Vladas Palubinskas yra „Lietuvos internete“ steigėjas, lietuviškų interneto paslaugų žinyno, WWW buveinių registro ir WML kartotekos redaktorius, pirminių interneto naujienų leidėjas ir lietuviško interneto raidos metraštininkas. Gimęs Dauguose, mokęsis Kaune, plataus profilio inžinierius, aukštojo pilotažo lakūnas akrobatas. Baigęs mokslus, gyveno ir dirbo Birštone, dabar Vilniuje.

Durbės mūšis, kurio 750 metų jubiliejų minėsime liepos 13 dieną, yra viena svarbiausių pergalių prieš Vokiečių ordiną. Savo reikšme ir mastais jis nusileidžia tik Žalgiriui. Bet kai kuriais atžvilgiais Durbės mūšis įspūdingesnis net ir už jį, nes prie Durbės žemaičiai sutriuškino jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, be to, padarė tai bemaž vieni — padedami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad Durbės mūšis pakeitė visą karo eigą — be jo Žalgirio tiesiog nebūtų buvę.

Rusas nacionalistas Sergėjus Obogujevas supeikia Delfi.ee žurnalistę Taline Mariną Filatovą, išvadinusią estus nepakenčiamais nacionalistais už tai, kad jie drįsta tarpusavy šnekėtis gimtąja kalba restorane, kuriame yra rusų ir kitų užsieniečių, nesuprantančių estiškai. Lietuvis nacionalistas Zeppelinus atskleidžia lenkomanų klastą, apšaukiant nacionalistais lietuvius, dar ne visuotinai įteisinusius nelietuviškos rašybos ir parodo liaudies gynėjų agresijos loginę seką tolerancijos reikalavimais ir aukos įvaizdžiu.

Nors lenkomaniška Lietuvos valdžia nemėgsta tautinės šventės, stengiasi tylomis preleisti didžiąją 750 metų sukaktį, kai, išdavikui Mindaugui parsidavus okupantui, Durbės mūšyje žemaičiai, narsaus ir sumanaus karvedžio Almino vedami, vieni sutriuškino abu kryžiuočių ir kalavijuočių ordinus ir išlaisvino baltus, žmonės patys rengia gražias paminėjimo ir pagerbimo šventes. Žemaičių sąjunga Kaupų kaime prie buvusios žiemių sostinės Tverų liepos 2 – 4 dienomis organizuoja iškilmes, mūšio inscenizaciją, baltų kovos ratą, riterių galynes, vyriškas varžybas, žaidimus ir koncertus. Liepos 9 – 10 latviai pačioje Durbėje pagerbs didvyrius jiems pastatytu paminklu, paroda, amatų muge ir tautiniais koncertais. Liepos 13 Medžiokalnio ąžuolyne prie Kražių — žemaičių vėliavos atkūrimo iškilmės, dainos, šokiai, jodinėjimas žemaitukais, šaudymas iš lanko. Liepos 13 draugija „Pilis“ Vilniaus įgulos karininkų ramovėje surengs istorijos tyrinėjimo paskaitas, pristatys Ingos Baranauskienės romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ bei dokumentinę tų įvykių apžvalgą „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“.
Vladas Palubinskas: Artėja metas, kai skirtingų tautų žmonės tarpusavy susišnekės kiekvienas sava kalba — internetu, išaugus ryšio pralaidumui ir sparčiai tobulėjant balso atpažinimo, jo sintezės ir sakinių automatinio vertimo programoms. Tačiau tarp jų nebus lietuvių kalbos — Europos sąjungos tam skirtus 39,5 milijonus litų Lietuvos vyriausybė perkėlė kitiems reikalams.
Tomas Čyvas: Graikija šiek tiek primena dvesiančią Sovietų Sąjungą. Klausantis Europos parlamentarų ir ministrų teiginių aiškėja, kad su vertybėmis Senajame žemyne vyksta panašūs procesai kaip ir tie, kurie dusina Graikiją ir visą euro zoną. Vilniuje ES steigiamo instituto lietuviams gydyti nuo homofobijos mokslininkai, nieko kito nemokantys lytinių teisių gynėjai profesionalai turės dar būti ir atleisti nuo mokesčių. Vienas žilas Amerikos advokatas man seminare aiškino, kad šiais laikais visą gyvenimą iš rasizmo temos nebepragyvensi – homoseksualų teisės yra pelningesnės.
Gitana Gugevičiūtė: Gegužės 7-oji — spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Veržiasi vulkanai banalybės pelenų apie išsaugotą kultūrinę ir tautinę tapatybę, laimę rašyti, skaityti, kalbėti ir mąstyti lietuviškai, džiaugsmą šildytis bendrame tautą vienijančiame (deja, jos negausinančiame) kalbos patale. Džiaugiamasi gausia periodinės spaudos pasiūla, filosofuojama apie spaudos sąžiningumą kaip valstybės demokratijos pamatą ir dar apie daug ką džiūgaujama. Deja, su tikrove, kasdienybės ritmu bei nuotaika šventė turi mažai ką bendro, labiau primena puotą maro metu. Lietuva kelia taurę už laisvę rašyti ir kalbėti, nors grįžta į spaudos draudimo metus, kai lietuviška knyga buvo stebuklas. Prisipažinsiu, buvau optimistė, tikinti, kad krizė ir mokesčių reforma kai ką išspręs į gera: sumažės leidyklų, sumažės šlamšto, o likusieji leidiniai ir juos leidžiantys organai tarpusavy varžysis kokybe. Gėdingai kliedėjau ir klydau.
„Init TV“ 2009 m. rudens ir 2010 m. pavasario savaitinių laidų „Pokalbiai pilyje“ vedėjas Seimo narys (Tautininkų frakcijos pirmininkas) Gintaras Songaila kalbina archeologus, baltų praeities istorikus, protėvių kultūros tyrinėtojus, paveldo puoselėtojus. Demokratijos siautėjimo ir pasaulinės krizės metu bent mintimis verta sugrįžti prie savo šaknų, suvokti protėvių stiprybės pamatus, gamtajausmės kultūros esmę, pažinti didžiulę, savitą, turtingą ir garbingą senovės baltų civilizaciją.

Arūnas Liuiza: Kūrinių perklausos, atkartojimo, laikmenų mokesčius vadinti autorių teisių gynyba yra nemenkas pasityčiojimas — autoriams trupiniai tenubyra. Juolab, kad autorių teisių turėtojais pripažįstami ne tik kūrinių autoriai, bet ir „juridiniai“ asmenys, leidyklos. Kurios propagandiniam karui bruka apgaulingus piratavimo ir automobilio vagystės įvaizdžius, o nuostolius skaičiuoja, menamą pardavimų apimtį tapatindamos su sutikimu pasiimti nemokamai. Pridėtos nuorodos į kitus samprotavimus ir argumentus.
Algimantas Gureckas: Glumina Lietuvos politikų ir liaudies gynėjų piktinimasis jaunimo priesaku „Lietuva lietuviams“. Europos sąjunga nereikalauja naikinti tautinių valstybių (nebent Briuselio eurokratai), o priešingai — skatina tautinių kultūrų puoselėjimą. Lietuvos respublika atkurta kaip tautinė valstybė. Lietuvos konstitucija sako, kad „(…) Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.“ (32 str.). Taigi – lietuvis. Nei lenkas, nei rusas, nei čečėnas tokios teisės neturi. Ji gali būti jiems suteikta, bet jie negali jos išsireikalauti.

Į devintąją dainų šventę Toronte (Kandoje) ketina susrinkti daugiau kaip 1100 choristų iš Šiaurės Amerikos, Anglijos, Lenkijos, Lietuvos. Jie sudarys šventės koncerto jungtinį chorą. Iš Lietuvos atvyksta ir dainininkas Marijonas Mikutavičius, kurio koncertu penktadienį prasidės dainų šventės savaitgalis. Bus smagi šeštadienio „Miestelio vakaronė“ ir iškilmingas užbaigimas — pokylis „Miško balsai“ sekmadienį. Bilietus galima užsisakyti svetainėje Dainusvente.org (angl. Lithuaniansongfest.org).
Prof. Algirdas Girininkas TV.delfi.lt Rolandui Maskoliūnui ir Robertui Narmontui apie „Lietuvos archeologijos“ šešiatomį, įvertintą 2009 metų mokslo premija (su dr. Audrone Bliujiene ir prof. Vladu Žulkum už pateiktį „Baltai Baltijos jūros erdvėje“).
Stanislovas Kerbedis (1810-1899) suprojektavo pirmąjį ir didžiausią to meto Europoje tiltą per nepatvarią Nevą, po to dar didesnį per Vislą, suprojektavo geležinkelį tarp Peterburgo, Varšuvos ir Karaliaučiaus kartu su tiltais per Dauguvą, Lugą, kt. Buvo Rusijos imperijos susisiekimo ministras, Peterburgo mokslų akademijos narys, generolas. Asmeninėmis lėšomis statė kultūros įstaigas, šelpė menininkus.
Vasario šešioliktąją prieš knygų mugę dera pagerbti rūpestingai renkamą ir kruopščiai tvarkomą tautinės kraštotyros žinyną „Lietuvos valsčiai“. Valsčiai — tai protėvių savivaldos žemės, savarankiškos valstybės, pilietinės visuomenės. Kiekviena su savo piliakalniais — kapinėmis, gynybos ir švenčių pilimis, kurias paeiliui prižiūrėjo patys pilėnai, nuosavuose sodžiuose įsikūrę ūkininkai. Įvedus krikščionybę, pilys panaikintos vardan bažnyčių, bet parapijos ilgainiui beveik atitiko valsčius. Tik 1950 metais valsčiai suskaidyti į apylinkes, dabar į seniūnijas, jos sujungtos į dirbtinius „rajonus“, o šie dar ir į apskritis.

Darius Kilinskis: Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti. Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja Anatolijus Lapinskas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas arba linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.
2010-01-11 vyriausybė paskelbė įstatymo projektą net oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose rašyti nelietuviškai. Grįsdama žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis — bet nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis, tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu.

Mokesčius miesto valymui susirinko, o nevalo. Bet nesitenkina tyliai įsisavindami lėšas — dar ir rėkia, agresyviai teršia didžiuliais apdriskusiais plakatais. Versdami prisiimti kaltę ir atgailauti pačius mokesčių mokėtojus.
Čikagoje susibūrė Lietuvos istorijos diskusijų klubas. 2009 metų gruodžio 13 dieną, sekmadienį, 11:30 klubas kviečia į vakaronę, kur teisininkas, rašytojas ir praeities tyrinėtojas Pranas Jurkus pristatys garsios žurnalistės ir mokslininkės Jūratės de Rosales veikalus apie gudų žygius ir seniausią Europos valstybę.
Norvegų programuotojai ištesėjo pažadą „išrasti ratą“ (we will reinvent the web) — naujoji naršyklės „Opera“ 10.10 atmaina išleista jau ir su interneto serveriu viduje. Tai tikrai esminė, „revoliucinė“ naujovė, keičianti interneto visuomenės santvarką. Kiekvienas asmeninio kompiuterio šeimininkas dabar tampa tikru, visaverčiu interneto veikėju, ne vien „vartotoju“. Dalintis žiniomis, bendradarbiauti, paleisti programas, teikti turinį internete dabar gali tiesiogiai, be tarpininkų — ne per tarnybines stotis. Šitu išradimu „Opera“ stoja prieš dabartinio interneto viešpačius, pirmiausia priešais „Gūglių“. „Operos Unite“ pasirodymas — panašios svarbos įvykis, kaip pirmojo asmeninio „Apple Macintosh“ išleidimas.
Algirdas Butkevičius: Lietuvos partizanams rūpėjo ne koks kerštas, kova dėl kovos, kova dėl valdžios, o be jų likusių žmonių ateitis, jų orumas, savivoka, kuo mažiau kančių. Antai literatūros profesoriumi vadintas poetas, publicistas, pasipriešinimo spaudos redaktorius Bronius Krivickas mokė ir jaunus žioplus poetus, mėginančius apdainuoti „Gegužės pirmąsias“, „Penkmečius“, „Tarybines mergaites“.
Matydami, kad apsiginti nuo žymiai didesnio priešo negalės, ir sužinoję apie 1920-11-20 numatytą Želigovskio kariuomenės puolimą iš Širvintų Ukmergės link, Lietuvos savanoriai ryžosi patys užpulti anksčiau. Vyr. ltn. T. Balnas sugalvojo ir su savo vadovaujamo bataliono apie 137 vyrais XI.19 paryčiui Širvintos paupio mišku prasiskverbė giliai į priešo užnugarį ir narsiai užpuolė to nesitikėjusios lenkų stovyklos štabą, po to iškart Paširvinčių dvare įsitvirtinusią artilerijos bateriją ir nesustodami viesulu perėjo Širvintas, imdami nelaisvėn priešo karius, žirgus, vežimus, daugybę ginkluotės. Žygis nulėmė pergalę Giedraičių kautynėse ir perlaužė Nepriklausomybės karo eigą, privertė jau okupantus nuolat trauktis. Deja, politikų koketavimas su Tautų sąjunga, stojusia ginti lenkų, sutrukdė savanoriams atsiimti Lietuvos sostinę Vilnių. — „Versmės“ rinkinyje „Lietuvos valsčiai“ (PDF).
Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.
Naujas menkinamasis terminas „homofobija“ tampa teisine veika, kuri pasipriešinimą paverčia nusikalstamu veiksmu. Fobija yra patologinė baimės būsena. Taigi visi, kurie teigia, jog lytiškumas prisideda prie asmenų, šeimos ir visuomenės gerovės tada, kai yra santuokinės vyro ir moters meilės išraiška ir yra atviras gyvybės davimui, dabar laikomi ligoniais. Kad „homofobija“ būtų laikoma nusikalstama, ES teisės aktuose ji priskiriama tai pačiai kategorijai kaip rasizmas, antisemitizmas ir ksenofobija. Bet koks pasisakymas prieš homoseksualumą, ypač paremtas moksliniais argumentais, laikomas neapykanta. Žodžio laisvės nebėra.

Vilniaus miesto savivaldybė visai atvirai išsižadėjo, oficialiai atsisakė šią žiemą valyti miesto šaligatvius ir kiemus. Mokesčius išsireikalavo, pinigus iš žmonių tam susirinko, o tesėti pareigos nebenori — krizė. Nuotraukoje: srutos iš savivaldybės rūmų Konstitucijos prospekte, ties pačiu paradiniu fasadu, einant per pagrindines duris, tiesiog po iškaba su herbu. Čia nuotraukoje dar nesimato fotografui už nugaros plakato „Vilnius — Europos kultūros sostinė!“.
Keletas Antano Baranausko tautinių giesmių iš 1998 metais išleistos MC kasetės, 2007 metais perrašytos į CD plokštelę. Jas dar tebegieda Lietuvos sodžiuose ir Anykščių „Valaukis“ (vadovė Violeta Juciuvienė).
2009 spalio 14 Žinių radijo laida „Raktas“ primena Prūsijos etnocidą 1944 spalio 16, kai lietuvninkai pagal demokratinių šalių susitarimą buvo Raudonosios armijos „išvalyti“: sušaudyti, sutraiškyti tankais, nuskandinti jūroje. Mažosios Lietuvos nebeliko. Tokio nuožmaus, nežmoniško visų vietinių gyventojų nušlavimo pavyzdžių nesenais laikais nėra, artimiausias — senųjų Anatolijos tautų (armėnų, graikų, trakų) iškraustymas iš dabartinės Turkijos pagal taikos sutartį su Antante (maždaug būsimąja Europos sąjunga) Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Bet ten žudė tik besipriešinančius išsinešdinti, o čia išnaikino visus.
Ką galima vadinti piktybiniu spam kenkėju, kaip turėtų atrodyti gėdos stulpas, ar susirinktų talkininkų juodajam sąrašui tvarkyti, o gal verta steigti lietuvišką DNSBL serverį?
Susiderėdamas dėl paramos „Barclays“ bankui, ūkio ministras skyrė ne savo, ne ministerijos, ne valdžios, o mokesčių mokėtojų pinigus. Ministras privalo pasakyti, koks „dotacijos“ dydis, nes išleisti mūsų visų pinigai. Verslo tarpusavio sutartys gali būti slaptos, tačiau valdžios su verslu sutartyse jokio slaptumo būti negali, nes iš esmės tai yra verslo sutartys su visais mokesčių mokėtojais. Tuomet verslas turėtų apsispręsti: viešos sutartys ir mokesčių mokėtojų pinigai — arba konfidencialios sutartys ir jokių valstybės pinigų. Bet geriausia, kad tokio pasirinkimo iš viso nebūtų — mokesčių mokėtojų pinigai negali būti siūlomi verslui. Čia aš priėjau prie ministro antro argumento, kodėl sutartys turėtų būti „konfidencialios“ — esą jie derasi ir su kitais „partneriais“, ir sutarties atskleidimas „turėtų įtakos tokių derybų eigai“. Palaukit palaukit, negana buvo išleisti neįvardintos sumos vienai kompanijai, tai norit dar padovanoti iš mokesčių mokėtojų prievarta atimtų pinigų dar ir kitoms kompanijoms? Apie kokias derybas dar gali būti kalba, kai mokesčius ir toliau ruošiamasi didinti, pasmerkiant šalies verslą agoniškai mirčiai? Verslo sąlygos visoms įmonės turi būti tokios, kad netektų papirkinėti įmonių, kad čia ateitų. Nes pritraukus kelias užsienio kompanijas užsmaugtų tūkstančių lietuviškų įmonių sąskaita, gyvenimas bus labai vienišas ir nesmagus — Kaetana Leontjeva.

34 metų 191 cm ūgio 170 kg svorio stipruolis Žydrūnas Savickas iš Biržų nugalėjo šiandien, 2009-10-03 šeštadienį, pasibaigusiose pasaulio galiūnų pirmenybėse. Pirmenybių finalas vyko Maltoje tris dienas, nuo 2009 spalio 1 iki 3 dienos.
Init TV laidos „Nuomonės. Istorija, kurios nežinome“ vedėjas Sigitas Valadka kalbina Jūratę de Rosales ir Guillermo Morón iš Karakaso, Dario Fernández-Morera iš Čikagos, Aivarą Lileiką iš Londono, Algirdą Girininką iš Klaipėdos, Romualdą Grigą, Rimantą Matulį ir Vladą Palubinską iš Vilniaus, Algirdą Patacką, Virginiją Skučaitę ir Leopoldą Krušinską iš Kauno apie protėvių senovę prieš Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Čia ne kopija, o tik vaizdas į laidos įrašus, saugomus Init TV sandėly.
Sigito Valadkos televizijos laida „Nuomonės. Istorija, kurios nežinome“ vyksta ketvirtadieniais per „Init TV“, vaizdo įrašai čia skiltyje „Raiškiai“, URL http://on.lt/filmai/.
Antanas Baranauskas „Anykščių šilelį“ sukūrė ne skaitymui ir juo labiau ne deklamavimui, o giedojimui. Apskritai deklamavimas, išpūstas deklaratyvus maivymasis, jausmų demonstravimas, humanitarinis romantizmas ir bulvaras yra svetimas lietuvių padorumo papročiams ir grožio suvokimui, tautos kultūra yra kur kas aukštesnio lygio.
Vargu ar rasi pasaulyje kitą šalį, kurioje vos trims milijonams žmonių tektų pusšimtis aukštųjų mokyklų. Galiu lažintis, kad po keleto metų kas antras bedarbis turės vadybininko diplomą — Vakaris Deksnys.
Liutauras Ulevičius: politikai, viešai kovodami už toleranciją ir vaikų teisių gynimą, iš tikrųjų diegia privalomą vištgaidiškų lytinių iškrypimų mokymąsi. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas seime jau priimtas, prezidentė pasirašė.
Kol nebus pasmerktas internetiniuose dienoraščiuose įprastas rašinių ištisinis kartojimas jų rodyklėse, tol ‹h1›, ‹h2›, ‹h3›, ‹h4›, ‹header›, ‹hgroup›, ‹section› paskirties painiava ir loginė maišatis neišvengiama.

Arnoldas Švarcnegeris vėl kovoja. JAV Kalifornijos valstijos gubernatorius, kultūristas, karatistas ir artistas terminatorius šiandien paskelbė kovą su miškų gaisrais. Kaip kasmet, ištisiniais gaisrais, eilinį kartą evakuojant žmones, paliekant sudegti namus. Įprastas, būdingas demokratinės santvarkos įvykis. Akivaizdus vis labiau kerojančio socializmo požymis. Nesvarbu, kas padarė nuostolį, atsakingi mes. Kas priteršė, jauskim kaltę, rūpinkimės visi. Agituokim, organizuokim akcijas. Gamta — visų namai. Nenuostabu, kad buvęs vešliausias Viduržemio baseinas virtęs dykumomis (šiuo metu dar dega graikai), pusdykume sparčiai virsta ir Vidurio Europa, o Amerikai sudykumėti jau nedaug belikę. Vis dėlto baisiausios dykumos galvose. Protarpiais virstančios niokojamais gaisrais.
Žygintas Kačanauskas: vyrauja mistinės kalbos, kad tuoj pasieksime kažkokį dugną, o paskui nuo jo atsispirsime. Net sunku patikėti, kad racionalūs žmonės rimtais veidais gali taip kalbėti. Juolab, kad jiems prieš akis — iškalbingi skaičiai: per pusmetį valstybės skola išaugo daugiau kaip penkiais milijardais litų. O juk iždo praskolinimas — tai ir valstybės nepriklausomybės praradimas.
Augustas Didžgalvis: „Lietuvos geležinkeliai“ mėgsta spaudai kartoti, jog keleivių vežimas nuostolingas. Bet ar stengiamasi dėl žmonių, kurie vežami? Važiuojant ilgesnį laiką traukinyje norėtųsi bevielio interneto. Toks yra net „Eurolines“ autobuse, kursuojančiame tarp Rygos ir Vilniaus. Įrengti jį nėra brangus dalykas, bet kaip tai būtų patogu keleiviams. Norėtųsi ir galimybės pasinaudoti mobiliu telefonu, ilgesnės kelionės traukiniu trukmei išsinuomoti GPS imtuvą. Kodėl keleivio vietoje nėra nė 220V elektros lizdo — XXI amžiaus paslaptis. Bilietų branginti „Lietuvos geležinkeliai“ nepamiršta, tačiau įdiegti darbuotojams dogmą, jog keleivis jų darbe yra svarbiausia — nenori, nemato prasmės, palydovai savo vagonuose jaučiasi tiesiog dievukai tarybinės santvarkos draustinyje.
Patriotai.lt išvertė į lietuvių kalbą teiginius iš Gregorio Kuklo (Gregory Koukl) filmuko „Pakantumo nepakantumas“ (The Intolerance of Tolerance), Jošo Makdauelo ir Roberto Hostetlerio (Josh McDowell, Bob Hostetler) „Naujasis pakantumas: Kaip ši kultūrinė revoliucija gresia sugriauti jus, jūsų padorumą ir jūsų vaikus“ (The New Tolerance: How a Cultural Movement Threatens to Destroy You, Your Faith and Your Children).
Pranas Morkūnas: politikai mėgsta guostis, kad mes kaip šalis neturim jokių iškasenų. Tai mokam valstiečiui po 50 centų už litrą pieno. Parduodam pieną ir jo gaminius užsieniečiams. Už gautus skatikus perkam druską, geležį, molio plyteles, naftą… Kai Pietų Lietuvoje slūgso 50 milijonų tonų (10 milijardų dolerių) druskos klodas; Prie Varėnos — 140 mln. t (7 mlrd. $) bene švariausios pasauly geležies rūdos magnetito, kurio nė sodrinti nereikia; Vakarų Lietuvoje — 60 mln. t (21 mlrd. $) naftos telkinių; prie Garliavos — 70 mln. t anhidrito; prie Anykščių — kvarcinio smėlio ir t.t.
Biržai garsėja ir toliau garsinami kaip alaus kraštas. Reklaminiuose lankstinukuose, internete ir turizmo agentūrose turistams siūloma susipažinti su alaus gaminimo papročiais, paragauti naminio alaus. Iš anksto susitarus ir didesnei turistų gaujai tai gal ir pavyktų pamatyti. Tačiau pavieniams turistams belieka eiti į „Zinutę“ ar „Piceriją“ arba pirkti bambalį „bravorinio“. Tuo pažintis su „alaus kraštu“ ir baigiasi. „Biržiečių žodžio“ žurnalisto Dariaus Mikelionio tyrimas, ar tikrai naminis alus dar gaminamas, kaip tai skelbia reklamos ir kodėl niekam nereikia privačių turistų pinigų.
Akivaizdžias socializmo negandas ekonomistai ir žalieji aktyvistai įpratę aiškinti rinka, kapitalizmo godumu ir dėl visko kaltinti nuosavybę. Niekaip nepastebėdami astronomiškai augančių mokesčių, jiems mokesčiai vis per maži, „trūksta finansavimo“.
Jau senokai pastebėjau, kaip raštas gadina kalbą (kanceliarinė puskalbė ilgainiui persikrausto į gyvąją šneką). Bet dėl visuotinio dainavimo išnykimo kaltę įžiūrėjau tiktai radijo (ir muzikos įrašų) išplitime. Vis dėlto manau, kad tai tėra šalutinės sąlygos, o pagrindinė aukšto lygio kalbos ir dainos kultūros priežastis — gyvenimas nuosavybės sąlygomis. Vladas Palubinskas
Ryškiausias dailės kūrinys ir bene vienintelis tokio lygio statinys per dvidešimt vėl laisvos Lietuvos metų. Aišku, asmeninėmis lėšomis, per ilgą vargą ir nepaisant visų politikų trukdymų. Vlado Palubinsko nuotrauka. Ant paminklo stiklo išrašyti Tautinės giesmės žodžiai (čia gaidos ir garsas).
Universitetai verčiasi socialiniais „mokslais“ — kasmet kepa neįgalius valdovus: vadybininkus, administratorius, ekonomistus, ekspertus, inspektorius, prokurorus, dirbančių ir išmanančių meistrų tikrintojus ir auklėtojus. Vladas Palubinskas:
Augustas Didžgalvis: Europos sąjungos finansuojami homoseksualų politikai ir viešųjų ryšių žurnalistai bruka iškrypėliškos paleistuvystės madą, plačiai ir vienpusiškai propaguoja gėjų ir lesbiečių gyvenimo būdą. O tuos, kurie nesižavi ištvirkavimo pažiūromis — kaltina homofobija, diskriminacija, ir šitaip išsireikalauja sau aukštesnių teisių bei nutildo kritiką ir nepriklausomas nuomones.
Liutus: puikiai suprantu, kad gelbėdami Lietuvą kiekvienas turėtume aukoti savo asmeninį priteklių. Ir tikiu, kad prireikus kiekvienas taip ir padarytume. Tai dabar man rėkia: Lietuva pavojuje — bet kokia kaina reikia gelbėti Biudžetą.
Politinio bulvaro leidėjų sukeltas gandonašos vajus, kad įstatymas, draudžiantis lytinių iškrypimų mokymą mokyklose ir išsigimimų pažangumo propagandą žiniasklaidoje varžo vaikų teises yra melagingas — teigia buvęs disidentas Viktoras Petkus ir jo sekėjai, žmogaus teisių gynėjai, išnagrinėję įstatymą ir jo oponentų argumentus. Apskritai išplitę žiniasklaidos riksmai, sensacingi sociologiniai tyrimai, nuolatiniai skundai Europos komisijai apie Lietuvoje išsikerojusį smurtą prieš moteris ir vaikus, jų seksualinį išnaudojimą šeimose, homoseksualų ir transvestitų persekiojimą Lietuvoje, apie tamsius patriarchalinius lietuvių tautos prietarus, ksenofobiją ir homofobiją — tėra valstybinių ES fondų lėšomis mintančių naujųjų komunistų puolimas prieš dar išlikusius šeimos ir padorumo papročius.
Jaunoji Lietuva buvo viena pažangiausių valstybių. Bet kur kas svarbiau — tvirtas padorumas, atsakomybė, patriotizmas ir orumas, kylantis iš nuosavybės. Jokia moralistinė nei pažangietiška valstybinio valdymo ir auklėjimo sistema nepajėgi išugdyti šių taurių kultūringo žmogaus bruožų, kurie atsiskleidžia ir suklesti tik nuosavybės sąlygomis.
Lenkija nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos — lietuviai tėra neteisėtai atsiskyrusių ir sulaukėjusių lenkų užkampis? Neapykanta Rusijai, jos išsižadėjimas ir ištikimybės priesaikos Lenkijai — meilė be atsako? Žinių radijo 2009 birželio 29 dienos klausimas.
Žinių radijo pertraukos ir savaitgalis užpildytas svetimkalbiais rypavimais, kurie ne tik erzina, bet ir žemina mūsų tautinį orumą. Lietuvį daina lydėjo nuo neatmenamų laikų, nuo žilos senovės. Dainoje jis rasdavo nusiraminimą ir paguodą. Ir džiaugsmo kibirkštį, kuri suteikdavo jėgų ir stiprybės ištverti ir išlikti savo sunkiame gyvenimo kely. Dainoje yra sukaupti mūsų tautos dvasiniai lobiai, jos unikalios kultūros atspindžiai ir meilė savo kraštui. Šventvagiška ir net pavojinga visa tai užmiršti ir paniekinti.
Profesorius Olegas Poliakovas, studentas iš Maskvos atvykęs išmokti gyvos kaimo žmonių šnekos, išleido dar neregėto masto, kruopštumo ir svarbos enciklopediją „Pasaulis ir lietuvių kalba“. Nei valdžia, nei vadovaujantieji kalbininkai žinyno pristatyme nedalyvavo, jokios mokslinės recenzijos nei viešo atsiliepimo ligšiol nepaskelbta.
Algirdas Ramanauskas, save vadinantis „Algiu Greitai“, paskelbė žurnalistams savo veiklos ctv.lt uždavinius: „Kalbajobai, naujieji mūsų personažai, yra ta vidurinioji ir žemesnioji kalbininkų grandis, kuri ir yra самые главные дураки. Čia labai svarbu pabrėžti, kad tokiais nelaikau tokių šviesių žmonių kaip Irena Smetonienė, Donatas Smalinskas ir Antanas Smetona — žmonių, kuriems tenka atlaikyti didžiulį ortodoksinio sparno spaudimą. Prisiminkime kad ir neseną -ienės bylą, kai šviesuomenė tėškė talibaniško mėšlo XXI amžiaus Lietuvai.“ „Kalbajobai man yra Talibanas, o su Talibanu nesiderama; jis naikinamas. Kalbajobai yra tie dogmatikai, kurie, nors tu juos šaudyk, nesuvokia, kad ne jiems spręsti, kaip turi vystytis mūsų kalba“.
Valstybės iždo „deficitui“ virtus praraja tarp valdiško išlaidavimo ir valstybės pajamų, ekonominės politikos patarėjai R. Kuodis, G. Nausėda ir pan. siūlo prievartą nukreipti ne valdžios išlaidų sutramdymui, o dar didesnių mokesčių išmušimui iš juos sunešančios tautos — Vladas Palubinskas.
Ekonominė krizė vadinama natūraliu, ciklišku gamtos dėsniu. Infliacija (melas, išpūsti prirašymai, pinigų klastojimas, vagystė) siūloma kaip gelbėjimosi priemonė, gąsdinama defliacijos pavojais. Viešoji nuomonė ruošiama visuotiniam turto nusavinimui per pinigus, o skolininkams teikiama pirmenybė prieš savininkus. 2009-03-12 Lietuvos radijo Andrius Užkalnis iš Londono.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija klastoja žodžius, skatina kalbajobus tyčiotis iš lietuvių kalbos ir persekioti padorius kalbininkus. Žiniasklaida jau sklidina vaipukų, weblenimo, mikčiojimo, amsėjimo, nebeaišku, kuris iš jų pažangiausias ir sektinas. Bet Nacionalinio diktanto išrinktas ištiktukas Komisijai per silpnas, nepakankamai riebus, tad VLKK surengė savo rinkimus, iš aštresnių žodelių. Bruka tautai kūrvų kultūrą su kalinių keiksmažodžiais.

„Atgimimas“, Nacionalinis radijas ir televizija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Pedagogų profesinės raidos centras, Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos paštas, Savivaldybių asociacija ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija vėl šaukia į mūšį. Muštynėms išsikėlę apdraskytą Afrikos spalvų ir juodą piratų vėliavą su kaukole bei sukryžiuotais žastikauliais. Rėkdami „Nacionalionis diktantas! Prieš barbarizmus, asimiliaciją, žargoną“ — patys vien svetimžodžiais. Apipešiotame ir dėmėtame plakate, apšepusiu ir išterliotu veidu. Kažkodėl dar ne negro, būtų visai nacionalpolitkorektiška. Net oficialus VLKK kvietimas priterštas kalbos ir rašybos klaidų.
Povilo Mataičio Lietuvių folkloro ansamblis Rumšiškėse pagerbia Antano Degučio, Prano Puskunigio ir Skriaudžių kanklininkų atminimą. Scenografijos dailininkė Dalia Mataitienė. Stilizuota, grojimas ir dainavimas suprastintas. Neišsaugotas buvęs skambesys, nebeliko nei giedojimo papročio, nei gaidų, nei garso įrašų. Šis koncertas įrašytas į filmą, čia daugiau jo ištraukų.
Dainuoja „Kupolė“, veda Gintautas Mikalauskas ant Mergelių akių ežero prie Druskininkų, 2008-12-21 LTV laidai „Gyvenimo ratu“.
„Spiečius“ Žilvino Pekarsko TV laidoje „Kultūra“ 2008-05-31. Dainą veda Dominyka Kriščiūnaitė.
„Už ką barsi“, „Aisiu in kalnelius“ ir „Sakyk sudieu“ dainuoja Kaišiadorių „Verpeta“, dainas veda Valerija Jankauskienė.
„Kupolė“ traukia žemaitišką dainą, veda vadovas Antanas Bernatonis.
Seno lietuvių kalbos žodžio lieta reikšmė — nauda, pelnas. Išvestinės: tikslas (naudos siekimo prasme, pritaikymas, panaudojimas); įrankis (vėlgi uždarbio, pragyvenimo, pramonės); dalykas, reikalas (verslo prasme); (žmogaus) būdas, gabumas ir galop — valstybė, valdžia, didikai (valdžios žmonės). Lietis — šeimininkas, valdininkas, karininkas, ūkininkas, pramoninkas, bet pirmiausia verslininkas. Lietuva (Lietva, Lietua, Lietuo, o tarmiškai ir Leitva, Litva, Latva) — šių lietuviškų patricijų, arijų šalis, bajorų sąjunga, tautos valstybė. Tik humanitariniu romantizmu persmelkta visuotinė privaloma švietimo sistema mus įtikinusi, kad galia pasiekiama kariniu smurtu (dabar „pinigų valdžia“).
Nežinojau šitos katalikų bažnyčios dogmos. Šarūnas Puščius pripažįsta, kad laisvamaniai XIX-XX a. tautinio atgimimo šaukliai (Basanavičius, Kudirka, Šliūpas, Vydūnas) buvo pavyzdingai dori, vis dėlto kartoja jų amžininko kunigo Staugaičio abejonę „bet kokia bus antroji, trečioji kartos, išauklėtos be tikėjimo?“. Sutinku su šia abejone, nors nesutinku su antraštiniu teiginiu. Ir Napoleonas puikiai suprato doros svarbą visuomenės santvarkai, todėl rėmė paprotines religijas (ne vien katalikybę, bet net ir islamą Egipte) — nes dauguma žmonių be doros pakriks, sukels sumaištį, suirutę ir nesantaiką. Vis dėlto manau, kad dogmos priežastis yra mokslo dar neišspręstos problemos — pirmiausia ekonomika, teisė, psichologija ir filosofija išvis nėra mokslai, dar be pasaulėžiūros pamatų. Vladas Palubinskas.

Likimas mums suteikė nuostabią progą gyventi gražiausios istorijoje kaitos, sparčiausios informacinės revoliucijos laikais. Turime galimybę ne tik naudotis, bet ir patys prisidėti, kuriant gražesnį gyvenimą. Kol internetas nesuvaržytas, jame laisvai reiškiasi saviveikla ir savivalda, asmeninė atsakomybė, tiesioginiai santykiai, savanoriškas bendradarbiavimas, net standartai klostosi savaime! Savitarpio pagalba, švietimas, silpnesniųjų parama, socialinė rūpyba net nepažįstamais žmonėmis — tai, kas laikoma valstybės prigimtimi ir mokesčių priežastimi — internete vyksta savanoriškai, nemokamai, aukšta kokybe ir didžiuliais mastais, nuogąstaujama tik ar ne per daug. Paskatindama savanoriškus visuomenei naudingus darbus, valstybė atsidėkotų ir sulauktų kur kas daugiau naudos, negu švaistydama lėšas pompastiškiems projektams, kurie iškart nusibaigia, kai tik pasibaigia jų reklamos vajus.
Konferencija „Interneto lituanika: vieta, vertė ir sklaidos kryptys“ vyko ketvirtadienį, 2005-12-08 Mokslų akademijos bibliotekos salėje. Pirmą kartą susirinko daugelis labiausiai lietuviškam internetui nusipelniusių žmonių, pažangaus jaunimo. Buvo puikūs pranešimai, įdomios diskusijos. Buvo smagu. Kilo pasiūlymų rengti panašias sueigas ir ateity.
Profesoriaus Gintauto Česnio 65 metų sukakčiai pažymėti Janina Tutkuvienė pateikia šios iškilios asmenybės — Lietuvos mokslų akademijos nario eksperto, buvusio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano (1988-1999), Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėjo (1988-2001), Lietuvos valstybinės premijos laureato (1989) ir Estijos valstybinio apdovanojimo (2005) — mokslinės veiklos ir kitos kūrybos apžvalgą. Gintautas Česnys baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą 1963 metais. Jo mokslinė ir pedagoginė veikla rutuliojosi nuo auksologijos (pirmoji disertacija „Lietuvių kūdikių auksologinė charakteristika, longitudinalinis tyrimas“, 1970) iki lietuvių etnogenezės (antroji disertacija „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“, 1986) problemų nagrinėjimo. Dabar profesorius daugiausia laiko skiria svarbiausių Lietuvos antropologijos istorijos periodų apibendrinimui, iškiliausių jos asmenybių mokslinės veiklos nagrinėjimui.