‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Ištraukos » Santvarka » Švietimas » 376 nr.
Vladas Kas yra tauta?:
Tautos sąvoka pamiršta, tautiškumo turinys iškreiptas ir išniekintas —
, 2012-03-10.

Tauta reiškė veislę

Klausimu, kas yra tauta, susidomėjau neseniai. Kai iš švietimo sistemos ir žiniasklaidos buvo galutinai išguiti „smetoninės“ Lietuvos gerbėjai, kai lietuvių tautiškumas imtas vertinti kaip atsilikimo požymis, iš Lietuvos piliečio paso (ATK) pašalinta tautybė, ji imta tapatinti su nesančios „Abiejų tautų respublikos“ pilietybe ir menama „europine tapatybe“, o žodis „lietuvis“ tampa įžeidus, agresyvus, nusikalstamas, vartojant sugrąžintas Stalino laikų „nacionalizmo“, „nacizmo“, „šovinizmo“, „rasizmo“, „fašizmo“, „holokausto“, „diskriminacijos“, „patriarchato“ ir „patriotizmo“ nelietuviškų žodžių sampratas, pridedant prie jų naujamokslę „neapykantos kitokiems patologiją“.

Dar labiau nustebino kosmopolitinių liberalų, anarchistų ir komunistų oponentai tautininkai, nacionaldemokratai politikai ir patriotizmo ideologai, kalbantys ir rašantys daug, bet nerandantys jokio rimtesnio argumento prieš internacionalizmo gėrį, apsimokėjimą perimti iš kiekvienos tautos, kas jų papročiuose naudinga ir nevaržyti savęs tautiniais prietarais, priklausomybe vienai tautai, o būti laisvu Vakarų pasaulio piliečiu. Tačiau ir senesnių laikų „Tautų pavasario“ ideologai, nors prirašę tomų tomus, tautiškumą iš esmės laiko objektyviai nepažiniu reiškiniu, romantine savybe, tikyba arba jausmu, kalba apie subjektyvius, logika ir faktais nepatikrinamus sielos virpulius ir dvasios slėpinius, ragina įsijausti ir tikėti.

Tokie argumentai mane tik atgrasė nuo tikėjimo tiek viena, tiek kita puse. Ėmiausi ieškoti logikos ir duomenų kitur. Pradėjau nuo istorijos. Priešistorės. Nuo laikų iki žmogaus — nuo klausimo, kaip, kokiu stebuklingu būdu atsirado žmogus. Užėjau į istorikų forumą.

Minusinsko indoeuropiečių kilmės hipotezė

Matyt satemininkai turėjo kažkokią mistinę savybę susatemizuoti kentuminkus.

Atleiskit, įsiterpsiu tik vienu klausimu: ar garbūs tyrėjai neišleido iš omens, kad gamtoje veikia ne tik maišymosi ir vienodėjimo (difuzijos) dėsniai? Kad ypač genetikoje yra ir visai atvirkštinių? Antai jei vieno iš tėvų akys mėlynos, o kito rudos, tai (tikras, „biologinis“) vaikas nebus mėlynakis jokiomis pastangomis (nebent taip atrodys, užsilipdęs akis žydrais lęšiais). Net žirnio dėsnis čia negalioja: jei esi mėlynakis — vadinasi, joks tavo protėvis niekada nebuvo rudakis. Siaubas, kaip galėjo išvis išlikti mėlynakių?

Atsakymas, jei atmesime stebuklų mistiką ir kosmoso ateivių invazijos hipotezes, — telieka veislininkystė. Sąmoningas, mūsų tolerantiškomis akimis gal žiauriai neteisingas grynaveisliškumo puoselėjimo, ugdymo, saugojimo ir dauginimo paprotys. Kurį kadaise ir reiškė žodis tauta — šiais laikais laimingai pametęs apčiuopiamą reikšmę ir net prasmę.

Protėvių būta puikių veislininkų. Nors matyt tikėjo esantys arčiau dievo už gyvulį (gavę dievo dovaną suvokti ir jautę už tai atsakomybę), tačiau ne tiek, kad tikėtų, jog žmogui gamtos dėsniai nebegalioja ir pažanga garantuota, žmonės bus lygiai lepinami be darbo ir proto pastangų.

Kas tie indoeuropiečiai?

Mano nuomone, ieškant IE kilmės ir tėvynės, buvo nueita klystkeliais, modeliuojant vien užkariavimo ir asimiliavimo shemas. Siūlau į šią užduotį pažvelgti visai iš kitos pusės. Visa IE kalbų sistema (prokalbė) — tai „naujojo žmogaus“ kalba.

Ačiū, graži apžvalga, pagrįsta klystkelių kritika. Vis dėlto siūlau kritiškai pažvelgti ir į jūsų siūlomą ir mums labai jau įprastą savaiminės pažangos vaizdinį:

Kažkas pagamino atsarginį įrankį ir jį išmainė į jau paruoštą maistą, kažkas aptiko, kad už tą įrankį duodą daugiau kitose gentyse, kažkas suprato, kad dar vertingiau pardavinėti ne įrankius, o žaliavą jiems gaminti. Taip pamažu atsirado…

Manau, netgi darbo pasidalijimo ir mainų reikšmė gerokai pervertinta, o pastaruoju metu jau bevirstanti karikatūra (kone visuotinis aukštasis išsilavinimas su vis daugiau diplomuotų specialistų be jokios specialybės, tik įvaizdžio artistai, nemokantys savarankiškai gyventi diplomuoti pareigūnai, tarnautojai, tarnai). O juk protėviai išmanė ne po vieną, o po keliolika amatų, ir juos mokėjo tobulai! Žmogaus smegenys pajėgios domėtis, suvokti, išmokti, įsiminti kur kas daugiau. Neneigiu specializacijos ir komercijos reikšmės, ji tikrai svarbi, bet esminę pažangą, atsiskyrimą nuo gyvulio manau lėmė gerokai svarbesni dalykai.

Darvino evoliucijos teorija neblogai paaiškina savaiminę atranką, kaitą, įvairovę, įgimtus ir įgyjamus sąlyginius refleksus. Bet ar neišleidžiame iš akių, kad protingos būtybės atžvilgiu gali įsijungti ir sąmoninga evoliucija? Juk žinome, kad žmonės buvo puikūs veislininkai, „susikalbėdavo“ ir prijaukindavo ne tik šunis, karves, žirgus, bet ir briedžius, lokius, sakalus, bites, bet ką — kodėl manome, kad jie nesusiprato veislininkystės dėsnių pritaikyti ir sau? Juk tada pažanga auga dešimtis ar daugiau kartų! O kalba, mainai, darbo pasidalijimas, atradimai, išradimai, sumanymų perdavimas, žinių paklausa — tada vyksta savaime, tai jau padariniai.

Ar nėra atsakingos santuokos, vaikų ugdymo, gabesnių žmonių giminystės ir kilmės puoselėjimo, gyvenimo nuosavybės ir šeimos ūkio sąlygomis pėdsakų istorijoje?

Tauta — veislė

Sutinku su Jumis, nes praktiškai nematau prieštaros.

Deja, veislininko požiūris prieštarautų, net iš esmės. Nors siūlau į jį atsižvelgti visai nenorėdamas prieštarauti, būtų apmaudu išleisti iš akių tokį perspektyvų tyrimo kelią.

Bet aš ir nemodeliavau savaiminės pažangos. (…) Tai negalima lyginti su Darvino teorijomis.

Savaimine pažanga aš vadinu maždaug Darvino aprašytąją natūralią evoliuciją — gamtinę prisitaikymo atranką. O veislininkystė yra dirbtinė — sąmoningas, gal net tinka žodis prievartinis žmogaus poveikis. Ne vien kryžminant, bet ir dresuojant, ugdant, mokant, šeriant, prižiūrint, sudarant tinkamesnes už natūralias sąlygas — tai kasdienis darbas.

Palyginkim grynaveislį šunį su beveisliu — kaip diena ir naktis! Veislinis savo atsakingumu, orumu, „padorumu“, „kultūra“ lenkia net ir daugelį nerūpestingos gyvensenos žmonių. O dabar atsisukim į žmogų: jeigu jisai ryžosi imtis griežtos veislininkystės savęs atžvilgiu — galimybės milžiniškos, nes proto galios nesulyginamos su kūno išgalėmis.

O tas kilmės ir kraujo gryninimo puoselėjimas — tai jau vėlesni laikai, ir tai nėra pririšta prie ekonominių dėsnių. Kilmingaisiais (elitu) tapdavo gabiausi karo vadai ir religinių kultų lyderiai, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties.

Taip, tai vėlesnis ir iškrypęs, jau kitas, siauras požiūris. Ne veislininko, o karininko, politiko požiūris: turint tikslą valdyti ir išsaugoti valdžią, naudotis kitų žmonių kuriamais ištekliais, versti juos tarnauti. Betgi žinome, kad ilgai išliko ir pirminis padorumo paprotys: ugdyti save, savo vaikus, telktis su gentainiais į talką (valsčių) tautos (veislės?) puoselėjimui, gero elgesio papročių tvirtinimui, gerovės plėtrai. Griežtai laikantis nuosavybės sąlygos: jokių tarnų ir jokių ponų! Asmenine atsakomybe, šeimos ūkiu, bendruomenės tik talkomis ir šventėmis. Valsčius (valstybė) tik tokio dydžio, kad vieni kitus pažintų asmeniškai.

Antikinių civilizacijų aušroje taip ir buvo. Sukarintų gyvenviečių elitas pavertė vergais ir įdarbino karo belaisvius, ėmėsi kontroliuoti…

Veislininko ir politiko požiūris labai skiriasi, gal net atvirkščias. Argi veislininkui rūpi sunaikinti ar bent pažeminti visas kitas veisles? Juokinga, kai internacionalistai (dabar mieliau besivadinantys multikultūralistais, tolerastais, pasaulio piliečiais) kaltina nacionalistus kitų tautų niekinimu — tuo jie tik išsiduoda, atskleisdami savo parazitinį politikų požiūrį ir panieką tautiškumui, veislininkystei, mokslui.

Argi lietuviai šokdavo kariauti, susidūrę su cigonais, žydais, totoriais, gudais? Ne, nei versti tarnauti, nei perauklėti, nei asimiliuotis, nei išvyti. Perspėdavo vaikus nesusižavėti cigonių burtais, budriai pasisaugoti, kad neapvogtų, bet atlaidžiai žiūrėjo į jų gyvenimo būdą, gerbė kitų tautų teisę tarpusavy elgtis pagal savo papročius, o patys tvirtai laikėsi savųjų ir jokiu būdu nesimaišė.

Manau kad paleolito pabaigoje dar negyveno pavienėmis šeimomis.

Kažin, ar tas komunizmas (matriarchatas) buvo visuotinis? Čia man trūksta duomenų. Gal tas pažangos židinys ilgą laiką ruseno palyginti mažas, tik paskui, gal neolito laikais išplito po pasaulį. Bet bent jau mezolito laikotarpy dabartinėje Lietuvoje tai bendruomenės jau aiškiai gyveno tikromis, „mažosiomis“ šeimomis.

Kadangi klausimas apie indoeuropiečių kilmę, turėtume pabandyti atsekti kalbotyros duomenų sąsajas ir su didžiaisiais žmonijos išradimais. Kada buvo išrastas ugnies įžiebimas, liepsnos išsaugojimas ir pritaikymas? Apsirūpinimas pienu? Žirgo prijaukinimas, kinkymas, staklių ir vežimo rato išradimas? Kuriuos reiškinius atitinka piliakalniai (kurganai, piramidės) — sėslumo, gal ir žemdirbystės simboliai?

Mūsų skaisčiai raudona (ugnies išradėjų?) vėliava su raiteliu (žirgininkystės verslininkų ženklu?); tautosakoje minimas meistras, sugalvojęs ir padirbęs ratus laivui pergabenti upių pervalkoje, raktiniai žodžiai tekėti, teka, takus, takas, nuotaka, tekinas, tekorius, tekelas, tekinis; risti, riesti, riedėti, ridenti, raityti, raitas, ratas, ritė, skrietas, apskritas; užšaldymas vasarą, daug kitų jau pamirštų išradimų; ryškūs ir gilūs savininkiško padorumo, asmeninės atsakomybės ir talkos (nevergovinės, nefeodalinės „pilietinės visuomenės“) papročiai; išlikusi mažiausiai pakitusi bendroji prokalbė leidžia kelti hipotezę ir net suabejoti, ar išvis buvo tokie indoeuropiečiai, kur jų kaulai? Ar nebuvo tai tiesiog tauta, kurios kalba dėl pažangos, išplitimo ir mėgdžiojimo tapo „tarptautinė“? Kodėl sanskrite žodis tauta reiškia tyrą grynuolį — ar nebus tai buvusi žmonių veislės sąvoka?

Bent jau mano smegenys nesugeba to suvesti su kalbos sakralizacija.

Ne, apie kalbos šventumą ir aš nesu nė pagalvojęs (beje, man už kalbą net svarbesnė atrodo buvus daina, tiksliau giesmė — niekas iš gyvulių nemoka susidainuoti skambiai, darniai skirtingomis gijomis, nors tarškėti ir rėkauti pajėgia, kaip ir dabartinėje muzikoje).

Deja, nesu istorikas. Tenorėjau pasiūlyti jums savo tyrinėjimuose prisileisti ir tokią mintį. Kad didžiuosius žmonijos išradimus perprato ir įdiegė ne žmonės apskritai, o tie vieni iš jų (pradžioje turbūt gana siauras pažįstamų ratas), kurie ėmėsi sąmoningos saviugdos, griežtos savęs veislininkystės. Jei kokie nors žinomi faktai neprieštarauja, toks žmogaus atsiskyrimas nuo gyvulio, veislinių kultūrinių žmonių išsiskyrimas iš natūralių laukinių žmonių — man atrodo logiškai visai įmanomas ir būtų gerokai tikroviškesnis už sąmoningos kultūros kilmę savaiminės raidos (natūralios evoliucijos) keliu, kas man išvis nesuvokiama, kaip stebuklas.

Išradimai, kalba, garbės ir padorumo papročiai — būtų jau išvestiniai dalykai, ugdymosi padariniai. Tokio aukšto lygio, tokios sodrios kalbos paprastam kasdieniam gyvenimui juk nereikia, IE kalba irgi turėjo būti kuriama ir puoselėjama sąmoningai. Nors kūniški dalykai nėra tokie svarbūs, galbūt ir baltosios rasės bruožai buvo gryninami veislininkystės būdu. Bet gyvenimas savarankiškai, atsakingai, laikantis nuosavybės, gerbiant svetimą — tai jau būtina protingos būtybės galių atsiskleidimo sąlyga. Atrodo, užtenka duomenų, kad savininkiška santvarka ne atsirado savaime, o buvo išrasta ir įdiegta skausmingai, toli gražu ne visuotinai (tą rodo net biblinis Abelio ir Kaino konfliktas).

Kad išradimai ilgainiui išplito ir už išradėjų tautos ribų, nenuostabu — „laukinis“ žmogus fiziškai juk mažai tesiskiria, pajėgus bent iš dalies pasinaudoti tuo, kas ir jam gerai. „Indoeuropiečių“ kalba taip pat turėjo išplisti po kitas gentis, nors ir suprastintai, iškraipytai. Be abejo, lygia greta vyko ir atžangos reiškiniai: nutautėjimas, veislės maišymasis, ypač „išeivijoje“, „guduose“.

Taigi turiu vilties, kad gali būti vaisingi tyrinėjimai, ieškant sąsajų tarp kalbotyros, genetikos, antropologijos, archeologijos duomenų ir duomenų apie santvarką, papročius bei apie išradimų kilmę. Atsargiai vertinant, nemažai žinių turėtų suteikti netgi tautosaka.

Tautonys

Visi frankai, langobardai, gotai, burgundai sumaišyti į krūvą ir moksliškai pavadinti teutonais.

Ir galop Teutonų ordos tautonys įsiveržia į Lietuvą, kur su lenkų — apkrikštintų ir nutautintų suslavėjusių išeivių gudų — pagalba Parusioje įsikuria kryžiuočių ordiną, virtusį kunigaikštyste Prusia.

Tik kaip galima būti tėvutoniu be tėvo!

Atsargiai. Tada teks pripažinti, kad žodžiai tauta ir tėvas yra tapačios šaknies ir tos pačios reikšmės.

Kad ostrogotų rikiai tituluojasi tėvučiais — akivaizdu: Theudis, Theude-, [T]Euta-.

Vizigotų: ata-, atala-, atana-. rodo akivaizdią tiurkų (greičiausiai alanų) įtaką (tiurkiškai ata — tėvas). Tiurkas Atila taip pat reiškia tėvą kaip ir ostrogotas Totila ar Tatala ar lietuvis Tevutila ar vėlesnis Tautvila ar legendinis prūsų Vyd-tevutis pavirtęs vėliau Vytautu. Visi jie nuo TĖVO.

Tauta = tavta = tiavuta = tėvūta? Būtų logiška — pripažinus, kad kadaise sąvoka tauta reiškė veislę.

Patvirtinimas!

Šiuo metu švedų Viasat History TV kanalu rodomas 2009 metų gamybos mokslo populiarinimo penkių laidų britų BBC dokumentinis filmas „Žmonijos kelionė“ pribloškė. Mano įžūlų vien asmeninės kūrybos spėjimą (nors mano akimis vienintelį logišką, jokių kitų kilmės kelių be stebuklo ar kosmoso ateivių paaiškinti tiesiog neseka) — patvirtino be jokių išlygų!

Išvada suglumino pačius tyrėjus: nors žmonių būta įvairių, DNR tikras brūzgynas, genealoginio medžio kamienas Afrikoje storas su daugybe šakų, bet, dėmesio — iš Afrikos iškeliavo ir per Aziją pasiekė Europą tik vienintelė plona atšaka! Tiksliau jų būta daug, bet kitos „nuvyto“, o dabartinių žmonių gyvybės siūlas tik tas vienas. Ir toks plonas, kad tyrėjai daro tvirtą išvadą, jog jų tebuvo koks šimtas — vienas kitą pažinojusių, kartu tvirtai besilaikančių bendraminčių žmonių būrys, sava bendruomenė. Gyvenanti tarp kitų aplinkinių žmonių.

Laikotarpiai: titnaginių įrankių gamykla Arabų pusiasalio pietvakariniame kampe — 12 tūkst. metų, o neseniai rasta ola Pietų Afrikoje (vandenyno pakrantėje, su smulkiais peiliais, tiksliau į įrankius įdedamais ašmenimis) — 200 tūkstančių metų. Pirmoji dalis baigėsi, atvykus „mūsiškiams“ iki Persų įlankos ir įkūrus ten rojų — Edeną. Beje, jų „stovyklaviečių“ vietovardžiai labai jau primena lietuviškus (netgi Jemenas, Omanas -ėnai, -onys) — paradoksaliai „papuvizmo“ šaipūnai staiga patys atsidūrė pašaipos vietoje.

Vladas Palubinskas

Lietuvių trispalvė vėliava
Santrauka:

Kovo 11-osios proga siūlau atsakyti į klausimą, kas yra tauta — ką reiškia ši sąvoka, koks jos turinys? Kokia tautiškumo vertė, netgi nauda — kodėl verta laikytis protėvių papročių, argi ne geriau apsimokėtų perimti iš kiekvienos tautos, kas jų papročiuose naudinga ir nevaržyti savęs tautiniais prietarais, priklausomybe vienai tautai, o būti laisvu pasaulio piliečiu? Atsakant paprastai pasipila tuščiažodžiavimai, gražbylystė apie dvasios slėpinius ir sielos virpulius, tarsi objektyviai dalykas būtų nepažinus, nešališkai nepatikrinamas ir neįrodomas. Patyrinėjęs pats, priėjau išvados, kad tikroji tautiškumo prasmė pamiršta, iškreipta ir paniekinta. Tai kadaise buvusi žmonių veislininkystė savęs atžvilgiu — griežtas ugdymas, kilmės puoselėjimas ir tarpusavio pagalba (talka). Ne vienas faktas ir jų derinys veda į tai, kad mūsų protėviai gali būti kalti dėl žmogaus kilmės — jo atsiskyrimo nuo gyvulio. Šią prielaidą paremia kalbotyra, o neseniai patvirtino ir naujausi genetikos mokslo atradimai, padedant antropologijai, archeologijai, matematiniam klimato modeliavimui.

Teiginys:
Tautos sąvoka pamiršta, tautiškumo turinys iškreiptas ir išniekintas.
Sritis:
Santvarka: Švietimas.
Raktažodžiai:
, .
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/tauta-veisle
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2012-03-10.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?