Žodis „protėviai“ yra esminis šiuose pranešimuose:
Dalia Dilytė: Svarbiausia romėnų vertybė buvo „mores“, t.y. protėvių papročiai, jų gyvensena; laikymasis tų papročių, gyvensenos, moralės. Taigi ta literatūra, kuri apie tai kalbėjo, – apie protėvius, apie tradiciją, buvo vertinama, o, sakykime, kokia nors lyrika, – ne itin. Romoje aukštos pareigos buvo vadinamos „honores“, buvo laikoma garbe darbuotis savo tautos ir savo visuomenės labui. Išrinktas į savivaldybę Romos pilietis (atskiri miestai turėjo savivaldą) pirmiausia turėjo įnešti į iždą tam tikrą sumą pinigų. Romoje valdininkai negaudavo jokio atlyginimo, maža to, jie turėjo daugybę išlaidų: rengti šventes savo sąskaita, statyti šventyklas, pirtis, tiesti kelius.
Elena Aglinskienė (Bradūnaitė): Tuos, kurie nori nukirpti bambagyslę su savąja tauta, noriu įspėti, kad jie psichologiškai labai skaudžiai už tai sumokės. Be to, jiems skaudžiai smigs anūkų priekaištai: ką padarėte su mano šaknimis, su mano siela? Sociologai jau įvardijo tai: grįžtančiųjų anūkų sindromas. Trečioji emigrantų karta atsigręžia į senelių Tėvynę. Ir net tėvų pasikeistas pavardes atstato. O nutautėjusius tėvus – pasmerkia.

Rimvydas Stankevičius: Tik jungdamas praeitį ir ateitį, kaip dvi to paties obuolio puses, įgaunu save. Prasidėjusį prieš šimtmečius drauge su kunigaikščio Kęstučio žygiais ir vaidilučių giesmėmis, su miško brolių krauju šlakstytų miškų ošimu ir žiloje senovėje ištartais motinų palaiminimais bei saugančiomis maldomis. Todėl man dirbant į talką visuomet ateina kitados gyvenę viso pasaulio geriausi meistrai su vertingais patarimais, man ilsintis ar svajojant savo minčių ir jausmų vėriniais pasimėgauti siūlo talentingiausi viso pasaulio poetai, dailininkai, kompozitoriai, man apsisprendžiant palaikyti manęs visuomet ateina mano tėvai, seneliai, proseneliai, mažiausiai trisdešimt aštuoneri mano paties „aš“, ataidintys iš jau pragyventų, bet neišnykusių, drauge su manimi į ateitį pėdinančių metų.
Vėlines kaip atskirą šventę atnešė krikščionybė, o lietuvių bendravimas su vėlėmis buvo kasdienis, protėvių patarimo klausinėdavo nuolat, jų nuopelnų pagerbimu prasidėdavo visos šventės. Tik nenaudėliai pražūva ir išnyksta, o dorai gyvenę ir nusipelnę žmonės pakeičia savo būties pavidalą, atsiskyrę nuo mirusio kūno tampa dvasiomis, toliau tarnaujančiomis dievui ir žmonėms, padedančiomis gyventi palikuonims.
Gražina Išganaitienė: Tapo įprasta miestą prismaigstyti atgrasių šiukšliažmogių stendų, o kiemsargiams ir sunkiausią žiemą nerasti grašių, pinigais vadinamų; namie svečius it karalius vaišinti, o įstaigoje klientą it valkatą kvailinti ir gaišinti; savo būstą gražinti, o aplinką dergti; pirkti prestižinės klasės mašiną, o kelyje stumdytis mužiko manevrais ir signalais; rengtis pabrėžtinai prašmatniai, bet einančiojo šaligatviu eilutę smagiai nulieti balos vandeniu iš po ratų; puoselėti veislinį šunį ir jį vedžioti dvokiančiomis išmatomis nusėtoje pievelėje; vaikui duoti įmantrų vardą ir atlaidžiai vieptis, kai šis bendraamžius drabsto pravardėmis; namie už piktžodžiavimą lupti kailį, bet iš aukštų postų svaidytis prasčiokų leksika. Begalinė tolerancija viskam, kam tik nereikia. Net Dž. Sviftas praturtintų Guliverio keliones, nusiųsdamas jį į Atvirkščio pakantumo šiukšliažmogių kraštą.
Olava Strikulienė: Kas atsitiko dabar? Norėjome nepriklausomybės, bet negavome. Gavome ką? Laisvę greičiau išnykti. Laisvę išsigimti. Išsprūsti iš visų mūsų apeiginių ratų, ratukų, ratelių. Išsprūsti iš didžiojo mūsų rato, dar vadinamo Lietuva. Ištrinti visas apeigas. Pradedant tradicine šeima. Naikinti, naikinti, naikinti! Paneigti! Save. Lietuvį. Tarsi Europai netinkamą vabzdį. Net Švedijos Europos Sąjungos reikalų ministrė prižiūrės. Kaip tas vabzdys tinkama linkme keičiasi. Kaip mutuoja. Kaip maskatuoja vaivorykštės spalvų vėliavomis. Kaip vaiposi. O mes ir mūsų protėviai tik nejaukiai žiūrėsime ir tylėsime. Jau dabar tylime.
Sigito Valadkos televizijos laida „Nuomonės. Istorija, kurios nežinome“ vyksta ketvirtadieniais per „Init TV“, vaizdo įrašai čia skiltyje „Raiškiai“, URL http://on.lt/filmai/.
Rimantas Matulis: Minske rusų kalba išleista amžiaus knyga apie mūsų tautos ištakas — net 327 psl. Jono Laurinavičiaus akademinė monografija „Senovės Lietuva: valstybė ir civilizacija“ (Древняя Литва: Цивилизация и государство).
2007-11-03 „Žinių radijo“ laidoje „Avilys“ Audrys Antanaitis kalbina iš tolimosios Venesuelos į Lietuvą atvykusią Jūratę de Rosales jos knygos „Didžiosios apgavystės“ išleidimo proga.

Apsišarvavę mokslo išradimais, naujosiomis technologijomis ir socialinėmis garantijomis, kažką labai svarbaus savyje prarandame. Įpratome, yra patogiau sakyti „mes“, nei „aš“ ir taip asmeninės atsakomybės nusikratyti. Bet ar ne dėl to ir traukiasi mūsų galvos, nyksta mintys? O jei minties nėra, tai ir žodžio nebereikia.