Vladas Palubinskas yra „Lietuvos internete“ steigėjas, lietuviškų interneto paslaugų žinyno, WWW buveinių registro ir WML kartotekos redaktorius, pirminių interneto naujienų leidėjas ir lietuviško interneto raidos metraštininkas. Gimęs Dauguose, mokęsis Kaune, plataus profilio inžinierius, išradėjas, aukštojo pilotažo lakūnas akrobatas. Baigęs universitetą, gyveno ir dirbo Birštone, dabar Vilniuje. Pašto adresas: vardas@pavardė.lt.
AIDS tėra pasaulinė medicinos melo pramonė, ciniška gąsdinimo afera — teigia buvęs ilgametis Geležinkelininkų ligoninės vyriausiasis gydytojas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys, medicinos mokslų daktaras Vytautas Stonkus, daugelio straipsnių apie organizuotus piktnaudžiavimus ir korupciją medicinoje autorius. ŽIV virusui tirti ir AIDS gydyti Amerikoje išleidžiama septynis kartus daugiau lėšų už vėžio, širdies, kraujagyslių ir išsėtinės sklerozės ligų tyrimą ir gydymą, daugiau, negu kosminių skrydžių programoms. Aprėptimi nenusileidžia ir kompensuojamųjų vaistų pramonė, už kurios reklamą penkiskart daugiau pinigų išleidžiama sveikatos apsaugos pareigūnams papirkinėti. Pusė vaistų yra beverčiai, penktadalis prastai toleruojami, o penki nuošimčiai turi stiprų neigiamą poveikį.

2012 m. spalio 2 dieną Amerikoje pasibaigusiose pasaulio galiūnų varžybose aukščiausias vietas užėmė Lietuvos stipruoliai: auksą iškovojo Žydrūnas Savickas, o sidabrą — Vytautas Lalas. Žydrūnui stipriausio pasaulio vyro World’s Strongest Man vardas pripažintas jau trečius metus, prieš tai keliskart yra pripažinusi ir IFSA federacija, Pasaulio čempionų lyga, WSC, „Fortissimus“, kitos organizacijos, o garbingiausia Arnoldo taurė įteikta net šešis kartus. Po savaitės Vilniuje visą SCL garbės pakylą užėmė vien lietuviai: Žydrūnas tapo rąsto kėlimo pasaulio čempionu ir pasaulio čempionų čempionu, Vidas Blekaitis atitinkamai ketvirtas ir antras, Vytautas Lalas abipus trečias ir dar pagerino akmenų krovimo pasaulio rekordą.

Kovo 11-osios proga siūlau atsakyti į klausimą, kas yra tauta — ką reiškia ši sąvoka, koks jos turinys? Kokia tautiškumo vertė, netgi nauda — kodėl verta laikytis protėvių papročių, argi ne geriau apsimokėtų perimti iš kiekvienos tautos, kas jų papročiuose naudinga ir nevaržyti savęs tautiniais prietarais, priklausomybe vienai tautai, o būti laisvu pasaulio piliečiu? Atsakant paprastai pasipila tuščiažodžiavimai, gražbylystė apie dvasios slėpinius ir sielos virpulius, tarsi objektyviai dalykas būtų nepažinus, nešališkai nepatikrinamas ir neįrodomas. Patyrinėjęs pats, priėjau išvados, kad tikroji tautiškumo prasmė pamiršta, iškreipta ir paniekinta. Tai kadaise buvusi žmonių veislininkystė savęs atžvilgiu — griežtas ugdymas, kilmės puoselėjimas ir tarpusavio pagalba (talka). Šią prielaidą paremia kalbotyra, o neseniai patvirtino ir naujausi genetikos mokslo atradimai, padedant antropologijai, archeologijai, matematiniam klimato modeliavimui.

Parsidavėliška tėvynės išdavikų politika Lietuvoje būtų neįmanoma be stipraus užnugario. Ne, ne Varšuvoje — gerokai toliau ir stambiau. Tačiau gaila ir kaimynų lenkų — net kurstoma dauguma juk dar nenusiteikusi agresyviai. Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose: atlikusi juodą darbą, jau tikrai pagrįstai bus nuteista ir sutrypta už šovinistinę agresiją, o valdžią perims tolerantiškoji litvakų tarptauta.
Maria Wiernikowska: Dauguma lenkų Seimo narių balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, o Šalčininkų rajone, kur gyvena daugiausia lenkų, buvo vykdomas šaukimas į sovietų armiją ir referendume balsuota už prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Ir dabar save vadinantys lenkais klausosi rusų radijo, žiūri rusų televizijos, o ne „TV Polonia“ ar „Radijo znad Wilii“. Tiesa apie Vilnijos lenkus nebūtinai mums maloni. Tačiau geriau nemitologizuokime patriotinio pasipriešinimo prieš lietuvių priespaudą.

Aš naiviai pasirinkau kolegiją, kuri buvo tokia pat brangi, kaip ir Stanfordas, ir visos mano tėvų santaupos buvo išeikvotos pasirengimui. Po šešių mėnesių jau nemačiau savo studijavimo prasmės. Aš nežinojau, ką noriu daryti gyvenime, ir nesupratau, kaip kolegija padės man tai suvokti. Tiesiog leidau vėjais tėvų pinigus, kuriuos jie kaupė visą gyvenimą. Jeigu jūs dar neradote savo veiklos — ieškokite. Nesustokite. Kaip būna su visais širdžiai mielais darbais — suprasite, kai susirasite.
Prof. Arnoldas Piročkinas: LRT radijo stotis „Klasika“ šiemet išskirtinai pažymėjo Valstybės dieną: laidoje „Radijo paskaita“ šventės išvakarėse ir po jos pakartojo profesorių Alfredo Bumblausko ir Tomo Venclovos pokalbį, kuriame dėl lenkų okupacijos kaltinama Lietuva, tautinio atgimimo šviesuoliai Simonas Daukantas ir Jonas Basanavičius, teisinami Juozapas Pilsudskis ir Liucijonas Želigovskis, lietuviams sektinu pavyzdžiu rodomi suomiai, nors Švedija ne kariavo prieš Suomijos tautinę nepriklausomybę, o ją parėmė.
Nepriklausomybės signataras ir pirmojo nevaldiško dienraščio redaktorius Vitas Tomkus: internetinėje erdvėje lietuviški kvislingai neriasi iš kailio. Jiems mokama ne tik už tai, kad nebeliktų nė vieno bent kiek padoresnio Lietuvos autoriteto, bet ir už tai, kad lietuviui būtų įvarytas nevisavertiškumo jausmas: neišprusęs, homofobiškas, ksenofobiškas, agresyvus pavyduolis, linkęs į banditizmą, depresiją bei šizofreniją. Visa tai kartojama diena iš dienos. Patys portalų šeimininkai apspjaudo mūsų šviesuolius, o po to priklijuoja jiems etiketes „skandalingai pagarsėję“, „prieštaringos reputacijos“, „marginalai“. Absoliučiai visi komentarai yra kontroliuojami: ką reikia užblokuoja, ką reikia išplatina. Tam net yra paruošti tekstai su raktiniais žodžiais („KGB-istas“, „prorusiškas“, „korumpuotas“ ir pan.), kad apmokami inernautai skaudžiau muštų savo oponentus, kad svarstymai taptų įžeidūs, aistringi ir nešvankūs, kaip terlionės ant išvietės sienų.
Šiandien pasaulyje skamba Lietuva. Ne sporto, meno, ne vienadienių nuotykių sraute, o Lietuva kaip Europos kultūros lopšys, kaip Vakarų civilizacijos tėvynė. Vakar vakare stambiausia Ispanijos (ir penktoji pagal dydį pasaulyje) naujienų agentūra EFE paėmė iš Jūratės de Rosales platų interviu apie Lietuvą ir baltų kilmę, apie lietuvių kalbą ir praeitį. Jau po dviejų valandų EFE apskelbė visam pasauliui apie jos viešnagės savo tėvynėn Lietuvon prasmę, apie garbės daktarės vardo (honoris causa) Jūratei suteikimą, apie revoliucinių jos tyrinėjimų pripažinimą Amerikos ir Europos universitetuose, apie šiuo metu Vakarų akademiniuose sluoksniuose vykstančias svarbias permainas, keičiančias senovės istorijos supratimą, apie praeities vertinimą dabartinių raidos problemų ir vis aštriau kylančių kultūros likimo klausimų požiūriu.

Polonizacijos politikų užduotis išdarkyti ir sugriauti lietuvių kalbą, padaryti nepatogia ir netinkama, išstumti ją iš vartosenos. Bet parsidavėliai tėvynės išdavikai remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti.
Lietuvos politikai įprato apibendrintai kaltinti visą tautą pavienių žmonių nusikaltimais. Šiuo atveju Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Vyriausybės premjeras Andrius Kubilius kaltinimus pareiškė būtent lietuviams, nors teisėsauga to nenustatė, panašu, kad tai jau įprasta priešlietuviška provokacija. Teisinėje valstybėje nusikaltėlio tautybė neturi reikšmės, viešas kalbėjimas apie teisės pažeidėjo tautybę yra nusikalstamas, o apkaltinimas tautos pavienių žmonių veikomis yra grynas nacizmas.

Ferdinandas Kauzonas: Prieš Hitleriui atplėšiant nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą ir ten, kaip ir dabar, nacionaliniu pagrindu buvo sukurta partija. Ji irgi viešai deklaravo susirūpinimą ten gyvenančių vokiečių švietimu, kultūriniu gyvenimu. Kai ši pseudopartija triuškinamai laimėjo krašto seimelio rinkimus, buvo pradėta rengti sukilimą prieš Lietuvos valdžią, sukurti smogiamieji būriai, mokyklos imtos valyti nuo visko, kas lietuviška. Ir kaip į visa tai tada reagavo Lietuvos valdžia? 1934 metų vasario 9-ąją valstybės saugumo policija suėmė aktyviausius nacistus. Buvo sustabdyta jų partijų veikla. Daugiau nei tris mėnesius Kaune truko teismo procesas. Įrodyta kaltinamųjų antivalstybinė veikla ir ryšiai su nacistine Vokietija. Nuteisti 87 naciai. Du mirties bausme, vienas kalėti iki gyvos galvos. O kaip elgiasi dabartiniai valstybės saugumo politikai?
Kosmopolitinių virštarybinio „pasaulio piliečio“ internacionalinių madų pasitaikydavo jau Brežnevo laikais, bet atvirai lietuvių tautą ir jos valstybingumą niekinti pradėjo tik prezidentas Adamkus ir jo patarėjos Nerija Putinaitė, Irena Vaišvilaitė, Katalikų mokslo akademijos pirmininkas Paulius Subačius, valdančios konservatorių partijos Vilniaus tarybos lyderis Mantas Adomėnas ir kiti politikai, jau ne vien politologai, istorikai, filosofai ir panašūs humanistai. Atkakliai niūkindami lietuvius pripažinti ne savo kaltes, tuo tarpu Jeruzalės žydų istorijos profesoriaus, buvusio komunistinio Vilniaus partizano Dovo Levino knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ arba karo metais lietuvių išgelbėto žydo prof. Marko Petuchausko dienoraščiai „Santarvės kaina“ politinės žiniasklaidos liko nepastebėta, nors dar nepersekiojama. Bet taiki jaunimo tautinė šventė jau persekiojama, viešai pasauliui smerkiama, vadinant šovinistiniu nacių Holokaustu.
Lenkijos etnografų 1912 metais sudarytas lenkų tautybės žmonių apgyvendinimo tankio žemėlapis, lenkų dalies % santykis su kitomis tautomis. „Tautų pavasary“ lenkų nebuvo daugiau kaip lietuvių, o su latviais, Suvalkijos ir Prūsijos lietuviais (kurie tebekalbėjo lietuviškai) Lietuva dar buvo ryškiai didesnė. Valstybę suskaldė ir nutautino lenkų ir sulenkėjusių Lietuvos bajorų (Pilsudskio, Želigovskio ir kitų) sukeltas karas, agresija prieš atsikuriančią Lietuvą ir kitas kaimynines tautas. Spustelėjus žemėlapis atsiveria visu dydžiu, o jo aprašymas — „Rokiškio“ dienyne.

Kovo mėnesio 31 dieną 17:30 kviečiame į Kauno apskrities viešąją biblioteką Kaune, Radastų g. 2 — „Kupolė“ pristatys naują, tik šiemet išleistą CD plokštelę. Joje — lietuvių sodžiuose gyvai dainuotos, ansamblio tautosakos žygiuose paliudytos pašaipios 1944–1954 metų karo atminties dainos. Pašaipos buvo atsvara komunistinei propagandai, okupantų gražbylystei ir stribų siautėjimui. Nežmoniškos išgyvenimo sąlygos, nuolatiniai pavojai, bendražygių žūtys ir išdavystės nepalaužė pasipriešinimo dvasios. Dainos išreiškė panieką socialistinei santvarkai, išjuokė prisitaikėlius aktyvistus, buvo mėgiamos žmonių, stiprino jų pasitikėjimą, skatino nuosavybės, garbės ir orumo gynimą.

HTML ir CSS aprašai vis aiškesni, lengviau suvokiami, maloniau skaitomi — tai didelis jų kūrėjų ir standartų tarybos nuopelnas. Ir svarbus įgyvendinimo, paplitimo, taisyklingos tinklapių kūrybos, pagarbos standartams veiksnys. Bet tai pasiekta be bulvarinės reklamos agentūrų pagalbos. Įsibrovę į standartų tarybą, jos vardu cigoniškų užkalbėjimų daktarai drumsčia žmonių protus ir laužo pačias taisykles. Žymuo beprasmis, o HTML5 sąvoka tyčia supainiota.
Nors Čikagos lietuvių dienraštyje „Draugas” pasitaiko įmantrių sakinių ir mandrų žodžių, bet pasigirsta balsų, kad išeivijos lietuvių kalba darosi „per gryna” ir dėl to sunku susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais! Įsikandę laikykimės to grynumo ir nuolat jo siekime. Tai išeivijos lietuvybės pagrindinis ramstis — Vytautas Matulionis (Cleveland Heights, OH, USA).
Lietuviški kabantys sodai verti UNESCO pasaulinio kultūros paveldo apsaugos. Savo sudėtingumu, darna, grožiu primena pasaulio stebuklu vadinamą senovės Tarpupio kabantį sodą. Tautodailininkė Marija Liugienė pasakoja, kiek kruopštumo, proto, darnos ir grožio supratimo reikėjo sukurti tokiam įspūdingam tvariniui iš šiaudų, ašutų ir vaško. Dailininko profesijos nebuvo, kurti mokėjo visi. Nors puošyba lietuviai garsėjo, bet nieko nekūrė be paskirties. Sauliaus Noviko ir Ričardo Martišiaus 2010-12-27 laida per „Init“ televiziją.
Liberalūs kosmopolitai patys iš tikrųjų tėra apsimetę totalitariniai šovinistai, neapkenčiantys jokios kitos tautos ir savo politkorektiška gražbylyste diegia lietuviams kolektyvinės atsakomybės teiseną ir inkvizicinę kaltės sampratą. Įdomu, atrodo šitiek pilosopų, psichologų, pedagogų, humanistų, liaudies gynėjų, o tokį paprastą cigoniško užkalbėjimo algoritmą, įkyriai brukamą visais žiniasklaidos kanalais, atskleidžia tiktai anonimas Zeppelinus — ko tada moko mokyklose? Ne pasiruošimo savarankiškam gyvenimui, ne kritinio mąstymo, sugebėjimo perprasti apgavystę? Atrodo priešingai, tarsi tai būtų sutartinė propaganda, politbiuro planas. Visuotinė privaloma švietimo sistema.
Prieš karą Lietuvos menas buvo pasaulyje garsus, nors modernus, bet buvo tautiškas. Šiuo metu įsigali fluxus idėja — tautiškumo niekinimas, logikos, darnos ir grožio niokojimas, turto griovimas. Pasibaigė laikai, kai inteligentas buvo ant kranto. Dabar laive, neaiški kryptis, neaišku, kas už vairo. Kai laivas skęsta, nebereikia partijų, reikia gelbėti skęstantį laivą — Aloyzas Stasiulevičius.
Česlovo Gedgaudo labdaros fondo vadovo Leopoldo Krušinsko vedamos televizijos laidos „Mūsų praeities beieškant“ apie senovės baltų civilizaciją, lietuvių kilmę, mūsų protėvių tolimą praeitį. Rodo kabelinė televizija „Vinita“ Vilniuje, „Init“ Kaune, Trakuose, Birštone, „Sugardas“ Visagine ir Druskininkų TV pirmadieniais 20:30 – 21:00. Be to, laidas transliuoja ir „Balticum“ Vilniaus rajone, Pajūryje ir Šiauliuose, „Elekta“ ir „Kateka“ Panevėžyje, „Rygveda“ Vilniuje, Kėdainiuose, Jurbarke ir Biržuose, „S plius“ Šiaulių apskrityje ir Klaipėdoje.
Vėlines kaip atskirą šventę atnešė krikščionybė, o lietuvių bendravimas su vėlėmis buvo kasdienis, protėvių patarimo klausinėdavo nuolat, jų nuopelnų pagerbimu prasidėdavo visos šventės. Tik nenaudėliai pražūva ir išnyksta, o dorai gyvenę ir nusipelnę žmonės pakeičia savo būties pavidalą, atsiskyrę nuo mirusio kūno tampa dvasiomis, toliau tarnaujančiomis dievui ir žmonėms, padedančiomis gyventi palikuonims.
Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį ir okupavusi Vidurio Lietuvą, gėdingai išdavė savo ilgaamžę sąjungininkę, draugišką tautą. Ne lenkiška kalba ir kultūra buvo niekinama, pradėtas ten gyvenusių lietuvių diskriminavimas ir teroras. Dabartiniai „lenkai“ ir „tuteišiai“ — tai ne į LDK atsikėlusių lenkų palikuonys, o tik nutautinti tikri lietuviai. Sulenkinti žmonės neteko tūkstantmečius kurtos gyvenimo sanklodos, turtingos tautosakos ir kitų dvasinių vertybių.

Sapiegų rūmų ir parko Vilniaus Antakalnyje atstatymo projekto vadovas, Lietuvos nusipelnęs architektas Evaldas Purlys — atidus dailidė ir geras istorijos žinovas — 2010 rugsėjo 26 dieną 13 valandą pakvietė besidominčius žmones pristatyti savo projekto, mielai papasakojo apie dvaro kilmę, istorines aplinkybes (Kazimieras Sapiega rengėsi tapti Abiejų tautų respublikos karaliumi Kazimieru IV), sumanymą, parko išplanavimą, rūmų architektūrą, jų raidą, likimą ir atstatymo galimybes (daugelį svarbiausių dalykų pavyko ištirti, sužinoti). Brėžiniai iš Heritage.lt, nuotraukų autorius Vladas Palubinskas.
Nors valstybė neužsakinėja istorinio meno kūrinių, Lietuvos valdžia išvis priešiška tautinei dvasiai ir protėvių nuopelnų pagerbimui, individualistų grupė savo lėšomis surengė istorinio paveikslo parodą, skirtą Žalgirio mūšio 600 metinėms. Paroda veikia Lietuvos dailininkų sąjungos menėje „Arka“ Vilniuje, 2010 m. nuo rugsėjo 15 iki spalio 2 dienos. Šią parodą ir istorinio meno svarbą tapytojas Aloyzas Stasiulevičius pristato Lietuvos radijo 2010-09-25 laidoje „Kultūros savaitė“, kalbina laidos vedėja Jolanta Kryževičienė.

Durbės mūšis, kurio 750 metų jubiliejų minėsime liepos 13 dieną, yra viena svarbiausių pergalių prieš Vokiečių ordiną. Savo reikšme ir mastais jis nusileidžia tik Žalgiriui. Bet kai kuriais atžvilgiais Durbės mūšis įspūdingesnis net ir už jį, nes prie Durbės žemaičiai sutriuškino jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, be to, padarė tai bemaž vieni — padedami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad Durbės mūšis pakeitė visą karo eigą — be jo Žalgirio tiesiog nebūtų buvę.

Rusas nacionalistas Sergėjus Obogujevas supeikia Delfi.ee žurnalistę Taline Mariną Filatovą, išvadinusią estus nepakenčiamais nacionalistais už tai, kad jie drįsta tarpusavy šnekėtis gimtąja kalba restorane, kuriame yra rusų ir kitų užsieniečių, nesuprantančių estiškai. Lietuvis nacionalistas Zeppelinus atskleidžia lenkomanų klastą, apšaukiant nacionalistais lietuvius, dar ne visuotinai įteisinusius nelietuviškos rašybos ir parodo liaudies gynėjų agresijos loginę seką tolerancijos reikalavimais ir aukos įvaizdžiu.

Nors lenkomaniška Lietuvos valdžia nemėgsta tautinės šventės, stengiasi tylomis preleisti didžiąją 750 metų sukaktį, kai, išdavikui Mindaugui parsidavus okupantui, Durbės mūšyje žemaičiai, narsaus ir sumanaus karvedžio Almino vedami, vieni sutriuškino abu kryžiuočių ir kalavijuočių ordinus ir išlaisvino baltus, žmonės patys rengia gražias paminėjimo ir pagerbimo šventes. Žemaičių sąjunga Kaupų kaime prie buvusios žiemių sostinės Tverų liepos 2 – 4 dienomis organizuoja iškilmes, mūšio inscenizaciją, baltų kovos ratą, riterių galynes, vyriškas varžybas, žaidimus ir koncertus. Liepos 9 – 10 latviai pačioje Durbėje pagerbs didvyrius jiems pastatytu paminklu, paroda, amatų muge ir tautiniais koncertais. Liepos 13 Medžiokalnio ąžuolyne prie Kražių — žemaičių vėliavos atkūrimo iškilmės, dainos, šokiai, jodinėjimas žemaitukais, šaudymas iš lanko. Liepos 13 draugija „Pilis“ Vilniaus įgulos karininkų ramovėje surengs istorijos tyrinėjimo paskaitas, pristatys Ingos Baranauskienės romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ bei dokumentinę tų įvykių apžvalgą „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“.
Vladas Palubinskas: Artėja metas, kai skirtingų tautų žmonės tarpusavy susišnekės kiekvienas sava kalba — internetu, išaugus ryšio pralaidumui ir sparčiai tobulėjant balso atpažinimo, jo sintezės ir sakinių automatinio vertimo programoms. Tačiau tarp jų nebus lietuvių kalbos — Europos sąjungos tam skirtus 39,5 milijonus litų Lietuvos vyriausybė perkėlė kitiems reikalams.
Tomas Čyvas: Graikija šiek tiek primena dvesiančią Sovietų Sąjungą. Klausantis Europos parlamentarų ir ministrų teiginių aiškėja, kad su vertybėmis Senajame žemyne vyksta panašūs procesai kaip ir tie, kurie dusina Graikiją ir visą euro zoną. Vilniuje ES steigiamo instituto lietuviams gydyti nuo homofobijos mokslininkai, nieko kito nemokantys lytinių teisių gynėjai profesionalai turės dar būti ir atleisti nuo mokesčių. Vienas žilas Amerikos advokatas man seminare aiškino, kad šiais laikais visą gyvenimą iš rasizmo temos nebepragyvensi – homoseksualų teisės yra pelningesnės.
Gitana Gugevičiūtė: Gegužės 7-oji — spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Veržiasi vulkanai banalybės pelenų apie išsaugotą kultūrinę ir tautinę tapatybę, laimę rašyti, skaityti, kalbėti ir mąstyti lietuviškai, džiaugsmą šildytis bendrame tautą vienijančiame (deja, jos negausinančiame) kalbos patale. Džiaugiamasi gausia periodinės spaudos pasiūla, filosofuojama apie spaudos sąžiningumą kaip valstybės demokratijos pamatą ir dar apie daug ką džiūgaujama. Deja, su tikrove, kasdienybės ritmu bei nuotaika šventė turi mažai ką bendro, labiau primena puotą maro metu. Lietuva kelia taurę už laisvę rašyti ir kalbėti, nors grįžta į spaudos draudimo metus, kai lietuviška knyga buvo stebuklas. Prisipažinsiu, buvau optimistė, tikinti, kad krizė ir mokesčių reforma kai ką išspręs į gera: sumažės leidyklų, sumažės šlamšto, o likusieji leidiniai ir juos leidžiantys organai tarpusavy varžysis kokybe. Gėdingai kliedėjau ir klydau.
„Init TV“ 2009 m. rudens ir 2010 m. pavasario savaitinių laidų „Pokalbiai pilyje“ vedėjas Seimo narys (Tautininkų frakcijos pirmininkas) Gintaras Songaila kalbina archeologus, baltų praeities istorikus, protėvių kultūros tyrinėtojus, paveldo puoselėtojus. Demokratijos siautėjimo ir pasaulinės krizės metu bent mintimis verta sugrįžti prie savo šaknų, suvokti protėvių stiprybės pamatus, gamtajausmės kultūros esmę, pažinti didžiulę, savitą, turtingą ir garbingą senovės baltų civilizaciją.

Arūnas Liuiza: Kūrinių perklausos, atkartojimo, laikmenų mokesčius vadinti autorių teisių gynyba yra nemenkas pasityčiojimas — autoriams trupiniai tenubyra. Juolab, kad autorių teisių turėtojais pripažįstami ne tik kūrinių autoriai, bet ir „juridiniai“ asmenys, leidyklos. Kurios propagandiniam karui bruka apgaulingus piratavimo ir automobilio vagystės įvaizdžius, o nuostolius skaičiuoja, menamą pardavimų apimtį tapatindamos su sutikimu pasiimti nemokamai. Pridėtos nuorodos į kitus samprotavimus ir argumentus.
Algimantas Gureckas: Glumina Lietuvos politikų ir liaudies gynėjų piktinimasis jaunimo priesaku „Lietuva lietuviams“. Europos sąjunga nereikalauja naikinti tautinių valstybių (nebent Briuselio eurokratai), o priešingai — skatina tautinių kultūrų puoselėjimą. Lietuvos respublika atkurta kaip tautinė valstybė. Lietuvos konstitucija sako, kad „(…) Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.“ (32 str.). Taigi – lietuvis. Nei lenkas, nei rusas, nei čečėnas tokios teisės neturi. Ji gali būti jiems suteikta, bet jie negali jos išsireikalauti.

Į devintąją dainų šventę Toronte (Kandoje) ketina susrinkti daugiau kaip 1100 choristų iš Šiaurės Amerikos, Anglijos, Lenkijos, Lietuvos. Jie sudarys šventės koncerto jungtinį chorą. Iš Lietuvos atvyksta ir dainininkas Marijonas Mikutavičius, kurio koncertu penktadienį prasidės dainų šventės savaitgalis. Bus smagi šeštadienio „Miestelio vakaronė“ ir iškilmingas užbaigimas — pokylis „Miško balsai“ sekmadienį. Bilietus galima užsisakyti svetainėje Dainusvente.org (angl. Lithuaniansongfest.org).
Prof. Algirdas Girininkas TV.delfi.lt Rolandui Maskoliūnui ir Robertui Narmontui apie „Lietuvos archeologijos“ šešiatomį, įvertintą 2009 metų mokslo premija (su dr. Audrone Bliujiene ir prof. Vladu Žulkum už pateiktį „Baltai Baltijos jūros erdvėje“).
Stanislovas Kerbedis (1810-1899) suprojektavo pirmąjį ir didžiausią to meto Europoje tiltą per nepatvarią Nevą, po to dar didesnį per Vislą, suprojektavo geležinkelį tarp Peterburgo, Varšuvos ir Karaliaučiaus kartu su tiltais per Dauguvą, Lugą, kt. Buvo Rusijos imperijos susisiekimo ministras, Peterburgo mokslų akademijos narys, generolas. Asmeninėmis lėšomis statė kultūros įstaigas, šelpė menininkus.
Vasario šešioliktąją prieš knygų mugę dera pagerbti rūpestingai renkamą ir kruopščiai tvarkomą tautinės kraštotyros žinyną „Lietuvos valsčiai“. Valsčiai — tai protėvių savivaldos žemės, savarankiškos valstybės, pilietinės visuomenės. Kiekviena su savo piliakalniais — kapinėmis, gynybos ir švenčių pilimis, kurias paeiliui prižiūrėjo patys pilėnai, nuosavuose sodžiuose įsikūrę ūkininkai. Įvedus krikščionybę, pilys panaikintos vardan bažnyčių, bet parapijos ilgainiui beveik atitiko valsčius. Tik 1950 metais valsčiai suskaidyti į apylinkes, dabar į seniūnijas, jos sujungtos į dirbtinius „rajonus“, o šie dar ir į apskritis.

Darius Kilinskis: Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti. Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja Anatolijus Lapinskas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas arba linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.
2010-01-11 vyriausybė paskelbė įstatymo projektą net oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose rašyti nelietuviškai. Grįsdama žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis — bet nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis, tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu.

Mokesčius miesto valymui susirinko, o nevalo. Bet nesitenkina tyliai įsisavindami lėšas — dar ir rėkia, agresyviai teršia didžiuliais apdriskusiais plakatais. Versdami prisiimti kaltę ir atgailauti pačius mokesčių mokėtojus.
Norvegų programuotojai ištesėjo pažadą „išrasti ratą“ (we will reinvent the web) — naujoji naršyklės „Opera“ 10.10 atmaina išleista jau ir su interneto serveriu viduje. Tai tikrai esminė, „revoliucinė“ naujovė, keičianti interneto visuomenės santvarką. Kiekvienas asmeninio kompiuterio šeimininkas dabar tampa tikru, visaverčiu interneto veikėju, ne vien „vartotoju“. Dalintis žiniomis, bendradarbiauti, paleisti programas, teikti turinį internete dabar gali tiesiogiai, be tarpininkų — ne per tarnybines stotis. Šitu išradimu „Opera“ stoja prieš dabartinio interneto viešpačius, pirmiausia priešais „Gugelį“. „Operos Unite“ pasirodymas — panašios svarbos įvykis, kaip pirmojo asmeninio „Apple Macintosh“ išleidimas.
Algirdas Butkevičius: Lietuvos partizanams rūpėjo ne koks kerštas, kova dėl kovos, kova dėl valdžios, o be jų likusių žmonių ateitis, jų orumas, savivoka, kuo mažiau kančių. Antai literatūros profesoriumi vadintas poetas, publicistas, pasipriešinimo spaudos redaktorius Bronius Krivickas mokė ir jaunus žioplus poetus, mėginančius apdainuoti „Gegužės pirmąsias“, „Penkmečius“, „Tarybines mergaites“.
Matydami, kad apsiginti nuo žymiai didesnio priešo negalės, ir sužinoję apie 1920-11-20 numatytą Želigovskio kariuomenės puolimą iš Širvintų Ukmergės link, Lietuvos savanoriai ryžosi patys užpulti anksčiau. Vyr. ltn. T. Balnas sugalvojo ir su savo vadovaujamo bataliono apie 137 vyrais XI.19 paryčiui Širvintos paupio mišku prasiskverbė giliai į priešo užnugarį ir narsiai užpuolė to nesitikėjusios lenkų stovyklos štabą, po to iškart Paširvinčių dvare įsitvirtinusią artilerijos bateriją ir nesustodami viesulu perėjo Širvintas, imdami nelaisvėn priešo karius, žirgus, vežimus, daugybę ginkluotės. Žygis nulėmė pergalę Giedraičių kautynėse ir perlaužė Nepriklausomybės karo eigą, privertė jau okupantus nuolat trauktis. Deja, politikų koketavimas su Tautų sąjunga, stojusia ginti lenkų, sutrukdė savanoriams atsiimti Lietuvos sostinę Vilnių. — „Versmės“ rinkinyje „Lietuvos valsčiai“ (PDF).
Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.
Naujas menkinamasis terminas „homofobija“ tampa teisine veika, kuri pasipriešinimą paverčia nusikalstamu veiksmu. Fobija yra patologinė baimės būsena. Taigi visi, kurie teigia, jog lytiškumas prisideda prie asmenų, šeimos ir visuomenės gerovės tada, kai yra santuokinės vyro ir moters meilės išraiška ir yra atviras gyvybės davimui, dabar laikomi ligoniais. Kad „homofobija“ būtų laikoma nusikalstama, ES teisės aktuose ji priskiriama tai pačiai kategorijai kaip rasizmas, antisemitizmas ir ksenofobija. Bet koks pasisakymas prieš homoseksualumą, ypač paremtas moksliniais argumentais, laikomas neapykanta. Žodžio laisvės nebėra.

Vilniaus miesto savivaldybė visai atvirai išsižadėjo, oficialiai atsisakė šią žiemą valyti miesto šaligatvius ir kiemus. Mokesčius išsireikalavo, pinigus iš žmonių tam susirinko, o tesėti pareigos nebenori — krizė. Nuotraukoje: srutos iš savivaldybės rūmų Konstitucijos prospekte, ties pačiu paradiniu fasadu, einant per pagrindines duris, tiesiog po iškaba su herbu. Čia nuotraukoje dar nesimato fotografui už nugaros plakato „Vilnius — Europos kultūros sostinė!“.
Keletas Antano Baranausko tautinių giesmių iš 1998 metais išleistos MC kasetės, 2007 metais perrašytos į CD plokštelę. Jas dar tebegieda Lietuvos sodžiuose ir Anykščių „Valaukis“ (vadovė Violeta Juciuvienė).
2009 spalio 14 Žinių radijo laida „Raktas“ primena Prūsijos etnocidą 1944 spalio 16, kai lietuvninkai pagal demokratinių šalių susitarimą buvo Raudonosios armijos „išvalyti“: sušaudyti, sutraiškyti tankais, nuskandinti jūroje. Mažosios Lietuvos nebeliko. Tokio nuožmaus, nežmoniško visų vietinių gyventojų nušlavimo pavyzdžių nesenais laikais nėra, artimiausias — senųjų Anatolijos tautų (armėnų, graikų, trakų) iškraustymas iš dabartinės Turkijos pagal taikos sutartį su Antante (maždaug būsimąja Europos sąjunga) Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Bet ten žudė tik besipriešinančius išsinešdinti, o čia išnaikino visus.
Ką galima vadinti piktybiniu spam kenkėju, kaip turėtų atrodyti gėdos stulpas, ar susirinktų talkininkų juodajam sąrašui tvarkyti, o gal verta steigti lietuvišką DNSBL serverį?
Susiderėdamas dėl paramos „Barclays“ bankui, ūkio ministras skyrė ne savo, ne ministerijos, ne valdžios, o mokesčių mokėtojų pinigus. Ministras privalo pasakyti, koks „dotacijos“ dydis, nes išleisti mūsų visų pinigai. Verslo tarpusavio sutartys gali būti slaptos, tačiau valdžios su verslu sutartyse jokio slaptumo būti negali, nes iš esmės tai yra verslo sutartys su visais mokesčių mokėtojais. Tuomet verslas turėtų apsispręsti: viešos sutartys ir mokesčių mokėtojų pinigai — arba konfidencialios sutartys ir jokių valstybės pinigų. Bet geriausia, kad tokio pasirinkimo iš viso nebūtų — mokesčių mokėtojų pinigai negali būti siūlomi verslui. Čia aš priėjau prie ministro antro argumento, kodėl sutartys turėtų būti „konfidencialios“ — esą jie derasi ir su kitais „partneriais“, ir sutarties atskleidimas „turėtų įtakos tokių derybų eigai“. Palaukit palaukit, negana buvo išleisti neįvardintos sumos vienai kompanijai, tai norit dar padovanoti iš mokesčių mokėtojų prievarta atimtų pinigų dar ir kitoms kompanijoms? Apie kokias derybas dar gali būti kalba, kai mokesčius ir toliau ruošiamasi didinti, pasmerkiant šalies verslą agoniškai mirčiai? Verslo sąlygos visoms įmonės turi būti tokios, kad netektų papirkinėti įmonių, kad čia ateitų. Nes pritraukus kelias užsienio kompanijas užsmaugtų tūkstančių lietuviškų įmonių sąskaita, gyvenimas bus labai vienišas ir nesmagus — Kaetana Leontjeva.

34 metų 191 cm ūgio 170 kg svorio stipruolis Žydrūnas Savickas iš Biržų nugalėjo šiandien, 2009-10-03 šeštadienį, pasibaigusiose pasaulio galiūnų pirmenybėse. Pirmenybių finalas vyko Maltoje tris dienas, nuo 2009 spalio 1 iki 3 dienos.
Sigito Valadkos televizijos laida „Nuomonės. Istorija, kurios nežinome“ vyksta ketvirtadieniais per „Init TV“, vaizdo įrašai čia skiltyje „Raiškiai“, URL http://on.lt/filmai/.

Antanas Baranauskas „Anykščių šilelį“ sukūrė ne skaitymui ir juo labiau ne deklamavimui, o giedojimui. Apskritai deklamavimas, išpūstas deklaratyvus maivymasis, jausmų demonstravimas, humanitarinis romantizmas ir bulvaras yra svetimas lietuvių padorumo papročiams ir grožio suvokimui, tautos kultūra yra kur kas aukštesnio lygio.
Vargu ar rasi pasaulyje kitą šalį, kurioje vos trims milijonams žmonių tektų pusšimtis aukštųjų mokyklų. Galiu lažintis, kad po keleto metų kas antras bedarbis turės vadybininko diplomą — Vakaris Deksnys.
Liutauras Ulevičius: politikai, viešai kovodami už toleranciją ir vaikų teisių gynimą, iš tikrųjų diegia privalomą vištgaidiškų lytinių iškrypimų mokymąsi. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas seime jau priimtas, prezidentė pasirašė.
Kol nebus pasmerktas internetiniuose dienoraščiuose įprastas rašinių ištisinis kartojimas jų rodyklėse, tol ‹h1›, ‹h2›, ‹h3›, ‹h4›, ‹header›, ‹hgroup›, ‹section› paskirties painiava ir loginė maišatis neišvengiama.

Arnoldas Švarcnegeris vėl kovoja. JAV Kalifornijos valstijos gubernatorius, kultūristas, karatistas ir artistas terminatorius šiandien paskelbė kovą su miškų gaisrais. Kaip kasmet, ištisiniais gaisrais, eilinį kartą evakuojant žmones, paliekant sudegti namus. Įprastas, būdingas demokratinės santvarkos įvykis. Akivaizdus vis labiau kerojančio socializmo požymis. Nesvarbu, kas padarė nuostolį, atsakingi mes. Kas priteršė, jauskim kaltę, rūpinkimės visi. Agituokim, organizuokim akcijas. Gamta — visų namai. Nenuostabu, kad buvęs vešliausias Viduržemio baseinas virtęs dykumomis (šiuo metu dar dega graikai), pusdykume sparčiai virsta ir Vidurio Europa, o Amerikai sudykumėti jau nedaug belikę. Vis dėlto baisiausios dykumos galvose. Protarpiais virstančios niokojamais gaisrais.
Žygintas Kačanauskas: vyrauja mistinės kalbos, kad tuoj pasieksime kažkokį dugną, o paskui nuo jo atsispirsime. Net sunku patikėti, kad racionalūs žmonės rimtais veidais gali taip kalbėti. Juolab, kad jiems prieš akis — iškalbingi skaičiai: per pusmetį valstybės skola išaugo daugiau kaip penkiais milijardais litų. O juk iždo praskolinimas — tai ir valstybės nepriklausomybės praradimas.
Augustas Didžgalvis: „Lietuvos geležinkeliai“ mėgsta spaudai kartoti, jog keleivių vežimas nuostolingas. Bet ar stengiamasi dėl žmonių, kurie vežami? Važiuojant ilgesnį laiką traukinyje norėtųsi bevielio interneto. Toks yra net „Eurolines“ autobuse, kursuojančiame tarp Rygos ir Vilniaus. Įrengti jį nėra brangus dalykas, bet kaip tai būtų patogu keleiviams. Norėtųsi ir galimybės pasinaudoti mobiliu telefonu, ilgesnės kelionės traukiniu trukmei išsinuomoti GPS imtuvą. Kodėl keleivio vietoje nėra nė 220V elektros lizdo — XXI amžiaus paslaptis. Bilietų branginti „Lietuvos geležinkeliai“ nepamiršta, tačiau įdiegti darbuotojams dogmą, jog keleivis jų darbe yra svarbiausia — nenori, nemato prasmės, palydovai savo vagonuose jaučiasi tiesiog dievukai tarybinės santvarkos draustinyje.
Patriotai.lt išvertė į lietuvių kalbą teiginius iš Gregorio Kuklo (Gregory Koukl) filmuko „Pakantumo nepakantumas“ (The Intolerance of Tolerance), Jošo Makdauelo ir Roberto Hostetlerio (Josh McDowell, Bob Hostetler) „Naujasis pakantumas: Kaip ši kultūrinė revoliucija gresia sugriauti jus, jūsų padorumą ir jūsų vaikus“ (The New Tolerance: How a Cultural Movement Threatens to Destroy You, Your Faith and Your Children).
Pranas Morkūnas: politikai mėgsta guostis, kad mes kaip šalis neturim jokių iškasenų. Tai mokam valstiečiui po 50 centų už litrą pieno. Parduodam pieną ir jo gaminius užsieniečiams. Už gautus skatikus perkam druską, geležį, molio plyteles, naftą… Kai Pietų Lietuvoje slūgso 50 milijonų tonų (10 milijardų dolerių) druskos klodas; Prie Varėnos — 140 mln. t (7 mlrd. $) bene švariausios pasauly geležies rūdos magnetito, kurio nė sodrinti nereikia; Vakarų Lietuvoje — 60 mln. t (21 mlrd. $) naftos telkinių; prie Garliavos — 70 mln. t anhidrito; prie Anykščių — kvarcinio smėlio ir t.t.
Biržai garsėja ir toliau garsinami kaip alaus kraštas. Reklaminiuose lankstinukuose, internete ir turizmo agentūrose turistams siūloma susipažinti su alaus gaminimo papročiais, paragauti naminio alaus. Iš anksto susitarus ir didesnei turistų gaujai tai gal ir pavyktų pamatyti. Tačiau pavieniams turistams belieka eiti į „Zinutę“ ar „Piceriją“ arba pirkti bambalį „bravorinio“. Tuo pažintis su „alaus kraštu“ ir baigiasi. „Biržiečių žodžio“ žurnalisto Dariaus Mikelionio tyrimas, ar tikrai naminis alus dar gaminamas, kaip tai skelbia reklamos ir kodėl niekam nereikia privačių turistų pinigų.
Akivaizdžias socializmo negandas ekonomistai ir žalieji aktyvistai įpratę aiškinti rinka, kapitalizmo godumu ir dėl visko kaltinti nuosavybę. Niekaip nepastebėdami astronomiškai augančių mokesčių, jiems mokesčiai vis per maži, „trūksta finansavimo“.
Ryškiausias dailės kūrinys ir bene vienintelis tokio lygio statinys per dvidešimt vėl laisvos Lietuvos metų. Aišku, asmeninėmis lėšomis, per ilgą vargą ir nepaisant visų politikų trukdymų. Paminklakalys Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius, Vlado Palubinsko nuotrauka. Ant paminklo stiklo išrašyti Tautinės giesmės žodžiai.
Augustas Didžgalvis: Europos sąjungos finansuojami homoseksualų politikai ir viešųjų ryšių žurnalistai bruka iškrypėliškos paleistuvystės madą, plačiai ir vienpusiškai propaguoja gėjų ir lesbiečių gyvenimo būdą. O tuos, kurie nesižavi ištvirkavimo pažiūromis — kaltina homofobija, diskriminacija, ir šitaip išsireikalauja sau aukštesnių teisių bei nutildo kritiką ir nepriklausomas nuomones.
Liutus: puikiai suprantu, kad gelbėdami Lietuvą kiekvienas turėtume aukoti savo asmeninį priteklių. Ir tikiu, kad prireikus kiekvienas taip ir padarytume. Tai dabar man rėkia: Lietuva pavojuje — bet kokia kaina reikia gelbėti Biudžetą.
Politinio bulvaro leidėjų sukeltas gandonašos vajus, kad įstatymas, draudžiantis lytinių iškrypimų mokymą mokyklose ir išsigimimų pažangumo propagandą žiniasklaidoje varžo vaikų teises yra melagingas — teigia buvęs disidentas Viktoras Petkus ir jo sekėjai, žmogaus teisių gynėjai, išnagrinėję įstatymą ir jo oponentų argumentus. Apskritai išplitę žiniasklaidos riksmai, sensacingi sociologiniai tyrimai, nuolatiniai skundai Europos komisijai apie Lietuvoje išsikerojusį smurtą prieš moteris ir vaikus, jų seksualinį išnaudojimą šeimose, homoseksualų ir transvestitų persekiojimą Lietuvoje, apie tamsius patriarchalinius lietuvių tautos prietarus, ksenofobiją ir homofobiją — tėra valstybinių ES fondų lėšomis mintančių naujųjų komunistų puolimas prieš dar išlikusius šeimos ir padorumo papročius.

Jaunoji Lietuva buvo viena pažangiausių valstybių. Bet kur kas svarbiau — tvirtas padorumas, atsakomybė, patriotizmas ir orumas, kylantis iš nuosavybės. Jokia moralistinė nei pažangietiška valstybinio valdymo ir auklėjimo sistema nepajėgi išugdyti šių taurių kultūringo žmogaus bruožų, kurie atsiskleidžia ir suklesti tik nuosavybės sąlygomis.
Lenkija nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos — lietuviai tėra neteisėtai atsiskyrusių ir sulaukėjusių lenkų užkampis? Neapykanta Rusijai, jos išsižadėjimas ir ištikimybės priesaikos Lenkijai — meilė be atsako? Žinių radijo 2009 birželio 29 dienos klausimas.
Žinių radijo pertraukos ir savaitgalis užpildytas svetimkalbiais rypavimais, kurie ne tik erzina, bet ir žemina mūsų tautinį orumą. Lietuvį daina lydėjo nuo neatmenamų laikų, nuo žilos senovės. Dainoje jis rasdavo nusiraminimą ir paguodą. Ir džiaugsmo kibirkštį, kuri suteikdavo jėgų ir stiprybės ištverti ir išlikti savo sunkiame gyvenimo kely. Dainoje yra sukaupti mūsų tautos dvasiniai lobiai, jos unikalios kultūros atspindžiai ir meilė savo kraštui. Šventvagiška ir net pavojinga visa tai užmiršti ir paniekinti.
Profesorius Olegas Poliakovas, studentas iš Maskvos atvykęs išmokti gyvos kaimo žmonių šnekos, išleido dar neregėto masto, kruopštumo ir svarbos enciklopediją „Pasaulis ir lietuvių kalba“. Nei valdžia, nei vadovaujantieji kalbininkai žinyno pristatyme nedalyvavo, jokios mokslinės recenzijos nei viešo atsiliepimo ligšiol nepaskelbta.
Algirdas Ramanauskas, save vadinantis „Algiu Greitai“, paskelbė žurnalistams savo veiklos ctv.lt uždavinius: „Kalbajobai, naujieji mūsų personažai, yra ta vidurinioji ir žemesnioji kalbininkų grandis, kuri ir yra самые главные дураки. Čia labai svarbu pabrėžti, kad tokiais nelaikau tokių šviesių žmonių kaip Irena Smetonienė, Donatas Smalinskas ir Antanas Smetona — žmonių, kuriems tenka atlaikyti didžiulį ortodoksinio sparno spaudimą. Prisiminkime kad ir neseną -ienės bylą, kai šviesuomenė tėškė talibaniško mėšlo XXI amžiaus Lietuvai.“ „Kalbajobai man yra Talibanas, o su Talibanu nesiderama; jis naikinamas. Kalbajobai yra tie dogmatikai, kurie, nors tu juos šaudyk, nesuvokia, kad ne jiems spręsti, kaip turi vystytis mūsų kalba“.
Žygintas Kačanauskas: Valstybės iždo „deficitui“ virtus praraja tarp valdiško išlaidavimo ir valstybės pajamų, ekonominės politikos patarėjai R. Kuodis, G. Nausėda ir pan. siūlo prievartą nukreipti ne valdžios išlaidų sutramdymui, o dar didesnių mokesčių išmušimui iš juos sunešančios tautos.