ISSN 1392-9127
Lietuva internete » Sava Lietuva » Taisyklės » 64 nr.

Sąlygos rašytojų kalbai

Esminiai lietuvių kalbos savitumo, skirtingumo nuo vėlesnių indo­europie­tiško paveldo kalbų bruožai. Skirtingų kalbų derinimo tarpusavyje ir rašybos taisyklės.

  1. Kalba yra pirminė, o raštas antrinis. Raštas tėra kalbos užrašas — turi tarnauti, kuo mažiau varžyti, kuo tiksliau išreikšti gyvą kalbą, išsaugoti sklandžią šneką, tekėti nuosekliais sakiniais.
  2. Lietuvių kalba veiksmažodinė — dar gyva, nesukalkėjusi daiktavardinė, kaip germanų, nemaža dalimi ir dabartinėse romanų, slavų kalbose.
  3. Lietuviai išlaikę pirminį kalbos sodrumą ir tikslumą, turi skirtingus žodžius bendram ir paskiram, daiktui ir gyviui, žmogui, lyčiai, porai, krypčiai ir kt. — kalbos skurdinimas šnekėti per bendrais žodžiais ir klaida painioti tikslius: „apvalus stalas“, „plauti rankas“, „katė valgo“, „myliu savo šunį“, „jinai jau vedusi“, „sužalotas vairuotojas“.
  4. Dar išlikusi dalykinė kalba — nepriimtina šiuolaikinei tarnų kultūrai būdinga gražbylystė, rašymas didžiosiomis raidėmis, daugžodžiavimas ir saldžialiežiuvavimas: „Jūs“, „žinutė“, „rakteliai“, „staliukai“, „marškinėliai“, „žvakutės“, „etnologinės tradicijos“, „meilė žmonėms“, „tarnauti Lietuvai“.
  5. Lietuviškų sakinių sandara dar nesuirusi — gramatika žodžių viduje, be artikelių, pagalbinių žodelių ir kitų išorinių paramsčių: ne „bendrovei Omnitel“, „nuo DELFI“, „į namus“.
  6. Žymimasis arba nežymimasis daiktavardžių pavidalai lietuvių kalboje reiškiami linksniais: nežymimasis kilmininku, o vardininku arba galininku tiktai žymimasis: „atnešk vandens“, bet „išpilk vandenį“ (neigimo atveju žodis tampa nežymimuoju, todėl visada kilmininku: „žinau ką“, o „nežinau ko“).
  7. Kalbėti ir rašyti reikia arba švaria lietuvių, arba taisyklinga kitos tautos kalba — nedera iškraipyti nei vienos, nei kitos, maišant abi į vieną sakinį ar net žodį.
  8. Svetimžodžiai lietuviškame sakinyje leistini tik kai nėra lietuviško atitikmens. Nedera teisinti svetimžodžių, vadinant juos „tarptautiniais“ — tarptautinė kalba būtų esperanto, iš bėdos lotynų, anglų, ispanų, kinų, rusų, prancūzų, vokiečių.
  9. Svetimžodžiai ir naujadarai neturi griauti gimtosios kalbos nelietuviškais priebalsiais, dvibalsiais ir linksniavimo draudimu (LEO, τεο):
    1. tikriniai daiktavardžiai (asmenvardžiai, vietovardžiai, kt.) lietuviškame sakinyje rašomi taip, kaip jie girdimi — panašiausiu ištarimu lietuviška rašyba (skliausteliuose galima pridėti užrašą kitos kalbos rašyba);
    2. nelietuviški užrašai turi būti nekaitomi, neiškraipomi lietuviškai (G.Bushas, W.Churchillui, G.Michelinu, R.Shchedrino, F.Lisztą), nejungiami su lietuviškais į sudurtinius žodžius (superkaina), o lietuviškame sakinyje išskiriami skliausteliais, kabutėmis, pasvirosiomis raidėmis, spalva arba kitokiu būdu: Bušas (Bush), Čerčiliui (Churchill), Mikeliniu (Michelini), Ščedrino (Щедрин), Listą (Liszt).

Vladas Palubinskas

Leidybos uždaviniai, esminės talkininkų mintys:

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?