti litore tanta terrarum spacia, tot sinus maris, tot cursus de ríos tenens enituit, ut…4

Tą patį, gal versdamas iš Toledo vyskupo istorijos, rašė viduramžių ispanų kalba Alfonsas X Išminčius (1221-1284 m.):

„Ir tie ostrogodai, kurie gyveno Skitijos žemėje, tokios didelės platybės buvo žemių, kurias jie turėjo, ir tiek turėjo įlankų tos jūros ir upių su dideliais krantais…“. Originale: Et aquellos ostrogodos que uiuien (vivían) en tierra de Scicia, tan grandes anchuras de tierra tenien et tantos senos (golfos) dessa mar et ríos con grandes riberas…

Tikrai, baltams priklausė daug Baltijos jūros įlankų, tarp jų ir Rygos įlanka. Jie valdė svarbiausių Rytų Europos upių tėkmes, ypač svarbų Dniepro baseiną ir net dalį Dono. Rytinių baltų geografinė aprėptis, kuri jau buvo didelė jų etninėse žemėse, dar pridėjus jai teritoriją, užimtą per migraciją į pietus, visai galėjo pateisinti Rodrigo de Rados žodžius apie „nepaprastą“ plotmę, kurią Alfonsas Išminčius apibūdina kaip „didžiules platybes“.

Ablabius, kuriuo Jordanis remiasi, aiškindamas žodžius „ostrogodas“ ir „visigodas“, gyveno, kaip manoma, apie 500-uosius metus. Jordanis rašė 551 metais. Rodrigas de Rada gyveno XII ir XIII amžių sandūroje, o Alfonsas X Išminčius XIII šimtmetyje. Visi jie ne tik teigia tą patį, bet arkivyskupas žinią dar papildo, o karalius tą papildymą atkartoja.

Visi tie duomenys buvo žinomi Ispanijoje, ir juos dar labiau praplečia Julijanas del Kastijo (Yulian del Castillo):

„Mūsų gudai ir jų karaliai buvo gudai ar ostrogudai (apie tai yra įvairių nuomonių) ir nėra ko čia jų skirti, nes, kaip Pedras Mechija „Silvoje“ apie juos kalba, nebuvo ir nėra skirtumo tarp vienų ir kitų, išskyrus, kad ostrogudai gyveno labiau į rytus savo provincijoje, arti Rifėjo (Uralo) kalnų ir Tanais (Dono) upės, ir linijos, kuri juos skiria nuo Azijos — taip, kaip Ispanijoje labiau į rytus gyvena katalanai… ir t. t.“

Originale:

Nuestros Godos y sus Reyes fueron Godos, o Ostrogodos (sobre que ay diversas opiniones) no ay para q. definirlo aquí: pues según Pedro Mexia en la Silua (Silva) donde trata dellos, no huuo (hubo) ni ay mas diferencia de los unos a los otros, que ser los Ostrogodos mas Orientales en su provincia, y cercanos a los montes Ripheos (los montes Urales) y rio Thanais (el río Don) y la linea que los diuidie (divide) de Asia; como en España son mas Orientales los Catalanes… etc.5

Julijanas del Kastijo rašė 1624 metais, bet jo nurodytos vietovės netoli Uralo kalnų atitinka seniausią rytinių baltų geografinę padėtį, nes tikrai jie savo istorijos pradžioje buvo išsiplėtę į rytus net iki Uralo ir Dono.6 Julijanas del Kastijo mini ir Sevilijos intelektualą Pedrą Mechiją (Pedro del Mejía, 1497-1551 m.), kuris parašė pirmuosius savo „Silvos“ tomus („Silva de varia lección“) maždaug 1540 metais.

„Greutungai“ ir „dervingai“

Romėnų istorikas Amianus Marcelinus (Ammianus Marcellinus, 325–395 m. po Kr.) gal nebuvo pirmasis, suskirstęs IV amžiaus gudus į „greutungus“ ir „dervingus“, bet jo dėka abu terminai prigijo ir vėlesnių istorikų buvo plačiai vartojami, nežiūrint to, kad abu pavadinimai gudų gyvenime galiojo visai neilgai.

Pats Jordanis tik vieną kartą „Getikoje“ mini žodį „greutingai“ ir tai daro sakydamas, kad griautingai maišėsi su kažkokiais ewa7, nepaaiškindamas, kas buvo tie evai. Jordanis rašo žodį su priesaga ing, Amianas vartoja priesagą ung.

Pavadinimas „griautungai“ (arba „griautingai“) istorikų priskiriamas ostrogodams, o „dervingai“ gretinami su visigodais. Tie pavadinimai atsiranda IV šimtmetyje, po to, kai gudai apsigyveno Balkanuose, ir jie išnyko, kai gudai išvyko į Italiją, Prancūziją ir Ispaniją V šimtmetyje. Vėl atgijo abu žodžiai istorikų raštuose XIX ir XX amžiuose, gal paskatinti ūpo, kurį pangermanizmo pasekėjams žadindavo priesagos ing ir ung, dažnos germaniškose kalbose. Iš tikrųjų tų priesagų yra įvairiose indoeuropiečių grupės kalbose ir nerodo žodžio priklausomybės kuriai nors vienai kalbai.

Amianas mini gudus griautungus ir dervingus savo veikalo „Rerum Gestarum“ XXVII tome (vieną kartą) ir XXXI tome (kelis kartus). Pirmuoju atveju juos aprašo kaip karingus žmones, gyvenančius toli (continuatis itineribus longius agentes Greuthungos bellicosam gentem aggressus est)8, ir pasakoja, kad imperatorius Valensas (valdęs Rytų Romos imperiją nuo 364 iki 378 metų) puolė vieną ostrogudų gyvenvietę toli nuo imperijos sienos. Iš pasakojimo aiškėja, kad puolimas buvo įvykdytas matyt be provokacijos, vien todėl, kad Valenso pulkams, po dviejų metų žiemavojimų be žygių, reikėjo karo mankštos.

Amianas būsimą visigotų karalių Atanarikį vadina theruingorum iudex — dervingų teisėju.9 Kadangi Amianas kalba apie savo laikų įvykius, tai jo žodžiai turėjo būti įprasti to meto kalboje.

Laikotarpis sutampa su žemdirbystės perversmu visoje Europoje. Pyteris Heteris (Peter Heather) savo knygoje „Romos imperijos žlugimas“ (Fall of the Roman Empire) mini iškasenas dabartinės Olandijos Wijster vietovėje ir Vokietijos Feddersen vietovėje. Ten buvo pastebėta, kad gyventojai išbuvo keletą šimtų metų toje pačioje vietoje romėniškuoju vadinamo periodo pradžioje. Daroma išvada, kad pagerėjusios žemės apdirbimo sąlygos atpalaidavo gyventojus nuo reikalo keltis į kitą vietą, kai žemė tapdavo nebederlinga. Manoma, kad gyventojai išmoko žemę tręšti pelenais ir giliau arti.10

Ši vadinamoji žemdirbystės revoliucija archeologų duomenimis kilo II amžiuje po Kristaus, kai geležies buvo išgaunama jau ne vien ginklams, bet ir žemdirbystės įrankiams pagerinti.

Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanas profesorius Eugenijus Jovaiša yra pabrėžęs to perversmo svarbą baltų kraštuose:

„Iki pat senojo geležies amžiaus pradžios žemdirbystė tebuvo antraeilė ūkio šaka. Mat žemei dirbti reikėjo daugybės įvairių patvarių darbo įrankių, o jie atsirado tik tada, kai baltai išmoko gamintis geležį ir plieną iš vietinės balų rūdos. Jau II a. po Kr. Lietuvos teritorijoje ima plisti dalgiai. Juos naudojo Vakarų Lietuvos ir Nemuno žemupio kultūrų žmonės. Iš 150–250 m. po Kr. datuojamo Šveicarijos pilkapio Suvalkuose turime žemdirbio kapą, kuriame buvo rastas medinis arklas su geležiniu noragu. Paplinta lenkti peiliai — dalgelės, pjautuvai ir, svarbiausia, įmoviniai bei siauraašmeniai pentiniai kirviai. Kokybiški darbo įrankiai žemdirbystę padarė našesnę. Pavyzdžiui, su plieniniu kirviu žmonės kur kas greičiau galėdavo miške iškirsti proskynas (jos atskirdavo mišką nuo žemdirbystei skirto ploto). Atskirtąją dalį išdegindavo ir paruošdavo sėjai. Be gyvulių traukiamų arimo įrankių, žemei įdirbti naudodavo medines akėčias, geležinius kaplius (jie atsirado V ir VI a. sandūroje).

Dalgis ir pjautuvas skatino ir gyvulininkystės plėtrą. Dabar galima buvo daugiau šienauti ir paruošti pašaro gyvuliams žiemai. Manoma, kad apie 180–220 m. po Kr. Lietuvoje įsigali dvilaukė pūdyminė žemdirbystė. Senajame geležies amžiuje Lietuvoje augino kelių rūšių kviečius, rugius, miežius, soras ir avižas, keletą ankštinių augalų rūšių.

Baltų genčių žemdirbystė sudomino ir antikos rašytojus. Štai 98 m. po Kr. romėnas Publijus Kornelijus Tacitas „Germanijoje“ rašė, kad aisčiai žemę įdirba geriau nei germanai. Baltų žemėse būta gana tobulų žemdirbystės įrankių, čia anksčiau atsiradusi ariamoji žemdirbystė”.11

Tame pačiame laikotarpyje gudų gyvenvietės „į šiaurę nuo Juodosios jūros“ buvo visų pirma skirtos žemdirbystei — kasinėjimai rodo, kad ten beveik nestatyta įtvirtinimų. Budesty gyvenvietė dabartinėje Rumunijoje užėmė 31 hektarą, ir archeologiniai tyrimai rodo, kad ten būta daug geležinių žemės ūkio padargų ir

„buvo užtikta pakankamai arimo įrankių, įrodančių, jog gudų valdžioje esantys gyventojai arė su geležiniais noragais.“12

Iškasenos rodo, kad dauguma gudų gyvenviečių Balkanuose buvo palyginti turtingos; yra rasta net aukso ir sidabro indų bei dideli kiekiai vyno amforų. Antai Rumunijos Aleksandrivkoje amforų šukės sudaro 72% viso, kas buvo iškasta; vieno gudų vado gyvenamasis namas su kitais pastatais ir kiemu Kamenkos – Antechrako vietovėje užėmė 3800 m² plotą.13

„Tuo metu dideli nedirbtos žemės plotai buvo pritaikyti žemdirbystei“.14

Remiantis tuometiniu žemdirbystės perversmu bei tuo, kad žodžiai griautungai ir dervingai turi savo atitikmenis baltų kalbose, tenka iškelti hipotezę, jog tai būta skirtingų agrotechnikų apibūdinimas.

Griautungai (arba griautingai) būtų tie, kurie plėšia mišką arba anksčiau niekada nedirbtą žemę (plėšinius), pritaikydami ją žemdirbystei. Lietuviškas veiksmažodis „griauti“ reiškė medžių kirtimą arba javų pjovimą.15

Dervingai galėjo reikšti žemdirbius, naudojusius jau seniai ariamus laukus, suskirstytus pakaitomis į ariamą dirvą ir į paliktą dirvonuoti pūdymą.16

Vis dar hipotezės rėmuose galėtume įtarti, kad rytiniai gudai turėjo plėšti naujas žemes, o vakariniai naudojo jau nuo seno žemdirbystei pritaikytus laukus.

Abiejų žodžių prasmė ir kilmė yra karštų ginčų klausimas, žiūrint, ar jiems pritaikoma slaviška, ar germaniška kilmė. Germano-skandinaviška mokykla iškėlė mintį, kad abu žodžiai buvę ankstesni už Černiachovo kultūros atsiradimą ir ieškojo jų prasmės hunų ir turkų kalbose; lenkai lygina žodį griaudungai su vietovardžiu Grudziądz (Graudenz).17 Nė viena tų teorijų nepaaiškina staigaus abiejų žodžių išnykimo, kai prasidėjo žygis į Italiją. Taigi įtikinamiausias paaiškinimas ir būtų, kad abu žodžiai nurodė aplinkybes, kurios nustojo galiojusios, gudams pasitraukius į vakarus.

Priesagos ung ir ing yra gana įprastos baltų kalbose, būdingos ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir vietovardžiams. Antai upė Babrungas Žemaitijoje, yra dar Babrungo pelkė ir net keli kaimai: Babrungas ir Babrungėnai, greičiausiai kilę iš žodžio bebras. Kitur Kazys Būga mini vietovardžius Nedingė, Pilvingis, Kačingė kaip jotvingių kalbos palikimo pavyzdį.18 Įdomu ir tai, kad Jordanis griautingus rašo su priesaga ing, o Amianas laikosi priesagos ung ir rašo greuthungus.

Trys laivai

Ne vien gudai metėsi į pietus, ieškodami žemių. Kiti naujakuriai iš Vyslos žemupio buvo gepidai. Jie pasiekė dabartinę Rumuniją antrąja banga, nes jų atvykimas yra datuojamas tarp III ir IV šimtmečių (pagal Kucharenką, Žulkų).

Jordanis teigia, kad gudai ir gepidai buvo giminės. Atkartoja sakmę, pagal kurią trys laivai išplaukė su Bujarikio žygiu, bet tretysis laivas, plukdęs gepidus, vėlavo ir atvyko paskutinis. Tautosakos ir mitologijos specialistai atpažins Europos pasakose įprastą mitologinį skaičių 3: karalius turi tris sūnus ir jiems užduoda tris darbus, bernelis nupuola nuo žirgo ir atskrenda trys gegutėlės, keliaujant reikia pereiti 9 (3×3) kalnus ir t. t.

Jordanio pasakojimas apie gepidų kilmę ir giminystę su gudais nesitenkina vien mitų kartojimu. Jordanis ne tik nurodo, kad „gepidai liko paskutinieji“, bet ir sujungia juos su Bujarikio žygiu, kas mus nukelia į gudų istorijos pradžią, į antro tūkstantmečio prieš Kristų vidurį (Mommsen, Gutschmid, Gedgaudas, Rosales) ir lygiai tą patį atkartoja Alfonsas X Išminčius.19 Jordanis pasakoja, kad Bujarikio žygyje gudai įveikė vandalus ir „hulme-rugijus“, kas rodo žygio kryptį į vakarus, į dabartinę Vokietiją. Kaip tiktai tuo metu įvyko didžiausias baltų išsiplėtimas dabartinėje Šiaurės Vokietijoje — iki Oderio pagal vokiečių archeologą I. Kilian20, kurio darbus vėliau patvirtino archeologė Marija Gimbutienė21 ir 1966 metais praplėtė rusų lingvistas Vladimiras Toporovas (В. Н. Топоров), radęs baltiškų vietovardžių ne tiktai iki Odros, bet ir iki Elbės upės. Pagal Toporovą baltiškų vietovardžių būta Pomeranijoj, Meklemburge, Brandenburge ir Holšteine.22

Baltų išnykimą iš minėtų žemių dabartinėje Vokietijoje pažymi visi archeologai, nesutarimų kyla tiktai tikslinant jo metą. Kosina datuoja baltų išnykimą Vokietijoje 600 pr. Kr., Gimbutienė rašo, kad tai buvo lėtas procesas, prasidėjęs IV a. pr. Kr. ir sustojęs prie Vyslos žemupio I a. po Kr.23 Jeigu iš tiesų gepidų legenda užgimė su Bujarikio žygiu, tai turime reikalo su epu, perduotu iš kartos į kartą, kurio istorinę kilmę dabar gali paaiškinti toponimija ir archeologija.

Palikę trijų laivų sakmę, pažvelkime į tai, ką sako istorija. Joje gepidų pavadinimas pasirodo ne tiktai Jordanio „Getikoje“, jį užtinkame ir kituose šaltiniuose.

Ostrogodo mįslė

Turėkime minty, kad II-III amžių gudų kelionė iki Dunojaus prasidėjo nuo Vyslos žemupio, o pagal Jordanį gepidai tuo metu gyveno Vyslos saloje — ten, kur srovė jau visai lėta. Tuomi mums pasakoma, kad tai būta arti žiočių, nes iš tiesų srovė ten taip sulėtėja, kad upės išsišakojimai raguvoje vingiuoja, rangosi ir net keičia savo vagas.

Gyvendami Vyslos žemupyje, gepidai vakaruose ribojosi su germanais, iš jų pietvakariuose su burgundais. Tuo metu, kai gudai pamažu plėtėsi Skitijoje pietų link, nesutikdami didelio pasipriešinimo, gal tik tiek, kiek jiems tekdavo pritaikyti naujus plėšinius žemdirbystei, jų gentainiams gepidams, kuriems irgi berods buvo ankšta savo žemėse, teko pereiti germanų teritoriją. Tiksliau burgundų žemes, kurios Vestermano žemėlapyje apie III amžiaus istorinę padėtį parodytos tarp Odros ir Vyslos vidurupių.24

Atrodo, kad užkariautos žemės nebuvo pakankamai derlingos, nes Jordanis rašo, kad gepidų karalius Fastidas kreipėsi į savo gentainį gudų karalių Ostrogodą, reikalaudamas užleisti gepidams dalį jo valdžioj esančių ostrogudų žemių.

Šioje vietoje Jordanis aiškiai mini Ostrogodo vardą ir nurodo, kad Ostrogodas buvo visų gudų karalius — valdęs ir rytinius ostrogudus, ir vakarinius visigudus.

Ostrogodo (v. lotyniškai Ostrogotha) vardo paminėjimas Jordanio „Getikoje“ uždavė istorikams mįslę. Gudų istorijoje Jordanis duoda Amalų dinastijos karalių sąrašą,25 kurių nė vienas iki 350-ųjų metų nepasirodo kituose graikų nei romėnų šaltiniuose. Pirmas to sąrašo Amalas romėnų raštuose paminėtas Hermanarikis, miręs 375 m. po Kr., bet apie jokį ankesnį Amalų dinastijos karalių, tarp jų ir apie Ostrogodą, romėnų šaltiniuose nieko nėra. Buvo tad priimta manyti, kad, jeigu jų romėnų istorikai nežinojo, tai Jordanis negali būti priimtas kaip patikimas istorikas, ir nė vienas tų karalių, tarp jų nei Ostrogodas, negavo leidimo įeiti į šiuolaikines istorijos knygas. Tokiu būdu buvo išbrauktas Ostrogodo vardas ir net jo karalystės paminėjimas liko nepriimtinas.

Pirmasis šių laikų istorikas, kuris palyginti neseniai rimtai pažiūrėjo į Ostrogodo mįslę, yra austras profesorius Hervigas Volframas (Herwig Wolfram) — vienas kruopščiausių gudiškų dinastijų tyrėjų. Nors ir jis pripažįsta, kad kai kurie įvykiai, susiję su Ostrogodu, iškelia sunkiai sprendžiamų klausimų, vis dėlto juos nagrinėja atidžiai.26

Ka gi apie Ostrogodą rašo Jordanis? Rašo, kad gepidų karalius Fastidas privertė gudų karalių Ostrogodą stoti su juo į karą. Gepidai, kuriuos Jordanis tebevadina gibidojais, jau buvo įveikę burgundus. Tai mums leidžia manyti, kad tuo metu gepidai buvo prie Odros vidurupio, į Šiaurę nuo vakarinių Karpatų kalnų. Tad nuo čia žiūrėkime, ką sako Jordanis XVII „Getikos“ skyriuje:27

„Taigi, kaip jau sakėme, Fastidas, gepidų karalius, sukeldamas savo taikią tautą, praplėtė savo tėvynę karu, nes sunaikino burgundus beveik iki jų išnykimo ir užkariavo kelias kitas tautas. Neteisėtai provokuodamas ir pačius gudus, pirmasis išdavė kraujo giminystę, ieškodamas neprotingos nesantaikos, elgėsi kaip labai išpuikęs garbėtroška, nes kuo daugiau žemių prijungė prie savo krašto, tuo mažiau liko savų žmonių.“

„Tokiu būdu pasiuntė pasiuntinius pas Ostrogodą, kurio tuomet dar klausė ir ostrogudai ir visigudai, o tai yra dvi gentys tos pat tautos, skųsdamasis, kad jis radosi tarp stačių kalnų ir tankių miškų, ir prašydamas vieno iš dviejų: arba ostrogudai turės pasiruošti karui, arba atiduoti jam dalį savo žemių. Tuomet Ostrogodas, gudų karalius, kuris buvo tvirto ramaus būdo, atsakė pasiuntiniams, kad toks karas jam išrodo pasibaisėtinas, kad yra sunku ir net nusikalstama pakelti ginklus prieš giminę, bet kad ir neatiduos savo žemių. Ir kas tuomet atsitiko? Gepidai paskubėjo imtis ginklų, ir Ostrogodas irgi išvedė savo kariuomenę prieš juos tam, kad jie nemanytų, jog jis turįs mažiau pajėgų. Susirėmė jie prie Galtis miesto, netoli Auhos upės, ir abi kariuomenės kovojo narsiai, nes abi naudojo panašius ginklus ir kovos strategijas. Bet gudų prigimtas sugebėjimas ir jų kovos teisingumas jiems padėjo. Užėjus nakčiai, pasibaigė mūšis, ir gepidai pasidavė.“

„Tuomet Fastida, gepidų karalius, skubiai grįžo į savo tėvynę, palikęs savųjų lavonus, nužemintas iš gėdos, lygiai kaip anksčiau buvo išdidęs iš puikybės. Grįžo nugalėtojais gudai, patenkinti, kad gepidai pasitraukė ir toliau laimingai gyveno savo tėvynėje ir taikoje, tol kol Ostrogodas jiems vadovavo.“

„Getikos“ vertėjas į ispanų kalbą Sančes Martynas (José María Sánchez Martín) spėja, kad mūšis gal įvyko

„prie Galatos — Rumunijos vakaruose, netoli Moldavijos sienos“.28

Tuo tarpu Volframas rašo, kad čia iškyla du klausimai: ir chronologijos, ir vietovės. Jis palygina įvairias tuo klausimu hipotezes: vieni mano, kad mūšis įvyko prie Pruto aukštupio, kiti, kad Auhos upė galėjo būti Tisia, ir — vis pagal Volframą — vienas vengrų archeologas mano, kad mūšis įvyko dėl Transilvanijos valdžios kur nors Samos slėnyje.29

Knygoje „Los Godos“ Jūratė Rosales pastebi sutapimą tarp Galindų žemių ir Alnos upės.30 Jei ten įvyko mūšis tarp gudų ir gepidų, vieta yra abiejų kariaunų etninių žemių sandūroje, kas leidžia abiem pusėm sutraukti daugiau karių ir naudotis artimais tiekimo ištekliais savose žemėse. Pagal Jordanį gepidai jau buvo užkariavę burgundus, kas rodo, kad tuo metu jie dar buvo Šiaurėje nuo Karpatų, taigi karas vyko ne Balkanuose.

Kas dėl datos: Jordanis rašo, kad karaliui Ostrogodui mirus, jį pakeitė Knyva, kuris matyt nebuvo Amalas, nes nėra įtrauktas į Amalų dinastijos valdovų skaičių. Taigi esame 251-uose metuose arba arti tos datos, kai Knyva31, karaliavęs tuojau po Ostrogodo, įveikė romėnus mūšyje, kuriame žuvo du Romos imperatoriai: Decius ir jo sūnus, irgi imperatorius, ką jau gerai žinome iš gausių graikų ir romėnų šaltinių (Aurelius Victor, Eusebius, Eutropius, Polemius Silvius, Laterculus, Zosimus ir kt.).

Jūratė de Rosales

Tai dar rašomos knygos „Europos šaknys“ VI skyrius.

Išnašos

1 Jordanes, V, 42.

2 Jordanes, XIV, 82.

3 K. Būga, Raštai, t. III, p. 544.

4 Roderici Ximenii de Rada, Historia Rebus Hispanis, Turnholti Brepols Editores Pontificii, 1987.

5 Castillo, J. del, Historia de los reyes godos. 1624. p. 13.

6 Gimbutas, M., The Balts, p. 63; p. 83.

7 Jordanes, III, 22.

8 Ammianus Marcelinus, Libro III, cap. XXVII, 5, 6.

9 Idem, XXXI, 3, 4.

10 Heather, P. The fall of the Roman Empire. Oxford University Press. 2007. p. 86-7.

11 mkp.emokykla.lt/gimtoji/?id=723

12 Heather, P. The fall of the Roman Empire. Oxford University Press. 2007. p.87.

13 Idem, p. 91.

14 Idem, p. 87.

15 www.lkz.lt

16 Idem.

17 Wolfram, H. History of the Goths, University of California Press. 1990. p. 387-388.

18 Būga, K., Raštai, t. III, p. 134.

19 Alfonso X El Sabio, Primera Crónica General, Cap. 408, F 143 v.

20 Kilian, I., Das Siedlungsbebiet der Balten in der alteren Bronzezeit. Alt Preusen 3-4, 1939.

21 Gimbutas, M., The Balts, p. 61-63.

22 Топоров, Владимир Николаевич: К вопросу о топонимических соответствиях на Балтийских территориях и к западу от Вислы – Baltistica, t. 1(2), 1966. p. 103-111.

23 Gimbutas, M., The Balts, p. 86-87.

24 Westermanns Atlas zur Weltgeschichte, Georg Westermann Verlag Braunschweig, 1956.

25 Jordanes, XIV.

26 Wolfram, H., History of the Goths. University of California Press, 1990. p. 58-59.

27 Jordanes, XVII.

28 Sánchez Martín, J. M., Origen y gestas de los godos de Jordanes, Ediciones Cátedra, Madrid 2001. p. 113.

29 Wolfram, H. History of the Goths. University of California Press. 1990. p. 58-59.

30 Rosales, J., Los Godos, Ariel, Barcelona 2004. p. 171-172.

31 Jordanes, XVIII.

Europos žemėlapis romėnų akimis mūsų eros 125-aisiais metais
Santrauka:

Senojo geležies amžiaus pradžioje atsiradus juodajai metalurgijai, suklestėjo artojų tauta baltai: geležinių noragų dėka dirvą išmokta arti giliau, išrastas dalgis, pjautuvas, daug kitų naudingų padargų ir našių ūkininkavimo būdų. Žmonės pakilo ieškoti naujų žemių į pietus ir rytus. Apsigyvenus vieniems gudams rytuose, kitiems vakaruose, atsirado ostrogudų ir visigudų pavadinimai. Skirtumas tarp vadinamųjų griautingų ir dervingų atrodo reiškė dvi skirtingas agrotechnikas. Archeologų vadinamos Černiachovo kultūros atsiradimą atitinka gudų kilmės romėnų istoriko Joradanio „Getikoje“ aprašyta trečioji gudų, o netrukus ir gepidų migracijos banga iš Vyslos žemupio į Pietus. Gepidų karaliaus Fastido susirėmimo su gudų karaliumi Ostrogodu aprašymas liudija, kad gudai ir gepidai buvo gentainiai.

Teiginys:
„Getikoje“ aprašytą trečiąjį gudų antplūdį atitinka artojų suklestėjimas.
Sritis:
Praeitis: Gudai.
Raktažodžiai:
, , , , .
Asmenvardžiai:
Kazimieras Būga, Marija Gimbutienė, Eugenijus Jovaiša, Ablabius, Alfonsas X Išminčius, Atanarikis, Bujarikis, Fastidas, Jordanis, Yulian Castillo, Peter Heather, Gustaf Kossinna, Ammianus Marcellinus, Ostrogodas, Jiménez de Rada, Tacitas, Herwig Wolfram.
Vietovardžiai:
Baltija, Černiachovas, Dniepras, Juodoji, Karpatai, Odra, Vysla.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
baltai, burgundai, gepidai, gotai, gudai.
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/karalius-ostrogodas
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2011-04-02.

galas

Knygos „Europos šaknys“ turinys:

  1. Gudų kilmės vieta
  2. Dakijos getai
  3. Darponėjaus legenda
  4. Nuo Baltijos iki Juodosios jūros
  5. Akmenų vainikai
  6. Karalius Ostrogodas

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?