Politikų folkloro dienoje, deja, ir nė vienas mano sutiktas bičiulis nebuvo regėjęs. Net kultūros ministrės. Su tautiniais rūbais per televiziją yra regėję, o folkloro dienoje — ne. Gal, sakau, bijojo, kad jos ypatingo dėmesio nestokojantys, mano kukliu supratimu, antikultūros kūrėjai ir skleidėjai nepamanytų, kad ministrė jų, drįstu manyti, ir savo, šventąsias FLUXUS ir kitokių postmodernizmo atmainų idėjas bus išdavusi… O man, prisipažįstu, gaila, kad ministrės čia nebuvo. Tikrą Švediją ji matė, tikrą Norvegiją matė, o tikros Lietuvos? Ir prezidentės čia nebuvo. Nei su tautiniais rūbais, nei be. Aš, pavyzdžiui, jau imu neįsivaizduoti prezidentės ne vaikų apsuptyje. Ir man tai patinka. Taigi čia, Sereikiškių sode, ji būtų tiesiog maudžiusis tūkstančio vaikiukų-„folkloriukų“ jūroje. Ir jai tai irgi, ko gero, būtų patikę. Nesimaudė… Ir nepamatė tikros Lietuvos… Nemačiau nė vieno rūkančio ar išgėrusio, neaptikau nė mažiausios numestos šiukšlytės. Negirdėjau nė vieno rusiško keiksmažodžio. Mačiau tokią Lietuvą, kokią norisi matyti dažniau. Ir ne vien Sereikiškių sode. Buvo ir kita priežastis. Folkloro dienos, vadinasi, ir tokios Lietuvos, Lietuvai neparodė jokia Lietuvoje rodanti televizija! O aš ją mačiau. Gyvą.

Sąjūdžio programoje tautų sumaišymo ir suliejimo politika yra prilyginama stalinistiniam genocidui ir smerkiama kaip nusikalstama ir antihumaniška. Tai, ką Sąjūdis laikė stalinistinio teroro nusikaltimu, mes šiandien sau aiškiname kaip vienintelę Lietuvos išlikimo perspektyvą. Žinau, kas man tuoj bus pasakyta: jei tu drįsti šitaip kritikuoti šiandienos ideologus ir demagogus, kaltindamas juos Lietuvos silpninimu ar net naikinimu, — vadinasi, pats esi Lietuvos išdavikas ir tikriausiai netgi nedraugiškų valstybių agentas. Ką gi, jeigu bandymas vadovautis Sąjūdžio programa, atnešusia Lietuvai laisvę, yra tarnystė priešui, belieka pripažinti, kad pagrindinis šiandienos eurotautininkų priešas yra — nei daugiau, nei mažiau — pati Lietuvos laisvė. Laikas baigti šį kvailą etikečių klijavimą, ir pagaliau pripažinti, kad Lietuvą pradėjome laidoti, neišgirdę mirties nuosprendžio, ir ryžtis pagaliau gaivinti, o ne dusinti jos gyvybę.

Neturime pamiršti, kas mes esame. Lietuviams itin svarbu išlaikyti savo papročius, tautinę kultūrą ne tik dainoje, kalboje, bet ir visose srityse. Ne mažiau svarbią vietą užima tautos dailė. Tautodailė — viena iš dvasingesnių sričių mūsų kultūroje. Ne kartą teko dalyvauti mūsų tautodailės parodose užsienyje. Gausūs lankytojų būriai atidžiai apžiūrinėdavo mūsų parodą, išeidami sakydavo: ar suprantate, ką jūs turite?

Tautos referendumas naujosios eros 2014 metais yra proga apsidairyti, susimąstyti ir apsispręsti, ar jau atsisakome Lietuvos kaip lietuvių valstybės, paskutinio žemės sklypo šiame pasaulyje tautos namams. Su protėvių milžinkapiais, seniausia ir tyriausia „indoeuropiečių“ kalba. Ar susigėdę nusisukame nuo tūkstantmetės lietuvių civilizacijos, išradusios pasauliui savininkišką santvarką ir suklojusios Vakarų kultūros pamatus su gamtajausmio dvasingumo, mokslo ir šeimininkiško ūkininkavimo papročiais. Sambūrio „Patirtis“ užsakymu išguldžiau savo išvadas, į kokią padėtį esame patekę ir kokius turime pasirinkimus.

Valdas Anelauskas Kiekvienas lietuvis turime visada išlikti ištikimas savo tautai ir tėvynei Lietuvai (pats pridėčiau, ir mūsų visai baltajai rasei). Aš esu savo tėvynės, savo tautos patriotas, bet tik ne šitos dabartinės Lietuvos Respublikos, kaip valstybės, patriotas. Man dabartinė Lietuvoje esanti valstybė, švelniai diplomatiškai tariant, nereiškia nieko, o tiesiai šviesiai — ji yra mano priešas, kaip ir visos lietuvių tautos priešas. Ši valstybė mūsų brangiąją motiną Tėvynę mums pavertė pamote.

Žmogus pats sau yra niekas, jo vertė ir nuopelnai matosi tik kitų žmonių, šeimos, tautos atžvilgiu. Prieštautinė valstybė neišvengiamai skatina blogį, švaisto ir naikina turtą, griauna gerovę. Turime arba sugrąžinti patriotizmą, arba nešdintis iš tokios valstybės.

Lietuvos politikai įprato apibendrintai kaltinti visą tautą pavienių žmonių nusikaltimais. Šiuo atveju Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Vyriausybės premjeras Andrius Kubilius kaltinimus pareiškė būtent lietuviams, nors teisėsauga to nenustatė, panašu, kad tai jau įprasta priešlietuviška provokacija. Teisinėje valstybėje nusikaltėlio tautybė neturi reikšmės, viešas kalbėjimas apie teisės pažeidėjo tautybę yra nusikalstamas, o apkaltinimas tautos pavienių žmonių veikomis yra grynas nacizmas.

Kosmopolitinių virštarybinio „pasaulio piliečio“ internacionalinių madų pasitaikydavo jau Brežnevo laikais, bet atvirai lietuvių tautą ir jos valstybingumą niekinti pradėjo tik prezidentas Adamkus ir jo patarėjos Nerija Putinaitė, Irena Vaišvilaitė, Katalikų mokslo akademijos pirmininkas Paulius Subačius, valdančios konservatorių partijos Vilniaus tarybos lyderis Mantas Adomėnas ir kiti politikai, jau ne vien politologai, istorikai, filosofai ir panašūs humanistai. Atkakliai niūkindami lietuvius pripažinti ne savo kaltes, tuo tarpu Jeruzalės žydų istorijos profesoriaus, buvusio komunistinio Vilniaus partizano Dovo Levino knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ arba karo metais lietuvių išgelbėto žydo prof. Marko Petuchausko dienoraščiai „Santarvės kaina“ politinės žiniasklaidos liko nepastebėta, nors dar nepersekiojama. Bet taiki jaunimo tautinė šventė jau persekiojama, viešai pasauliui smerkiama, vadinant šovinistiniu nacių Holokaustu.

Nors Čikagos lietuvių dienraštyje „Draugas” pasitaiko įmantrių sakinių ir mandrų žodžių, bet pasigirsta balsų, kad išeivijos lietuvių kalba darosi „per gryna” ir dėl to sunku susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais! Įsikandę laikykimės to grynumo ir nuolat jo siekime. Tai išeivijos lietuvybės pagrindinis ramstis — Vytautas Matulionis (Cleveland Heights, OH, USA).

Prieš karą Lietuvos menas buvo pasaulyje garsus, nors modernus, bet buvo tautiškas. Šiuo metu įsigali fluxus idėja — tautiškumo niekinimas, logikos, darnos ir grožio niokojimas, turto griovimas. Pasibaigė laikai, kai inteligentas buvo ant kranto. Dabar laive, neaiški kryptis, neaišku, kas už vairo. Kai laivas skęsta, nebereikia partijų, reikia gelbėti skęstantį laivą — Aloyzas Stasiulevičius.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija klastoja žodžius, skatina kalbajobus tyčiotis iš lietuvių kalbos ir persekioti padorius kalbininkus. Žiniasklaida jau sklidina vaipukų, weblenimo, mikčiojimo, amsėjimo, nebeaišku, kuris iš jų pažangiausias ir sektinas. Bet Nacionalinio diktanto išrinktas ištiktukas Komisijai per silpnas, nepakankamai riebus, tad VLKK surengė savo rinkimus, iš aštresnių žodelių. Bruka tautai kūrvų kultūrą su kalinių keiksmažodžiais.

Šiandieninei visuomenei būdingas socialinio nepasitenkinimo reiškimas. Palankiausia tam dirva — bulvarinis internetas, ypač galėjimas anonimiškai išrėkti nuomonę. Gatvės ir minios stiliaus veržimasis į rašytinę kalbos vartoseną tampa problema. Vargu ar lietuvių kalbai gresia visiškas išnykimas. Bet kokiu atveju dar ilgai išliks lietuviškai kalbančių žmonių, išliks rašytinių lietuvių kalbos ir kultūros paminklų. Tačiau virtimas puskalbe — visiškai įmanomas. Nepilnas sakinys (nuotrupa), „nepilna“ mintis galvoje, „nepilnas“ mąstymas — tai „nepilna“ asmenybė. O „nepilna“ asmenybė — nebėra atsakomybės už sakinį, vadinasi, esi paveikus, lengva tavimi manipuliuoti.