Mokslu vadiname patikrinamų, įrodomų, tomis pat sąlygomis neišvengiamai atkartojamų ir tikrovėje naudingai pritaikomų priklausomybių supratimą — tikslias ir neprieštaringas žinias apie numatomus gamtos reiškinius ir dėsningumus visuomenėje tarp priežastie ir pasekmės.

Žmogaus protas neturi kitokių klaidos atpažinimo būdų, kaip tik pastebėdamas prieštaravimus. Ir visa tiesa žmogui nesuvokiama tiesiogiai, tik pasitikint teiginiais, kurių klaidingumo nesimato. Klaidos mokslo tyrimuose neišvengiamos — klaidos nėra nemokslas, kol nepastebėtos. Nemokslas yra nesitaisyti, pastebėjus klaidą (arba kitam parodžius prieštaravimą). Kol teiginys be klaidų, negalima jo atmesti, nepaisyti, negalima neigti — galima tik toliau tikrinti, ieškant prieštaravimų. O pastebėjus prieštaravimą, paneigtas teiginys turi būti taisomas, valomas, tikslinamas arba visai atsiimamas.

Žmogaus protas nepajėgus pažinti absoliučios tiesos, suvokti visos tikrovės tiesiogiai, o tik ruožais „jeigu — tai“, todėl visi jo teiginiai yra sąlyginiai, pradėti prielaidomis. Prielaidos aprašo sąlygas (aplinkybes), kuriomis teiginys galioja. Bet koks teiginys žmogaus protu yra įrodomas tik su prielaida — „tai“ galioja tik su „jeigu“. Teiginių suabsoliutinimo klaida būdingai pasireiškia, pamirštant arba slepiant prielaidas — įplakant prielaidą į pačią išvadą ir taip verčiant įrodymą besąlygišku (absoliučiu). Tačiau aiškiai ir iš anksto skelbti savo priimtas prielaidas yra būtina, jokia ne gėda. Priešingai — gėda slėpti savo prielaidas, apsimetinėjant, kad pavyko ką nors įrodyti absoliučiai, tiesiogiai vien iš duomenų.

Esminės ydos, neišsprendžiamos klaidos dažniausiai kyla jau pradinėse sąvokose: suteikiant žodžiams nepatikrintas, netikslias, neaiškias, keliaprasmes, prieštaringas sampratas — laikant jas savaime aiškiomis. Žmogus ne Dievas, negali pažinti visos tiesos. Juolab suvokti jos tiesiogiai. Nujausti gali, bet negali būti tikras išvados teisingumu. Būtent tai yra demokratinės politikos ir dabartinės mūsų santvarkos teorinis pamatas. Šio klystkelio pradžia, kvailos santvarkos sąlyga, gėdingos gyvensenos priežastis yra mūsų samprotavimo yda: objektyvios ir absoliučios tiesos suplakimas į vieną sąvoką.

Socialinė virtuali tikrovė jau seniai kuriama. Ir ji yra gerokai baisesnė už baisiausią dirbtinio intelekto antpuolį, sudėtingesnė už sudėtingiausią kompiuterinę įrangą, tikresnė už pačią tikroviškiausią „matricą“. Totalitarinių santvarkų kilmė — rašytojų kūryba, mokslinių fantastų išmonė, socialinių modelių logika ir moralinė raiška. Nešališkos tiesos ir doros normų stoka, kai jos nesiremia tikėjimu ir Biblijos raštais.