Inkvizicija

Drąsiaus Kedžio nelaimė kursto žmones nepasitikėti teisėtvarka, iš naujo permąstyti teisėsaugos pamatus. Naujausios bangos išeivis Vladas Troščenka išdėstė daugeliui būdingą požiūrį „Kokie teismai, toks ir teisingumas“, todėl atsiliepiau savo kritika, manau svarbu ją apsvarstyti.

Faktai vaizdūs, problema aštri, o siūlymas… Eilinė reforma kolūkyje. „Slibinas įveiktas. Tegyvuoja slibinas!“ Išeitis tikrai būtų gana paprasta, logiška ir patvari, tik pirma reiktų išsivaduoti iš kolūkinio mąstymo, stebuklingo demokratijos šventumo sampratos, iš inkvizicinės sąmonės.

Inkvizicija yra teisinio ginčo atvirkštybė. Skiriasi ne tik nagrinėjimo procesas, bet ir patys tikslai, teismo užduotis. Inkvizicija yra žmogaus kvota, tirianti jo dorovinius principus, tikybinę pasaulėžiūrą, sąžiningumą. Išgarsėjusi kaip viduramžiais kilusi katalikų bažnyčios kova su plintančiais prietarais, antimokslu, mauriškomis ir žydiškomis erezijomis, sukčiavimu, raganavimu, žmonių protų drumstimu.

Pasaulietinis teismas sprendžia turtinio nuostolio, skriaudos dėl garbės įžeidimo ir kitokios žalos atlyginimo savininkui dvišalį teisinį ginčą. Nevertindamas žmonių, nesikišdamas į jų paskatas, tikslus ir norus, atmesdamas juos kaip neturinčius reikšmės bylai — palikdamas dorovės klausimus bažnyčiai ir bendruomenei, o pasigailėjimo ir atleidimo teisę vien pačiam nukentėjusiajam. Tuo tarpu dvasinis teismas — vienašalis, nagrinėjantis žmogaus sąžinę, atsakomybę visuomenei ir dievui, skirtas apsvarstyti poelgio padorumui, viešai pasmerkti, išgauti atgailai, išteisinti ir patvirtinti dorovės normoms.

Pats žodis „inkvizicija“ kilęs iš lotyniško inquisitio, reiškia tardymą, kvotą — tai esminis žodis. Štai keli būdingi inkvizicinio teismo bruožai:

• uždaras tardymas;
• raštiškas bylos vedimas;
• nėra atsakomybės už kaltinimą (anoniminiai skundai priimami ir net skatinami, liudininkai slepiami ir saugomi);
• atsakomybė už įrodymus ir įkalčių surinkimą nuo ieškovo perkelta gėrio organui (bažnyčiai, prokuratūrai, policijai);
• šalių pasirenkamas teisėjas pakeistas teismo monopoliu (turinčiu universiteto, vyskupų konsiliumo, valstybės pažymėjimą);
• šalių lygiateisio rungimosi procesas pakeistas kaltinamojo „objektyvaus“ smerkimo procesu;
• „priežasčių“ tyrinėjimas, „lengvinančių ir sunkinančių“ aplinkybių vertinimas;
• kaltininko atsakomybė nukentėjusiajam pakeista atsakomybe visuomenei, įstatymui, šv. raštui;
• žalos atlyginimas pakeistas bausme ir atgaila;
• žala išvis nebūtina nuteisimui ir atpildui;
• atsakomybei būtina tyčia (netyčia, nežinojimas, neišmanymas yra lengvinančios aplinkybės, o pažyma apie silpnaprotiškumą yra visiškas atleidimas nuo atsakomybės);
• teismo užduotis — ne išrišti nuosavybės ginčą, o perauklėti žmogų: aptikti piktavalius kėslus, ištirti nusidėjėlio sielą, įrodyti blogį, įvertinti nuodėmę, paskirti jos išvarymo būdą.

— Vienuolis