Rimantas Matulis Apie Zigmo Zinkevičiaus knygą „Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas“:
Oficialusis mokslas apie mūsų tautos kilmę yra visiškai įstrigęs —
, 2008-01-12.

Kas trukdo spręsti lietuvių kilmės problemas?

Lietuvių kalbos instituto leidykla 2006 m. išeido Zigmo Zinkevičiaus knygutę „Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas“, kurioje kritikuojami „pseudomokslininkai“ Rimantas Matulis, Nijolė Vyšniauskienė, Gintaras Valiukevičius, Juozas Jokubauskas, Jurijus Lipovka, Jūratė Statkutė-Rosales, Vytautas Rimša, Panciška Regina Liubertaitė ir kiti straipsnių autoriai, bandantys spręsti lietuvių tautos kilmės problemas. Pabandysiu padiskutuoti su lietuvių kalbos žinovu Zigmu Zinkevičiumi, nes manau, kad daugelis jo šioje knygelėje paskelbtų minčių kalba apie pačias svarbiausias mūsų tautos kilmės problemas, kurias būtina nedelsiant išsiaiškinti, bent jau pabandyti tai atlikti. Tik ginčuose gimsta tiesa!

Visų pirma turiu pripažinti, kad jeigu visi čia išvardinti „pseudomokslininkai“ būtų gerai išstudijavę lyginamąją ir bendrąją kalbotyrą, tai būtų išvengta daugelio klaidų ir prie kai kurių išvadų galima būtų prieiti trumpesniu keliu. Bet, kaip matysime, lyginamoji kalbotyra sprendžiant mūsų klausimą gali prisidėti tik iš dalies. Ką lyginamoji kalbotyra galėtų pasakyti, kodėl getai pirmojo tūkst. pr. Kristų pirmoje pusėje, kaip rašo Herodotas, persivadino trakais ir kodėl tie trakai II a. pr. Kr., kaip rašo romėnai, persivadino dakais? Neužtenka vien surasti antikos laikais šių visų trijų etnosų įkurtas valstybes Balkanuose ir nubraukti jų tūkstantmetę istoriją, karus, klajones ir nesidomėti pradine jų kilme. Pats Z. Zinkevčius rašo, kad daugelis antikos laikais minimų tautų beveik nepaliko rašto paminklų, taigi apie jų kilmę, maišymąsi, vardų keitimą galime spręsti iš seniausių rašytinių šaltinių mums žinomomis kalbomis. Todėl labai svarbu, kad greta lyginamosios kalbotyros kalbininkai dar mokėtų kuo daugiau kalbų ir dar daug ko. Tobulumui ribų nėra!

Dėstomąją straipsnio dalį pradėsiu nuo Z. Zinkevičiaus paskelbto mano ir kitų autorių kai kurių (kaip aš manau) atradimų paneigimo. Beje, visoje knygutėje tėra beveik vien tik paneigimai, todėl mažai peno diskusijai. Teks bandyti paneigti paneigimus. Būtų įdomiau, jeigu Z. Zinkevičius būtų bandęs pateikti įvairių sunkiai sprendžiamų klausimų sprendimų variantus.

Viena iš svarbiausių savo teorijų laikau atgaivintą dar XVIIIXIX a. paplitusią lietuvių kilmės — iš gerulių teoriją (Ksaveras Bohušas, 1746-1820, J. Danilowicz, „Skarbiec diplomatow“, Vilnius 1860, p. 24). Z. Zinkevičius piktinasi, kad aš „germanų“ gentį herulius sulietuvinau į gerulius. Bet gi mes turime tiek pavardžių Gerulis ir Gerulaitis, Gerulių piliakalnius Alytaus ir Prienų rajonuose, Girulių gyvenvietę prie Palangos, o jokių Herulių ar Herulaičių Lietuvoje aptikti neteko. Taip pat autorius kritikuoja, kad aš gotus paverčiau baltais. Bet gotų (gudų) baltišką kilmę puikiai įrodo Jūratė Statkutė-Rosales ką tik pasirodžiusioje knygoje „Didžiosios apgavystės“ (Vilnius, 2007). Žinoma, turiu pripažinti, kad gotai ir geruliai, ties Vysla susidūrę su germanais, jautė jų didelę įtaką. Ypač tai galime pamatyti jų skurdžiuose rašto paminkluose. Dalyje baltų genčių germanų kalbos turėjo būti prasismelkusios į aukštuomenę, panašiai, kaip bendros respublikos laikais lenkų arba tarp rytinių baltų rytų slavų kalbos. Taigi, gerulių ir gotų germaniškumas yra labai problematiškas. Teisingai rašo Jūratė de Rosales, kad iki šiol Ispanijoje paliktų germaniškų pėdsakų niekas ir su žiburiu negali surasti, o baltiškų ji aptinka labai daug. Be abejonės, gotai (gudai), kaip skelbia romėnų šaltiniai, yra kilę iš getų (pasikeitė balsis, o priebalsiai d ir t kaitaliojami visur — kaip lietuvių dainose: vienur dymas, kitur — tymas balnelis). Tuo tarpu gerulių, herulių, erulių tautos pavadinimo pirmųjų raidžių variantas yra paplitęs visoje rytų ir pietų Europoje: Galšėnai, Holšany, Alšėnai; Genrikas, Henrikas, Enriko; golos, holos, alasas, graikų deivė Hera lietuviškai turi būti tariama „gera“, žodis „herojus“ kitose kalbose tariamas „gerojus“, Kretos sostinė Heraklionas dažniausiai sutrmpinamas į Iraklioną, nekreipiant dėmesio į pirmojo balsio pasikeitimą ir t.t. Pradžioje būna g, h, arba visai be priebalsio.

Šių eilučių autoriui jau nusibodo rašyti apie tai, kad aisčiai reiškia „rytiečius“, gyvenančius rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Iki pat dvidešimtojo amžiaus tai nebuvo paslaptis. Tik kuriantis Lietuvos valstybei prieš šimtą metų kai kam kilo noras šį geografinį pavadinimą išvesti iš baltų kalbų. Taip aiškus terminas tapo neaiškiu. Ar žodžio „aisčiai“ pradžią tarsime aist-, kaip tarė romėnai, ar east (ist), kaip taria anglai, ar ost (vokiškai Baltijos jūra vadinama Ost See), ar est- (taip iki šiol tebevadinama Estija), vis tiek šis žodis reikš „rytus“. Reikia turėti šiek tiek humoro jausmo. O galutinai pagrįsti šiai minčiai prisiminkime, kad rytų saksų pavadinimas buvo rašomas lygiai taip, kaip aisčiai: Aest Saxones (plg. Tacito Aestiorum gentes) (žr. 2006-02-06 „Lietuvos aide“ Rimantas Matulis: „Dar apie aisčius“). Beje, niekada nesiūliau, kaip klaidingai rašo Z. Zinkevičius, aisčių termino vartoti vietoj įsigalėjusio baltų pavadinimo, nes taip pat, kaip ir Z. Zinkevičius, aisčiais laikau tik vakarinius baltus, prie jų priskirdamas ir mums negiminingus, Baltijos rytinėje pakrantėje gyvenusius, estus. Kaip matome, ir girių gyventojai „giruliai“ (geruliai), ir Baltijos rytų pakrantėje gyvenę aisčiai yra geografiniai pavadinimai, kurie greičiausiai apėmė ne vieną etnosą. Juo labiau, kad tais senais laikais įvairūs etnosai įsiterpdavo į gretimas teritorijas, kurių apgyvendinimas gana greitai keisdavosi. Ypač prie to prisidėdavo žiaurūs tarpgentiniai karai.

Dabar apie Jogailą, Jogalą, Jogėlą ir Jogilą. Tokius teko aptikti Jogailos vardo variantus. Tačiau Z. Zinkevičiaus nuomone tokie balsių pasikeitimai neįmanomi. Turiu pridurti, kad aptikau analogiškas pavardes Daugailą, Daugėlą ir Daugalą, kurios visos trys tikrai reiškia tą pačią pavardę.

Knygos autoriui perėjus prie atskirų baltų genčių vardų etimologijos ir savo paneigimams iš konteksto išimant labiausiai diskutuotinas ir geografiškai toliausiai nutolusias teritorijas, negaliu sutikti su daugeliu Z. Zinkevičiaus paneigimų. Visų pirma dėl pajūryje gyvenusių genčių. Iki šiol visame pietiniame ir rytiniame Baltijos jūros pakraštyje gyvenantys žmonės pagal upių tėkmę vadinami žemumų žmonėmis. Šį faktą geriausiai patvirtina Lietuvos gyventojų pagal Nemuno tėkmę paskirstymas į aukštaičius ir žemaičius. Svarbu pastebėti, kad žemaičiai nebuvo taip pavadinti pagal Nevėžio ar kitos upės gilesnes įdubas, bet būtent pagal Nemuno, tekančio į jūrą, tėkmę. Ir prieš šimtmetį Nemuno delta buvo vadinama Lankos sritimi (vok. k. Niederung — „žemumos sritis“).

Jau Povilas Pakarklis prieš pusę šimtmečio rašė, kad Sembos (Sambijos) srities prie Karaliaučiaus pavadinimas yra susijęs su žodžiu „žemė“ (prūsų tarmėse vietoj ž visur tariama s). Žodžiai „žemė“ ir „žemas“, aišku, yra tos pačios kilmės. Taigi P. Pakarklio „žemė“ Semba mažai skiriasi nuo mano „žema, prie jūros esanti žemė“. Toliau, norėčiau tvirtinti, kad Dauguvos ir Lielupės žemupiuose buvusi žemė Semigalia lietuviškai turi būti tariama Žemgala, t.y. žemai esanti žemė, bet ne Žiemgala (į šiaurę, žiemius nuo Lietuvos esanti žemė), kaip nutarė mūsų kalbininkai prieš šimtą metų. Žemgalą, ne Žiemgalą, patvirtina rytinėje Latvijoje prie Dauguvos esanti žemė Aukštzemė. Todėl Latvijos Aukštzemę ir Žemgalą mes visiškai galime sulyginti su mūsų Aukštaitija ir Žemaitija. Suomiai aiškina, kad jų kalboje kai kurie žemi augalai vadinami panašiai kaip mūsų samanos (prie pačios žemės augančios). Todėl visai gali būti, kad ir Suomijos pavadinimas yra kilęs iš „žemai esančios žemės“. Tą patį galime pasakyti ir apie Suomijos šiaurėje prie Lediniuotojo vandenyno gyvenančius samius. Kaip jau teko ne kartą rašyti, balsių ir net dvibalsių kaita dažnai būna visiškai nenuspėjama. Gal būt todėl daugelyje Artimųjų Rytų kalbų balsiai iš viso nerašomi.

Dabar apie Samogitiją. Z. Zinkevičius nesiginčija, kad žodžio pradžia sam- reiškia „žemas“. Belieka išsiaiškinti, ar čia germanų kalbų poveikyje į Samaitiją yra įsiterpusi „parazitinis“ priebalsis g, ar Samogitija yra „žemoji Gitija, Getija“. Mano įsitikinimu, teisingas yra antrasis variantas. Čia dar noriu priminti, kad Philippo Austriaco 1584 m. žemėlapyje (Vilniaus universiteto bibliotekos retuose spaudiniuose M1507) ant Sembos pusiasalio užrašyta Suda Samaidę, t.y. „Žemaičių Sūduva“ (daug sūduvių į Sembą perkėlė kryžiuočiai). Jau įžvalgusis Simonas Daukantas savo „Būde…“ (Raštai, 1976, 420 psl.) rašė: „…vadino lietuvius… getais, masagetais ir samagetais, pagal tą, medėse ar jūros pašaliuose gyveno“. Štai ir viskas pasakyta. Nėra ko pridurti! Ir Ptolemėjus II a. savo žemėlapyje į šiaurę nuo Vyslos pažymėjo atskirą gentį gitones, kurios žemiau prie jūros gyvenusi dalis greičiausiai ir vadinosi samogitais. Gal būt čia tiktų ir Vytauto Didžiojo antspaude Aleksandro Račkaus perskaityti žodžiai: Dominicus Hicensis, t.y. „Gitų valdovas“?

Tiek apie Z. Zinkevičiaus nepripažįstamas žemai prie jūros gyvenusių sembų, samogitų (žemųjų gitų, getų), žemgalių ir kt. genčių pavadinimų etimologijas.

Knygos „Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas“ autorius piktinasi, kad aš jotvingius vadinu getais. Tačiau kodėl jų dalį (sūduvius) Vytautas Didysis vadino getais, nepaaiškina. Šį Vytauto dokumento tekstą savo knygoje „Didžiosios apgavystės“ iš to paties Kaziniero Būgos pateikia Jūratė de Rosales: „Pretera licet terra Sudorum sive Gettarum que mediat inter terram Lythuaniam et Prussiam“ (Taip pat užleidžia žemę sūduvių, kitaip getų, kuri yra tarp Lietuvos ir Prūsijos) (Prochaska: Codex Epistolaris Vitoldi, 468 psl.; K. Būga: Raštai, III t. 155 psl.). Turbūt Vytautas Didysis nežinojo, kaip jo žemės vadinasi?! Tai štai išminčių ekvilibristika. Būtų buvę daug geriau, jeigu Būga, užuot šaipęsis iš Basanavičiaus, būtų įsiskaitęs į jo raštus ir nepametęs getų Lietuvos pašonėje, o tiksliau — pačioje Lietuvoje!

Neatsisakau ir to, kad lietuvių ir latvių vardai yra tos pačios kilmės. Anot Z. Zinkevičiaus, mūsų abi tautos negalėjo būti kilusios iš pirminio varianto „letai“. Čia pat jis rašo, kad šaknis let yra paliudyta tik Latvijos pavadinime ir pamiršta, kad Mindaugas Lietuvą vadino Lethovia curia nostra. O kalbant apie Lietuvos vardo kilmę tikrai dar reikės daug rašalo sugadinti. Patikimiausia laikau savo teoriją, kad Lietuvos vardas yra tos pačios kilmės, kaip ir graikų dievo Apolono motinos deivės Letos vardas. Mat senovės graikai ne kartą rašė, kad šių dievų kultą į Graikiją atnešė hiperborėjai, t.y. gyvenę „už šiaurės vėjų“. Kaip dabar aiškėja, tai didesne dalimi turėjo būti baltų arba jiems giminingų tautų apgyvendinta teritorija.

Lygiai taip neatsisakau ir geografinių vardų kilmės teorijų: lenkų pavadinimas yra kilęs iš „lankų gyventojų“, priešpastatant juos girių gyventojams giruliams. Tai įrodo net ir dabartinė riba tarp stepių ir miško. Ukrainoje vyrauja stepės (į pietus nuo Kijevo), o į šiaurę nuo šios ribos driekiasi miškų sritis, kurios gyventojai mes jau esame ne mažiau, kaip tris tūkstančius metų (čia galima būtų skelbti keturių tūkstančių metų terminą, bet negalime garantuoti, kad atvykę indoeuropiečiai — gyvulių augintojai, piliakalnių tvirtintojai, laivinių kovos kirvių ir virvelinės keramikos nešėjai — per tūkstantį metų asimiliavo prieš juos gyvenusius medžiotojus ir žvejus). Pagal visą miško – stepės ribą pietų pusėje gyveno gentys, turėjusios „prie miško gyvenusių“ pavadinimus: Prūsijos – Lenkijos pasienyje pamedėnai, Baltarusijoje Poliesės gyventojai, Ptolemėjaus tiesiog lietuviškai vadinti pagiritais, apie Kijevą polianai, kurie, kaip ir „lankiai“ (poliakai) reiškė laukų gyventojus. Prie jų pridursime dar lugijus (nuo slavų žodžio lug — „laukas“). Jeigu buvo pagiritai ir pamedėnai, tai į šiaurę nuo jų, aišku, gyveno girių gyventojai giruliai.

Ir vokiečiai (latviškai vacieši) reiškia „vakariečius“, kaip ir aisčiai — „rytiečius“.

Nesiplečiant į smulkesnes galimų variantų paieškas, kurių labiausiai nemėgsta Z. Zinkevičius, galiu pasakyti, kad ieškoti būtina, nes dabartinis oficialusis mokslas apie mūsų tautos kilmę yra įstrigęs visiškoje stagnacijoje. Taigi visos paieškos yra sveikintinos. Nesąmonė, kad bandymo išaiškinti savo tautos kilmę siekis yra savo tautos išaukštinimas. Šis teigimas yra toks primityvus, kad net nesinori dėl to burnos aušinti.

Tik norisi trumpai paminėti kitus Z. Zinkevičiaus įvardintus „pseudomokslininkus“. Tenka stebėtis Nijolės Vyšniauskienės įžvalgomis, kurios toli pralenkia jos darbų kritiką. Galime spėti, kad galai, kaip ir galindai bei galatai, turėjo reikšti toliausiai gyvenusius (tik lieka išsiaiškinti, ar jie negalėjo būti susiję su žodžiu „galia“, kurį vietovardžiuose ir etnonimuose galima aptikti apsčiai). N. Vyšniauskienės spėjamos Lotaringijos vardo sąsajos su lietuvių vardu tikrai gali būti realios. Tą patį galima pasakyti net ir apie karaliaus Liudviko vardą. Visų jos įžvalgų čia neišvardinsime, bet kad jos duoda peno tyrinėtojams, tikrai neapsiriksime. Tiesa išaiškės tik tyrinėjant, o ne vien paneiginėjant.

Gintaras Valiukevčius taip pat turi gilių įžvalgų, bet ir daug nepriimtinų teorijų. Man rodos, jis mūsų kalboje perdaug randa bendrumų su mums negiminingais vengrais, ir kai kur šiuo klausimu su Zigmo Zinkevičiaus pareikšta kritika galima sutikti.

Apie Juozą Jokubauską sunku kalbėti, nes jo išvados tikrai globalinės: siekia ne šimtus, bet šimtus tūkstančių (!) metų. Yra daugelis etimologijų, kurios remiasi tik garsų panašumu. Čia taip pat su Z. Zinkevičiaus pareikšta kritika galima sutikti. Tačiau vis dėlto daugelis jo pateiktų vietovardžių ir vandenvardžių visoje Eurazijoje, kuriuose jis mato lietuvių kalbos atitikmenis, verti dėmesio, o kai kurie ir priimtini. Tik metų skaičius kartais nerealus.

Iš Jurijaus Lipovkos skelbiamų temų man labiausiai nepriimtini jo milžiniškų piešinių, susidarančių iš geografinio kraštovaizdžio ar vandens telkinių bei upių linijų pasaulio žemėlapyje bei ištisų istorijų įskaitymai „Mindaugo monetose“ (atvirkščias miniatiūrinis pasaulėvaizdis).

Man taip pat, kaip ir Z. Zinkevičiui, teko pažinoti Vytautą Rimšą, kuriam, dirbdamas Kultūros fonde, bandžiau padėti išspausdinti vieną iš paskutinių jo knygų. Deja, prie Kultūros fondo buvusi leidykla per klaidą kartu su seifu pardavė ir jo knygos rankraštį, o pirkėjas, matyt pamanęs, kad tai šiukšlės, išmetė į šiukšlyną. Nors tiesiogiai ir nesu kaltas, nes ši leidykla nebuvo Kultūros fondo padalinys, man išliko nuoskauda. Tačiau man visą laiką kėlė įtarimą mūsų oficialiojo mokslo nepritarimas V. Rimšos trakologijos ir kitoms studijoms. Ar toks paieškų varžymas negalėjo prisidėti prie V. Rimšos būsenos pablogėjimo? Jis visą laiką labai pergyveno dėl to, kad jam varžoma laisvai tirti trakų ir baltų tautų giminystės problemas. Jis ištisai, kaip ir J. Basanavičius, rinkdavo baltų ir trakų kalbines bendrybes bei stengdavosi savo atradimus paskelbti mokslinėje spaudoje ir atsimušdavo kaip į sieną. Dėl jo nepraktiškumo V. Rimšos nemokėtos skolos už butą kartai siekdavo keturženklį skaičių. Jis mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

Baigdamas dar noriu pastebėti, kad laikui bėgant mano nuomonė daugeliu kalbotyros ir istorijos klausimų keitėsi ir aš pritariu kai kurioms Z. Zinkevičiaus pareikštoms pastaboms. Kadaise rašiau, kad Betygala galėjo reikšti „bet tik galią“ (t.y. menką galią). Šiuo metu esu daugiau linkęs manyti, kad šis vietovardis gali būti susijęs su Butygala, kur balsė u pakito į e, o šaknis but- mūsų asmenvardžiams ir vietovardžiams yra būdinga. Tačiau, kita tarus, Z. Zinkevčius man yra pripaišęs ir tokių teorijų, kurių aš niekada nesu skelbęs. Matyt jis per klaidą jas paėmė iš kitų „pseudomokslininkų“. Antai niekada nesu skelbęs, kad Pandėlis kilęs iš Pano ir graikų atvykėlio Delo. Ne visas tokias pripaišytas klaidas iš karto galiu atsekti, tačiau tokių netikslumų Z. Zinkevičiaus knygoje yra daug.

Taigi nebijokime drąsių hipotezių. Ieškokim, o mokslas turės arba tas hipotezes patvirtinti, arba atmesti.

Rimantas Matulis

2008 m. sausio 12 d. „Voruta“ (ISSN 1392-0677) 15 psl.
apie Zigmo Zinkevičiaus knygą „Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas“.

Teiginys:
Oficialusis mokslas apie mūsų tautos kilmę yra visiškai įstrigęs.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , , , , , , , , , .
Asmenvardžiai:
Jonas Basanavičius, Kazimieras Būga, Simonas Daukantas, Juozas Jokubauskas, Jurijus Lipovka, Povilas Pakarklis, Vytautas Rimša, Jūratė Rosales, Gintaras Valiukevčius, Nijolė Vyšniauskienė, Zigmas Zinkevičius, Jogaila, Herodotas, Ptolemajus, Tacitas.
Vietovardžiai:
Betygala, Galšia, Lotaringija, Poliesė, Prusia, Samogitia, Semba, Sūduva, Žiemgala.
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/kas-trukdo-tirti-lietuviu-kilme
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2008-01-12.