ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Nuorodos » Paveldas » Teisėsauga » 479 nr.

Tautos paveldo niokojimo politika

Paveldosaugininkė Gražina Drėmaitė atsakinėja Danutei Šepetytei „Mūsų respublikoje“

Atsisveikinusi su Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės pareigomis Gražina Drėmaitė negali skirtis su akivaizdžia tiesa, jog vienas iš valstybės saugumo prioritetų yra kultūros paveldas. Ji prisimena, kaip kadaise Romualdas Ozolas lankydavo jos tėvą Vladą Drėmą dėl istorinio kultūrinio palikimo ir kūrė „Sąjūdžio“ ideologiją remdamasis būtent kultūriniu tautos paveldu. Kadangi kultūros paveldas yra vienas iš nacionalinio saugumo garantų (taip pabrėžta ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme), paveldosaugininkė Drėmaitė drįstų papildyti VSD sudarytą grėsmių nacionaliniam saugumui sąrašą kultūros paveldo niokojimu, kurio mastai mūsų dienomis stačiai žmogėdriški.

Vien trys dar neužgesę skandalai — dėl Misionierių vienuolyno sodo (kur jau pradėti ręsti gyvenamieji namai), dėl Šv. Pilypo ir Jokūbo ligoninės ir Dominikonų vienuolyno užstatymo šiuolaikiniais „stiklainiais“ (abu objektai sostinėje), dėl komercinės paskirties statybos Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje — rodo, kokia dramatiška Lietuvos įstatymų ir pinigų krūvos akistata. Gražina Drėmaitė nedaugžodžiauja: „Tiesiog bjauru“.

O dar siūlote žiūrėti į paveldą kaip neįkainojamą šeimos relikviją, kurią reikia saugoti ir perduoti iš kartos į kartą.

Lietuvos įstatymai paveldo atžvilgiu yra puikūs, tačiau barbarams nėra nieko švento, jiems jokie įstatymai negalioja. Juo labiau kad Misionierių sode statyboms vadovauja gruzinas, o į Lukiškių aikštės prieigas kėsinasi, regis, norvegų kompanija — jiems nebrangus tas paveldas, jiems reikalingas tik pelnas. Prisimenu jau nepriklausomoje Lietuvoje kažinkokioje finansininkų konferencijoje vienas šveicarų bankininkas sakė: „tiktai saugokit savo paveldą nuo pinigų“. Man taip įsirėžė pasakymas, kad pinigai naikina paveldą. Tai ir vyksta mūsų dienomis — pėda po pėdos.

Anava kiek sargybinių: sakysim, Vilniaus savivaldybėje yra Kultūros paveldoapsaugos skyrius, yra Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, yra kultūros ministrė, tiesiogiai atsakinga už paveldo būklę, yra Valstybinė kultūros paveldo komisija prie Seimo, yra pagaliau Kultūros komitetas Seime… Kuri grandis čia būtų silpnoji?

Šiandien nesivaržysiu dėl žodžių: tokios nelaimės mūsų kultūroje, kaip dabarties kultūros ministrė dar nebuvo, nors, tiesą sakant, ir jos viceministrai, gal ir labai protingi, bet proto per daug nespinduliuoja. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme yra parašyta, jog už Lietuvos kultūros paveldą atsako kultūros ministras. Faktiškai kultūros paveldą turėtų reguliuoti Kultūros ministerija, tačiau šiandien su šia įstaiga pagrįstai siejame ir sužlugdytas visuomenės intencijas dėl Lukiškių aikštės paminklo (aikštė nesutvarkyta iki šiol), ir lig šiol nepastatyto paminklo J.Basanavičiui, nekalbant jau apie verslui paslaugią Kultūros paveldo departamento politiką. Liana Ruokytė-Jonsson — gal jau vienuoliktoji kultūros ministrė, iki kurios prisigyvenau; sakysim, ministrais buvo Gintautas Kėvišas, Vladimiras Prudnikovas, kiti, kurie menkai tesusigaudė paveldo reikaluose, bet jie likdavo dėkingi, kai paveldo komisijos posėdyje juos supažindindavo su pagrindinias įstatymais, opiausiomis paveldo problemomis, tarptautinėmis konvencijomis ir pan. Dabartinė ministrė iškart suskubo apsistatyti patarėjais ir mums buvo pasakyta: ministrė nieko nepriima, paveldas jai neįdomus. Į kultūros ministrės „puokštę“ taiko ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Chuliganas, nors buvęs teisingumo ministras.

Kartais sunku tuo patikėti?

Juk jis nukėlė į kultūros paveldo registrą įtrauktas Žaliojo tilto skulptūras pažeisdamas įstatymą ir tuo didžiuojasi. Jis neturėjo tam jokios teisės. Dabar turėtų išrauti ir tiltą, kuris į tą registrą įtrauktas podraug su skulptūromis kaip vienas objektas. Užuot siekęs savo tikslo teisiniu būdu, pasielgė kaip vandalas: išlupo skulptūras iš išsivežė.

Tai vadintina liberalizmu.

Darau kaip noriu.

Jūsų nuomone, Kultūros paveldo departamentas irgi daro kaip nori?

Kultūros paveldo departamentas turėtų būti krištolinio tyrumo įstaiga ir grumtis už visą paveldą. Tačiau… Įteisinant Vilniaus senamiestį UNESCO pasaulio kultūros paveldo dalimi, nominacinėje byloje Misionierių bažnyčia ir Misionierių vienuolynas su sodais pateikti kaip viena tam tikro ploto teritorija. Tačiau praeina kiek metų ir Kultūros paveldo departamentas atkerta pusę sodo, lieka tik bažnyčia, vienuolynas ir mažas kiemas, ir tame atlaisvintame sodų plote imta statyti namus. Kai visuomenė pareikalavo ekspertų iš UNESCO nuomonės, jos astovai prie svečių nebuvo prileisti, ir visuomenei lig šiol neaišku, ką jie kalbėjo su Kultūros departamento vadove Diana Varnaite ar su kultūros ministre, bet ekspertams išvykus buvo pranešta, kad nieko baisaus, tik truputį reikia pasitvarkyti… Nežymūs pažeidimai, 2015 metais sakė departamentas, kai „MG valda“ Užupyje vietoj leistinų 2 aukštų namų su mansarda ėmė kelti keturaukščius. Užupio bendruomenė stojo piestu, buvo prieš Kultūros paveldo komisija (tuomet buvau jos pirmininke), ir aš, surinkusi krūvą įrodymų, nunešiau juos į Generalinę prokuratūrą, bet ką jūs manot? — nieko iš to neišėjo. Kaip Vytenis Andriukaitis sakydavo: ko nepadaro dideli pinigai, padaro labai dideli pinigai. Kas gali paneigti, kad buvo kitaip?

Ką mes galime priešpastatyti prieš labai didelius pinigus?

Pirmajame Sąjūdžio 30-čio minėjime Vytautas Radžvilas sakė: šimtas protestuojančių žmonių valdžiai yra nulis, tūkstantis protestuotojų — irgi nulis, na, nebent 100 000 susirinktų, tada valdžia gal ir atkreiptų dėmesį. Jau antri metai, kai įsikūrusi visuomeninė organizacija — Aplinkos ir paveldo apsaugos sąjūdis. Lietuva yra ratifikavusi Orhuso konvenciją, pagal kurią visuomenė turi teisę gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais, tačiau ši teisė dažnai yra ignoruojama.

Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriaus pergalė prieš verslo godumą turbūt yra išskirtinis atvejis?

Ir ši byla išskirtinė. Parko direktorius Gintaras Abaravičius buvo paduotas į teismą dėl to, kad šventai laikėsi įstatymų. Metų pradžioje Vilniaus apylinkės prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl Abaravičiaus, nustačiusi, kad direktorius nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir neviršijo jam suteiktų įgaliojimų. O kaip jis buvo puolamas ir „Delfyje“, ir Edmundo Jakilaičio televizijoje (LRT – red. past.)… Apeliuodama į tai, kad visuomeninis transliuotojas neturi teisės meluoti ir būti tendencingai chamiškas, kreipiausi į LRT tarybos pirmininką dėl Jakilaičio, siūlydama svarstyti šitokį elgesį, kai visuomeninis transliuotojas, televizija meluoja arba gali būti papirkti… Tačiau praėjo visas mėnuo, o atsakymo vis dar negavau. Aš pažįstu Gintarą Abaravičių, jis nepaprastai doras žmogus ir jeigu ne jis, tokio kaip šiandien Trakų nacionalinio parko, tuo labiau restauruotų Užutrakio rūmų bei parko nė nebūtų, — ten būtų miesteliai, miesteliai… Jis taip gražiai rengia tuos Užutrakio koncertus, taip gražiai parką sutvarkė. Kiek jam visa tai atsiėjo nervų ir sveikatos. Ne kartą yra sakęs, nebegaliu, išeinu (jau vieną infarktą turėjo).

Prieš „labai didelius pinigus“ eiti sunkiau, negu pūsti prieš vėją?

Vien perėjus Pilies ir Didžiąja gatve tarp istorinių namų su plačiomis vitrinomis, su langais, iškirstais kone iki šaligatvio, kad manekenai juose išsitektų, kyla vienintelis klausimas, kaip Kultūros paveldo departamentas galėjo tai leisti? Kas gali paneigti, kad ne veltui? Kaip galima taikstytis su tokiais remontais, kai iškertamos istorinės sienos, į naujoviškas įkišami du trys akmenys, — suprask, čia paveldas.

Ar jūs dar randate kuo tikėti ir pasitikėti?

Žinot, aš tikiu, kad šita netvarka, arba, jei norite, „bardakas“ negali temptis amžinai. Tikiu, kad Lietuva vis dėlto neišsivaikščios. Tikiu „Respublika“. Ji daug kam atvėrė akis. Esu „respublikonė“, mūsų šeima skaitė ir prenumeravo laikraštį nuo paties pirmojo jo lapelio. Šiuo metu lopydama savo praeities „klaidas“, skaitau knygas; negalėjau atsitraukt nuo Igno Šeiniaus „Belaukiant stebuklo“. Paimčiau du šios knygos puslapius ir didelėm didelėm raidėm iškabinčiau Seime — kad jie matytų, kokie lietuviai buvome prieš užeinant rusams, koks buvo patriotizmas.

Ką naujo ir gražaus sostinėje matot šiandien?

Vilnius yra labai suvartotas, bet jei išvažiavęs iš jo kuriam laikui, grįžęs matai kitomis akimis. Paskutinė ilgesnė mano kelionė truko apie dvi savaites, per kurias kartu su UNESCO žmonėmis apvažiavome Belgiją, Nyderlandus; buvo taip žavu tie žemi miestukai, tas kraštovaizdis, čia kalnas, čia upė… Grįžtu aš namo, ir tada suvokiu, Dieve, koks Vilnius gražus, jis labai gražus… Gal tokį Šimašių metams išgrūdus kur nors į Botsvaną, jis atvažiuotų jau kitoks, supratęs, kad yra atsakingas už tą miestą, kuris pasauliui žinomas. UNESCO įstatyme parašyta, kad už į sąrašus įtrauktą paveldą atsako ne tik lietuvis, ne tik Lietuvos gyventojas, bet viso pasaulio žmonės atsako už jo išlikimą. Mūsų išskirtinis miestas pasižymi senamiesty išlikusia viduramžių gatvių struktūra. Vadinasi, jei atsistotum prie Šv. Kotrynos bažnyčios į Klaipėdos gatvės pusę, matytum kažkur Aukštųjų Panerių miškus… Dabar, žinoma, nematysi, nes užstoja Teatro gatvės pastatai. Jei atsistotum Aušros vartuose, per visą Didžiąją gatvę matytum toli dunksančius miškus, bet dabar matai Vilniaus savivaldybės dangoraižį.

Yra kokia nors vieta, kurios nepakeitė nei žiaurus laikas, nei žiaurūs pinigai?

Literatų gatvė.

Jūsų vaikystės gatvė…

Taip, dabar radosi Sen Žermeno kavinė po buvusiu mūsų butu (gerai, kad nebegyvename, nes visi kvapai ir dūmai kyla į viršų), bet tas kiemas koks buvo, toks ir liko, nors nauji gyventojai ir darosi euroremontus. Tas kiemas beveik toks pat, tiktai mašinų jame daugiau, ir berželio, po kuriuo mano tėvas prisipažino mamai meilėje, nebėra, gal prieš kokį dešimtmetį nupjovė. Labai daug garsių žmonių gyveno šiame name: Česlovas Milošas, Rimtautas Gibavičius, Vladas Jurkūnas, Alfonsas Bieliauskas…

Gražina Drėmaitė

2018-04-08 „ELTA“ Stasio Žumbio nuotraukoje — Gražina Drėmaitė:

Gražina Drėmaitė
Santrauka:

Negaliu atsitraukti nuo Igno Šeiniaus „Belaukiant stebuklo“. Paimčiau du šios knygos puslapius ir stambiomis raidėmis iškabinčiau Seime, kad jie matytų, kokie lietuviai buvome prieš užeinant internacionalistams, koks buvo patriotizmas — sako Gražina Drėmaitė, pasitraukdama iš valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės pareigų. Kadangi kultūros paveldas yra vienas iš nacionalinio saugumo garantų (taip pabrėžta ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme), reikia papildyti VSD sudarytą grėsmių nacionaliniam saugumui sąrašą kultūros paveldo niokojimu, kurio mastai mūsų dienomis stačiai žmogėdriški.

Teiginys:
Sąjūdžio Lietuvos politika yra aršiai priešlietuviška.
Sritis:
Paveldas: Teisėsauga.
Raktažodžiai:
, , .
Asmenvardžiai:
Gintaras Abaravičius, Gražina Drėmaitė, Vladas Drėma, Romualdas Ozolas, Ignas Šeinius, Danutė Šepetytė.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
LRT, UNESCO.
Šaltinis:
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/paveldosaugininke_grazina_dremaite_sis_jovalas_negali_testis_amzinai1/
Nuorodą įdėjo:
, 2018-04-08.
‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?