Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

Mūsų praeities beieškant

Įžanginėje laidoje — būsimų laidų aprėpties apžvalga. Etnologė ir tauto­sakininkė dr. Nijolė Laurinkienė, fizikas ir etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, astrofizikas dr. Arūnas Kučinskas, geologė dr. Ona Kondratienė, geografas, hidrologas dr. Kęstutis Kilkus, akmens amžiaus archeologas dr. Algirdas Girininkas, mitologas dr. Dainius Razauskas.

Antrojoje laidoje — mitologinės ir mokslo žinios apie pasaulio sutvėrimą. Prisijungia etnologas, tautodailininkas ir dailės istorikas dr. Vytautas Tumėnas:

Trečioji laida — apie gyvybės atsiradimą, ankstesnius jos pavidalus ir protėvių supratimo apie gamtos santvarką atspindžiai tautosakoje, tautodailėje, švenčių ir darbo apeigose. Dievo seilė – siela, žmogaus veiklos ir kūrybos pradas. Svastika — švaistiklis, gyvybės sūkurys, traukos verpetas, staklių kalvaratas, ugnies įžiebimo įtaisas. Pasaulio gyvybės medis. Prisijungė botanikas dr. Jonas Remigijus Naujalis, zoologas dr. Dalius Dapkus ir entomologas, biomedicinos dr. Algimantas Jonas Jakimavičius:

Ketvirtojoje laidoje — tautosakoje išlikusi protėvių atmintis apie didįjį apledėjimą, kaip atrodė orai, augalai, gyvūnai ir gyvenimo sąlygos prieš tai. Tūkstantmečiais iš lūpų į lūpas perduodamas žinias patvirtina mokslininkai, prie kurių šioje laidoje prisijungė: Lietuvos geologijos muziejaus direktoriaus pavaduotojas, vyr. fondų saugotojas Vytautas Puronas, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Grigonis, geologas dr. Valentinas Baltrūnas, geologas dr. Vladas Katinas:

Penktojoje laidoje — klausimai iš paskutiniojo priešledynmečio: ar lietuvių tautosakoje įsitvirtinęs levas, kaip žvėrių karalius, pripažinęs žmogaus viršenybę, rodo Lietuvos gyventojus atsikrausčius iš Afrikos, ar išlikusią protėvių atmintį apie gyvenimą šiltų orų sąlygomis prieš apledėjimą? Kas per gyvūnas smakas — grėsmingas vandeny, bet nerangus ir įveikiamas, išlipęs ant kranto? Penktojoje laidoje prisijungia akmens amžiaus archeologas dr. Gytis Piličiauskas:

Šeštojoje laidoje toliau nagrinėjami priešledyninio žmogaus mūsų krašte buvimo duomenys tautosakoje ir mokslinių tyrimų žiniose. Deja, archeologinių to laikotarpio tyrinėjimų beveik nėra, manant, kad kelių kilometrų storio ledynas sunaikino visą kultūrinį sluoksnį. Nors archeologas dr. Gytis Piličiauskas pateikia argumentų, o geologė dr. Ona Kondratienė ir nemažai iškasenų (kultūrinių augalų žiedadulkių, valgomų gyvūnų kaulų sankaupų, skaldyto ir nugludinto akmens, titnago), kurias sunku paaiškinti be žmogaus veiklos. Šioje laidoje prisijungęs Klaipėdos universiteto rektorius archeologas prof. Vladas Žulkus tarp kitų pamini Baltijos dugne rasto nesuakmenėjusio miško liekanas:

Septintojoje laidoje — apie ledynų ribas Lietuvoje ir apie šiurpius gamtos reiškinius jiems atslenkant, traukiantis ir tirpstant likusiems ledkalnių luitams. Lietuvių pasakose minimas stiklo kalnas, rengiamos varžybos ant jo užjoti rodo protėvius ilgai gyvenus visai prie pat. O vedose aiškiai klausiama dievo, kodėl jis išvarė Indijon iš tėvynės ir kada leis grįžti. Septintojoje laidoje prisijungusi Lietuvos geologų sąjungos pirmininkė dr. Rimantė Guobytė paaiškina paskutinius ledynus, jų sustumtas morenas, ozus, tirpstant išgraužtas rinas:

Aštuntojoje laidoje — mokslo žinios apie orų atšilimus ledynmečiu, hipotezės apie lietuvių pasakose minimas negyvas upes, prasiskiriančius kalnus ir kitus neįprastus gamtos reiškinius. Šioje laidoje prisijungia geologas Andrius Gaidamavičius ir geografas Robertas Šalna:

Devintojoje laidoje — vaizdai traukiantis paskutiniam ledynui, kai dienos jau karštos, visur daug polaidžio vandens, iš pašalo dygsta ir juda akmenys, dar nėra dirvožemio, nedaug medžių, trūksta vabzdžių, nėra bičių, kai vyrauja vėjo apdulkinamos žolės. Lietuvių pasakoje apie seną kareivį minima vieniša bevaisė obelis ir mokslininkų paaiškinimai:

Dešimtojoje laidoje apie Baltijos jūros (tarpais — uždaro ežero) geologinę raidą ir gyvenimo sąlygas nutolusioje miškingoje ir ežeringoje pakrantėje kalba mokslininkai, po to — tautosakos liudijimai apie buvusį gėlą vandenį ir pragarišką druskos kilmę:

Vienuoliktojoje laidoje, toliau lyginant tautosakos duomenis ir mokslo žinias, aiškėja, kad vandenys ne skyrė, o jungė žmones. Atvykėliai iš anapus Baltijos jūros buvo vadinami broliais, susikalbėjo ta pačia kalba, artimai bendravo, giminiavosi. Pakrantės žmonės gyveno turtingai, valgė uotus ir kitas jūros gilumos žuvis, prekiavo kumpiais, druska, titnagu, gintaru, plaukiojo pakankamai stambiais laivais jau gilioje senovėje:

Dvyliktojoje laidoje nagrinėjamos pamario tautinės dainos, kurios, padedant geologamas ir archeologams, atskleidžia ne tik vykusią prekybą, bet ir įprastas piršlybas, nutekėjimą kitapus jūros. Šioje laidoje iš mokslininkų į pagalbą prisijungė geologės dr. Gražina Skridlaitė ir Aldona Damušytė, archeologė doc. Audronė Bliujienė:

Tryliktojoje laidoje — tautosakoje išlikę žinios apie požemines druskos ir titnago kasyklas, kurių pėdsakus, gana gilius ir sudėtingus urvus, titnaginių kirvių dirbtuves jau neolito laikais patvirtina archeologų duomenys:

Keturioliktojoje laidoje nagrinėjami plaustai, luotai, valtys, laivai plaukiojimui upėmis, ežerais ir mariomis. Iš tautosakos sužinome, kad ratai buvo pritaikyti pergabenti prekiniam laivui pervalkomis — iš vienos upės į kitos jūros baseino upę. Tais senais laikais, kai vieškeliai buvo upės, sausumos keliai kilo iš vandens kelių, takai buvo ratuotų laivų keliai pervalkose. Lietuviškose pasakose minimas akroto statybos meistras — rato išradėjas.

Seniausia indoeuropiečių grupėje lietuvių kalba nenuginčijamai rodo, kad ratą išrado būtent mūsų protėviai, kad jie neperėmė šio didžio žmonijos išradimo kur nors iš Pietų, Rytų ar Vakarų. Tekėti, teka, takus, takas, nuotaka, tekinas, tekorius, tekelas, tekinis; risti, riesti, riedėti, ridenti, raityti, raitas, ratas — lietuviški raktiniai žodžiai. Susigaudyti laivybos ir transporto raidoje padeda Klaipėdos universiteto dėstytojas dr. Klaidas Perminas:

Penkioliktoji laida — apie susisiekimo vandeniu būdus, priemones ir medžiagas, apie luotų ir kitokių laivų gamybą, skirtingus jų pavadinimus lietuvių kalboje:

Šešioliktoje laidoje — pasakos apie „čia kadaise gyvenusių milžinų darbus“. Milžinų, galėjusių praustis apsižergus Nemuną, vartyti medžius, supilti kalnus, mėgusių permesti vienas kitam kirvį, pasidėti jį ant debesies. Apie milžinų požiūrį į žmones kaip išnykstančių savęs paveldėtojus Žemėje, apie milžinus kaip žmogaus sukurto audros ir vėjo įvaizdį pasakoja geografai, geologai, mitologai ir šioje laidoje prisijungusi filologijos daktarė profesorė Bronislava Kerbelytė:

Septynioliktoji laida:

Aštuonioliktoji laida:

Devynioliktoji laida:

Dvidešimtoji laida:

Dvidešimt pirmoji laida — Nemuno raidos pažinimui svarbus jo atiduotas Laumės akmuo aukščiausioje pakrantės vietoje prie Liškiavos. Tautosakos užuominas pagrindžia geologai ir kiti gamtininkai, prie kurių šioje laidoje prisijungė Dzūkijos parko kraštotyrininkas Henrikas Gudavičius:

Dvidešimt antroji laida:

Dvidešimt trečiojoje laidoje 2011 m. rugsėjo 19 dieną — naujo sezono „Init“ televizijos numatomos laidos „Mūsų praeities beieškant“ apžvalga. Šiemet pašnekovų gretas papildys archeologai Algimantas Kensminas ir Virginija Rimkutė, geologai Danguolė Karmazienė ir prof. Gediminas Motuza Matuzevičius, pluoštinių augalų agronomė dr. Zofija Jankauskienė, Lietuvos ir Suomijos draugijos pirmininkas, tautosakos istoriografas, kalbininkas prof. Stasys Skrodenis, kiti mokslininkai:

Dvidešimt ketvirtoji laida — pasakojimas apie Puntuką ir panašius akmenis:

Dvidešimt penktojoje laidoje — apie Girnikų, Medvėgalio, Šatrijos kalnus, „supiltus milžinų Anžulio ir Alcio“, t. y. skirtingų ledynų skirtingu metu:

Dvidešimt šeštojoje laidoje — apie milžinų išverktus Bulėnų, Raizgių ir panašius ežerus, apie iš bevaikštant prisemtų klumpių supiltus Girnikų ir kitus kalnus. Šitaip tautosaka perteikiamos žinios apie slenkančių ledynų suneštus kalnus, ledynams tirpstant susidariusius ežerus. O milžinų vadinimas tėvu, motina, sūnumi rodo laikotarpius. Dar senovės graikų istoriko Herodoto laikais praeitis buvo nusakoma kartomis. Laidoje mokslininkai geologai paaiškina reljefo susidarymo reiškinius, o archeologai pagal Pietų Lietuvoje rastas iškasenas paliudija žmones gyvenus greta ledynų. Apie ankstyvus žmonių pėdsakus Žiemiuose prieš vienuolika tūkstančių metų pasakoja archeologas Janis Ciglis (Jānis Ciglis) iš Latvijos:

Dvidešimt septintąja laida prasideda pokalbiai apie laidojimo ir mirusiųjų paminėjimo papročius, apie protėvių pagerbimą, atsiklausimą ir nuolatinį lietuvio ryšį su vėlėmis:

30-ojoje laidoje archeologas doc. Mindaugas Bertašius apie priešingas vyrų ir moterų laidojimo kryptis; minimas prof. Eeugenijaus Jovaišos atradimas, kad pagal veido kryptį galima tiksliai nustatyti mėnesį, kada velionis palaidotas — vyras į saulės laidos, o moteris į saulės užtekėjimo vietą horizonte:

Apie protėvių sugebėjimą atšaldyti, pasigaminti ledo ir vasarą. Matyt atšaldymo dėka šermenys kartais trukdavę pusę metų ir net visus metus. Prisijungė mitologijos tyrinėtoja prof. Bronislava Kerbelytė:

Tautosakos duomenys apie atgimimą, persikūnijimą į jovarą:

Mirties bausmės ir laidojimo apeigos, skirtingos moterims ir vyrams. Budelio užduoties pavedimas šunims ir kitiems gyvūnams, rūpestis vėlės apsivalymu, išlaisvinimu nuo nuodėmės. Susieti tautosaką su mokslu padeda archeologas Gintautas Vėlius:

Baigėsi serija prietarų apie vėlių regėjimus ir derybas su velionimis. Visa kita laida — įžanga apie savaime suaižėjusį akmenį, keliant žiūrovams giliaprasmius galvosūkius, ką galėtų reikšti įtrūkimų ženklai:

43-ojoje laidoje, lyginant archeologijos, genetikos, tautosakos ir Indijos Vedų šventraščio duomenis, daroma tvirta išvada, kad dabartinės Lietuvos gyventojai tebėra pačių pirmųjų čia grįžusių po ledynų žmonių palikuonys. Niekur nesimaišiusi, niekieno neišstumta ir neužvaldyta tauta, gyvenusi gryna bendruomene, nuo pat pradžių turėjusi kalbėti „indoeuropietiškai“. „Virvelininkai“ greičiausiai buvo tokių pačių žmonių banga iš Pietų, truputį papildžiusi, bet nepakeitusi baltų santvarkos, papročių, gyvenimo būdo. Genetiškai lietuviams artimiausiai latviai, po to slavai, o kalba ir kultūra dar artimi ir vedas surašę žmonės. Akmens amžiaus archeologas prof. Algirdas Girininkas, genetikas akad. Vaidutis Kučinskas, orientalistai prof. Audrius Beinorius ir Vytis Vidūnas:

45-oji laida (pirmąkart parodyta per „Init“ TV 2012 m. kovo 12 d.) — apie protėvių gyvenimo patirtį šiauriau poliarinio rato, kurią apdainuoja ir tautinė daina „Užteka teka šviesi saulutė“. Susigaudyti padeda Lietuvos edukologijos universiteto docentas geografas dr. Mykolas Mikalajūnas, archeologijos duomenimis jam pritaria Klaipėdos universiteto profesorius Algirdas Girininkas, gieda Veronika Povilionienė ir folkloro ansamblis „Blezdinga“:

Po ledyno atsitraukimo protėviai gyvenę iki pat Arkties vandenyno, suomiai ir estai genetiškai yra baltai, tik vėliau užėjus mongoloidams, šiek tiek su jais susimaišę, o kalbiškai visai nutautėję. Panašiai kaip viduramžiais po krikšto baltai pavirto slavais, kaip ir dabar lenkiškai nutautinamas Vilniaus kraštas. 46-oje laidoje suomių kalbotyros profesorių Stasį Skrodenį ir archeologijos profesorių Algirdą Girininką papildo orientalistikos docentas antropologas Donatas Brandišauskas, biomedicinos daktaras Vytautas Kontrimavičius, genetikos akademikas Vaidutis Kučinskas ir Estijos genetinių tyrimų centro direktorius profesorius Mait Metspalu:

Velykos gali būti ne vien slaviškas žodis, o kilęs iš žodžio „vėlė“. Kadangi mes laidojame žemėje, protėvių vėles globoja Žemės deivė Žemyna, kitu savo vardu — Veliuona. Vandens paukščių, ypač ančių kiaušinio svarbą akmens amžiaus Šiaurės platumų žmogui paaiškina ornitologas Saulius Rumbutis, o margučių raštus — etnografė menotyrininkė Aušra Kargaudienė:

Didžiausios Europos upės Dunojaus reikšmė, tikrinių vardų ir bendrinio žodžio kilmė, jo išplitimas keltų, germanų, slavų kalbose, lietuvių dainose. Aiškintis padeda kalbininkai — Lietuvių kalbos instituto direktorės pavaduotoja prof. Grasilda Blažienė ir kalbos istorikas, dialektologas dr. Rolandas Kregždys:

Atsiliepimus aptarnauja Disqus (kodėl?)