Žodis „orumas“ yra esminis šiuose pranešimuose:
Dainius Razauskas: Negalima iš lietuvio reikalauti tolerancijos lenkų okupacijai. Tai buvo karinis smurtas. Atsikūrusi Lietuva, beje, niekada nebuvo užpuolusi Lenkijos nei ginklu, nei ideologiškai. O lenkai įvykdė smurtinę okupaciją, užgrobtoje teritorijoje engė lietuvių tautą, brutaliausiais metodais naikino lietuvybę. Tad šiuo atveju, jei ir galime kalbėti apie toleranciją, tai tik apie lenkų toleranciją lietuvių tautai, o ne atvirkščiai. Apskritai „tolerancija“ yra migla — juk kiekvieną be išimties daugumą sudaro įvairios mažumos. Aš taip pat esu mažuma kurioj nors srity, o tolerancijos politikas visada yra daugumoje daugely sričių.
Saulius Sondeckis: Ar susiklosčiusi hierarchija yra adekvati kultūros indėliui? Kiek mes turime žmonių jos pačioje viršūnėje? Man pakaktų rankų pirštų jiems suskaičiuoti, o vienam iš jų – Donatui Banioniui – ir šiemet nepaskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Šiuo atveju man nesvarbu, kad tėra šešios premijos, man svarbu, kad per 20 metų, kai jos skiriamos, Banioniui neužteko vietos. Kai Virgilijus Noreika negavo jos dukart, savo didžiulei gėdai, buvau to komiteto narys. Po tokių kuriozų prezidentas akimirksniu turėjo išvaikyti tokią komisiją, visus, tarp jų ir mane, nesvarbu, kad mano balsas buvo „už“. Sakys, Arūnas Žebriūnas gavo. Teisingai, ir turėjo gauti, bet kur mes buvome anksčiau, kad tokie mūsų kultūros milžinai savo amžiaus pabaigoje sustatyti į eilę dėl premijos.
„Respublika“: Mes gyventume daug geriau, jei nesidrovėtume iš tikrųjų pažiūrėti į žmogų. Ne į jo batus, rankinę, šukuoseną, limuziną, bet į žmogų. Ne finansiškai įvertinančiomis, bet širdies akimis. Jei dažniau savęs paklaustume, ar vienas kitas įstatymas ar jo pataisa nebus žmogui žalingi ar net pražūtingi. Jei dažniau savęs paklaustume, ar asmeniškai nepastūmiau žmogaus. Į užribį. Į užmarštį. Ar neišsityčiojau iš jo? Ar nepažeminau? Galbūt vien iš baugštaus ir visai neteisingo įtikėjimo, kad aplinkui yra tik priešai.

Jūratė de Rosales: Pro tą angą, kurią mano surasti dokumentai atvėrė, jau tekės pažinimo srovė. Kaip sakė Maironis — nebeužtvenksi upės bėgimo. Antra — anksčiau ar vėliau nebegalėsime kliautis vien apgavimais. Tikrieji senieji dokumentai, tuo labiau dabar, elektronikos laikotarpiu, kada jie staiga pasidarė labai prieinami, patys susiras skaitytoją. Aš juos jau suradau ir paskelbiau — nieko neišgalvojau. Toliau viskas vyks savaime. Kas tam priešinasi, liks praeity, užmaršty, kitapus.
„Respublikos“ redakcija: Kuo Lietuva skiriasi nuo Graikijos? Iš esmės niekuo. Tik šaltesniu klimatu. Tik trumpesniu mūsų suvirškinimo terminu. Lietuva, jei nesipriešins, irgi taps ES pakraščio „bomže“. Kito ES pakraščio, bet irgi klusni marionetė. Pažvelkime į savo valdžią. Ji JAU yra marionetė. Tik eiliniai lietuviai ir graikai prie marionetinio būvio vis dar nepritaikomi.
Kristina Sabaliauskaitė: Keroja ir didingai veši visos įmanomos komisijos ir komitetai „skatinantys emigrantų ir Lietuvos ryšių stiprinimą“, „Globalios Lietuvos“, iniciatyvos ir diasporos vienijimo programos. Štai kam esate reikalingi, emigrantai – kad komitetai, komisijos ir projektai, prisidengdami jūsų vardu galėtų iš biudžeto pasiimti pinigų Vilniuje sau patogiai tupintiems biurokratams. Ne daugiau.
Algirdas Butkevičius: Lietuvos partizanams rūpėjo ne koks kerštas, kova dėl kovos, kova dėl valdžios, o be jų likusių žmonių ateitis, jų orumas, savivoka, kuo mažiau kančių. Antai literatūros profesoriumi vadintas poetas, publicistas, pasipriešinimo spaudos redaktorius Bronius Krivickas mokė ir jaunus žioplus poetus, mėginančius apdainuoti „Gegužės pirmąsias“, „Penkmečius“, „Tarybines mergaites“.
Turi būti pasipriešinimas negarbei. Negarbingam žmogui niekas nepaduodavo rankos — Saulius Sondeckis.
Darželyje, kurį lanko mano vaikas, kažkada buvo televizorius. Kai sūnus jį žiūrėdavo, aš jausdavausi bejėgė. Kartais būdavau priversta skambinti auklėtojai prašydama, kad jį tą vakarą neįjungtų žinių. Pati dirbau redakcijoje, bet negalėjau pakeisti šito srauto! Apie vertybinius bei psichologinius procesus nėra ko nė kalbėti, ir aš bijau, kad pačiam mąstymui gali būti padarytas nebegrįžtamas poveikis. Mano prašymu televizorius dingo, nes darželyje jam ne vieta. Pasitarėme su tėvais ir nusprendėme, jog darželyje ne tuo reikia užsiimti — Gražina Išganaitienė
Išgyvename metą, kai kėsinamasi sumenkinti visas tautines vertybes — Valerija Vaitkevičiūtė
Gimtoji kalba tapo Kalbos komisijos politikų įkaite. Lietuvių kalbai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.
Man atrodo, kad tie vaikai, kuriuos tėvai išmokė nebijoti darbo, niekada nepražus — Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė