Vladas Palubinskas Europos teisingumo teismas paneigė kaltinimą dėl lietuviškos rašybos:
Polonizacijos politiką remia žurnalistai dėl teisės kalbėti neišmanant —
, 2011-05-13.

Ką paneigė teismas

2011-05-13 Lietuvos teisingumo ministras Remigijus Šimašius asmeniniame savo dienyne keistokai išaiškino Europos teisingumo teismo nutartį paneigti kaltinimą Lietuvai dėl lietuviškos asmenvardžių rašybos Lietuvos piliečio pase ir valstybės dokumentuose:

„tačiau Seimas projektą atmetė.“

Ko meluoti? Seimas atmetė tik neteisėtą, antikonstitucinį įstatymo projektą, bet tame pat posėdyje nutarė priimti pagrindu kitą, konstitucijai neprieštaraujantį, logiškai nuoseklų, tautų lygiateisiškumą ir pagarbą žmogaus teisėms išreiškiantį, o ne vien Lenkijai viršenybę teikiantį nelietuviškų tikrinių daiktavardžių rašybos įstatymo projektą.

„Europos teisingumo teismas priėmė sprendimą, kad šį klausimą iš esmės turės išspręsti Lietuvos teismas“

Vėl tendencingas nutylėjimas, siekiant nuslėpti tiesą. Kur pirmoji žinia, esminis pranešimas — kad Europos teisingumo teismas atmetė ieškinį prieš Lietuvą?

„Galutinį sprendimą turi priimti konkrečios valstybės teismas.“

Vėl. Nori įteigti, kad Europos teisingumo teismas nepriėmė sprendimo? Ar kad ETT sprendimas negalutinis? ETT nutartį „dar teks įvertinti“ — abejojate, ar vykdyti, skųsitės dar aukštesniam teismui, Warszawai?

„teisingumo ministras Remigijus Šimašius teigia, kad lotyniškos raidės pavardėse turi būti užtikrintos kaip žmogaus teisė.“

Ne šmeižtas paskelbtas šiandien Delfi.lt? Tikrai tik lotyniškai prigimtinė žmogaus teisė, nuo dievo? Argi ne tik szwep_lojant popolsku dievas supranta? Nes W raidės lotynų abėcėlėje juk nėra. Net ir V lotyniškai bendra ir V, ir U garsams. Romėnai rašė vien didžiosiomis, neskirdami ilgųjų ir trumpųjų balsių. Todėl Vytautas Didysis lotyniškai savo vardą rašė VITAVTIS — nežinant galima ištarti Vitavtis, Vitautis, Vitautys, Vytautis, Vytautys. Nepaisant Vilniaus universiteto Istorijos dekano prof. Alfredo Bumblausko užkalbėjimų, Vytauto laikais oficialaus lenkiško rašto dar išvis nebuvo, tik germaniškai iškraipyta lotynika.

2011-05-14 ministro dienyne Darius įrašė atsiliepimą:

Yra tik vienas istoriškai teisingas, logiškas ir aiškus „originalo kalbos“ Lietuvoje apibrėžimas:

  1. iki 1918 m. originalo kalba Lietuvoje — lenkų, taip pat rusų;
  2. 1918 - 1940 m. originalo kalba Lietuvos Respublikoje — lietuvių, Pietų Suvalkijoje (Suvalkuoe) ir Vidurio Lietuvoje (Vilniuje, Gardine, Lydoje) — lenkų;
  3. 1940 - 1991 metais originalo kalba LTSR — lietuvių, taip pat rusų;
  4. 1991 *iki dabar* originalo kalba Lietuvos Respublikoje — lietuvių. Toliau matyt taip nebebus?

Kiekvienas žmogus turi teisę keisti savo pavardę. Sumokėjęs, sakykim nemažiau 3000 Lt už registravimą (kaip už nekilnojamąjį turtą Registrų centre) jis privalo gauti LR piliečio pasą su nauja pavarde Szymasz vietoj ankstesnės Šimašius nepriklausomai nuo tautybės. Tai būtų ne privilegija specialiai lenkams, o normali praktika vienoda visiems LR piliečiams.

Dariau, nė už Registrų centro mokestį niekas negali versti manęs (tavęs, visos valstybės) lietuviškame rašte rašyti nelietuviškai. Nes pavienių žmonių teisė darkyti rašybą taptų visų trijų milijonų pareiga darkyti lietuvių kalbą.

Nebūna teisės be pareigos. Vienam suteikta teisė, išimtis, lengvata — kitam užkrauna pareigą, atlikimo prievolę, įgyvendinimo naštą. Rašybos „išplėtojimo“ techninės priemonės tėra smulkmena, palyginus su visų Lietuvos žmonių pareiga „neiškraipyti“, rašyti „originaliai“, skaityti su nutylimais intarpais, kalbėti nerišliai, su nelinksniuojamais ir netariamais žodžiais, nesklandžiais žaizdotais sakiniais, galop pripažinti lietuvių kalbą netinkama susikalbėti šiuolaikinėmis sąlygomis.

Parsidavėlių polonizacijos politikų užduotis tokia, bet jie remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti — tereikia tą pripažinti ir atitinkamai išskirti nesuprastus svetimžodžius.

Lietuvių rašyba gerokai pažangesnė už daugelį Vakarų Europos kalbų, nes yra fonetinė — lietuviškai nesunku vienareikšmiai ir gana apytiksliai užrašyti bet kokios kalbos žodžio ištarimą. Tam lietuviškoje abėcėlėje netrūksta raidžių. Kokiu garsu praturtintų lietuvių kalbą W? Lenkai ją taria lygiai taip pat, kaip lietuviai V. Raidės V lenkai neturi, tačiau anglai (ir daugelis kitų germanų) turi ir V, ir W, nes taria jas skirtingai. Vokiečiai V taria kaip mes F, anglams W yra ne V, o „švepla“ B (ne iki galo sučiaupiant lūpas). Kaip tada lietuviškame rašte ištarti prekės ženklą „Weleda“, nežinant, iš kokios tautos jisai kilęs ir gal išvis pramanytas žodis — Veleda, Ueleda, Beleda, Feleda, Pelėda? Kokį garsą, ištrauktos iš kitos kalbos konteksto, reikš raidės ch, sch, sh, sz, rz, ś? Perkelta į kitą kalbą, raidė praranda prasmę, nes tikslią reikšmę jai suteikia rašybos taisyklės, kiekvienos tautos skirtingos.

Angliškai svetimžodžiai nepritaikomi todėl, kad angliška rašyba tam nėra pajėgi — bet tai trūkumas, o ne sektinas pavyzdys. Vienas aukščiausių kalnų Australijoje pavadintas Tado Kosciuškos vardu. „Originaliai“, lenkiška rašyba. Ir kaip gi vadinamas tas garbusis tautietis? KOZIJASKO.

Ne, W ir kitos papildomos raidės lietuvių kalbos nepraturtins, o susikirs, ims pjautis, varžytis su lietuviškos rašybos raidėmis tam pačiam garsui reikšti. Po asmenvardžių plūstels vietovardžiai, kiti tikriniai daiktavardžiai, po to prekybiniai ženklai — kuriems išvis jokios rašybos taisyklės negalioja. Tai nebus nei kažkoks visuminis tarptautinis raštas, nei bendrinė esperanto kalba, nei tarptautinė lotyniška transkripcija, nebebus ir fonetinė rašyba. Tebus išdarkyta ir sugriauta lietuvių kalba — pasaulio kultūros lobis, kalbotyros raktas, dar gyva visų indoeuropiečių kalbų prokalbė.

Vladas

Lenkų etnografinis žemėlapis 1912 metais, santykis su kitomis tautomis (žr. visu dydžiu):

Lenkai 1912 metais — demografinis žemėlapis
Santrauka:

Polonizacijos politikų užduotis išdarkyti ir sugriauti lietuvių kalbą, padaryti nepatogia ir netinkama, išstumti ją iš vartosenos. Bet parsidavėliai tėvynės išdavikai remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti.

Teiginys:
Polonizacijos politiką remia žurnalistai dėl teisės kalbėti neišmanant.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , .
Asmenvardžiai:
Alfredas Bumblauskas, Tadas Kosciuška, Remigijus Šimašius, Vytautas Didysis.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
ETT.
Pirminis šaltinis:
http://simasius.blogas.lt/teisingumo-teismas-lietuva-ir-asmenvardziu-rasymas-442.html
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2011-05-13.