Pareiškimai, pamokslai, proginiai pasisakymai.



Mūsų kaimo žmonės yra padaryti išmaldos prašytojais. Išmaldos, kuri duodama tada, kai valstietis atsisako prekinės gamybos ir pasirenka išlaikytinių padėtį. Žmogų pradėta vertinti ne už darbą, o už tinginiavimą. Dar daugiau: jeigu nedirbsi — gausi pinigų, o jeigu dirbsi — gali būti nubaustas ir turėsi nuostolių. Todėl Lietuvoje dirvonuoja didžiausi plotai, kaimiečiai nebelaiko gyvulių nei paukščių. O juk darbštumas Lietuvos šeimų ūkiuose nuo amžių buvo viena pagrindinių žmogaus dorybių. Lietuvių tautą sukūrė, jos papročius ir valstybę visais amžiais gynė savarankiški ūkininkai. Dabar atvirai propaguojamas artimiausiu metu prasidėsiantis šeimos ūkių (sodybų) žemės valdų „konsolidavimas“ — jų supirkinėjimas bei stambinimas iki ne mažesnio kaip 500 hektarų. Tai niekuo nepateisinamas, tiesiog nusikalstamas kėsinimasis į Lietuvos sodžius — tautos tapatumo, demografinio ir kultūrinio gyvybingumo, sveiko gyvenimo būdo bei sveikų žemės ūkio produktų gamybos lobyną — šeimos ūkių likimą.

Aš naiviai pasirinkau kolegiją, kuri buvo tokia pat brangi, kaip ir Stanfordas, ir visos mano tėvų santaupos buvo išeikvotos pasirengimui. Po šešių mėnesių jau nemačiau savo studijavimo prasmės. Aš nežinojau, ką noriu daryti gyvenime, ir nesupratau, kaip kolegija padės man tai suvokti. Tiesiog leidau vėjais tėvų pinigus, kuriuos jie kaupė visą gyvenimą. Jeigu jūs dar neradote savo veiklos — ieškokite. Nesustokite. Kaip būna su visais širdžiai mielais darbais — suprasite, kai susirasite.


Keldama hipotezes apie didį probaltų vaidmenį visoje Europos istorijoje ir kultūroje, autorė remiasi daugybe istorinių šaltinių, archeologų, kalbininkų tyrinėjimais ir išvadomis. Jos keliamos ir grindžiamos hipotezės apie getų – dakų ir trakų įspaudą Europos istorijoje, apie probaltiškojo kamieno ypatingą reikšmę, grindžiamos labai svarbiais įvairiais šaltiniais ir jų aiškintojų, interpretatorių svarstymais bei diskusijomis. Man nekelia abejonių Jūratės Statkutės de Rosales gera savijauta tame rate, palaikoma dalykų žinojimo, fundamentalumo, erudicijos ir sąžiningumo. Imponuoja rašančiosios geismas, jai susitikus su tai, kas istorijoje atrodytų nesuprantama, nuodugniai aiškintis, dėliotis, vengti visažinio povyzos.
Justinas Marcinkevičius atkartojo savo pirmtako Maironio žygdarbį — atkūrė lietuvių tautą siejančius dvasinius ryšius. Kaip gerasis voras be atvangos pynė ir taisė tą įstabų tautos vienybę saugantį ir jos žaizdas gydantį „voratinklį“. Poetas įprastiems ir nuvalkiotiems žodžiams sugrąžindavo pirmykštį jų šventumą, suteikdavo jėgos ir įtaigos. Ypač skaudžiai išgyveno valstybės išdavystę, valdžios puolimą prieš gimtąją kalbą ir kraštotyros panaikinimą mokyklose. Jaunoji karta mažai žino Justino Marcinkevičius kūrybos, bet jei moksleivis poetą priimtų į savo širdį, vargu ar gundytųsi amžiams palikti savo tėvų ir prosenelių šalį.
Lietuvių kalbos apsauga yra ir lietuvių tautos tęstinumo garantija. Seimas turi atmesti Vyriausybės pateiktą antikonstitucinį įstatymo projektą, kuriuo siekiama įteisinti nelietuvišką rašybą, keisti lietuvišką abėcėlę, nes jis griautų lietuviškos rašybos sistemą ir sukeltų sumaištį valstybės viešajame gyvenime. Latviškas svetimvardžių rašybos modelis yra vienintelis įmanomas kompromisas, jį atgimstančiai Lietuvai siūlė dar Vincas Kudirka, jam pritarė tarptautinis žmogaus teisių teismas. Taip elgtis mus įpareigoja ir baltiškasis solidarumas, dviejų išlikusių Baltų kalbų giminystė.
Politinio bulvaro leidėjų sukeltas gandonašos vajus, kad įstatymas, draudžiantis lytinių iškrypimų mokymą mokyklose ir išsigimimų pažangumo propagandą žiniasklaidoje varžo vaikų teises yra melagingas — teigia buvęs disidentas Viktoras Petkus ir jo sekėjai, žmogaus teisių gynėjai, išnagrinėję įstatymą ir jo oponentų argumentus. Apskritai išplitę žiniasklaidos riksmai, sensacingi sociologiniai tyrimai, nuolatiniai skundai Europos komisijai apie Lietuvoje išsikerojusį smurtą prieš moteris ir vaikus, jų seksualinį išnaudojimą šeimose, homoseksualų ir transvestitų persekiojimą Lietuvoje, apie tamsius patriarchalinius lietuvių tautos prietarus, ksenofobiją ir homofobiją — tėra valstybinių ES fondų lėšomis mintančių naujųjų komunistų puolimas prieš dar išlikusius šeimos ir padorumo papročius.
Sarmatijos ir Lietuvos istorijos esmę privalo žinoti kiekvienas valstybės tarnautojas ir politikas. Būtina patikrinti valstybės įstaigų istorikų veiklą dėl protėvių ir mūsų valstybės istorijos netyrimo ir neviešinimo, dėl Sarmatijos vertinimo klaidų ir duomenų tyčinio klastojimo, dėl aplaidaus pareigų nevykdymo pradėti ikiteisminį tyrimą.
Gimtoji kalba tapo Kalbos komisijos politikų įkaite. Lietuvių kalbai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.

Apsišarvavę mokslo išradimais, naujosiomis technologijomis ir socialinėmis garantijomis, kažką labai svarbaus savyje prarandame. Įpratome, yra patogiau sakyti „mes“, nei „aš“ ir taip asmeninės atsakomybės nusikratyti. Bet ar ne dėl to ir traukiasi mūsų galvos, nyksta mintys? O jei minties nėra, tai ir žodžio nebereikia.

Šiandieninei visuomenei būdingas socialinio nepasitenkinimo reiškimas. Palankiausia tam dirva — bulvarinis internetas, ypač galėjimas anonimiškai išrėkti nuomonę. Gatvės ir minios stiliaus veržimasis į rašytinę kalbos vartoseną tampa problema. Vargu ar lietuvių kalbai gresia visiškas išnykimas. Bet kokiu atveju dar ilgai išliks lietuviškai kalbančių žmonių, išliks rašytinių lietuvių kalbos ir kultūros paminklų. Tačiau virtimas puskalbe — visiškai įmanomas. Nepilnas sakinys (nuotrupa), „nepilna“ mintis galvoje, „nepilnas“ mąstymas — tai „nepilna“ asmenybė. O „nepilna“ asmenybė — nebėra atsakomybės už sakinį, vadinasi, esi paveikus, lengva tavimi manipuliuoti.

Likimas mums suteikė nuostabią progą gyventi gražiausios istorijoje kaitos, sparčiausios informacinės revoliucijos laikais. Turime galimybę ne tik naudotis, bet ir patys prisidėti, kuriant gražesnį gyvenimą. Kol internetas nesuvaržytas, jame laisvai reiškiasi saviveikla ir savivalda, asmeninė atsakomybė, tiesioginiai santykiai, savanoriškas bendradarbiavimas, net standartai klostosi savaime! Savitarpio pagalba, švietimas, silpnesniųjų parama, socialinė rūpyba net nepažįstamais žmonėmis — tai, kas laikoma valstybės prigimtimi ir mokesčių priežastimi — internete vyksta savanoriškai, nemokamai, aukšta kokybe ir didžiuliais mastais, nuogąstaujama tik ar ne per daug. Paskatindama savanoriškus visuomenei naudingus darbus, valstybė atsidėkotų ir sulauktų kur kas daugiau naudos, negu švaistydama lėšas pompastiškiems projektams, kurie iškart nusibaigia, kai tik pasibaigia jų reklamos vajus.

Kūrėjų ir vartotojų pilietinės nuostatos demokratinėje santvarkoje labai skiriasi. Kūrėjas labiausiai pasikliauja savimi. Ėmėjai kliaujasi svetimas gėrybes skirstančia valdžia. Kūrybingas davėjas yra taikus. Bedvasiai ėmėjai yra aršūs. Kūrėjas dažniausiai būna individualistas. Agresyvūs svetimo turto dalintojai lengvai spiečiasi į būrius ir minias. Ėmėjai aršiai kovoja su kūrėjais, kad šie jiems atiduotų kuo daugiau. Kūrėjas kovoja ne su žmonėmis, o su žmogiškomis ydomis — pirmiausia savo paties ydomis. Kūrėjas stoja už lygias teises visiems veikti savarankiškai, už veikos padarinius atsakant savo turtu ir garbe. Ėmėjai griebiasi tikrinti, apskaičiuoti ir pažaboti veikiančių kūrėjų, mūru stoja tik už teisę visiems po lygiai suvartoti, savo atsakomybę perkeliant valstybiniam socialiniam draudimui. Kūrėjas susitaiko su valdžia, kuri gerbia kūrybą ir gina nuosavybę. Ėmėjai trokšta valdžios, kuri juos gintų, šelptų ir gerbtų.