Žodis „orumas“ yra esminis šiuose leidinio lapuose:
„Respublikos“ redakcija: Kuo Lietuva skiriasi nuo Graikijos? Iš esmės niekuo. Tik šaltesniu klimatu. Tik trumpesniu mūsų suvirškinimo terminu. Lietuva, jei nesipriešins, irgi taps ES pakraščio „bomže“. Kito ES pakraščio, bet irgi klusni marionetė. Pažvelkime į savo valdžią. Ji JAU yra marionetė. Tik eiliniai lietuviai ir graikai prie marionetinio būvio vis dar nepritaikomi.
Kristina Sabaliauskaitė: Keroja ir didingai veši visos įmanomos komisijos ir komitetai „skatinantys emigrantų ir Lietuvos ryšių stiprinimą“, „Globalios Lietuvos“, iniciatyvos ir diasporos vienijimo programos. Štai kam esate reikalingi, emigrantai – kad komitetai, komisijos ir projektai, prisidengdami jūsų vardu galėtų iš biudžeto pasiimti pinigų Vilniuje sau patogiai tupintiems biurokratams. Ne daugiau.
Algirdas Butkevičius: Lietuvos partizanams rūpėjo ne koks kerštas, kova dėl kovos, kova dėl valdžios, o be jų likusių žmonių ateitis, jų orumas, savivoka, kuo mažiau kančių. Antai literatūros profesoriumi vadintas poetas, publicistas, pasipriešinimo spaudos redaktorius Bronius Krivickas mokė ir jaunus žioplus poetus, mėginančius apdainuoti „Gegužės pirmąsias“, „Penkmečius“, „Tarybines mergaites“.
Turi būti pasipriešinimas negarbei. Negarbingam žmogui niekas nepaduodavo rankos — Saulius Sondeckis.
Darželyje, kurį lanko mano vaikas, kažkada buvo televizorius. Kai sūnus jį žiūrėdavo, aš jausdavausi bejėgė. Kartais būdavau priversta skambinti auklėtojai prašydama, kad jį tą vakarą neįjungtų žinių. Pati dirbau redakcijoje, bet negalėjau pakeisti šito srauto! Apie vertybinius bei psichologinius procesus nėra ko nė kalbėti, ir aš bijau, kad pačiam mąstymui gali būti padarytas nebegrįžtamas poveikis. Mano prašymu televizorius dingo, nes darželyje jam ne vieta. Pasitarėme su tėvais ir nusprendėme, jog darželyje ne tuo reikia užsiimti — Gražina Sviderskytė
Išgyvename metą, kai kėsinamasi sumenkinti visas tautines vertybes — Valerija Vaitkevičiūtė
Gimtoji kalba tapo Kalbos komisijos politikų įkaite. Lietuvių kalbai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.
Man atrodo, kad tie vaikai, kuriuos tėvai išmokė nebijoti darbo, niekada nepražus – Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė