Žodis „atžanga“ yra esminis šiuose pranešimuose:
Nors Čikagos lietuvių dienraštyje „Draugas” pasitaiko įmantrių sakinių ir mandrų žodžių, bet pasigirsta balsų, kad išeivijos lietuvių kalba darosi „per gryna” ir dėl to sunku susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais! Įsikandę laikykimės to grynumo ir nuolat jo siekime. Tai išeivijos lietuvybės pagrindinis ramstis — Vytautas Matulionis (Cleveland Heights, OH, USA).
Prieš karą Lietuvos menas buvo pasaulyje garsus, nors modernus, bet buvo tautiškas. Šiuo metu įsigali fluxus idėja — tautiškumo niekinimas, logikos, darnos ir grožio niokojimas, turto griovimas. Pasibaigė laikai, kai inteligentas buvo ant kranto. Dabar laive, neaiški kryptis, neaišku, kas už vairo. Kai laivas skęsta, nebereikia partijų, reikia gelbėti skęstantį laivą — Aloyzas Stasiulevičius.
Gitana Gugevičiūtė: Gegužės 7-oji — spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Veržiasi vulkanai banalybės pelenų apie išsaugotą kultūrinę ir tautinę tapatybę, laimę rašyti, skaityti, kalbėti ir mąstyti lietuviškai, džiaugsmą šildytis bendrame tautą vienijančiame (deja, jos negausinančiame) kalbos patale. Džiaugiamasi gausia periodinės spaudos pasiūla, filosofuojama apie spaudos sąžiningumą kaip valstybės demokratijos pamatą ir dar apie daug ką džiūgaujama. Deja, su tikrove, kasdienybės ritmu bei nuotaika šventė turi mažai ką bendro, labiau primena puotą maro metu. Lietuva kelia taurę už laisvę rašyti ir kalbėti, nors grįžta į spaudos draudimo metus, kai lietuviška knyga buvo stebuklas. Prisipažinsiu, buvau optimistė, tikinti, kad krizė ir mokesčių reforma kai ką išspręs į gera: sumažės leidyklų, sumažės šlamšto, o likusieji leidiniai ir juos leidžiantys organai tarpusavy varžysis kokybe. Gėdingai kliedėjau ir klydau.
Gražina Išganaitienė: Tapo įprasta miestą prismaigstyti atgrasių šiukšliažmogių stendų, o kiemsargiams ir sunkiausią žiemą nerasti grašių, pinigais vadinamų; namie svečius it karalius vaišinti, o įstaigoje klientą it valkatą kvailinti ir gaišinti; savo būstą gražinti, o aplinką dergti; pirkti prestižinės klasės mašiną, o kelyje stumdytis mužiko manevrais ir signalais; rengtis pabrėžtinai prašmatniai, bet einančiojo šaligatviu eilutę smagiai nulieti balos vandeniu iš po ratų; puoselėti veislinį šunį ir jį vedžioti dvokiančiomis išmatomis nusėtoje pievelėje; vaikui duoti įmantrų vardą ir atlaidžiai vieptis, kai šis bendraamžius drabsto pravardėmis; namie už piktžodžiavimą lupti kailį, bet iš aukštų postų svaidytis prasčiokų leksika. Begalinė tolerancija viskam, kam tik nereikia. Net Dž. Sviftas praturtintų Guliverio keliones, nusiųsdamas jį į Atvirkščio pakantumo šiukšliažmogių kraštą.

Apsišarvavę mokslo išradimais, naujosiomis technologijomis ir socialinėmis garantijomis, kažką labai svarbaus savyje prarandame. Įpratome, yra patogiau sakyti „mes“, nei „aš“ ir taip asmeninės atsakomybės nusikratyti. Bet ar ne dėl to ir traukiasi mūsų galvos, nyksta mintys? O jei minties nėra, tai ir žodžio nebereikia.

Kūrėjų ir vartotojų pilietinės nuostatos demokratinėje santvarkoje labai skiriasi. Kūrėjas labiausiai pasikliauja savimi. Ėmėjai kliaujasi svetimas gėrybes skirstančia valdžia. Kūrybingas davėjas yra taikus. Bedvasiai ėmėjai yra aršūs. Kūrėjas dažniausiai būna individualistas. Agresyvūs svetimo turto dalintojai lengvai spiečiasi į būrius ir minias. Ėmėjai aršiai kovoja su kūrėjais, kad šie jiems atiduotų kuo daugiau. Kūrėjas kovoja ne su žmonėmis, o su žmogiškomis ydomis — pirmiausia savo paties ydomis. Kūrėjas stoja už lygias teises visiems veikti savarankiškai, už veikos padarinius atsakant savo turtu ir garbe. Ėmėjai griebiasi tikrinti, apskaičiuoti ir pažaboti veikiančių kūrėjų, mūru stoja tik už teisę visiems po lygiai suvartoti, savo atsakomybę perkeliant valstybiniam socialiniam draudimui. Kūrėjas susitaiko su valdžia, kuri gerbia kūrybą ir gina nuosavybę. Ėmėjai trokšta valdžios, kuri juos gintų, šelptų ir gerbtų.