Žodis „kalba“ yra esminis šiuose pranešimuose:
Dalia Dilytė: Svarbiausia romėnų vertybė buvo „mores“, t.y. protėvių papročiai, jų gyvensena; laikymasis tų papročių, gyvensenos, moralės. Taigi ta literatūra, kuri apie tai kalbėjo, – apie protėvius, apie tradiciją, buvo vertinama, o, sakykime, kokia nors lyrika, – ne itin. Romoje aukštos pareigos buvo vadinamos „honores“, buvo laikoma garbe darbuotis savo tautos ir savo visuomenės labui. Išrinktas į savivaldybę Romos pilietis (atskiri miestai turėjo savivaldą) pirmiausia turėjo įnešti į iždą tam tikrą sumą pinigų. Romoje valdininkai negaudavo jokio atlyginimo, maža to, jie turėjo daugybę išlaidų: rengti šventes savo sąskaita, statyti šventyklas, pirtis, tiesti kelius.

Genovaitė Mačiūtė Vis dėlto gerai, kad Lietuva yra ne Seimo, Vyriausybės ar tos vis didėjančios valdininkų armijos. Lietuva juk yra mūsų visų, kiekvieno iš mūsų. Tai teikia daugiausia vilties. Prieš mėnesį, rengdama parodą Jono Basanavičiaus 160-mečiui, vėl paskaitinėjau tautos patriarcho raštus. Ne tai, ką apie jį kalba ir kaip jį juodina dabartiniai valdžios ideologai: istorikai ir kalbininkai, o patį Basanavičių. Siūlau ir kitiems. Jo raštai žadina savigarbą ir atsakomybę ne vien už save, bet ir už savo gyvenamą laiką.
Elena Aglinskienė (Bradūnaitė): Tuos, kurie nori nukirpti bambagyslę su savąja tauta, noriu įspėti, kad jie psichologiškai labai skaudžiai už tai sumokės. Be to, jiems skaudžiai smigs anūkų priekaištai: ką padarėte su mano šaknimis, su mano siela? Sociologai jau įvardijo tai: grįžtančiųjų anūkų sindromas. Trečioji emigrantų karta atsigręžia į senelių Tėvynę. Ir net tėvų pasikeistas pavardes atstato. O nutautėjusius tėvus – pasmerkia.
Ferdinandas Kauzonas: Šiandien, kai su globalizmu kolaboruojantys politikai ir jiems patarnaujantys politinio, asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, keliaklupsčiaudami prieš didesnį, svarbesnį, galingesnį, stengiasi iš mūsų išpumpuoti paskutinius tautos ir valstybės orumo gurkšnius, vis dažniau ateina į galvą keista mintis. Ar tai, ką jie daro, jau reiškia, kad kultūros ministrą Arūną Gelūną, jo patarėją „etnologą“ Imantą Melianą, švietimo ir mokslo viceministrę Neriją Putinaitę, kai kuriuos kitus politikus ir istorikus jau galime lyginti su giljotina, ar dar ne?
Gediminas Zemlickas: Jeigu bandytume glaustai apibūdinti, ką ypatingai reiktų išskirti iš 33 metų Jono Kubiliaus vadovavimo universitetui veiklos, tai turėtume priminti kelis principinius dalykus. Pavyko įgyvendinti siekį, kad universitetas būtų ne tik studijų, bet ir autoritetinga mokslo institucija. Išliktų lietuviškas, ko visą laiką kryptingai buvo siekiama ir pasiekta: Vilniaus universitetas buvo vienintelė aukštoji mokykla buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur paskaitos skaitytos, užsiėmimai vyko lietuvių kalba. Žinoma, buvo ir grupių, kuriose paskaitos buvo skaitomos rusų kalba, bet lietuviams studentams buvo visos sąlygos studijuoti gimtąja kalba.

Antanas Tyla: Neatsitiktinai Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vaikai mokomi lenkiškosios istorijos versijos be Vilniaus okupacijos. Todėl ir siekiama, kad minėtuose rajonuose būtų kuo mažiau lietuviškų mokyklų. Ne be Lietuvos istorikų pagalbos perrašomos „istorinės Lietuvos klaidos“. Pavyzdžiui, negerai, kad nepriklausomybės aušroje konfliktavome su lenkais, buvome tautiški egoistai, kad nesulenkėjome, kaip Juzefas Pilsudskis, kad, pasikliaudami Jonu Basanavičiumi, rėmėmės „baudžiavos kultūriniu paveldu“, o ne „istoriniais lietuviais“, kurie jau kalbėjo tik lenkiškai.
Justinas Marcinkevičius atkartojo savo pirmtako Maironio žygdarbį — atkūrė lietuvių tautą siejančius dvasinius ryšius. Kaip gerasis voras be atvangos pynė ir taisė tą įstabų tautos vienybę saugantį ir jos žaizdas gydantį „voratinklį“. Poetas įprastiems ir nuvalkiotiems žodžiams sugrąžindavo pirmykštį jų šventumą, suteikdavo jėgos ir įtaigos. Ypač skaudžiai išgyveno valstybės išdavystę, valdžios puolimą prieš gimtąją kalbą ir kraštotyros panaikinimą mokyklose. Jaunoji karta mažai žino Justino Marcinkevičius kūrybos, bet jei moksleivis poetą priimtų į savo širdį, vargu ar gundytųsi amžiams palikti savo tėvų ir prosenelių šalį.
Justino Marcinkevičiaus asmenybė susijusi su pačia tautos sąvoka. Apmaudu, kad ligšiol neturime lietuvių – sanskrito kalbų žodyno, čia kažkoks nesusipratimas, o gal sąmokslas. Sanskrito kalboje tauta reiškia tyrą grynuolį. Justino poetikoje nėra įmantrių žodžių, vien paprasti, tautiniai, kaimo žmogaus. Ir tie žodžiai suspindėdavo deimantu, įgydavo šventumo. Akademikas Romualdas Grigas Lietuvos mokslų akademijoje 2011 vasario 22 dieną, palaidojus lietuvių tautos poetą akademiką Justiną Marcinkevičių.
Liberalūs kosmopolitai patys iš tikrųjų tėra apsimetę totalitariniai šovinistai, neapkenčiantys jokios kitos tautos ir savo politkorektiška gražbylyste diegia lietuviams kolektyvinės atsakomybės teiseną ir inkvizicinę kaltės sampratą. Įdomu, atrodo šitiek pilosopų, psichologų, pedagogų, humanistų, liaudies gynėjų, o tokį paprastą cigoniško užkalbėjimo algoritmą, įkyriai brukamą visais žiniasklaidos kanalais, atskleidžia tiktai anonimas Zeppelinus — ko tada moko mokyklose? Ne pasiruošimo savarankiškam gyvenimui, ne kritinio mąstymo, sugebėjimo perprasti apgavystę? Atrodo priešingai, tarsi tai būtų sutartinė propaganda, politbiuro planas. Visuotinė privaloma švietimo sistema.

Rusas nacionalistas Sergėjus Obogujevas supeikia Delfi.ee žurnalistę Taline Mariną Filatovą, išvadinusią estus nepakenčiamais nacionalistais už tai, kad jie drįsta tarpusavy šnekėtis gimtąja kalba restorane, kuriame yra rusų ir kitų užsieniečių, nesuprantančių estiškai. Lietuvis nacionalistas Zeppelinus atskleidžia lenkomanų klastą, apšaukiant nacionalistais lietuvius, dar ne visuotinai įteisinusius nelietuviškos rašybos ir parodo liaudies gynėjų agresijos loginę seką tolerancijos reikalavimais ir aukos įvaizdžiu.
Vladas Palubinskas: Artėja metas, kai skirtingų tautų žmonės tarpusavy susišnekės kiekvienas sava kalba — internetu, išaugus ryšio pralaidumui ir sparčiai tobulėjant balso atpažinimo, jo sintezės ir sakinių automatinio vertimo programoms. Tačiau tarp jų nebus lietuvių kalbos — Europos sąjungos tam skirtus 39,5 milijonus litų Lietuvos vyriausybė perkėlė kitiems reikalams.
„Init TV“ 2009 m. rudens ir 2010 m. pavasario savaitinių laidų „Pokalbiai pilyje“ vedėjas Seimo narys (Tautininkų frakcijos pirmininkas) Gintaras Songaila kalbina archeologus, baltų praeities istorikus, protėvių kultūros tyrinėtojus, paveldo puoselėtojus. Demokratijos siautėjimo ir pasaulinės krizės metu bent mintimis verta sugrįžti prie savo šaknų, suvokti protėvių stiprybės pamatus, gamtajausmės kultūros esmę, pažinti didžiulę, savitą, turtingą ir garbingą senovės baltų civilizaciją.
Olava Strikulienė: Kas atsitiko dabar? Norėjome nepriklausomybės, bet negavome. Gavome ką? Laisvę greičiau išnykti. Laisvę išsigimti. Išsprūsti iš visų mūsų apeiginių ratų, ratukų, ratelių. Išsprūsti iš didžiojo mūsų rato, dar vadinamo Lietuva. Ištrinti visas apeigas. Pradedant tradicine šeima. Naikinti, naikinti, naikinti! Paneigti! Save. Lietuvį. Tarsi Europai netinkamą vabzdį. Net Švedijos Europos Sąjungos reikalų ministrė prižiūrės. Kaip tas vabzdys tinkama linkme keičiasi. Kaip mutuoja. Kaip maskatuoja vaivorykštės spalvų vėliavomis. Kaip vaiposi. O mes ir mūsų protėviai tik nejaukiai žiūrėsime ir tylėsime. Jau dabar tylime.
2010-01-11 vyriausybė paskelbė įstatymo projektą net oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose rašyti nelietuviškai. Grįsdama žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis — bet nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis, tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu.
Penktajame mūsų eros amžiuje gudams užvaldžius Pirėnų pusiasalį, pasikeitė ir vietinė lotynų kalba (romansas), virtusi ispanų kalba. Sprogstamųjų priebalsių p→b, t→d, k→g suskardėjimas, šnypščiamųjų ir gomurinių priebalsių f, h, th išnykimas rodo, kad gotai buvo ne germanai, o baltai (gudai).
2009-09-09 „Klasikos“ radijo laidos „Muzikinis pastišas“ vedėja Jūratė Vičienė kalbina Gabrielių Gykį, Leopoldą Krušinską ir Jūratę Rosales jos 80-ojo gimtadienio proga. Apie šios darbščios, protingos ir garbingos moters, gyvenančios Venesuelos sostinėje Karakase, nuopelnus Lietuvai. Bei apie Kastilijos ir Leono karaliaus gudų kilmės Alfonso X Išminčiaus nuopelnus klasikinei muzikai, Europos kultūrai ir lietuvių protėvių istoriografijai.
Juk vienoje pamatinėje Vakarų knygoje ne šiaip sau tvirtinama: Pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo Dievas… Pridursiu, kad ir pabaigoje yra tas pat, tik vietoje „Dievo“ atsiranda Ekranas, spjaudantis nuodingos kalbos debesis, kurių mūsų mažytė sielelė jau nebepajėgia įkvėpti ir priglausti. Šitaip kalba tampa jei ne žmogaus priešu, tai bent jau labai klastingu ir destruktyviu pakeleiviu, o gal tiesiog tironu. Pamėginkite tris valandas paspoksoti į televizorių perjunginėdami kanalus… – Arvydas Šliogeris
Algirdas Ramanauskas, save vadinantis „Algiu Greitai“, paskelbė žurnalistams savo veiklos ctv.lt uždavinius: „Kalbajobai, naujieji mūsų personažai, yra ta vidurinioji ir žemesnioji kalbininkų grandis, kuri ir yra самые главные дураки. Čia labai svarbu pabrėžti, kad tokiais nelaikau tokių šviesių žmonių kaip Irena Smetonienė, Donatas Smalinskas ir Antanas Smetona — žmonių, kuriems tenka atlaikyti didžiulį ortodoksinio sparno spaudimą. Prisiminkime kad ir neseną -ienės bylą, kai šviesuomenė tėškė talibaniško mėšlo XXI amžiaus Lietuvai.“ „Kalbajobai man yra Talibanas, o su Talibanu nesiderama; jis naikinamas. Kalbajobai yra tie dogmatikai, kurie, nors tu juos šaudyk, nesuvokia, kad ne jiems spręsti, kaip turi vystytis mūsų kalba“.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija klastoja žodžius, skatina kalbajobus tyčiotis iš lietuvių kalbos ir persekioti padorius kalbininkus. Žiniasklaida jau sklidina vaipukų, weblenimo, mikčiojimo, amsėjimo, nebeaišku, kuris iš jų pažangiausias ir sektinas. Bet Nacionalinio diktanto išrinktas ištiktukas Komisijai per silpnas, nepakankamai riebus, tad VLKK surengė savo rinkimus, iš aštresnių žodelių. Bruka tautai kūrvų kultūrą su kalinių keiksmažodžiais.

„Atgimimas“, Nacionalinis radijas ir televizija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Pedagogų profesinės raidos centras, Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos paštas, Savivaldybių asociacija ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija vėl šaukia į mūšį. Muštynėms išsikėlę apdraskytą Afrikos spalvų ir juodą piratų vėliavą su kaukole bei sukryžiuotais žastikauliais. Rėkdami „Nacionalionis diktantas! Prieš barbarizmus, asimiliaciją, žargoną“ — patys vien svetimžodžiais. Apipešiotame ir dėmėtame plakate, apšepusiu ir išterliotu veidu. Kažkodėl dar ne negro, būtų visai nacionalpolitkorektiška. Net oficialus VLKK kvietimas priterštas kalbos ir rašybos klaidų.

Apsišarvavę mokslo išradimais, naujosiomis technologijomis ir socialinėmis garantijomis, kažką labai svarbaus savyje prarandame. Įpratome, yra patogiau sakyti „mes“, nei „aš“ ir taip asmeninės atsakomybės nusikratyti. Bet ar ne dėl to ir traukiasi mūsų galvos, nyksta mintys? O jei minties nėra, tai ir žodžio nebereikia.

Šiandieninei visuomenei būdingas socialinio nepasitenkinimo reiškimas. Palankiausia tam dirva — bulvarinis internetas, ypač galėjimas anonimiškai išrėkti nuomonę. Gatvės ir minios stiliaus veržimasis į rašytinę kalbos vartoseną tampa problema. Vargu ar lietuvių kalbai gresia visiškas išnykimas. Bet kokiu atveju dar ilgai išliks lietuviškai kalbančių žmonių, išliks rašytinių lietuvių kalbos ir kultūros paminklų. Tačiau virtimas puskalbe — visiškai įmanomas. Nepilnas sakinys (nuotrupa), „nepilna“ mintis galvoje, „nepilnas“ mąstymas — tai „nepilna“ asmenybė. O „nepilna“ asmenybė — nebėra atsakomybės už sakinį, vadinasi, esi paveikus, lengva tavimi manipuliuoti.

Likimas mums suteikė nuostabią progą gyventi gražiausios istorijoje kaitos, sparčiausios informacinės revoliucijos laikais. Turime galimybę ne tik naudotis, bet ir patys prisidėti, kuriant gražesnį gyvenimą. Kol internetas nesuvaržytas, jame laisvai reiškiasi saviveikla ir savivalda, asmeninė atsakomybė, tiesioginiai santykiai, savanoriškas bendradarbiavimas, net standartai klostosi savaime! Savitarpio pagalba, švietimas, silpnesniųjų parama, socialinė rūpyba net nepažįstamais žmonėmis — tai, kas laikoma valstybės prigimtimi ir mokesčių priežastimi — internete vyksta savanoriškai, nemokamai, aukšta kokybe ir didžiuliais mastais, nuogąstaujama tik ar ne per daug. Paskatindama savanoriškus visuomenei naudingus darbus, valstybė atsidėkotų ir sulauktų kur kas daugiau naudos, negu švaistydama lėšas pompastiškiems projektams, kurie iškart nusibaigia, kai tik pasibaigia jų reklamos vajus.