


„Čipolino nuotykių“ autorius Džianis Rodaris parašęs įdomią pasakaitę, kokia nelaimė ištiktų Italiją, jei iš jos pasišalintų raidė H. Sąmojis kilęs iš to, kad italai nors H ir rašo, bet jos netaria, todėl galima įsivaizduoti, jog H jaučiasi nepaisoma, nevertinama, tarsi nereikalinga Italijoje. O germanų šalyse H tariama, dažna ir ten jinai svarbi, tarsi būtų gerbiama. Kitaip nei ispanų kalboje, kur H irgi dažnai netariama, italų kalboje H yra išnykusi ir iš rašybos. H itališkai rašoma tik kartu su c, tas derinys ch itališkai tariamas kaip lietuviškai k. Yra vos keli itališki žodžiai, paveldėję iš lotynų kalbos pavienę raidę H.
Bestudijuodamas Kanadoje, Amerikoje, Italijoje aštuntajame dešimtmetyje dar nieko nebuvau girdėjęs apie Lėvino filosofiją. Tik 1981 metais Vokietijoje iš profesoriaus Gerdo Hefnerio pirmąkart sužinojau ir susidomėjęs ėmiau skaityti „Visuotinumą ir begalybę“, kitus Emanuelio Lėvino kūrinius. Patraukė Vakarų filosofams nebūdingas gilinimasis ne į save, savo jausmus ir poreikius, o moralinė atsakomybė ir dėmesys kitam žmogui, nagrinėjimą argumentuojant gausiais pavyzdžiais iš kasdienio gyvenimo. Grįžęs Kanadon, profesoriaus Čarlzo Teiloro dėka surašiau disertaciją Lėvino pasaulėvokos klausimu, apsigyniau savo tezę ir gavau mokslų daktaro master laipsnio vardą. Išplėtotos disertacijos ir asmeninių pokalbių su pačiu mąstytoju pagrindu Niujorke išleidau knygą „From the Other to the Totally Other“. O ypač nudžiugau, suradęs Lėvino dar jaunystėje parašytą ir „Vairo“ žurnale 1933 metais paskelbtą filosofinę apybraižą „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“. Išverčiau ją angliškai ir paskelbiau žurnale „Continental Philosophy Review“, įrodydamas Vakarų pasauliui, kad Emanuelis Lėvinas giliausiomis savo šaknimis buvo lietuvis filosofas, anksčiau negu jis tapo prancūzų filosofas.

Valencijos universiteto profesoriaus Antonio Lastra užsakymu išguldyta esė apie didžiųjų Vakarų kultūros filosofų Imanuelio Kanto ir Emanuelio Lėvino lietuviškas šaknis. Knygoje atskleidžiamas lietuvių kalbos savitumas, nusakant erdvės ir laiko santykį. Iškeliamas lietuvių kalboje glūdintis darnos supratimas, lemiantis žmogaus pasaulėvoką ir įsipareigojimą kitiems žmonėms. Būtent šiomis įžvalgomis išgarsėjo, padarė poveikį Vakarų galvosenai, dėl to labiausiai vertinami filosofai Kantas ir Lėvinas. Kanados filosofo Andriaus Valevičiaus dėka dokumentuojama, kad Lėvinas gerai mokėjo ir rašė lietuviškai. Knyga papildyta XVIII amžiaus pabaigos vokiečių mąstytojų, paties filosofo Kanto ir oficialios vokiečių valdžios argumentais, kodėl lietuvių kalbą būtina išsaugoti.
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė siūlo papildyti Valstybinės kalbos įstatymą nauja nuostata, suteikiančia galimybę Lietuvos kariuomenės tarptautinius dokumentus rengti tik užsienio kalba, taip atimant iš lietuvių galimybę sužinoti, ką jų vardu šalis yra įsipareigojusi. Tačiau žinomas kalbininkas, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva sako, kad tai – tik žiedeliai, mat lietuvių kalbai kitais projektais ruošiamasi smogti daug skaudžiau.
„Lietuvos televizijos“ laidoje „Ryto suktinis“ 2012 m. gegužės 26 d. 11 val. parodytas reportažas apie Jūratės de Rosales nuopelnus ankstyvajai Lietuvos istorijai, apie Rosales viešnagę 2011 m. biržely Lietuvoje, apie Jūratės darbą, leidžiant populiariausią Venesueloje politikos ir kultūros žurnalą „Zeta“ ir apie jos sutelktos Venesuelos lietuvių bendruomenės gyvenimą. Beje, žodis Venesuela reiškia Veneciją, o Venecija (Venecia, Venetia) kilusi iš antikinio Vakarų baltų genties tautovardžio venetai — galbūt jie kadaise įsteigė šią Ądrijos jūros uosto respubliką. LTV laidos vedėja Zita Kelmickaitė, filmuotos medžiagos autorius LTV operatorius — Stasys Petkus, nuotraukos Arūno Dingelio. Plačiau viešnagės įspūdžius antrašte „Operatoriui Petkui Venesueloje pavyko išvengti pagrobimo“ aprašė Snieguolė Davidavičienė portale Alfa.lt 2012-05-05.
Vitas Labutis: Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų.
Gintautas Iešmantas: Užmirštama savigarba, puolama bendrinė kalba, užuot ją stiprinus, nepaisoma lietuviško žodžio, pačios kalbos savitumo. Kur taip nueisime, negerbdami savęs bei lankstydamiesi kitų norams ir užmačioms? Ir kas tuomet šeimininkai Lietuvoje?
Pranas Kniūkšta: Manau, kad didesnis autoritetas yra ne Alfredas Bumblauskas, o Jonas Jablonskis. Kokios yra kalbos sąsajos su tauta, Jablonskis yra taip nusakęs: „Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.“ Jei kas netiki Jablonskiu, galiu priminti Kazimiero Būgos žodžius: „Kalboje, it stebuklingame veidrodyje, atšviečia tautų gyvenimas, kultūra, jų ramieji ir kruvinieji santykiai su kaimynais.“ Vertinimą pratęsė prof. Vitas Labutis: „Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų“.

Polonizacijos politikų užduotis išdarkyti ir sugriauti lietuvių kalbą, padaryti nepatogia ir netinkama, išstumti ją iš vartosenos. Bet parsidavėliai tėvynės išdavikai remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti.
Kosmopolitinių virštarybinio „pasaulio piliečio“ internacionalinių madų pasitaikydavo jau Brežnevo laikais, bet atvirai lietuvių tautą ir jos valstybingumą niekinti pradėjo tik prezidentas Adamkus ir jo patarėjos Nerija Putinaitė, Irena Vaišvilaitė, Katalikų mokslo akademijos pirmininkas Paulius Subačius, valdančios konservatorių partijos Vilniaus tarybos lyderis Mantas Adomėnas ir kiti politikai, jau ne vien politologai, istorikai, filosofai ir panašūs humanistai. Atkakliai niūkindami lietuvius pripažinti ne savo kaltes, tuo tarpu Jeruzalės žydų istorijos profesoriaus, buvusio komunistinio Vilniaus partizano Dovo Levino knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ arba karo metais lietuvių išgelbėto žydo prof. Marko Petuchausko dienoraščiai „Santarvės kaina“ politinės žiniasklaidos liko nepastebėta, nors dar nepersekiojama. Bet taiki jaunimo tautinė šventė jau persekiojama, viešai pasauliui smerkiama, vadinant šovinistiniu nacių Holokaustu.
Alvydas Butkus: Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, o plisdama slavėjant Vilniaus apylinkių kaimiečiams lietuviams ir lenkėjant į šį kraštą atsikėlusiems baltarusiams, virto tam tikru slavišku tarptautiniu žargonu – „po prostu“ kalba. Daugelyje kaimo vietovių ji paplito XIX-XX a. ir, suprantama, nėra jokios gretimos lenkų tarmės tęsinys. Antra vertus, kultūriniu ir lingvistiniu požiūriu „po prostu“ kalba dėl savo unikalumo yra daug vertesnė išsaugoti už tikrąją lenkų, tačiau vietinėse mokyklose mokoma lenkų bendrinės kalbos, tokiu būdu naikinant net dabartinį etninį krašto savitumą.
Nors Čikagos lietuvių dienraštyje „Draugas” pasitaiko įmantrių sakinių ir mandrų žodžių, bet pasigirsta balsų, kad išeivijos lietuvių kalba darosi „per gryna” ir dėl to sunku susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais! Įsikandę laikykimės to grynumo ir nuolat jo siekime. Tai išeivijos lietuvybės pagrindinis ramstis — Vytautas Matulionis (Cleveland Heights, OH, USA).
Vydas Astas: Trumpa nurašinėtojų „originaliosios” rašybos atmintinė — mokykitės, pareigūnai. Ir nesišaipykite, rimti laukia mokslai. Kaip tai atrodo moderniai suprastėjusiose kalbose — geras Al Kabailos pavyzdys iš Australijos ir lenkiško kinofilmo „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“ ištrauka.
Vladas Palubinskas: Artėja metas, kai skirtingų tautų žmonės tarpusavy susišnekės kiekvienas sava kalba — internetu, išaugus ryšio pralaidumui ir sparčiai tobulėjant balso atpažinimo, jo sintezės ir sakinių automatinio vertimo programoms. Tačiau tarp jų nebus lietuvių kalbos — Europos sąjungos tam skirtus 39,5 milijonus litų Lietuvos vyriausybė perkėlė kitiems reikalams.
Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, „Vilnijos“ draugija: Mes nereikalaujame keisti Lenkijos abėcėlės, o Lenkija neturi teisės reikalauti keisti lietuvių kalbos abėcėlės ir rašybos. Lietuva negali tapti Lenkijos pakraščiu, todėl neteisėtai Lenkijos „pastangų dėka Lietuvos vyriausybė pateikė projektą dėl pavardžių rašymo“.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga: Kaip sovietmečiu buvo vengiama mokyti Lietuvos istorijos, taip dabar vengiama mokyti pasipriešinimo istorijos. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija naikina lietuviškas mokyklos ir darželius arba prijungia prie mažesnių lenkiškų mokyklų. Savo sprendimais įvesti dvikalbius užrašus gatvių ir vietovių pavadinimuose bei asmenvardžių rašymą lenkų kalba Lietuvos piliečio pase, LR Vyriausybė išskiria lenkų tautinę mažumą iš kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių, suteikia jai ypatingas privilegijas bei stabdo jos integraciją į Lietuvos visuomenę. Kadangi lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, įtvirtinta 14-uoju LR Konstitucijos straipsniu, jį galima keisti tik visos Tautos referendumu.
Vydas Astas: Keista, kad nei Švietimo ministerija, nei įstatymų leidėjai neteikia jokių projektų praktiniam švietimo valstybine kalba įgyvendinimui. Šis klausimas tarytum visiškai užmirštas, jo nerasi partijų programose. Paskendę smulkių problemėlių nagrinėjime ir sprendime, nebeįžiūrim svarbių, esminių dalykų.
Zigmas Zinkevičius: Merkelio Račkausko knyga ypač svarbi tuo, kad joje bene išsamiausiai pavaizduotas ano meto lietuvių aukštuomenės sulenkėjimas, jos lenkiška mąstysena, lenkiškas patriotizmas ir siekiai, taip pat požiūris į valstiečių tebevartojamą lietuvių kalbą ir pačius valstiečius.
Ričardas Kalytis: Aš didžiuojuosi savo protėviais, kurie tamsiais polonizacijos metais išliko savos kalbos patriotais.
Gitana Gugevičiūtė: Gegužės 7-oji — spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Veržiasi vulkanai banalybės pelenų apie išsaugotą kultūrinę ir tautinę tapatybę, laimę rašyti, skaityti, kalbėti ir mąstyti lietuviškai, džiaugsmą šildytis bendrame tautą vienijančiame (deja, jos negausinančiame) kalbos patale. Džiaugiamasi gausia periodinės spaudos pasiūla, filosofuojama apie spaudos sąžiningumą kaip valstybės demokratijos pamatą ir dar apie daug ką džiūgaujama. Deja, su tikrove, kasdienybės ritmu bei nuotaika šventė turi mažai ką bendro, labiau primena puotą maro metu. Lietuva kelia taurę už laisvę rašyti ir kalbėti, nors grįžta į spaudos draudimo metus, kai lietuviška knyga buvo stebuklas. Prisipažinsiu, buvau optimistė, tikinti, kad krizė ir mokesčių reforma kai ką išspręs į gera: sumažės leidyklų, sumažės šlamšto, o likusieji leidiniai ir juos leidžiantys organai tarpusavy varžysis kokybe. Gėdingai kliedėjau ir klydau.
Lietuvos „elito“ atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus.
Jūratė Laučiūtė: Lietuva, jos kultūra, raštija, istorija – ne baravykai politinių miško gėrybių mėgėjų krepšelyje, kuriuos jie gali dalinti savo nuožiūra bet kam. Ir net ne naftos terminalai, kuriais prekiaujama ir į vakarus, ir į rytus.
Jonas Vaiškūnas: Jei dar kuo nors ir pasireiškia mūsų lietuviškumas, tai pirmiausia kalba ir lietuviška raštija. Jei šie dalykai pateikiami kaip kliūtis, einant į Vakarus ir siekiant saugumo bei ekonominės gerovės, tai tuomet kai kurių valdžios pareigūnų vadinamosios „real politik“ tikslas, matyt, yra tapti viena iš Lenkijos vaivadijų – tuomet automatiškai būsime visomis įmanomomis jungtimis ir visais vamzdžiais sujungti su išsvajotais W-akarais, tuomet ir sėkmingai integruosimės į juos, užsitikrindami III-osios Žečpospolitos efektyvią apsaugą.
Seimo narių R. Kupčinsko ir G. Songailos teikiamas projektas XIP-1668 išlaiko valstybinės lietuvių kalbos pirmenybę oficialiuose Lietuvos dokumentuose ir, sekdamas Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konstitucinio teismo sprendimu bei išaiškinimu, siūlo įstatymą, kuris Latvijoje jau priimtas ir išbandytas – reikalui esant nelatviškais (mūsų atveju, nelietuviškais) rašmenimis rašyti kitame paso įrašų skyriuje. Ši praktika yra pasiteisinusi, apginta Europos Žmogaus teisių teisme ir nei viena valstybė, nei jokia tautinė mažuma dėl to neteikia Latvijai protestų. Pagal ES sutartis kalbos dalykai priklauso kiekvienos šalies narės kompetencijai.
Neretai apgailestaujame ar net papriekaištaujame, kad šviesiausieji mūsų žmonės nesibrauna į valdžią, ir kad jie tarsi paliko mus, pasitraukė ar atsitraukė. Nesunku įsivaizduoti, kiek partijų ar visuomeninių organizacijų norėtų, kad jų nariu ar net garbės pirmininku būtų Justinas Marcinkevičius. Nesuvilioja. Poetas pats pasirinko postą. Kalbos sargybinio.
Jonas Vaiškūnas: Kodėl Lietuvos piliečių pavardes žūtbūt reikia paversti prekių ženklais? Gal kad jais pažymėtos prekės laisvojoje rinkoje jau seniai pelningai parduotos?
Lietuvių kalba – mūsų valstybės kalba ir tai yra vienas iš didžiausių nepriklausomybės iškovojimų. Valstybė ją gina. Turėtų ginti. Deja, ne visada ryžtingai, deja, pritrūksta stiprybės.
Lietuvių kalbos apsauga yra ir lietuvių tautos tęstinumo garantija. Seimas turi atmesti Vyriausybės pateiktą antikonstitucinį įstatymo projektą, kuriuo siekiama įteisinti nelietuvišką rašybą, keisti lietuvišką abėcėlę, nes jis griautų lietuviškos rašybos sistemą ir sukeltų sumaištį valstybės viešajame gyvenime. Latviškas svetimvardžių rašybos modelis yra vienintelis įmanomas kompromisas, jį atgimstančiai Lietuvai siūlė dar Vincas Kudirka, jam pritarė tarptautinis žmogaus teisių teismas. Taip elgtis mus įpareigoja ir baltiškasis solidarumas, dviejų išlikusių Baltų kalbų giminystė.
Kazimieras Garšva: Vyriausybės atstovai stengiasi siaurinti Lietuvos nepriklausomybę ir kalba kaip tarybiniai propagandistai, nutylėdami jiems prieštaraujančius dalykus ir iškraipydami kitką: „sprendimas siūlomas įvertinus kalbininkų išvadas, kuriose teigiama, jog asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, tad jam netaikomi lietuvių kalbos sistemos dėsniai“. Bet kalbininkai visą laiką siūlo priešingai, tik už juos kalba valstybės apmokami diletantai, užsiėmę priešvalstybine veikla.

Darius Kilinskis: Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti. Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja Anatolijus Lapinskas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas arba linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.
Prisitaikyti kompiuterius vietos sąlygomis ir išsiversti programas gimtąja kalba visada verta, nes ir mokant angliškai, gimtąja kalba suvokiama greičiau, darbas spartesnis — vieno ar kelių vertėjų sugaištą laiką atsveria daugybės naudotojų santaupos ir patogumas. O tautų, kurių kalbos šiuo metu nėra kompiutery — nebeišliks.
2010-01-11 vyriausybė paskelbė įstatymo projektą net oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose rašyti nelietuviškai. Grįsdama žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis — bet nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis, tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu.
Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.
Turi būti pasipriešinimas negarbei. Negarbingam žmogui niekas nepaduodavo rankos — Saulius Sondeckis.
Profesorius Olegas Poliakovas, studentas iš Maskvos atvykęs išmokti gyvos kaimo žmonių šnekos, išleido dar neregėto masto, kruopštumo ir svarbos enciklopediją „Pasaulis ir lietuvių kalba“. Nei valdžia, nei vadovaujantieji kalbininkai žinyno pristatyme nedalyvavo, jokios mokslinės recenzijos nei viešo atsiliepimo ligšiol nepaskelbta.
Juk vienoje pamatinėje Vakarų knygoje ne šiaip sau tvirtinama: Pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo Dievas… Pridursiu, kad ir pabaigoje yra tas pat, tik vietoje „Dievo“ atsiranda Ekranas, spjaudantis nuodingos kalbos debesis, kurių mūsų mažytė sielelė jau nebepajėgia įkvėpti ir priglausti. Šitaip kalba tampa jei ne žmogaus priešu, tai bent jau labai klastingu ir destruktyviu pakeleiviu, o gal tiesiog tironu. Pamėginkite tris valandas paspoksoti į televizorių perjunginėdami kanalus… – Arvydas Šliogeris
Išgyvename metą, kai kėsinamasi sumenkinti visas tautines vertybes — Valerija Vaitkevičiūtė
Getija, getai yra baltų genties (jotvingių, dzūkų) lotyniškas pavadinimas. Dar neseniai Vilniaus krašte mažai kas kalbėjo lenkiškai, o dabar net oficialiai senieji lietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai tariami ir rašomi lenkiškai — Vladas Turčinavičius.
Gimtoji kalba tapo Kalbos komisijos politikų įkaite. Lietuvių kalbai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.

Apsišarvavę mokslo išradimais, naujosiomis technologijomis ir socialinėmis garantijomis, kažką labai svarbaus savyje prarandame. Įpratome, yra patogiau sakyti „mes“, nei „aš“ ir taip asmeninės atsakomybės nusikratyti. Bet ar ne dėl to ir traukiasi mūsų galvos, nyksta mintys? O jei minties nėra, tai ir žodžio nebereikia.

Šiandieninei visuomenei būdingas socialinio nepasitenkinimo reiškimas. Palankiausia tam dirva — bulvarinis internetas, ypač galėjimas anonimiškai išrėkti nuomonę. Gatvės ir minios stiliaus veržimasis į rašytinę kalbos vartoseną tampa problema. Vargu ar lietuvių kalbai gresia visiškas išnykimas. Bet kokiu atveju dar ilgai išliks lietuviškai kalbančių žmonių, išliks rašytinių lietuvių kalbos ir kultūros paminklų. Tačiau virtimas puskalbe — visiškai įmanomas. Nepilnas sakinys (nuotrupa), „nepilna“ mintis galvoje, „nepilnas“ mąstymas — tai „nepilna“ asmenybė. O „nepilna“ asmenybė — nebėra atsakomybės už sakinį, vadinasi, esi paveikus, lengva tavimi manipuliuoti.