Išsigandau tylinčios prezidentės

Per 21 Nepriklausomybės metus tokioje kvailoje situacijoje, į kokią mus įsodino europarlamentaras su žalia Lenko korta, krūvele bendraminčių Seime ir šimtais jo suvedžiotų Vilnijos lenkų, mes, ko gero, dar nebuvome atsidūrę. Į mūsų valstybę, mūsų visuomenę, mūsų kalbą ir istoriją jie valosi kojas, tyčiojasi iš mūsų švenčiausių jausmų, o mūsų valdžia (išskyrus gal tik Ireną Degutienę ir Gintarą Songailą) tyli. Net nedrįsta apsimesti, pavaidinti, kad esame lygiavertė Europos Sąjungos valstybė.

Tyli. Tarsi visi kartu su Seimo nario mandatu kišenėje arba piniginėje (gal tiksliau būtų sakyti — piniginėje, nes mandatas piniginėje labiau simboliška) turėtų Lenko kortas ir bijotų jas prarasti. Ir man, prisipažinsiu, net kilo įtarimų, kad mūsų valdžios vyrai ir moterys jau yra nebe mūsų valdžios vyrai ir moterys, jeigu bijo, kad pagal Lenkijos įstatymus Lenko korta iš jų gali būti atimta, o jie, kaip ir Tomaševskis, veikiau atiduotų mandatą nei Lenko kortą. O korta pagal Lenkijos įstatymus atimama, jeigu tu kenki Lenkijos interesams. Nederėtų bijoti. Masinis tautos nepasitenkinimas tuo, kuo Lietuvoje ir Europos Parlamente užsiima Tomaševskis, nėra joks kenkimas Lenkijos interesams. Atvirkščiai. Viešai pasmerkdami Tomaševskį, kuris gadina mūsų santykius su amžinąja kaimyne (bent jau kol visi lietuviai neišsikraustė iš Lietuvos) Lenkija, mes tarnautume bendriems Lenkijos ir Lietuvos interesams. Aš net manau, kad ir Lenkijos užsienio reikalų ministerija dėl tos pačios priežasties buvo iškvietusi Lietuvos ambasadorę ir prašė stabdyti Tomaševskį. Tiesa, nesu tikras, kad ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Sikorskis mano taip, kaip aš.

Bet man baisiausia, kad aš nežinau, ką apie tai mano mūsų šalies užsienio politiką prižiūrinti prezidentė. Tyla. Na, bent jau Balsio balsu prabiltų. Jau konstatuota, kad mūsų santykiai su Lenkija tokie įtempti, kokie šios mūsų nepriklausomybės laikais dar nebuvo, o Ji tyli. Aš neprašau, kad pabartų Tomaševskį. Gal ji mano, kad to daryti negali, — gal irgi Lenko kortą turi? Tuomet tegu pabara bent mus. Tegu pasako bent tai, ką išdrįso pasakyti Zingeris: „Mes ieškome tiltų, o ne tiltų sugriovimo. Todėl man atrodytų, kad neturime gaminti Lietuvos priešininkams dovanų ir kad mes turėtume labai atsargiai elgtis — Lietuvos-lenkų santykių nepaversti į tų santykių karikatūrą, kurią nuolat svarstys Briuselis“.

Tiesiai pasakė. Tarsi neturėtų Lenko kortos. Galėjo tik pasakyti ne „man atrodytų“, o „mudviem su Lietuvos Respublikos prezidente atrodytų…“ Bet gal jis taip negalėjo pasakyti? Gal vienodai su prezidente „gali atrodyti“ tik Balsiui?..

Kadangi esu atsargus kaip Zingeris, irgi sakau tik savo nuomonę, ir dar tariamąja nuosaka išreikštą: „O man atrodytų, kad prezidentė kur nors tarp reitingų gausybės bus pametusi priesaikos tekstą, kuris parašytas visai ne tariamąja nuosaka ir kurį ji, padėjusi dešiniąją ant Konstitucijos, perskaitė visiems mums matant ir girdint: „saugoti Lietuvos žemių vientisumą…“

Aš nieko negąsdinu, tačiau per pastaruosius šimtą metų mūsų žemių vientisumas, net okupacijos, prasidėdavo nuo kur kas smulkesnių dalykų nei agresyvios revanšistinės, net ekspansionistinės idėjos, kurias savo interneto svetainėje propaguoja „Instytut Kresow Rzeczpospolitej“.

Tai tarp ko pasimetė Lietuvos politikų priesaikų tekstai? Tarp rinkimų žaidimų, partijų pinigų, politinių ir televizinių šou? Kur jūsų priesaikos? Ak, dar niekas kariuomenės neįveda, dar nėra reikalo nuo ko saugoti? Kai kariuomenė įvedama, savo žemę jau reikia ginti, o ne saugoti. Saugoti ją reikia iš anksto. Saugoti reikia visada. Net tada, kai NATO naikintuvai ją saugo.

Nesuprantu, ko tyli Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. Iš Lietuvos istorikų jis kitados, ko gero, buvo labiausiai įsigilinęs į Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos medžiagą. Pasisodintų jis savo kolegas, kurių priesaikų tekstai guli pasimetę tarp kur kas jiems asmeniškai ir jų partijoms reikšmingesnių dalykų, ir kaip andai surengtų politinę valandėlę. Ir Zingerį pasikviestų. Ir prezidentę su Balsiu. Ir sužinotų jie, kad prieš Hitleriui atplėšiant nuo Lietuvos Klaipėdą su Klaipėdos kraštu ir ten nacionaliniu pagrindu buvo sukurta partija. Ji irgi viešai deklaravo susirūpinimą ten gyvenančių vokiečių švietimu, kultūriniu gyvenimu. Iš tiesų tai buvo nacistinė partija, pasivadinusi taikiu Krikščionių socialistų darbininkų sąjungos vardu, o savo pagrindiniu tikslu laikiusi atiduoti kraštą Hitleriui. Ir kai ši partija triuškinamai laimėjo krašto seimelio rinkimus, buvo pradėta rengti sukilimą prieš Lietuvos valdžią, sukurti smogiamieji būriai, renkama žvalgybinė medžiaga, mokyklos imtos valyti nuo visko, kas lietuviška. Lietuviškai kalbėti tapo pavojinga, vakarais lietuviui pasirodyti gatvėje ar kavinėje pavojinga.

Ir kaip į visa tai tada reagavo Lietuvos valdžia? Ogi Vyriausybė priėmė Tautai ir valstybei saugoti įstatymą, kuris įpareigojo „ginti valstybės interesus, piliečių teises, bausti antivalstybinį gaivalą“. Ar girdite, mūsų tylintys politikai?

Remdamasi šiuo įstatymu, 1934 metų vasario 9-ąją valstybės saugumo policija suėmė aktyviausius nacistus. Buvo sustabdyta jų partijų veikla. Daugiau nei tris mėnesius Kaune truko teismo procesas. Įrodyta kaltinamųjų antivalstybinė veikla ir ryšiai su nacistine Vokietija. Nuteisti 87 naciai. Du mirties bausme, vienas kalėti iki gyvos galvos.

Tai kodėl Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas šito nepapasakoja savo kolegoms politikams, savo tylėjimu jau ėmusiems gąsdinti Lietuvos visuomenę? O gal Anušauskas papasakojo ir būtent todėl jie tyli? Gal jis papasakojo ir apie tai, kokio likimo sulaukė šio teismo nuosprendžiai Klaipėdos krašto naciams? Hitleris įsiuto, Anglija jam pritarė. Abi ėmė spausti Lietuvą. Mirties bausmės pakeistos švelnesnėmis bausmėmis, kitus imta išleisti iš kalėjimo. O kai 1939-aisiais Hitleris užėmė Klaipėdos kraštą, kai kurie nuteistieji buvo jo apdovanoti auksiniais partijos ženklais. O nacių tardymo priežiūrą vykdęs Apeliacinių rūmų prokuroro padėjėjas Dionizas Monstavičius atsidūrė konclageryje.

Tai išgąsdino Anušauskas ar ne? Nebijokite, dabar taip tikrai neatsitiks. O jeigu, neduok Dieve, ir atsitiktų, mums tikriausiai ir vėl Vilniją grąžintų. Už tuos pačius mainus: „Vilnius mūsų, o mes — rusų“.

Aš nieko negąsdinu — aš pats bijau. Tik bijau ne Lenkijos. Bijau ne Rusijos. Bijau šito prakeikto mūsų valdžios tylėjimo. Bijau jos žeminimosi. Bijau jos visiško valstybinio orumo praradimo.

— Ferdinandas Kauzonas

2011 balandžio 11 d. „Respublika“