ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Paskaitos » Praeitis » Gudai » 285 nr.
Rosales Kas per Vielbarko kultūra buvo eros pradžioje Vyslos žemupyje:
Gotai ir gepidai buvo ne germanai, o baltai —
, 2011-02-28.

Akmenų vainikai

Tai knygos „Europos šaknys“ V skyrius
(vertimas iš ispanų kalbos)

Turinio rodyklė
  1. Įžanga
  2. Dakijos kritimo laikais
  3. Vielbarko kultūra
  4. Kosina klydo
  5. Prieš mūsų erą
  6. Pradedant mūsų erą
  7. Keliaujančios segės
  8. Kas buvo gepidai
  9. Nuo jūros iki jūros
  10. Šaltiniai
  11. Santrauka
  12. Svarstymai (kiek?)

Po Dakijos sunaikinimo 106-aisiais mūsų eros metais gyvenimas Skitijos šiaurėje nesustojo. Jei romėnų šaltiniai nieko apie tai nekalba, dar nereiškia, kad šioje teritorijoje negyveno žmonės su sava istorija — tik parodo, kad romiečiai apie juos nieko nežinojo arba nenorėjo žinoti. Jų pasaulis buvo Romos imperija, o kas už jos ribų, terūpėjo tiek, kiek galėjo grėsti imperijos saugumui.

Skitijos šiaurinėje dalyje dideliuose teritorijos plotuose skaičiumi vyravo baltų gentys, tą liudija ir toponimija (Kazimieras Būga, Vladimiras Toporovas). Ji sutampa su tuo, ką rodo archeologijos žemėlapiai apie baltų tautų judėjimus įvairiais laikotarpiais (Marija Gimbutienė). Dabartiniai archeologo Algirdo Girininko darbai irgi patvirtina, kad protobaltai jau buvo apsigyvenę dabartinių Pabaltijo kraštų žemėse netgi kelis tūkstančius metų prieš Kristų.1

Baltų pėdsakai bronzos amžiais archeologės Marijos Gimbutienės žemėlapyje

Žalvario amžiuje baltai, kurių šiaurės vakarų siena visada buvo Baltijos jūra, išplito į vakarus, įsikurdami dabartinės šiaurės rytų Vokietijos žemėse iki Odros žiočių.2 Šimtmečių eigoje jų buvimo pėdsakai atsitraukė iki Vyslos žiočių.3 Ten baltai pastoviai išsilaikė iki mūsų eros XIV amžiaus.

Rytuose baltų gentys aprėpė dabartinę šiaurės Rusiją ir siekė Uralo kalnų papėdę.

Pietuose driekėsi iki Dėsnos santakos su Dniepru, ties dabartiniu Kijevu.

Tad tokios pagal hidronimiją ir archeologiją buvo baltų pirmykštės žemės.

Dakijos kritimo laikais

Kai pereiname į pirmąjį mūsų eros šimtmetį, archeologija mums rodo, kad nuo I a. po Kr. ir per sekančius dešimtį šimtmečių baltų etninės žemės pastoviai išsilaikė šiose ribose:

  • Vakaruose: Vyslos žiotys;
  • Šiaurės vakaruose: Baltijos jūra;
  • Rytuose: dabartinės Maskvos apylinkės;
  • Pietuose: Dėsnos ir Dniepro upių santaka.

Šitoks buvo baltų tautų etninių žemių vaizdas Skitijos šiaurėje prieš didįjį tautų kraustymąsi — nuo pirmojo iki ketvirtojo mūsų eros amžių.

Vielbarko kultūra

XX amžiaus pradžioje Vyslos žemupyje buvo atkasta kultūra, datuota I a. po Kr. Ją pavadino Vielbarko (Wielbark) vardu pagal vietovę, kurioje buvo surasta. Radinys buvo archeologų interpretuotas kaip pirmas aiškus įrodymas, iš kur kilo gotai. Vienintelė kita tuomet žinoma panaši kultūra buvo Gotlande, Baltijos jūros saloje, maždaug pusiaukelėje tarp Latvijos ir Švedijos. Prieita išvados, kad Vielbarko kultūros žmonės atvyko į Vyslos žemupį iš Gotlando. Pats salos pavadinimas tyrėjams rodė, kad ten gyveno gotai.

Radinį išgarsino vokiečių archeologas Gustavas Kosina (Gustaf Kossinna, 1858-1931 m.) — vienas iš nacių teorijos apie germanų tautų pranašumą pradininkų. Kosinos raštuose Vielbarko kultūra priskiriama germanams, ir tas jo teiginys tapo pripažintas pasaulyje. Surastos kultūros žmonės buvo pavadinti goto-gepidais drauge su kita prie Vyslos žiočių gyvenusia etnine grupe, vadinama gepidais, kurie irgi laikomi germanais. Iš tų vietovių pakilusi emigracija pietų link archeologų ir istorikų buvo pavadinta gotų-gepidų migracija, ir taip ji yra vadinama iki šių dienų.

Kosinos teorija greitai prigijo ir tebegalioja. Vienas iš dabartinių tos teorijos pasekėjų yra iškilus dabartinis gotų praeities specialistas, istorikas Pyteris Heteris (Peter Heather). Savo knygoje „Gotai“ (The Goths) jis aiškina, kuo Vielbarko kultūra skiriasi nuo kitų geografiškai artimų kultūrų, ir kodėl jinai germaniška. Kadangi jo knygoje išdėstyti argumentai yra glausti, aiškūs ir sutampa su visuotinai priimta nuomone, atkartosime juos trumpai.

Heteris apibendrina būdingus Vielbarko kultūros bruožus ir nurodo, kuo jie saviti:

  • kiekvienas kapas turi koncentrinį vainiką, sudėliotą iš akmenų;
  • yra biritualizmas, nes vieni kapai yra degintiniai, kiti griautiniai;
  • prie mirusių nėra padėta jokių metalinių įkapių, vyrai palaidoti be ginklų.

Svarbiausias Heterio argumentas, kodėl ta kultūra skiriasi nuo visų kitų gretimų kultūrų yra tas, kad vyrų kapuose nebuvo įdėta ginklų, kai

„visi aplinkinėse kultūrose tuo metu toliau taip elgėsi, o ir ankstyvesni Vielbarko apylinkių gyventojai taip pat“ (surrounding cultures continued to do so, and former populations in Wielbark areas had themselves previously done so.)4

Kitas lemiamas argumentas — kad vienintelė kita vieta, kurioje randama kapų su akmenų vainikais, yra Gotlando sala, todėl turi būti ryšys tarp Gotlando ir Vielbarko kultūrų.

Iki čia, kuo tikina Heteris, logika atrodė be priekaištų. Sala, iš kurios atnešta Vielbarko kultūra, vadinasi Gotlandas. Tai rodo, kad tie žmonės save vadino gotais, o antroji šaknis land, aišku, yra germaniška. Kadangi Gotlandas priklauso Švedijai, jo kultūra turi būti skandinaviška, todėl Gotlando ir Vielbarko gyventojai kultūriniu ir kalbiniu požiūriu turėjo būti germanai.

Iš pirmo žvilgsnio viskas puikiai siejasi ir remia teoriją, kad gotai yra kilę iš Skandinavijos.

Nežiūrint tokio darnaus argumentų išsidėstymo, liko spraga, kurią reikėjo užlopyti. Abi minėtos Gotlando ir Vielbarko kultūros nerodo aiškaus ryšio su žinomomis germaniškomis kultūromis. Teko paaiškinti tam tikrus skirtumus su germanais, ir buvo sukurtas „rytų germanų“ terminas (J. B. Bury).

Išvada ta, jog nuo Kosinos iki šių dienų priimta manyti, kad:

  1. Vielbarko kultūros žmonės laidojo savo mirusius taip pat, kaip ir Goltande, o aplinkinėse kultūrose niekas taip nelaidojo;
  2. kapų su akmenų vainikais nėra niekur aplinkinėse kultūrose, išskyrus Gotlandą ir Vielbarką;
  3. skirtingai nuo aplinkinių kultūrų, Gotlando ir Vielbarko vyrai nebuvo laidojami su ginklais;
  4. tiek Gotlande, tiek ir Vielbarke mirusieji kartais buvo laidojami griautiniuose kapuose, o kartais sudeginami, tad abiem kultūrom būdingas biritualizmas.

Argumentas, kad Vielbarko ir Gotlando kultūros turėjo tik joms vienoms būdingų bruožų, atsirado Kosinos laikais, kai dar nebuvo pakankamai iškasenų artimesniuose kraštuose. Bet tas pats argumentas nustoja galiojęs, kai pasirodo, kad savitais vadinami bruožai buvo būdingi baltams — ne tiktai Vielbarko kultūros atsiradimo metu, bet ir nuo žymiai ankstyvesnių laikų.

Kosina klydo

1995 metais Klaipėdos universiteto rektorius archeologas Vladas Žulkus parašė apybraižą „Vakarų baltai gotų-gepidų migracijoje (I – IV a.)“.5 Ši universitetinės monografijos „Lietuvninkų kraštas“ dalis nagrinėja Vielbarko kultūros šaknis.

Savo dėstymą profesorius Žulkus pradeda, trumpai paminėdamas 1919 metų Kosinos teiginį apie gotų protėvynę6, apie kurią „dabar aktyviai diskutuojama“. Mini lenkų archeologą Ježį Kmiecinskį7 (Jerzy Stanisław Kmieciński), kuris

„apibrėžė kapų su akmenų vainikais paplitimo prie Vyslos žemupio arealą, pažymėdamas, kad tokie kapai dažniausiai aptinkami Gotlande“.

Žulkus nurodo, kad tai būta žemų pilkapių arba plokštinių kapų su koncentriškais akmenų vainikais ir grindiniais. 1962 metais Kmiecinskis tik prabėgom užsiminė apie kapus su koncentriškais akmenų vainikais Sembos pusiasalyje ir visai neminėjo tokių kapų Lietuvos pajūryje.

„J. Kmiecinskiui nepasisekė surasti aiškesnių kultūrinių ryšių tarp Goltlando ir Vyslos žemupio, jis teigia, kad kiekviena iš minėtų teritorijų yra atskiras pasaulis, ir galima kalbėti tik apie tradicijų statyti pilkapius su koncentriškais akmenų vainikais įtakas“.

Tačiau pats Vladas Žulkus, remdamasis vėlesniais kasinėjimais, kur rasta kapų su akmenų vainikais, pažymi, kad tokių esama šiose vietose:

  1. Gotlandija,
  2. Lietuvos pajūrys,
  3. Sembos ir Notangos prūsų kultūros grupė,
  4. Vyslos žemupys.

Galime pridurti, kad pastarasis ir yra vadinamoji Vielbarko kultūra, tačiau profesorius Žulkus pastebi, kad Vyslos žemupys yra mažiausiai svarbus, nes:

  1. „čia kapų su koncentriškais akmenų vainikais nebuvo žinoma ankstesniame laikotarpyje, jie ten atsirado tik I-IV a.;
  2. čia jie nebuvo vyraujantys ir nesudarė kompaktiško arealo (yra žinomos tik kelios tokio laidojimo vietos).“

Tuo tarpu Gotlande, Lietuvoje ir Prūsijoje

„aptariama laidojimo tradicija turi šaknis ankstyvesniame lateno periode ir yra neabejotinai išriedėjusi iš vietinės kultūros.“

Prieš mūsų erą

Profesorius Žulkus nurodo, kad Gotlande tokius kapus su akmenų vainikais statė nuo 500 m. pr. Kr. iki I a. po Kr. Senesniuose kapuose palaikai dažniausiai buvo deginami ir jų pelenus išbarstydavo tarp grindinio akmenų arba po jais. Vainikai buvo išdėstomi nuo 3 iki 11 metrų skersmens. Griautiniai kapai atsirado lateno periodo pabaigoje, orientuoti dažniausiai pietų, pietvakarių kryptimi. Įkapių būta neturtingų, kapuose randama miniatiūrinių puodelių. Lietuvos pajūryje

„pilkapiai su akmenų vainikais laikomi dar bronzos amžiaus laidojimo tradicijų tęsiniu. Neaukšti 3-15 m skersmens pilkapiai su koncentriškais akmenų vainikais ir grindiniais dažniausiai turi degiminius kapus. Griautinių kapų reta. Kurmaičių ir Rūdaičių kapinynuose buvo rasti lateno pabaigos griautiniai kapai, orientuoti rytų arba pietryčių kryptimi. Kapuose retkarčiais randama arklių dantų“ (…) „Kapuose randama miniatiūrinės keramikos“.

Sembos ir Notangos kultūrinėje srityje taip pat surasta kapų iš lateno laikotarpio, vainikų skersmenys yra nuo 7 iki 10 metrų. Vyrauja degiminiai kapai, bet pasitaiko ir griautinių kapų, orientuotų pietų kryptimi, o keramika kapuose yra mažyčiai puodeliai.

Mūsų eros pradžioje

Pirmajame – ketvirtajame amžiuje po Kristaus kiekviena vietovė archeologams rodo savitą laidojimo papročių raidą, ir Vladas Žulkus ją aprašo.

Gotlande kapai yra degiminiai ir griautiniai. Mirusius guldo aukštielninkus, galva į šiaurę, kartais ant kairiojo šono. Įkapių yra šiek tiek daugiau, kartais atsiranda ginklų vyrų kapuose.

Vakarų Lietuvoje šiuo metu surasti jau 35 kapinynai su akmenų vainikais, datuojamų tarp I – IV a. po Kr. Apie juos profesorius rašo:

„Žymiai pagausėjęs pastaraisiais metais tyrinėtų paminklų skaičius leido pakoreguoti vadinamosios Klaipėdos kultūros8 ribas. Kapų su akmenų vainikais kultūrinė sritis apima visą Lietuvos pajūrio dalį. Rytuose šios kultūros kapų randama Lietuvoje, už Jūros upės.“9

„Šioje kultūrinėje srityje I-IV a. mirusieji buvo laidojami nedeginti. Degiminiai kapai randami tik pačioje laikotarpio pradžioje (Kurmaičiuose, Rudaičiuose), tarp jų ir palaikai urnose, giminingi Sembos kapams.10 Akmenų vainikai yra vidutiniškai 5–7 m skersmens, vienas arba keli, paprastai sukrauti iš vienos akmenų eilės, bet pasitaiko ir 2 – 3 aukštų. Pradžioje vainikai būdavo apskriti, vėliau, nuo II a., netaisyklingo apskritimo, ovalo, o nuo III a. ir pailgo keturkampio formos.“ (…) „Vyrauja šiaurinė laidojimo kryptis.“ (…) „Panašių kaip Lietuvos pajūryje laidosenos bruožų yra Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos I-IV a. pilkapių kultūroje, ypač jos vakarinėje dalyje. Tai akmenų vainikai, kartais su pertvaromis, prie jų neretai prijungti akmenų puslankiai, akmenų vainikuose yra grindiniai“.

Prūsijoj, Sembos ir Notangos kultūrinėje srityje pradžioje mirusieji buvo laidojami, bet nuo III-IV a. atsiranda degiminių kapų. Kapai apjuosti koncentriškais akmenų vainikais.

Akmenų vainikai

Svarbu pastebėti, kad miniatiūrinė keramika, randama įkapėse Lietuvoje ir Gotlande, yra panašios formos.

Peršokime platesnius kapų aptarimus ir eikime prie profesoriaus Žulkaus išvados:

„Visus tris regionus“ (Gotlandą, Lietuvą ir Prūsiją) „su Vyslos žemupio kultūra sietų: kapai su akmenų vainikais (palyginti negausūs Pavyslyje), biritualizmas (laikotarpio pradžioje), ginklų (kalavijų) nebuvimas vyrų kapuose (Lietuva, iš dalies Sembos pusiasalis), palaikai urnose (Sembos pusiasalis), įkapių dėjimo tvarka (iš dalis skiriant Lietuvą)“.

Vakarų baltai apie 300 m. po Kr.
Vakarų baltai apie 300 m. po Kr.
  1. Sembos kultūra;
  2. protoprūsai;
  3. Lietuvos pajūrio kultūra;
  4. pilkapių be akmenų vainikų sritis;
  5. Nemuno žemupio kultūros sritis;
  6. pilkapių kultūros sritis;
  7. Pabaltijo ugrofinai;
  8. Vidurio Lietuvos kapinynų kultūrinė sritis;
  9. brūkšniuotosios keramikos kultūra;
  10. Rytų Mozūrijos kultūrinė grupė;
  11. Vakarų Mozūrijos kultūrinė grupė;
  12. Vielbarko kultūra.

Kalbėdami apie panašumus tarp Vyslos žemupio (Vielbarko kultūros) ir Gotlando, archeologai pastebi daug daugiau bendrų bruožų tarp Gotlando ir Lietuvos, negu tarp Gotlando ir Vielbarko kultūros regiono:

„Laidosenos nagrinėjimo išvados būtų šios:

  1. romėniškajame periode Gotlando ir Lietuvos pajūrio laidojimo papročiai buvo labai artimi;
  2. Gotlando ir Sembos pusiasalio kultūrose konstatuojama mažiau bendrų bruožų;
  3. Gotlando ir Vyslos žemupio gotų-gepidų kultūros laidosenoje bendrų bruožų randama dar mažiau;
  4. Sembos pusiasalio (lateno laikotarpiu buvusiu vakarų baltų kultūros centru) ir Lietuvos pajūrio laidosenoje liko nemaža bendro ir atsirado naujas bendras bruožas — žirgų kapai.“

Keliaujančios segės

Archeologas pažymi, kad

„laidojimo papročiai visose kultūrose yra labai stabilūs, jie palyginti nejautrūs svetimoms įtakoms. Kitaip yra su dirbiniais: papuošalai, darbo įrankiai, ypač ginklai, dėl kultūrinių ryšių poveikių keitėsi žymiai sparčiau.“ (…) „Šiuo aspektu vertinant Goltlando ir Vyslos žemupio baseino gyventojų ryšius I-IV amžiais, juos rekėtų laikyti minimaliais.“

Jų nerado švedų archeologai11, neaptiko ir Ježis Kmiecinskis.12 Vladas Žulkus rašo:

„Gotlando ryšiai su vakarų baltais romėniškajame laikotarpyje, nežiūrint į tai, jog Gotlandas tuomet stipriai orientavosi į Elbės žemupio ir Danijos regionus, buvo gana ryškūs ir pastovūs. Nemaža Gotlande naudotų dirbinių yra gaminti vakarų baltų žemėse“

ir ypač išvardija archeologas įvairias Lietuvoje gamintas seges, kurios plito į Gotlandiją.

Profesorius mini latvių archeologą Andrių Vaskį (Andrejs Vasks), kuris sulygino Lietuvos ir Pietų Latvijos pajūrio kultūras su Vakarų baltų pilkapių sritimi ir daro išvadą, kad dar lateno laikotarpio pradžioje jos sudarė Vakarų baltų kultūrinę bendriją, kurios branduolys buvo Vakarų baltų pilkapių kultūra, ir tik skirtingas keramikos kompleksas neleidžia šių sričių sujungti į vientisos kultūros arealą.13 Panašiai Žulkus siūlo vėlyvojo lateno ir pirmaisiais amžiais po Kristaus laikotarpyje Gotlando, Lietuvos pajūrio ir Sembos pusiasalio kultūras sujungti į vieną kultūrinę bendriją ir iškelia galimybę į ją, kaip vėlyvesnę dalį, įjungti ir Vielbarko kultūrą.

Kas buvo gepidai

Jeigu kapai su akmenų vainikais yra senos baltų tradicijos dalis, jų atsiradimas Vyslos žemupyje turėtų reikšti, kad ten gyveno baltai su savo religija, papročiais ir kultūra.

Kai XX a. pradžioje Kosina teigė, jog Vielbarke surado goto-gepidus, jis neklydo, duodamas jiems tokį pavadinimą, tik klydo, priskirdamas jį germanams.

Baltų kalbos dėl fonetinių priežasčių nepriima germaniško žodžio „goth“ tarties ir vartoja tame žodyje priebalsį d — tardami „gudai“ arba „godai“. Šitaip gudai patys save vadino, atvykę į Italiją ir Ispaniją, ir šitokiu pavidalu žodis išliko gyvas kaip tiktai Vyslos žemupyje iki pat XVIII amžiaus, žymėdamas visa, kas susiję su ūkiu: žmones, šeimą, aplinką, net pastatus. Istorikas Matas Praitorius (Matthaeus Praetorius, 1635-1707 m.), gimęs Klaipėdoje, paliko gana išsamų paaiškinimą, ką žodis reiškė jo laikais, kai jį dar vartojo kasdieninėje vietinėje Prūsijos kalboje.14

Nors vėliau dar teks sugrįžti prie žodžio prasmės galbūt pirminiu pavidalu, šiuokart užteks pastebėti, kad žodžio rašyba dažnai priklausė nuo kalbos, kurioje buvo rašomas. Jį randame užrašytą „getes“ pas romėnus, jis yra kaip „goths“ pas germanus ir kartais viduramžių arba vėlesniuose lotyniškuose raštuose. Bet jį rašo „godos“ arba „gudos“ Rytų Europoje, nes toks jis yra slavų raštuose VI-IX šimtmečiais15, kai, matyt, minimi rytiniai gudai. Lygiai taip pat, kaip juos mini Praitorius vakarinių gudų tėvynėje: „gudai“ (Guddae nomen).16

Tenka manyti, kad pirmykštis žodžio tarimas gal buvo gudai arba godai. Vadinti juos „gotais“ (goths) yra klaida, nebent kalbant germaniškai, kas ir nutiko, kai kilo pangermanizmo sąjūdis.

Kalbant apie gepidus, tenka grįžti prie Jordanio, kuris įstabiai tiksliai išvertė tą žodį:

„jų kalboje gepanta reiškia tingus“ (nam lingua eorum ‘pigra’ gepanta dicitur).17

Senas lietuviškas žodis, dabar jau mažai tevartojamas, bet Dabartinės lietuvių kalbos žodyne tebėra

geibas — silpnumas, alpulys.18

Didžiajame Lietuvių kalbos žodyne randame ir

geiba — nugeibęs, paliegęs žmogus ar gyvulys, dvasna, išgara.19

Kita daiktavardžio forma dar yra geibšas, geibys, geibena, gybena. Būdvardis geibus — reiškia gležnas, opus, besveikatis. O veiksmažodis gybti (gybsta, gybė) — eiti menkyn, silpti, nykti, baigtis, alpti, leipti, geibti, dvėsti, gaišti, stipti.

Jordanis aiškina, kad gepidai gyveno Spesis provinicijoj, Vyslos saloje, ten, kur upė aplink salą šakojasi vingiais, ir kurią jų tėvai vadino gybidoja:

dum Spesis provincia commanerent in insula Vistulae amnis vadibus circumacta, quam patrio sermone dicebant Gibidojos.20

Iš tiesų, Vyslos žemupio bruožas yra visai sulėtėjusi tėkmė, kai srovė išrodo, jog nebeturi jėgos, ir upė šakojasi raguvomis.

Beje, Jordanis, kalbėdamas apie gepidus, visada rašo jų vardą gibidojos ir primygtinai teigia, kad gudai ir gepidai buvo dvi to paties kraujo tautos. Prie to dar teks sugrįžti.

Nuo jūros iki jūros

Vielbarko kultūra atsiranda pirmajame mūsų eros amžiuje Vyslos žemupyje. Antrojo amžiaus viduryje ji plečiasi pietryčių linkme, į Volynę ir Podolę, kur atsiranda be ginklų palaidotų vyrų kapų, galva į šiaurę, įkapės tokios pačios, kaip ir buvusios Vyslos žemupyje. II a. gale jau matosi tos pačios kultūros bruožų dar toliau į pietus, tarp Pripetės ir Dniestro upių ir pietų Bugo aukštupyje. Vėl randasi kapų su akmenų vainikais, mirusieji guli galva į šiaurę. Archeologai sako, kad tai būta tos pačios tautos, kuri išvyko iš Vyslos žemupio.

III a. po Kr. atsiranda nauja kultūra, vadinama Černiachovo, kuri išsiplečia Dniepro, Dniestro ir Bugo baseinais iki Juodosios jūros. Atsiranda raštiškų liudijimų, kad gudai pasiekė Juodąją jūrą. Gepidai pasirodo kiek vėliau ir yra aprašomi kaip antra banga, atvykusi III-IV amžiuose.

Baltų (gotų-gudų ir gepidų) emigracija
Vakarų baltų kraustymasis nuo Baltijos iki Juodosios jūros II-III a.
  1. Kapų su koncentriškais akmenų vainikais sritis;
  2. Skandinavų kultūros migracijos kryptys;
  3. Vakarų baltų migracijos kryptys;
  4. Baltų kultūros sritis I-IV amžiais (pagal V. V. Sedovą);
  5. Gotų kultūros plėtra: 1 – I a., 2 – II a. po Kr. (pagal J. V. Kucharenką);
  6. Černiachovo kultūra (pagal M. B. Ščiūkiną).

Trečią kartą jų tūkstantmetėje istorijoje gudai vėl užėmė ilgą kelią nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Kol po Dakijos sunaikinimo jie vėl pasiekė Juodąją jūrą, praėjo šimtmetis. Sakytume, pasikeitė trys kartos.

Jūratė de Rosales

Tai dar rašomos knygos „Europos šaknys“ V skyrius.

Išnašos

1 Girininkas, A., Baltų kultūros ištakos. Vilnius, 1994, ISBN 9986-420-00-8.

2 Gimbutas, M., The Balts. New York 1963, p. 63

3 Idem, p. 86-7.

4 Heather, P., The Goths, 2009. p. 23.

5 Žulkus Vl., Vakarų baltai gotų gepidų migracijoje (I-IVa.). Lietuvninkų kraštas, monografija. Litterae Universitatis, 1995, Kaunas, UDK 908 474.5 Li 172 ISBN 9986-475-03-1. p. 74-107.

6 Kossina G., Das Weihselland, ein uraller Heimatboden der Germanen. Danzig, 1919.

7 Kmiecinski J., Zagadnienie tzw. kullury gocko-gepydzkiej na Pomorzu Wschodnim w okresie wczesnorzymskim. Lodz, 1962, p. 101, 142-145.

8 Engel C., La Baume W. Kulturen und Völker der Frühzeit im Preussenande. Königsberg, Pr., 1937. p. 149. Cf. Žulkus, V.

9 Tautavičius, A., Lietuvos TSR archeologinis atlasas. K. 1977. p. 14-15. Cf. Žulkus V.

10 Michelbertas, M. Min. veik. p. 57. Cf. Žulkus, V.

11 Almgren O., Nerman B. Die ältereEisenzeit Gotlands. H. 2. Stockholm, 1923. p. 140-141.

12 Kmiecinski J. Zagadnienie tzw. kullury gocko-gepydzkiej na Pomorzu Wschodnim w okresie wczesnorzymskim. Lodz, 1962.

13 Васкс A. B., Южные связи племен западной Латвии в раннем железном веке по данным керамики. Latvijos PSR Zinatnu akademijas vestis. T. 7(492). Rīga, 1988. p. 78-9.

14 Praetorius, M., Orbis Gothicus, 1688, Lib. I, cap. VII.

15 Велесовая книга. Перевод и коментарии А. И. Асова. Изд. 2-ое исправленое. М.:Менеджер,1995. – 320с.

16 Praetorius, M., Orbis Gothicus, 1688, Lib. I, cap. VII.

17 Jordanes, XVII.

18 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, www.lki.lt/dlkz.

19 Lietuvių kalbos žodynas, www.lkz.lt.

20 Jordanes, XVII.

Santrauka:

XX amžiaus pradžioje Vyslos žemupyje prie Vielbarko archeologų atkasta kultūra, datuota I a. po Kr. Kapai buvo padengti akmenų vainikais, vyrai laidoti be ginklų. Tokia laidosena tuo metu buvo žinoma tik Gotlando saloje Baltijos jūroje, dabartinėje Švedijoje. Todėl buvo nutarta, kad į Pavyslį iš salos atsikėlę germanai. Tačiau tuo metu dar nebuvo tirtos baltų vietovės. Vėlesni Lietuvos archeologų tyrimai parodė, kad tokia pati laidosena jau seniai ir dar labiau buvo būdinga Vakarų baltams, ypač Semboje ir Lietuvos pajūryje. Kalbotyros duomenys rodo godų ir gepidų tautovardžių baltiškumą ir paremia „Getikos“ autoriaus antikos istoriko Jordanio teiginius, kad gudai kilę iš prūsiško Baltijos pajūrio. Taip sugriūva nuo praėjusio šimtmečio pradžios pasaulyje įsigalėjusi istorikų teorija, kad vadinamoji gotų-gepidų migracija — pakilusi nuo Vyslos žiočių II a. po Kr., atvykusi į Balkanų pusiasalį ir įveikusi Romą V a. po Kr., — buvo germaniška. Vėliausi archeologijos atradimai Lietuvoje įrodo, kad ta migracija buvo baltiška.

Teiginys:
Gotai ir gepidai buvo ne germanai, o baltai.
Sritis:
Praeitis: Gudai.
Raktažodžiai:
, , , , .
Asmenvardžiai:
Algirdas Girininkas, Peter Heater, Jordanis, Jerzy Kmieciński, Gustaf Kossinna, Matas Praitorius, Andrejs Vasks, Vladas Žulkus.
Vietovardžiai:
Baltija, Gotlandas, Nemunas, Podolė, Semba, Vysla, Volynė, Wielbark.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
baltai, gepidai, germanai, gudai.
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/akmenu-vainikai
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2011-02-28.

galas

Knygos „Europos šaknys“ turinys:

  1. Gudų kilmės vieta
  2. Dakijos getai
  3. Darponėjaus legenda
  4. Nuo Baltijos iki Juodosios jūros
  5. Akmenų vainikai
  6. Karalius Ostrogodas

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?