Žodžių „judas“, „žydas“ lietuvių ir kitose kalbose kilmė ir reikšmė:Judai — ne žiedai ir ne judėjai
Tarptautinėje baltistų konferencijoje Vilniuje akademikui Vladimirui Toporovui (Владимир Николаевич Топоров, 1928-2005) atminti 2011 rugsėjo 16 penktadienį pasisakęs Latvijos (Rygoje) ir Stokholmo (Švedijoje) universitetų profesorius Pėteris Vanagas (pasirodo, lietuviškai taisyklingai dabar priklauso rašyti Vanagsas, tarti vanaksas, wanax ;) savo paskaitoje paminėjo man ligšiol nežinotą latvių žodį „juodis“, reiškiantį „žydas“, ir kildino jį iš senovės slavų biblinio žodžio „jūd“.
UO virsta Ū, bet ne atvirkščiai. Man tai buvo paskutinis lašas suvokti žodžio „judas“ reikšmei. Be abejo, tai ne žydų savivardis (bent jau senovėje toks nebuvo), o kadangi senovėje aplinkui gyveno aukštaūgiai mėlynakiai šviesiaplaukiai žmonės, tai tamsaus gymio žemaūgiai rudakiai juodaplaukiai visai natūraliai turėjo būti vadinami juodiais (po palatizacijos juodziais, juodžiais arba, kaip žemaičių dūnininkų tarme, jūdiais).
Seniai man kliūva ir įkyriai klaidingas lotyniško IVDAE (judai, Judai) skaitymas judėjais, Judėja: raidė Æ juk aiškiai reiškė tiktai dvibalsį ai — be jokių abejonių ir interpretacijų. Galūnių -ė, -ėja irgi būta, bet jos buvo rašomos EA, antai Mauretanea Caesarea — maurų sostinė Kaizarė, Kaizarėja. Anksti tenai išnykus dvibalsiams, juodiai liko jūdai.
Įvairios tautos ėmė tarti pagal savo sugedimą: graikai Ἰουδαῖ, aramiai y’hūdāï, arabai yahoudi, žydai yehudi, judah, olandai jood, danai jøde, norvegai jøde, vokiečiai jüde, prancūzai juif, anlgai jew (džiū), ispanai judio (chūdijo), italai giudio (žiūdijo), vengrai zsidó, slavai žyd, lietuviai krikštijami irgi perauklėti vadinti slaviškai. O germanų krikštinti latviai, pasirodo, dar nepamiršę ir pradinio.